Semiotika
5 (100%) 1 vote

Semiotika

Semiotika

Logikos vieta mokslų sistemoje

Logikos objektas ir apibrėžimas. Praktinė užduotis: suformuluoti apibrėžimą. Logikos objektas – mąstymas. Kokiu atžvilgiu? Mąstymo taisyklingumo atžvilgiu. Reikia skirti atradimo ir pagrindimo kontekstą. Kas kita kaip mintis randasi, kas kita – kaip ji pagrindžiama. Daugelis minčių atsiranda, bet mes jas atmetame, remdamiesi tam tikrais normatyviniais kriterijais. Logika tiria koks mąstymas turi būti (normatyvinis mokslas), psichologija – koks mąstymas yra (empirinis mokslas).

Akivaizdu, kad tokio mokslinio projekto bendra prielaida turi būti supratimas, kad kalba, kaip ir jąja realizuojami samprotavimai, yra prieinama racionaliai analizei ir yra reguliuojama tam tikrų dėsningumų, taisyklių, normų, o apie tų dėsningumų prigimtį kalbos vartotojai dažniausiai turi tik intuityvų supratimą.

Logikos kryptys

Šiuolaikinėje logikoje skiriame dvi dideles sritis: matematinę logiką ir filosofinę logiką.

Matematinė ar simbolinė logika yra loginio skaičiavimo teorija. Jai rūpi atlikti tokį griežtą formalizavimą, kad ženklais (simboliais) galima būtų „skaičiuoti“, laikantis nustatytų operavimo taisyklių (kaip matematikoje). Tam visiškai abstrahuojamasi nuo bet kokio turinio ir eliminuojama (dažnai netiksli) kasdienė kalba. Tad loginis skaičiavimas yra „ženklų sistema su jai priklausančiomis operavimo taisyklėmis“ (Bochenski-Menne). Pvz. šachmatai arba algebra yra toks skaičiavimas.

Filosofinėje logikoje aiškinamasi loginio skaičiavimo prielaidos. Tai reiškia, kad, prieš sudarant loginio skaičiavimo sistemą ir joje „logiškai skaičiuojant“, turi būti išsiaiškinta ženklų reikšmė ir vartojimas. Šią funkciją tradiciškai sau prisiima mokslas, vadinamas semiotika (iš gr. semeion = ženklas). Skiriama trys ženklo matmenys ir atitinkamai, trys semiotinės disciplinos.

Semiotika: trys ženklo matmenys

J.M.Bochenskis: „Pagrindinė semiotikos idėja, kuri kartu yra pagrindas semiotikos suskirstymui, gali būti suformuluota taip: jeigu žmogus kažką sako kitam žmogui, tuomet kiekvienas jo pavartotas žodis liečia tris skirtingus dalykus:

a) pirmiausia žodis priklauso kalbai, vadinasi, turi tam tikrus santykius su kitais tos kalbos žodžiais. Pvz., sakinyje jis stovi tarp dviejų kitų žodžių (tarkim žodis „ir“) arba sakinio pradžioje ir t.t. Šie santykiai vadinami sintaksiniais; tai žodžių santykiai vienų su kitais;

b) antra, tai, ką šis žmogus sako, turi reikšmę: jo žodžiai ką nors reiškia, jais norima kitam perteitki ką nors konkretaus. Taigi be sintaksinio santykio dar turime reikalą su kitu santykiu, būtent žodžio ir to, kas juo yra mąstoma, santykiu. Šis santykis vadinamas semantiniu;

c) pagaliau žodį kas nors ištaria ir kam nors jį skiria. Taigi yra dar trečia santykių rūšis – tarp žodžio ir žmonių, kuriems jis reikalingas. Šie santykiai vadinami pragmatiniais.“

Saussure’o ženklo teorija

Diachroninė ir sinchroninė kalbos samprata. Grynai istorinę kalbotyros sampratą (diachronija – vykstąs laike), kuri į kalbos istoriją žiūrėjo kaip į atskirai tyrinėtų reiškinių seką, Saussure‘as pakeičia aprašomąja sinchronine. „Tik laikantis griežtos sinchroninės nuostatos buvo galim atsiriboti nuo kintančių žmogaus poreikių, kurie nuolat reikalauja, kad kalba (kaip įrankis) prie jų prisitaikytų, ir nagrinėti vien tai, kas priklauso kalbai.

Langue (kalba) ir parole (šneka). Langue – bendra kalbos struktūra. Parole – šneka, kalbos vartojimas, aktualus kalbėjimas. Kaip simfonijos partitūra ir įvairių dirigentų jos interpretacija. Barthes: langue (kalba) – taip sakant, kalba minus šneka, tai tuo pat metu yra socialinė institucija ir verčių sistema, individas negali pats jos nei sukurti, nei pakeisti. Šneka – individualus pasirinkimo ir aktualizacijos aktas, ji padaryta iš kombinacijos, kurios dėka subjektas gali naudoti kalbos kodą, išreikšdamas savo asmeninę mintį – ši išplėsta šneka dar vadinama diskursu. Daugumoje semiologinių sistemų, kalba yra išvystoma ne „kalbančios masės“, bet sprendimus darančios grupės.

Ženklas. Tai, kas nurodo, pakeičia, atstovauja ką kita. Jutimais suvokiamas objektas, įvykis ar veiksmas, kuris pažinime yra kito objekto, įvykio ar veiksmo nurodymas, žymėjimas arba atstovas. Žodžiai irgi yra ženklai. Žodį pirmykšte jo reikšme mes suprantame kaip žmogaus kalbos padargais artikuliuotą, akustikai suvokiamą ženklą, kurį galime pavadinti akustema. Ją atitinkantį rašytinį ženklą vadiname grafema, žodį atitinkančią psichinę būseną vadiname psichema, o gestais reiškiamą žodį – kinema.

Signifikantais vadinsime tuos elementus arba jų grupes, kurie leidžia pasireikšti reikšmei percepcijos lygmenyje ir kurie tuo pat metu atpažįstami kaip išoriniai žmogui. Signifikantai sudaro išraiškos planą. Signifikatu vadinsime reikšmę arba reikšmes, kurias aprėpia signifikantas ir kurios pasirodo jo buvimo dėka. Signifikatai sudaro turinio planą. Galima laikyti ir vadinti signifikantu tik tą „bet ką“, kuris iš tikrųjų ką nors reiškia. Taigi signifikanto buvimas suponuoja signifikato buvimą. Savo ruožtu signifikatas yra „signifikatas“ tik todėl, kad jis yra „reiškiamas“, t.y. todėl, kad egzistuoja signifikantas, kuris jį žymi. Kitaip tariant, signifikato buvimas suponuoja
signifikanto buvimą. Šį signifikanto ir signifikato junginį galima pavadinti reikšmės ansambliu.

Signifikantų klasifikavimas. Kadangi pagal pirmąjį apibrėžimą signifikantai yra percepcijos būdu suvokiami kaip nepriklausantys žmogiškajam pasauliui, jie automatiškai priskiriami prie natūraliojo pasaulio, pasireiškiančio juntamų kokybių lygmenyje. Tai leidžia įžvelgti pirmają signifikantų klasifikaciją pagal pojūčių rūšį. Taigi signifikantai gali būti

–         vizualiniai (mimika, gestikuliacija, raštas, romantiškas kraštovaizdis, vaizduojamieji menai, eismo ženklai ir t.t.

–         audityviniai (natūraliosios kalbos, muzika ir t.t.)

–         taktiliniai (aklųjų kalba, prisilietimai ir t.t. ) ir t.t.

Nėra pagrindo manyti, kad tokią signifikantų klasifikaciją atitinka analogiškas signifikatų skirstymas. Čia galima numatyti kelis korealiacijos tipus

1.Iš signifikantų, priklausančių tai pačiai pojūčių rūšiai, gali būti sudaromi tokie autonominiai reikšmės ansambliai, kaip natūraliosios kalbos ir muzika. Vis dėlto reikia pasakyti, kad kalbos patologijos tyrimai leidžia nustatyti, kad skirtumas tarp triukšmo (triukšmą sudarančio reikšmės ansamblio), muzikos garsų ir kalbos garsų yra ankstesnis už jų investavimą signifikatais. Atskiri pojūčių porūšiai turėtų globalines reikšmes: „triukšmas“, „muzika“, „kalba“.

2.Skirtingos jutiminės prigimties signifikantai gali aprėpti tą patį arba bent ekvivalentišką signifikatą: pavyzdžiui, rašomoji ir šnekamoji kalbos;

3.Keli signifikantai (kalbėjimas ir gestas) gali susipinti tame pačiame globaliniame reikšmės procese.

Kad ir koks būtų signifikantų statusas, jokia signifikatų klasifikacija neįmanoma pagal signifikantus. Vadinas, reikšmė nepriklauso nuo prigimties signifikanto, kuriuo ji reiškiama. Pavyzdžiui, pasakyti, jog tapypa turi tapybinę reikšmę, o muzika – muzikinę, yra beprasmiška. Tapybos ar muzikos apibrėžimas yra signifikanto, o ne signifikato apibrėžimas. Jose slypinčios reikšmės yra paprasčiausiai žmogiškos. (Greimas, 49-50)

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1111 žodžiai iš 3660 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.