Turinys
Įvadas ……………………………………………………………………………………….. 3
Senekos kūryba ………………………………………………………………………….. 4
Turto ir laimingo gyvenimo problema …………………………………………… 4
Kaip „pasiekti“ laimingą gyvenimą? …………………………………………….. 5
Išvados ………………………………………………………………………………………12
Literatūra …………………………………………………………………………………..13
Įvadas
Liucijus Anėjus Seneka gimė Ispanijos mieste Korduboj apie 4 m. pr. Kr. Js buvo vidurinysis tingo ir žinomo Romoje raitelių luomo retorikos žinovo Liucilaus Anėjaus Senekos sūnus. Ankstyvoje vaikystėje būsimasis filosofas buvo atvežtas į Romą, nes tėvas jau anksčiau čia buvo įsikūręs. Seneka gavo puikų retorinį išsilavinimą ir mokėsi filosofijos pas Sotioną ir Atalą. Filosofija jaunuolį sužavėjo, ir jis visa galva į ją pasinėrė. „Jei nori būti laisvas, vergauk filofijai!“skelbė, laikydamas ją vertingiausia dievo dovana geriausiu prieglobsčiu nuo visų negandų. Senekos jaunystės mokytojai padarė jam įspūdį visam gyvenimui. Senatvėje jis prisipažins„Klausydamasis Atalo, smerkiančio ydas, paklydimus ir įvairias gyvenimo blogybes, dažnai imdavau gailėtis žmonių giminės tikėjau, kad jis pakilęs virš žmogui pasiekiamų vušūnių. Jis pats sakėsi esąs karalius,bet man atrodė didesnis už karalius, nes teisė ir juos. Kai jis pradėdavo girti skurdą ir įrodinėti, kad visa, kas nebūtina, yra tik nereikalingas ir sunkus svoris. Nuo to laiko visą gyvenimą atsisakiau austrių ir grybų. Juk taik ne maistas,o skanumynas, verčiantis valgyti jau pasisotinus… Nuo to laiko visą gyvenimą nenaudoju tepalų, nes maloniausiai kvepia niekuo nekvepiantis kūnas. Nuo to laiko į mano skrandį nepatenka vyno. Nuo to laiko visą gyvenimą vengiu vonių, nes esu įsitikinęs, jog šutinti kūną ir sunkti iš savęs prakaitą yra nenaudingas išlepimas… Atalas girdavo tą čiužinį, kuris neįdumba nuo kūno svorio. Tad ir senas būdamas Seneka naudojo tokį, ant kurio nelieka gulėjimo pėdsakų. Kitas mokytojas patraukė jaunuolį Pitagoro idėjomis „Smarkai buvau įsimylijęs Pitagorą“. Etikos problemos siejamos ne tik su individo dvasiniu gyvenimu, bet ir su visuomenės, valstybės uždaviniais. Jam būdinga pagarba visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų socialinės padėties. Pasak Senekos, žmogaus gyvenimas turi būti viešas. Visos paslaptys – blogio išraiška, jomis bandoma paslėpti menkumą. Visi žmonės yra lygūs nepaisant kilmės. Seneka manė, kad jei būtų tyrinėta vergų genealogija, išryškėtų, jog “visi karaliai kilę iš vergų, o visi vergai – iš karalių. Viską sumaišė begalinė kaita, viską aukštyn ir žemyn mėtė likimas”. Todėl su vergu būtina elgtis kaip ir su kiekvienu kitu žmogumi. “Štai mano pamokymų esmė: su mažesniu elkis taip, kaip norėtum, kad didesnis elgtųsi su tavimi”, – teigia Seneka. Jis įrodinėja, kad visi žmonės yra savotiški vergai ir kartu laisvi, nes vergas neturi ko prarasti, išskyrus grandines, o vadinantieji save laisvais turi plačias praradimų perspektyvas, todėl jie esti tokie pat vergai: “Vienas vergauja geiduliams, kitas – godumui, trečias – garbės troškimui, o apskritai visi yra vilties ir baimės vergai.
Seneka manė, kad žmogus turi dalyvauti visuomenės gyvenime ir ne vengti nelaimių bei nemalonumų, bet žvelgti į juos abejingai. Dorybės kupina siela yra tokia nepajudinama uola. Pinigai, daiktai, giminės ir artimieji iš žmogaus gali būti atimti, o sieloje glūdinčios dorybes niekas neįstengia išplėšti. Ji yra vienintelis tikrasis turtas ir aukščiausias gėris. Kiekvienas gali atsikratyti ydų, gali pasidaryti doras. Tam nereikia noro. Panoręs tapti doras, žmogus nuolatos tobulins sielą.
Senekos kūryba
Seneka paliko reikšmingų veikalų. Jis rašė filosofijos, religijos, istorijos, mitologijos klausimais. Filosofinius raštus sudaro savotiški dialogai ir laiškai, būtent: “Apie Apvaizdą”, “Apie išminties pastovumą”, “Apie pyktį”, “Apie laimingą gyvenimą”, “Apie laisvalaikį”, “Apie dvasios ramybę”, “Apie gyvenimo trumpumą”, “Suraminimas Marcijai”, “Suraminimas Helvijai”, „Suraminimas Polibijui”, “Apie gailestingumą”, “Apie geradarybę” ir “Moraliniai laiškai Lucilijui”(tai stambiausias jo veikalas; iš viso 124 laiškai).
Iš mokslinių Senekos veikalų yra žinomos septynios knygos “Gamtinių klausimų”, kuriuose nagrinėjama vėjų, žaibų, griaustinių kilmė. “Apokolokintosis” (sumoliūginimas) – satyrinis veikalas išjuokti imperatoriui Klaudijui, parašytas, norint prisigerinti Neronui. Tai rodo, kad Seneka kartais turėjo sikofanatiškų užmačių. Senekos raštuose apstu sentencinio pobūdžio išsireiškimų. Kaip jis galvoja apie turtą, galima matyti iš šių žodžių: “Išminčius nemėgsta turto, bet jam atiduoda pirmenybę. Neatiduoda jam savo sielos, bet jį priima į savo namus. Jį valdo, bet netampa jo vergu”. Arba: “Nėra laisvas tas, kas yra kūno vergas”. Taip pat įdomus paradoksinis jo posakis: “Blogai gyvena tas, kas nemoka gerai
numirti”.
Turto ir laimingo gyvenimo problema Senekos veikaluose
Užsiėmimą filosofija Seneka suvokė ne tik kaip pasaulėžiūros formavimą, bet kaip savęs tobulinimą.Visą gyvenimą jis stengėsi tobulinti sielą ,ragino ir kitus daryti tą patį, dalijosi patyrimu. Daugelis Senekos teiginių tapo krikščionybės maksimomis, jų praktinės moralės postulatais. Jo propaguojama panieka žemės gėrybėms,veržimasis į transcendentinį gėrį, įsitikinimas, kad dievas yra visur, kad žino slapčausias mintis, kad viskas yra iš jo malonės, kad nereikia kerštauti net mus nuskriaudusiems, jo skelbiama visų, net žemiausios padėties žmonių meilė — tai toli gražu ne visos idėjos, veikusios krikščionybę.
Seneka ne tik perima, bet ir reformuoja kai kuriuos Senosios ir Viduriniosios stojos teiginius. Seneka priskiriamas stoikams, kurie domisi ne tik jusliškųjų, kiek dvasios pradų diktatų žmogaus gyvenimo būdui. Tikrieji, teisingi veiksmai yra tie, kurie skirti dvasiniam ugdymuisi, žmogaus vidinio gyvenimo tobulinimui. Jo atrama negali būti racionalumas. Protas žmoguje yra tai, per ką jis susijungia su pasaulio prigimtimi – logu, būties tvarka.Veikale „ Apie Iaimingą gyvenimą“ jis ne tik atmeta priešininkų užsipulilinėįimus, bet ir sukuria meno gyventi, mėgaujantis materialiomis gerybėmis, principus. Seneka buvo vienintelis romėnas, šitaip pertvarkęs stoicizmą. Kitas originalus Senekos atradimas sąžinės reikšmes išryškinimas. Pirmą sykj filosofijoje sąžinė padaryta gyvybinga jėga. Nuo Senekos laikų sąžinė filosofijoje įgyja teorinį pripažinimą.
„Ko reikia, kad būtum gerasis?Noro”, — moko Seneka.Tai ne heleniškas, o romėniškas supratimas. Nors Seneka perima kai kurias kosmopolitines stoicizmo idejas, jis lieka romėnas. Pabreždamas saviauklos, tobulinimosi svarbą, svarbiausiu faktoriumi jis laiko valią. Tai ne intelektas, norėti neišmokstama, tai romenui gerai suprantamas valios veiksmas. Seneką kaip romėną, kaip pozityvia veikla norintį užsiimti žmogų papročiai domina tik kaip dvasios nuopuolio riba, svarbiausia jam – kaip šitą nuopuolį įveikti.
Kaip,, pasiekti“ laimingą gyvenimą?
Traktatas „Apie laimingą gyvenimą“ buvo išleistas apie 58m. Jame aptariamas visuotinai keliamas klausimas: kaip pasiekti „laimingą gyvenimą“? Tai, — esminė Antikos filosofijos problema, ir kiekviena mokykla tarėsi pateikusi galutinį jos atsakymą. Seneka sako, kad pirmiausia būtina atmesti įsigalėjusią nuomonę, jog laimė slypi daiktuose. Juk akivaizdu, kad laimė yra sielos gėris ir tik ji gali jį pajusti. Stoikai nurodo ir geriausią būdą laimei pasiekti: gyventi laikantis gimties dėsnių, tačiau šitą formulę reikia teisingai suprasti. „Gimtis“, apie kurią kalbama, tai pirmiausia mūsų žmogiškoji prigimtis, nuo gyvūnų besiskirianti tuo, kad apdovanota protu, kurio dėka mes galime laikytis pasaulio desnių. Šis principas nulemia daugybę padarinių, juos visus aptarė garsūs stoikų išminčiai. Vienas jų — gėris atsiskleižia dvasiniuose užsiėmimuose, „teisinguose“ sprendimuose, tai gebėjimas pakilti virš laikinų dalykų, tai priešinimasis Likimui — žmogus nesiduoda nei jo išaukštinimas, nei sugniuždomas, tai bebaimė viltis ir tik moralinio gėrio pažinimas. Po šių samprotavimų eina įvairios kritinės pastabos, nukreiptos prieš kitas teorijas, ypač epikūrizmą, kuris labiausiai vertina malonumą ir — o tai dar blogiau — kūno pasitenkinimą. Tačiau gėris negali būti priklausomas ir tarnauti jausmams. Vėliau ateina eilė aristotelininkų nuomonei ir jų nevienalyčiam idealui, sujungiančiam „dorybę“ ir „malonumą“. Dėl to, egzistuoja pastarasis „dorybė, t.y. sielos jėga, visiškas žmogaus vertės išskleidimas, dar laikoma nuo jos nepriklausančiu dalyku. „Tuomet, — sako Seneka, — tokiam žmogui prisireikia likimo, o tai— didžiausia vergystė.