Senosios vėžininkų gyvenvietės žvalgomieji tyrinėjimai
5 (100%) 1 vote

Senosios vėžininkų gyvenvietės žvalgomieji tyrinėjimai

Senosios Vėžininkų gyvenvietės žvalgomieji tyrinėjimai

Kursinis darbas


Darbo vadovas:

mokytoja Laima Toliušienė

Turinys

ĮVADAS ……………………………………………………………………………………………………………………………3

1. ARCHEOLOGINIAI KASINĖJIMAI SKALVIŲ ŽEMĖSE

1.1. Skalviai ………………………………………………………………………………………………………………..4

1.2. Ištirtos ir dar neatrastos tyrinėjimų vietos skalvių žemėje ………………………………………….5 2. ŽVALGOMIEJI ARCHEOLOGINIAI KASINĖJIMAI SENOJOJE VĖŽININKŲ GYVENVIE-

TĖJE

2.1. Senosios Vėžininkų gyvenvietės nustatymas (1995 – 1997 m.) ………………………………….7

2.2. 2003. 06. 23 – 07. 03 vykdyti žvalgomieji archeologiniai kasinėjimai ………………………….8

2.3. Kasinėjimų senojoje Vėžininkų gyvenvietėje apibendrinimas ir išvados ………………………9

3. PRIEDAI

3.1. Radiniai rasti Vėžininkuose gyvenvietės nustatymo metu …………………………………………11

3.2. Radiniai rasti Vėžininkuose žvalgomųjų archeologinių kasinėjimų metu …………….12 – 14

3.3. Kasinėjimų vietos žemėlapis …………………………………………………………………………………15

3.4. Dokumentas pagal kurį senoji Vėžininkų gyvenvietė buvo įtraukta į laikinai saugomų paminklų apskaitą ………………………………………………………………………………………………16 – 17

3.5. Naudota literatūra ………………………………………………………………………………………………..18

ĮVADAS

Turbūt kiekvienas su manimi sutiktų, kad tikras save gerbiantis pilietis turėtų domėtis ir nors kiek išmanyti savo krašto istoriją. Tai tikriausiai ir buvo pagrindinė priežastis, kuri mane paskatino praleisti dešimt puikių vasaros dienų pažintinėje archeologinių kasinėjimų stovykloje, Vilkyškiuose. Tai apibendrinamasis darbas apie tai kaip ir ką mums pavyko surasti bei truputis informacijos apie pačios kasinėjimų vietos istoriją.

Kadangi kasinėjimai vyko istorinėse skalvių žemėse, todėl iš pradžių šiek tiek sužinosite apie pačius skalvius. Toliau bus aprašomi mokslininkai padėję pagrindus to krašto archeologijai ir galiausiai žvalgomieji archeologiniai kasinėjimai senovės Vėžininkų gyvenvietėje, bei jų apibendrinimas ir išvados.

Šia tema buvo domėjęsis ir gerbiamas Vilniaus Universiteto docentas, Valdemaras Šimėnas. Būtent jis ir supažindino mus su archeologijos mokslu, vedė paskaitas apie anksčiau vykusius archeologinius kasinėjimus istorinėse skalvių žemėse, peržiūrėjome rastų radinių skaidres ir sužinojome daugiau apie savitą skalvių kultūrą.

Šių archeologinių kasinėjimų tikslas buvo pagrįsti arba paneigti hipotezę, jog kalva esanti į pietvakarius nuo Vėžininkų kaimelio, kuri yra išsidėsčiusi Nemuno ir Jūros upių santakoje (tiksliau dešiniajame Nemuno ir kairiajame Jūros krante), yra kadaise buvusios Senovės Vėžininkų gyvenvietės liekanos. Šią kalvą dar 1995 m. pastebėjo, tuo metu archeologinius kasinėjimus Šereitlaukyje vykdęs, archeologas V. Šimėnas. Būtent jis, tuo metu apžiūrėjęs pastebėtą kalvą, kuri tuo metu buvo suarta, ir radęs paviršiuje keleta radinių, iškėlė hipotezę, kad čia kadaise galėjo būti Senovės Vėžininkų gyvenvietė. To pasėkoje 1997m. ši teritorija buvo įtraukta į laikinai saugomų istorinių paminklų apskaitą. Norint patvirtinti arba paneigti šią hipotezę reikėjo atlikti žvalgomuosius archeologinius kasinėjimus, kurie ir vyko nuo 2003 m. birželio 23 d. iki liepos 3d.

1.ARCHEOLOGŲ TYRIMAI SKALVIŲ ŽEMĖSE

1.1. Skalviai

Skalviai, kaip gentis turinti savitą kultūrą, išsiskyrė jau V mūsų eros amžiaus viduryje. Jie gyveno abipus Nemuno žemupio, nuo Kuršių marių iki Šešupės žiočių apylinkių. Skalva apėmė Jūros upės žemupį, pietuose ribojosi su Nadruva, rytuose – su aukštaičiais. Šilalės apylinkėse siekė žemaičius, šiaurės vakaruose – Lamatos gyventojus.

Tai gana mažai ištyrinėta baltų gentis. Pirmą kartą paminėta kryžiuočių kronikose prieš 1240 metus. Svarbiausias politinis centras – Ragainė, o religinis centras – Rambynas. XIII a. 5 dešimtmetyje į Skalvą ėmė kėsintis kryžiuočiai. 1259 08 07 Mindaugas dovanojo Skalvą Kryžiuočių ordinui (kai kurie istorikai tai laiko kryžiuočių klastote). Numalšinę Didįjį prūsų sukilimą, kryžiuočiai 1274–1278 m. ją užkariavo. Nuo 1289 m. priklausė Ragainės komtūrijai, o XVI a. beveik visa įėjo į Mažąją Lietuvą.

Kaip jau minėjau, Skalviai iš bendro baltų kamieno išsiskyrė V a. vid. Kaip tik tuo metu susiformuoja savita skalvių kultūra.
Drabužius vyrai ir moterys susegdavo lankinėmis, o nuo X a. pasaginėmis segėmis, keturkampiais ar aguoniniais galais. Moterys mėgdavo apgalvius ir kepuraites, gintarinių karolių vėrinius, įvijines apyrankes. Nuo V a. čia paplito paprotys mirusiuosius laidoti nedegintus plokštiniuose kapuose. Nuo VI a. ėmė plisti deginimo paprotys ir iki X a. gyvavo du kūno parengimo laidojimui būdai. Deginti palaikai būdavo kruopščiai išrenkami iš laužo, kartais supilami į nedidelį karstelį-dėžutę arba suvyniojami į drobę. Degintuose kapuose įkapės kartais randamos sulaužytos. V–VII a. kapuose randamos gausios įkapės, taip pat randama kunigaikščių kapų. Kai kada tiek vyrų, tiek ir moterų kapuose randama nedidelių puodukų, rago apkalų, o nuo VI a. avies ar ožkos dantų arba visa galva. Dažnai su mirusiuoju laidodavo žirgus (Vidgiriai). Nuo X a. kapuose gausiau randama ginklų. Šiuo metu jau yra ištirta nemažai istorinėje Skalvos žemėje esančių kapinynų. Žymiausi tyrinėti paminklai – Greižėnų, Sodėnų, Vidgirių, Linkūnų, Kreivėnų kapinynai.

Tačiau istorikams tyrinėjantiems šį kraštą iškyla gana daug keblių klausimų. Nėra visiškai aiškus jos teritorinis vientisumas, sunku pasakyti kuriems, vakarų ar rytų, baltams juos priskirti, o ir apie pačius skalvius nėra daug kas žinoma dėl istorinių šaltinių stokos.

Dažniausiai tyrinėtojams iškyla klausimai dėl Skalvos šiaurės vakarinių žemių (apimančių Šilutės raj. centrinę dalį ir Klaipėdos raj. pietinę dalį), dar vadinamų Lamatos vardu, aiškumo. Yra keletas nuomonių dėl jų priskyrimo kuriai nors genčiai. Vieni teigia, kad Lamata tai vakarinė skalvių žemių dalis. Šią hipotezę palaiko daugumas XI-XVI a. rašytinių šaltinių. Tačiau iš archeologinių kasinėjimų rezultatų matyti, kad lamatiečiai turėjo savitą kultūrą, o ir jų plokštiniai kapai būdavo apjuosiami akmenų vainikais. Šie duomenys leidžia labiau tikėti kita hipoteze: kad Lamata tai atskira baltų gentis turinti savo teritoriją ir savitą kultūrą. Yra dar ir trečia nuomonė, kad Lamata tai pietinė Žemaitijos žemių dalis. Tokiai daugybei nuomonių susidaryti padėjo tai, kad trūksta šaltinių. Todėl norint atsakyti į šį klausimą reikia nuodugniai ištyrinėti šį kraštą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 974 žodžiai iš 3215 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.