Lietuvių mitologijos ir religijos istoriją būtina skirstyti į tris epochas: 1) ankstyvąją proindoeuropietiškąją gimininės matriarcharinės santvarkos epochą, kai religiniai vaizdiniai formavosi rankiojimo ir medžioklės ūkio sąlygomis vėlyvojo paleolito ir mezolito laikais; 2) vėlyvąją ikiindoeuropietiškosios gimininės matriarchalinės santvarkos epochą, kai kaplinės žemdirbystės sąlygomis kūrėsi religiniai vaizdiniai, susiję su moteriškomis deivybėmis; 3) trečiąją epochą, kai indoeuropietiškossios patriarchalinės gimininės santvarkos, jos irimo ir klasinės visuomenės susidarymo laiktarpiu buvo sukurti pagrindiniai dievai vyrai. Moteriškosios dievybės degradavo, daugelis neteko reikšmės, tačiau kai kurios dar ilgą laiką egzistavo šalia dievų, susidarius Lietuvos valstybei krikšto išvakarėse ir net priėmus krikščionybę. Taigi, visų epochų religiniai vaizdiniai darniai susipynė tarpusavy. Kartą atsiradę, jie neišnykdavo pasirodžius naujiems, o sąveikavo tarpusavy arba egzistavo neprieštaraudami vieni kitiems.
Lietuvių, kaip ir kitų batų, religiją nušviesti padeda archeologiniai, rašytiniai, lingvistiniai, etnografiniai šaltiniai, ypač žodinė kūryba, papročiai, liaudies menas ir jo simboliai.
Seniausias yra planetų garbinimas, bet Lietuvoje jis labiausiai pamirštas. Vis dėlto yra išlikusių tokio tikėjimo pėdsakų. Pavyzdžiui, lietuvių išminties deivė Butė primena indų Budą arba korą,- ne tik išminties, bet ir šviesos bei saulės dievą.
Pačią tikėjimo esmę sudarė kūnų ir žemės sudievinimas, be to, buvo garbinama ugnis, šviesa arba apskritai gyvybė. Tas seniausias ugnies, šviesos ir saulės, žvaigždžių bei žemiško ugnies garbinmas iki šiol lietuvių mitologijoje buvo svarbiausias. Taip buvo todėl, kad pirmasis reiškinys, kuris pasirodė žmogui nesuprantamas, buvo gaivinantis šviesos ir ugnies veikimas, amžinoji veikla, taip stebuklingai stimuliuojanti gyvybę. Garbindami saulę, žvaigždes, ugnį, lietuviai garbino visuotinė gyvybę, visa tai, kas egzistuoja, kiekvieną gyvybės apraišką. Iš šio šaltinio galėjo kilti ir kitos, vėliau susiformavusios mitologinės sistemos. Čia jų pati pirmoji užuomazga. O nuo šviesos ir unies garbinimo buvo galima labai lengvai ir paprastai pereiti prie būdingų dviejų priešingų pradų sampratos ir prie indų didingosios vienovės sampratos.
Daug ryškesnis yra šventų vandenų garbinimas, kurio prdžia gali būti siejama gal dar su Gangu. Kur tik lietuvis žingsnį žengė, visur šventą upę sveikino, šaltinius šventais vadino. Lietuvoje, kaip ir slavų žemėse, yra daugybė šventų upių, ežerų ir šaltinių. Jie buvo personifikuoti ir garbinami kaip dievybės. Galbūt tą garbinimą lėmė ne vien tai, kad jis buvo kilęs iš ankstesnės tėvynės – svarbu ir tai, jog senų senovėje ežerai, upės, jūra Lietuvai buvo svarbūs kaip pirmieji ir lengviausiai prieinami pragyvenimo šaltiniai, o paskui – prekybos keliai. Tačiau ar vanduo buvo naudojamas apsišvarinimui, apsiplovimams, turintiems religinę reikšmę, tiksliai nežinoma.
Medžiai, ypač kai kurios jų rūšys, supančios šventoves ar šiaip augančios, irgi buvo garbinamos. Didžiulėse senovės lietuvių giriose, neįžengiamuose jų tankumynuose tūnojo daugybė slėpiningų dievybių, dažnai bjaurių ir baisių. Kiekviename ūgyje gyveno dvasia ragana, kiekviena medžio atžala buvo tos dvasios saugoma.
Labai dažnai buvo sudievinami ir žvėrys,- galbūt dėl ankstesnio tikėjimo dievybių persikūnijimu, o gal tiesiog dėl to, kad manyta, kad siela gali persikelti. Stebina tai, kad populiariausi buvo patys šlykščiausi ir patys kenksmingiausi gyvūnai. Šmėklas ir baidles žmonių fantazija labai lengvai kurdavo ir apgyvendindavo miškų tankmėse.
Taigi ir lietuvių dievybės kartais įgydavo gyvūnų ar žmonių pavidalą, net nuolatinį pavidalą turėjo, ypač vilkų ar meškų giriose, žalčių – namuose ir kirminų – laukuose; vis dėlto nuolat, paprasta akimi neregimos, jos gyveno danguje, šventoje girioje arba šventame vandenyje ir žemėje ar uoloje. Dalyvavo ten, kur buvo aukojamos aukos, kvėpdavo riebalų dūmus, nupilamo gėrimo garą, šildydavosi prie ugnies. Pačias aukas suvartodavo patys mirtingieji, nes žemėje turėdavo duoti pavyzdį tos veikolos, kurią norėdavo sukelti danguje ar po žeme.
Senovės pagonių tautos, neturėdamos nei apreiškimų arba reveliacijų, nei pranašų, nenutuokdamos apie stebuklus, vien natūraliu protu samprotavo apie dalykus, o religiniais reikalais savo žyniais arba kunigais prietaringai ir aklai tikėjo, nes jie vieni žvaigždžių mokslą, arba astrologiją išmanė ir tarsi dievui apsireiškus iš anksto saulės ir mėnulio užtemimus išpranašaudavo, o antri, cheminės patirties būdu išmokę gamtos mokslų gudrybių, tariamai kaip šventi žmonės su dievo leidimu ir jo ranka stebuklus darydavo.
Lietuviai be savo vyriusiojo žynio kivelieto, turėjo savo krivių, vaidilučių, viršaičių, burtininkų, monininkų, žynių, ciustininkų ir kitokiais vardais vadinamų pagonybės kunigų, kuriems duodavo dešimtinę, t.y. atiduodavo dešimtąjį grūdą visokio javo ir dešimtają dalį gyvulių bei paukščių prieaugio. O visoio karo grobio reikėdavo vieną dalį atiduoti dievams, antrą dalį kunigams (tas abi dalis sunaudodavo kunigai), ir tik trečioji dalis pačiam
grobio paėmėjui likdavo. Ir jei kas tą duoklė dievams ir kunigams duodamas sukčiaudavo, to laukus dievai arba jūra, arba ežeru užliedavo, arba nenaudojamomis pievomis paversdavo, arba žemės vaisius sunaikindavo. Taigi ir danguje vieni dievai buvo vyresni, o kiti – žemesni, visai kaip ir žmonės.