Senovės lietuvių pasaulėžiūra požiūris į mirtį ir pomirtinio gyvenimo samprata
5 (100%) 1 vote

Senovės lietuvių pasaulėžiūra požiūris į mirtį ir pomirtinio gyvenimo samprata

Mirtis buvo pirmoji paslaptis , atvėrusi žmogui kelią į

kitas paslaptis . Ji pakėlė jo mintį nuo regimybės į neregimybę , nuo laikinumo į amžinybę , nuo žmogiškumo į dieviškumą. Tačiau kas yra mirtis? Tam tikra prasme mirtis įgalina patirti gyvenimo pilnatvę.

Balta ir juoda, gėris ir blogis, šilta ir šalta, gyvybė ir mirtis – tai sąvokos, kurios nepriklausomai nuo mūsų visada yra šalia. Gimimas – gyvenimas – mirtis – tai natūralus egzistencijos ciklas, apie kurį retai kada susimąstome.

Liūdesys ir gedėjimas mirus mylimam žmogui neišvengiamai paliečia kiekvieną, nes visas mūsų gyvenimas yra kelionė mirties link. Artimo žmogaus netektis, sunki liga ar nelaimė priverčia atitrūkti nuo kasdienybės smulkmenų ir pagalvoti apie amžinąsias problemas, kurios jau daugelį amžių sprendžia žmonių kartos.

Šio darbo tikslas – bandymas atskleisti kai kuriuos dorinio gyvenimo ir mirties santykio evoliucijos aspektus. Apžvelgti lietuvių požiurį į mirtį, mirties ir pomirtinio gyvenimo sampratą, laidotuvių sampratą ir kultūrą. Paliesti labiausiai paplitusias tyrinėtojų nuomones ir požiūrius.

Kiekvienoje kultūroje ir kiekvienoje religijoje požiūris į mirtį atsispindi laidojimo papročiuose. Ten, kur mirties bijoma, įvairiais laidojimo papročiais ir maginiais ritualais stengiamasi apsisaugoti nuo jos, siekiama, kad mirusysis kaip nors nepakenktų gyviesiems. Kultūrose, kur mirties nebijota, ji suprantama kaip neišvengiama gyvenimo proceso dalis ir sutinkama oriai ir drąsiai.

Tikėjimas, kad mirtimi žmogaus gyvenimas nesibaigia, yra labai senas ir būdingas visai žmonijai. Juo remiasi beveik visos religijos. Dugybė papročių ir kasdieninio gyvenimo reiškinių kilo iš to jausmo ar tikėjimo. Baltų tikėjimuose nėra nebūties. Žmogaus siela – amžina gyvybės jėga, o mirusiojo kūnas gyvena pomirtinį vėlės gyvenimą, panašų į buvusįjį. Sielos sąvoka yra glaudžiai susijusi su kūnu ir tik dėl krikščionybės įtakos pradėta aiškiai skirti materialinę ir dvasinę puses – „kūną“ ir „sielą“. Vėlė senovės lietuvių tikėjime buvo suprantama kaip pomirtinio gyvenimo sampratos dalis. Ji yra skirtinga nuo medžiaginio kūno, tačiau nėra nutraukusi su juo ryšių. Vėlė gyvena naują gyvenimą, kuris žmogaus patirčiai nėra neprieinamas. Senovės lietuvių tikėjimu „vėlės slankioja kaip šešėliai, jos esančios vaiskios, kaip koks rūkas, ir minkštos, kaip vilna“. Miręs ir aname pasaulyje išlieka to paties amžiaus, kokio sulaukęs mirė: vaikas vaiku, senas senu. Gerų žmonių dvasių pavidalai esti balti, nelabųjų – juodi. Ne tik luomų skirtumą, bet ir kūno ypatybes vėlės išlaiko: kieno koja buvo pritraukta, to ir vėlė raiša. O kur vėlės gyvena, kur jos po žmogaus mirties iškeliauja iš žmogaus kūno? Senovės lietuvių tikėjime galima rasti keletą variantų: a) įsikūnija medžiuose, paukščiuose, žvėryse; b) keliauja į pragarą, skaistyklą, kitaip vadinamą „vėlių kalnelį“ ar „Anapilį“.

Lietuviškasis Anapilis

Nuo 1760m. iki praėjusio amžiaus pradžios Vilniuje lenkų ir rusų kalbomis ėjo dienraštis, vadintas pagal aplinkybes labai įvairiai. Ir „Kurjer Litevski“ ar „Litovskij vestnik“ ir „Kurjer Vilnski“ ar „Vilnskij vestnik“. Viename iš 1888m. yra publikacija, pavadinta „Įsivaizduojamas lietuvių pagonių pomirtinis gyvenimas“.

Teobaldo istorinė monografija. Tekstas rašytas rusiškai, todel pateikti kai kurie lietuviškų žodžių vertimai: Pvz:. verpėja – parka; burtininkai – dainiai; Aukštėjas – Aukščiausiasis; Visagistis – Viešpats; Anafiel, Anafielas – Anapilis. Į Anapilį keliaudavo mirusiųjų lietuvių vėlės.

Anapilis – kalnas, ant kurio turi ateiti Visagalis Dievas gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tas kalnas – visų aukščiausias, lygus kaip stiklas. Į tą kalną mirusiųjų vėlės gali užlipti su meškos ar kitokiais nagais. Todėl laidojant dėdavo tokių nagų. Tam pačiam tikslui žmonės, ypač senyvo amžiaus, nekirpdavo savo nagų. Jauni, jeigu nagus kirpdavo, jų neišmesdavo, bet surinkę įmesdavo į ugnį tikėdami, kad nuo laidotuvių laužo dūmų jie juos susirinks. Tie kurie mėtydavo savo nagus, turėdavo ilgai jų ieškoti , todėl buvo manoma, kad vėlės tarp namų kažko ieško. Gal savo nagų? Neturtingi guodėsi, kad jie greičiau nei turtingieji pateksią į baisaus teismo kalną, kuris būsiąs amžinojo gyvenimo prieangis. Jie ten būsią savo protėvių apsupti, apginti nuo rusų, lenkų, vokiečių persekiojimų ir netgi valdysią kalavijuočius. Lietuviai tikėjo, kad žmonės po mirties pasiliksią tuo, kas buvę gyvenime, todėl į kapą su amatininkų, žemdirbių kūnais buvo dedami jų darbo įrankiai – kirviai, arkliai, indai ir kt. Didikai ėmė į kapą žirgų, šunų, sakalų, prabangių drabužių, ginklų, gal ir žmonių, nes toliau rašoma – toks paprotys labai panašus į indų našlių sudeginimus. Turtingųjų žmonių žemės turtai sunkino jų sielą ir jiems sunkiau buvo įlipti į Anapilį. Jiems turėjo padėti kartu su jais palaidotieji. Bet jeigu siela būdavo kalta prieš Dievą, ją užpuldavo po kalnu gyvenęs slibinas Vyžūnas. Jis atimdavo visus turtus, o vėlę kartu su kokio nusikaltėlio skurdžiaus vėle atiduodavo vėjų valiai ir jie nunešdavo ją į
pragarą. Lietuviai turėjo suvokimą apie dangų ir pragarą. Dangus buvęs į Paukščių taką šiaurės gale. Ten vėlės bendraudavo su Dievais, gėrė alų ir midų. Pragaras buvęs po žeme. Ten gyveno Dievas, teisdavęs žmones dar jiems esant gyviems, ir po mirties tie sprendimai lemdavo atpildą ir bausmę. Kad sušvelnintų lemtį, lietuviai rūpinosi laidotuvėmis, giminaičiai vykdė visus ritualus, norėjo padėti mirusiojo vėlei. Buvo manoma, kad po laidotuvių mirusiųjų vėlės pasirodydavo žyniams ir palikdavo kokį laidotuvių daiktą, ženklą, raidę, ginklo žymę. Žyniai galėjo klausti vėlę, ko jai dar reikia, ir rodė vėlei kelią į amžinojo poilsio vietą. Giminaičiai nieko negailėjo žyniams už jų tarpininkavimą.

Lietuviai tikėjo į vėlių įsikūnijimą. Teodoras Narbutas, istorikas (1784 – 1864), manė, kad lietuviai tą tikėjimą gavo iš protėvių indų – skitų. Dar XIII amžiuje yra fiksuota,kad vaiko ir bepročio vėlės, kaip neįgavusios patyrimo, amžinojo gyvenimo negauna, nes nenusipelnė nei atpildo, nei bausmės, todėl iki sekančio įsikūnijimo būna kalnų erdvėje, blaškomos vėjo.Pikto žmogaus vėvė įsikūnija į „netopyr“ gal „zombį“. Jis gimstąs laidojimo rūsiuose iš negyvų kūnų ir tas „netopyr“ gyvena 300 metų. Po to jo vėlė vėl įsikūnija į žmogų ir jis būna sąžiningas, visų gerbiamas asmuo. Todėl manoma, kad proanūkiai kartais būna geresni už prabočius. Šešėliai tai ne tik vėlės, ieškančios savo nagų, bet ir lobių saugotojai, taip pat keršto reikalaujantys nužudytieji ir nepalaidoti. Bet patys baisiausi yra „upyri“, „kėmai“. Tokie mirusieji neranda ramybės, keliasi iš kapo, kenkia gyviesiems, geria jų kraują.

Vėlų įsikūnijimas

Plačiau apie žmogaus vėles medžiuose yra rašęs G.Beresevičius knygoje „Dausos“. Lietuvių tautosakoje nesyk teigiama, kad po miries žmogaus vėlė apsigivena medyje. Girgždant medžiui sakoma, kad tai skundžiasi už nuodėmes kenčianti mirusiojo vėlė. Paprastai aiškinama, jog tai atgailaujančios sielos, prašančios už jas pasimelsti. Tačiau toks vaizdinys yra gana vėlyvas. Daug archaiškesnis pomirtinio žmogaus virtimo medžiu vaizdinys. Atskiras, jau ne reinkarnacijos, bet metamorfozės vaizdinys – gyvųjų virtimas medžiais (tai kartais atsispindi tautosakoje, pvz:.“Eglė žalčių karalienė“). Lietuviui rodėsi, jog medis gali jausti, mirti, gimti, kentėti, kalbėti, liūdėti ir džiaugtis kaip ir žmogus. Tad nenuostabu, – kaip rašo Henrikas Latvis, jog kai krikščionys kirtę medžius prūsai (šiuo atveju prūsų ir lietuvių tikėjimas sutapo) labai stebėjęsi, kad iš jų kraujas nebėgąs. Jie tikėję, jog jiems mirus jų vėlės pereinančios į augančius ant jų kapo medžius.

Tačiau tai buvo suprantama kaip laikinas vėlės likimas. Vėlei nereikia žemėje klajoti amžinai: „kai atpakūtavoja savo metų skaičių, tai ir baigiasi jos žemės kelionė“. „Metų saičius“ paprastai taikomas ne kažkokiam metų skaičiui į skaistyklą nutrenktoms sieloms, o visų pirma – nelaiku mirusiems, nusižudžiusiems, nužudytiems. Mirę anksčiau laiko vis dėlto turi įgauti kūną, jie pereina, tarkime, į medžius ir paukščius. Lietuvių tautosakoje skiriami moteriškos ir vyriškos rūšies augalai, medžiai. Vyriškos ir moteriškos augalų simbolikos buvo laikomasi puošiant ir prižiūrint kapus. Moterims paminklus statydavo iš moteriškų medžių, vyrams – iš vyriškų.

Sakmės, kuriose žmonės paverčiami (pasiverčia) paukščiais, Lietuvoje gana dažnos. Liaudies dainose su mirtimi dažniausiai siejama gegutė. Plačiai žinoma, kad gegutė gali iškukuoti mirtį, nelaimę, likusius gyventi metus. Mirusiųjų virtimo paukščiais metamorfozės įvyksta ne kasdieninėje aplinkoje: paukščiu žmogus virsta esant ekstremaliai, ribinei situacijai – mirus, žuvus jo artimajam, kai liūdi sesuo, tėvai, mylimoji ar mylimasis nebegali gyventi, kai jų liūdesys pernelyg stiprus.

Pomirtinis įsikūnijimas į gyvūnus vienu metu buvo suvokiamas kaip bausmė. Gyvūno, į kurį paverčiamas nusikaltęs žmogus, būdas ir ydos atitinka būdą ir ydas gyvo žmogaus. Kodėl piktos, blogos sielos įsikūnija gyvūnuose? Matyt, po mirties blogosios sielos, apsunkintos ryšio su materialiąja erdve. Tam reikalingi kūnai. Išeiti toliau, į pomirtinį pasaulį, tokios vėlės negali, jų negali patenkinti ir virtimas medžiais, per kuriuos nedorų vėlių poreikiai negalės būti realizuoti. Mobilūs, visais reikalingais organais aprūpinti gyvūlių kūnai tam geriausiai tinka.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1619 žodžiai iš 5340 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.