Sentikiai
5 (100%) 1 vote

Sentikiai

SENTIKIŲ ATSIKĖLIMAS Į LIETUVĄ

(XVII a. vidurys)

Lietuvoje gyvenančios tautinių mažumų bendruomenės neabejotinai daro teigiamą įtaką lietuvių tautos evoliucijai. Pirmiausia jos žadina tautos gyvybingumą, stiprina tautinę savimonę, visų krašto gyventojų intelektualinės ir humanistinės kultūros brandą. Visos tautinės mažumos turi vienodą statusą – vienos jų laikomos tradicinėmis, kitos – imigrantų bendruomenėmis. Jos skiriasi savo narių solidarumo laipsniu, nuostatomis titulinės tautos atžvilgiu ir pan.

Lietuvos sentikių religinė bendruomenė savo narių skaičiumi yra gausiausia. Sentikiai sudaro ¼ visų Lietuvoje gyvenančių rusų tautybės žmonių. Sentikiams būdinga tai, kad būdami rusai jie išpažįsta sentikystę. Priimant istorijos mokslo konvencijos apie žydų diasporos kultūros kitoniškumą, Krymo totorių ir karaimų kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vadų karių statusą, slavų kaip turinčių didesnės dalies LDK gyventojų statusą, sentikiai stereotipiškai gali būti vadinami tremtiniais, persekiojamais už religijos išpažinimą.

Sentikystė (rus. staroobriadcy – besilaiką senųjų apeigų; starovery – sentikiai) yra visuma religinių bendruomenių, kurios atsirado po Rusijos Stačiatikių Bažnyčios skilimo XVII a. viduryje. Sentikystė (…) ,,nuo oficialios stačiatikybės skiriasi apeigomis (žegnojasi 2 pirštais, lenkiasi iki žemės ir kt.), liturgija (pripažįsta tik senąsias liturgines knygas, senąsias ikonas, savitą giedojimą, tik 3 kryžmų kryžių) bei psichologija”. Istorijos šaltiniai rašo, kad pirmoji stačiatikių bažnyčia atsirado Bizantijoje, žlugus Romos imperijai. 1054 metais Bizantijos ir Romos Bažnyčios atsiskyrė galutinai. Konstantinopolio patriarchai ėmė plėsti savo įtaką slavų kraštuose ir 988 metais krikščionybę–stačiatikybę priėmė Rusija. XVII a. viduryje caras Aleksejus Michailovičius ir patriarchas Nikonas, skatinami svajonių tapti pravoslaviškųjų Rytų valdovais, imasi vykdyti bažnytinę reformą, kurios tikslas – suvienodinti pamaldų knygų tekstus ir liturgines apeigas su Bizantijos graikų apeigomis. 1551 metais Ivano Rūsčiojo sukviestas Soboras patvirtino senąsias stačiatikių apeigų tradicijas, kurios 1653-1656 metais buvo pradėtos keisti. Šios Nikono reformos sukėlė nemažą dvasininkų ir tikinčiųjų pasipriešinimą. Istorikas Petras Juknevičius, tyrinėjęs sentikių istoriją, rašo, kad išlikę istoriniai šaltiniai byloja apie sentikių nepaklusnumą Nikono reformoms. Jie ir toliau laikėsi senųjų apeigų, tuo užsitraukdami dideles bausmes ir prakeikimą. 1667 metais Rusijos Stačiatikių Bažnyčios Susirinkimas sentikius prakeikė. Šis istorinis įvykis buvo sugretintas su 1654 metais Rusiją ištikusia didele maro epidemija, siautėjusia kelerius metus, bei nederliaus metais, prasidėjusiu badu ir danguje pasirodžiusia kometa, kuri buvo palaikyta dangaus siųstu ženklu. Visos šios aplinkybės davė pagrindo sklisti gandams apie antikristo atėjimą, jo viešpatystę. Vėliau šį požiūrį gretino su 1666 metų Stačiatikių Bažnyčios Susirinkimu, apokalipsės skaičiumi 666, pranašaujančiu, kad jeigu antikristas įsiviešpatavo pasaulyje 1666 metais, tai pasaulio pabaiga ateis po dvejų su puse metų, t. y. Šv. Velykų išvakarėse arba naktį prieš Švč. Trejybę. Apimti panikos, 1669 metais žmonės metė visus darbus, ėjo į dykvietes, gulė į iš anksto paruoštus karstus. Pasaulio pabaigai neįvykus, XVII a. pabaigoje daliai tikinčiųjų, atsisakius pripažinti patriarcho Nikono reformą, teko palikti gimtuosius namus ir bėgti ten, kur jų niekas nepersekiojo. Sentikiai bėgo į Latviją, Švediją, Vokietiją, Lenkiją, Lietuvą ir kitas šalis.

Sentikių emigracija iš Rusijos susijusi su tragišku Rusų stačiatikių bažnyčios skilimu XVII a. viduryje, kuomet tikintieji pasidalino į naujų apeigų pasekėjus (“nikonijiečius”) ir senųjų apeigų šalininkus (sentikius). Kadangi bažnytinė reforma buvo daroma prievarta, remiant valstybei, sentikiai buvo apšaukti “raskolnikais”, pasmerkti Soboro (1667), caro valdžios represuoti, persekiojami (iki 1905) kaip valstybės ir Bažnyčios priešai.

Remiant stačiatikystę Rusijos valdžiai, įvyko Pravoslavų Bažnyčios skilimas į dvi savarankiškas – stačiatikių ir sentikių – Bažnyčias. Kadangi bažnytinė reforma buvo vykdoma prievarta, nepaklusę jai sentikiai buvo vadinami ,,raskolnikais” (skaldytojais). Susidarė sentikių atšakos – popiai ir bepopiai. Popiai pripažįsta dvasininkijos institutą, o bepopiai – jį neigia, nes dvasininkus ,,išnaikino antikristas”. Šios dvi sentikių kryptys yra suskilusios į atšakas – popius bėglius, pomorus, fodosėjininkus.

Sentikių Pomorų Bažnyčia (SPB) yra viena iš devynių valstybės pripažįstamų tradicinių Lietuvos religinių bendrijų. SPB sudaro šalies istorinio, dvasinio bei socialinio palikimo dalį, o rusai sentikiai yra viena iš labiausiai integruotų šalies visuomenės etninių grupių. Kaip ir kitoms tradicinėms religinėms organizacijoms, šalies vyriausybė kasmet skiria sentikiams tam tikrą finansinę pagalbą.

Pirmieji sentikiai Lietuvoje apsigyveno apie 1653 metus. Jie kėlėsi iš Maskvos, iš pradžių įsikūrė Kuršo kunigaikštystėje, vėliau rytiniame dabartinės Lietuvos teritorijos pakraštyje. XVIII a.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje susiformavo gana didelė sentikių fedosėjininkų bendrija. Tam didelės įtakos turėjo santykinis pakantumas sentikiams Abiejų Tautų Respublikoje bei ūkiniai vietinių bajorų interesai. Jų migracija vyko keliais etapais:

1. Nuo Pravoslavų Bažnyčios skilimo (1653-1656) iki trečiojo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės padalijimo (1795). Tuo metu susiformavo centrai – Bobriškio, Degučių, Dūkštų ir kt. Jie tapo traukos centrais imigrantams sentikiams iš Rusijos.

2. Nuo 1795 iki 1863-1864 metų sukilimo. Tuo laiku imigracija dėl vykusio sukilimo sumažėjo, tačiau vyko vidinė migracija į miestus (ypač į Vilnių), miestelius bei kaimus.

3. Po 1864 metų sukilimo numalšinimo iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios – 1914 metų vyko vidinė migracija. Buvo užimamos laisvos ištremtų sukilimo dalyvių žemės. Istorikai teigia, kad šiuo laikotarpiu daugiausia sentikių apsigyveno Jonavos ir Zarasų rajonuose.

XIX a. pradžioje nemaža sentikių religinė bendruomenė buvo Ukmergės apskrityje. 1813 metais juos aplankė Rusijos imperatorius Aleksandras I, kuris grįždamas iš Paryžiaus užsuko pas sentikius Karališkėse, meldėsi sentikių maldos namuose.

Sentikių migraciją į Lietuvos valstybę skatino religinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų pakantumas, lengvatos žemdirbiams, piliečių teisių, t. y. laisvų žmonių statuso, suteikimas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvarininkai, neslėpdami savo tikslų, viliojo rusus į savo žemes, nes trūko darbo jėgos. Praėję karai, maras nuo XVII a. vidurio iki XVIII a. antrojo ketvirčio nusinešė daug gyvybių, žmonių sumažėjo 46%. Atsikėlę į Lietuvą sentikiai laisvai vertėsi žemdirbyste, žvejyba, amatais, prekyba. Manoma, kad 1791 metais Lietuvos-Lenkijos valstybėje galėjo gyventi 100 tūkstančių sentikių, tai sudarė 1,1% visų krašto gyventojų. Religiniams bendruomenės poreikiams tenkinti veikė 12 maldos namų.

Sociokultūriniu ir Bažnyčios raidos požiūriu Sentikių Bažnyčios Lietuvoje istoriją galima skirstyti į šiuos periodus:

1) Sentikiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: 1679-1823 metai. Tuo laikotarpiu į šių dienų Lietuvos teritoriją atsikėlė pirmieji sentikiai, kurie išpažino ankstyvosios sentikystės pagrindinius teiginius, visų pirma – bepopių. Tai sentikių LDK istorijos fedosėjininkų periodas. Tuo metu kūrėsi sentikių emigrantų fedosėjininkų bendrija ir formavosi svarbiausios jos valdymo institucijos. Abiejų Tautų Respublikoje sentikiai naudojosi santykiniu dvasinės bei pasaulietinės valdžios religiniu pakantumu. Po trečiojo Respublikos padalijimo 1795 m. LDK pateko į Rusijos sudėtį. Aleksandro I valdymo laikotarpis pasižymėjo ribotu pakantumu ir Lietuvos sentikių atžvilgiu.

2) Carų valdžioje: sentikiai Lietuvoje 1823-1906 metais. Tai vadinamasis pereinamasis fedosėjininkų-pomorų laikotarpis. Šiuo laikotarpiu dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvo įtvirtinamas santuokos institutas bei vyko suartėjimas su nuosaikios (naujųjų) pomorų bendrijos mokymu bei religine praktika. Šiek tiek pasikeitė sentikių bepopių padėtis Rusijoje: valdant Nikolajui І buvo siekiama išnaikinti sentikystę griežtomis priemonėmis, o Aleksandro ІІ, Aleksandro ІІІ valdymo metais bei Nikolajaus ІІ valdymo pradžioje sentikiams rodomas vis didesnis pakantumas ir jiems suteikiama vis daugiau pilietinių teisių, kurias jau turėjo stačiatikiai šalyje.

3) Sentikiai Lietuvoje: 1906-2000 metais. Tai sentikių Lietuvoje istorijos pomorų laikotarpis. Jam būdinga tai, kad įsitvirtino pomorų religinis mokymas bei praktika, paplito savivardis pomorai, susiformavo pilna SPB struktūra ir atsirado nacionaliniai SPB administraciniai centrai Vilniuje ir Kaune (veikė 1922-1939 m.). 20 a. SPB istorija dar skirstoma į keletą smulkesnių laikotarpių: 1906-1915 metai; 1918-1940 metai; 1940-1945 metai; 1945-1990 metai ir po 1990 metų.

Taigi dalis sentikių apsigyveno miestuose, kiti kaimuose. Susidarė trys socialinės grupės: valstiečiai, miestelėnai ir pirkliai. Atsirado stambių žemės nuomininkų. Panevėžio apskrityje kai kurie ūkiai turėjo 57 dešimtines žemės, tuo tarpu vidutinis ūkis sudarė 17-25 dešimtinių. Nesėslūs sentikiai vertėsi prekyba, įvairiais verslais – stalyste, linininkyste, miško ruošimu, prekiavo javais, daržovėmis, linais. Prekes veždavo parduoti į Rygą.

Lietuvos sentikiai gyveno gana pasiturinčiai. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad jų drabužiai turėję net dabitiškumo, išskiriančio juos iš kitų prastuomenės žmonių, ypač švenčių dienomis, prekybiniuose sambūriuose. Pasiturinčiųjų šeimų moterys neretai dėvėjo brangias sukneles, o žiemą puikavosi kailinėmis palaidinėmis ir brangiomis vilnonėmis skaromis. Po 1863-1864 metų sukilimo rusų valstiečiams buvo leista keltis į valstybines ir iš sukilėlių rekvizuotas žemes, buvo suteikta mokesčių lengvatų – trejiems metams atleisti nuo mokesčio už žemę ir nuo visų kitų piniginių ir natūrinių rinkliavų, rekrutų prievolės. 1864 metų pabaigoje Kauno gubernijoje buvo paduota per tris tūkstančius pareiškimų žemei gauti. Nuo 1866 metų šiomis lengvatomis galėjo naudotis visi rusai. Vadinamajame Šiaurės vakarų krašte buvo išdalyta 814 ūkių iš valstybės žemės fondo. Kauno gubernijoje
rusų gyvenvietės. Jose gyveno 1205 šeimos, kurioms teko 18 738 dešimtinių žemės, buvo suteikta 109 825 rublių piniginė pašalpa, paskirta miško. 1873 metais šis įkurdinimo planas buvo nutrauktas. Sentikius, kaip patikimus valstybės piliečius, vertino Vilniaus generalgubernatorius M. Muravjovas (1796-1866).

Sentikių religinėmis bendruomenėmis Lietuvoje imta domėtis nuo XIX a., kai pradėtos nagrinėti sentikių bendruomenių demografinės charakteristikos, etnografinis palikimas, kalbiniai dialektai. Taigi XIX a. šeštajame dešimtmetyje pirmą kartą pasirodė oficialūs duomenys apie sentikius Lietuvoje. Vilniaus ir Kauno gubernijoje sentikių būta apie 27 tūkstančius, o septintajame dešimtmetyje – apie 50-60 tūkstančių. Pirmieji sentikių maldos namai Lietuvoje buvo pastatyti 1710 metais Anykščių rajone, Girelės kaime, netoli Kavarsko, Rokiškio rajone, Rupetose, prie Sartų ežero, 1735 metais – Zarasų rajone, Sumanių kaime, apie 1763 metus – netoli Salakų, 1755 metais – Degučiuose. 1863 metais veikė 27 maldos namai, o XX a. pradžioje jų būta 45. Cerkvės buvo medinės, nedidelės su varpinės bokštu (kartais ir be jo), su kryžiumi. Varpus turėjo ne visos cerkvės. Neturint juos atstovavo medinis ar geležinis muštuvas (toks yra Panevėžio sentikių cerkvėje). XIX a. viduryje buvo sukurta bendruomenių savivalda (taryba, jos pirmininkas, šventikas), kurios centras buvo Vilniuje, o sentikystė tapo susitelkusia bažnytine organizacija. Sentikių Bažnyčia Lietuvoje turėjo visas juridines asmens teises, o bendruomenės buvo nepriklausomos ir savarankiškos. Religinė bendruomenė nuolat gaudavo iš valstybės finansinę paramą religinei, švietėjiškai veiklai. Pati bendruomenė irgi susirinkdavo lėšų už krikštynas, santuokos registraciją. Sentikių padėties pagerėjimas sietinas su ministro Stolypino valdymo laikotarpiu (1862 – 1911). Ministras Lietuvoje pastatė net maldos namus. Tai darė neatsitiktinai, nes Lietuvoje – Kalnaberžėje ir kitose vietose Stolypinas turėjo dvarų.

Vilniaus ir Kauno gubernijoje veikė 45 cerkvės. Jų šventikai gaudavo valstybines pašalpas ir buvo atleisti nuo karinės prievolės. Religinės sentikių bendruomenės turėjo savo cerkves ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir Jonavos, Kaišiadorių, Zarasų, Švenčionėlių, Lazdijų, Kelmės, Ukmergės, Kėdainių, Utenos ir kituose rajonuose.

Sentikiai Lietuvoje po 1990

Atkurtoje Lietuvos Respublikoje prasidėjo visuomenės demokratizacija ir įsivyravo religinio pakantumo atmosfera. Tai turėjo įtakos ir sentikių religingumo išraiškai: savo lūkesčius ir poreikius, baimes ir viltis jie galėjo reikšti tiesiau ir drąsiau negu sovietmečiu.

1990 m. lapkričio 22 d. bendrame Sentikių Aukščiausiosios Tarybos (SAT) bei Dvasinės komisijos susirinkime Vilniuje buvo patvirtinti nauji Sentikių Pomorų Bažnyčios (SPB) įstatai. SPB aukščiausia valdžia tikybos, bažnyčios valdymo ir bažnytinio dvasinio teismo klausimais priklauso Soborui. Soboras renka SAT pirmininką bei 12 jos narių, Dvasinės komisijos pirmininką ir 12 Komisijos narių. 1993 m. atsistatydinus SAT pirmininkui Ivanui Jegorovui (1905-1998), laikinai eiti šias pareigas paskirtas Vilniaus šventikas Vasilijus Vasiljevas.

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje gyvena beveik 35 000 sentikių; SPB duomenimis, šis skaičius svyruoja nuo 70 000 iki 100 000 sentikių. Tai sudaro 1% arba 2-3% visų šalies gyventojų.

Po 1990 m. žymiai aktyvesnė tapo sentikių veikla bažnytinio gyvenimo, religinio švietimo bei kultūros srityse. Kartu išryškėjo aistringas “tiesos” ieškojimas bei vidinė konkurencija dėl centrinių Bažnyčios organų bei didesnių bendruomenių valdymo. Šį išorinį aktyvumą galima būtų paaiškinti tuo, jog, pasibaigus visuotinei sovietų kontrolei, Lietuvos vyriausybė bei kitos institucijos, galima sakyti, nesikišo į religinį tradicinių Bažnyčių vidaus gyvenimą. Be to, parapijas pradėjo valdyti nauji 0energingi žmonės, kurie iš karto siekė išspręsti visą kompleksą tiek naujų, tiek įsisenėjusių problemų, nors neturėjo nei patirties, nei apsvarstyto veiksmų plano, o dažnokai – ir noro ieškoti kompromisų.

1993 m. Lietuvoje buvo įregistruotos 54 sentikių parapijos (bendruomenės). Pagal parapijų skaičių SPB religinė organizacija užima antrą vietą Lietuvoje po katalikų. Didžioji dalis istoriškai susiformavusių sentikių parapijų įsikūrusios kaimo vietovėse arba nedideliuose miestuose. Tačiau per pastaruosius tris dešimtmečius pradėjo tolygiai augti didelių miestų : Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kt., sentikių parapijos. Pavyzdžiui, Vilniaus sentikių bendruomenėje yra maždaug 10 000 parapijos narių.

1989 m. sentikiai atkūrė savo religinę parapiją Dūkšte (Ignalinos raj.), kuri buvo uždaryta sovietmečiu. Netrukus vietos valdžia bei Lietuvos stačiatikių hierarchai perdavė sentikiams buvusį stačiatikių cerkvės pastatą. Sovietmečiu jame buvo įrengtas sandėlis. Jį suremontavus, sentikiai atidarė savo cerkvę.



Švenčiausios Dievo Motinos gimimas Šventasis Nikola gyvenimo aprašyme

1990 m. SAT iniciatyva buvo leidžiamas žurnalas Kitežgradas (Китеж-Град). Pradėjo kurtis naujos sentikių parapijos ir veikti cerkvės: 1991 m. sentikių parapija įsikūrė Utenoje, o 1992 m. Zarasuose pastatyta nauja sentikių
cerkvė. Prie Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kai kurių kitų parapijų buvo atidarytos sekmadieninės religinio švietimo mokyklos bei bažnytinio giedojimo rateliai. Smarkiai pagausėjo pamaldas lankančių žmonių, ypač per pagrindines religines šventes.

Ikonas Vilniaus ir kitoms Lietuvos sentikių parapijoms bei privatiems ikonostasams tapo šiuolaikinis izografas (ikonų tapytojas) Georgijus Jakovlevas. Jis tęsia šalyje bei už jos ribų garsaus Ivano Michailovo (1893-1993) mokyklos tradicijas.

Lietuvos rusai sentikiai gana gerai integravosi į socialinį bei kultūrinį Lietuvos visuomenės gyvenimą. 1988 m. Vilniuje įvykusiame SPB sobore I. Jegorovas kalbėjo:

Šiuolaikinė Sentikystė neatsiriboja nuo supančios aplinkos, nesiekia dvasinės bei iš dalies fizinės izoliacijos. Sentikių bažnyčia – prieš bet kokį neišmanymą, prieš tikėjimą užkalbėjimais bei burtais. Ne draudžia, o, atvirkščiai, visomis priemonėmis skatina savo vaikų mokymąsi ne tik bendrojo lavinimo, bet ir aukštosiose mokyklose. Iš sentikių iškilo mokslininkai ir ministrai, mokytojai bei agronomai, darbo didvyriai ir rašytojai, profesoriai, mokslų daktarai, inžinieriai, gydytojai. Lietuvos sentikiai niekuo nesiskiria nuo kitų žmonių, gyvena sąžiningai ir dorai darbuojasi. …Galime teigti, jog Sentikystė – tai žmonių pasaulis, nesipriešinantis mokslui, naujai kultūrai, naujai buičiai, naujam gyvenimui; žmonių pasaulis, priimantis nūdienos gyvenimo sanklodą, bet su tikėjimu, Dievu – pasaulio kūrėju ir Viešpačiu. Pasaulis, ne pasmerkiantis žmogų pasyviai stebėti aplinką ir neauklėjantis nuolankaus vergo, o ugdantis žmogų, kuris čia, žemėje, privalo nueiti Dievo jam skirtą gyvenimo kelią teisingai ir dorai bei tikėdamas Dievą pereiti į pomirtinį gyvenimą.

Lietuvos Sentikių Bažnyčia palaiko bažnytinius ir dvasinius ryšius su Lenkijos, Latvijos, Baltarusijos, Estijos ir kai kurių kitų šalių pomorais. Jie kartu laiko pamaldas, ypač per pagrindines religines šventes (šv. Kalėdas, šv. Velykas ir kt.), lankosi šventikų suvažiavimuose bei sentikių soboruose kitose šalyse ir pasikeičia laiškais švenčių arba svarbių religinių bei bažnyčios gyvenimo įvykių proga.

LIETUVOS SENTIKIŲ RELIGINĖS APEIGOS IR PAPROČIAI

Lietuvos sentikių bendruomenės nariai nuo senų laikų stengėsi laikytis krikščionybės normų: visi sentikių bendruomenės nariai namuose turi kampelį su ikona, prie kurios meldžiasi. Savo religines tradicijas jie saugojo, mokydami vaikus tikybos maldos namuose, o nuo XX a. – per pamokas valstybinėse, privačiose mokyklose. Kasdieniniame gyvenime laikėsi papročių, kuriuos išsaugojo iki šių dienų. Pavyzdžiui, girtuoklystę prilygindavo žmogžudystei ir laikė visų piktadarybių motina. Dėl vagysčių sentikių nuostata buvo tokia: ,,Kas ką pavogė – tas baisiausias žmogus. Bendruomenė nieko nebausdavo, bausdavo teismas”. Sentikiai šventė ir švenčia Šv. Kalėdas, Šv. Velykas, Trijų karalių, Prisikėlimo šventę, Sekmines, Dievo Motinos Marijos ir kt. Rokiškio krašto sentikiai atgaivino kadaise buvusią labai populiarią visuotinę šventę – Petrovką. 1999 metų šventėje visus Petrus, Povilus linksmino savo koncertu ansamblis ,,Ivuška”.

Nors liaudyje buvo paplitę įvairių prietarų, bet sentikių tikėjimas draudė tikėti sapnais, burtais. Sakydavo, kad viskam Dievo valia. ,,Bez voli božjei i volos s golovy ne upodiot”. ,,Bez boga ne do poroga”.

Nuo visų negalių, ligų padėdavo maldos. Sentikių cerkvės kalendoriuje yra nurodyta, kokią dieną kokiam šventajam reikia melstis, kad padėtų konkrečiu atveju. Pavyzdžiui, kad nekristų arkliai, reikia rugpjūčio 13 dieną melstis Florui ir Lavrui. Gydantis nuo išgąsčio, reikia paimti vandens, 3 kartus sukalbėti maldą ,,Te prisikelia Dievas”, išgerti 3 gurkšnius, nusiprausti veidą ir patepti sąnarius.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2839 žodžiai iš 9314 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.