Sidabras — grynuolių klasės mineralas. Jame būna aukso, vario, gyvsida-$ brio, bismuto, stibio priemaišų. Grynuolių kristalai netaisyklingi — susukti, išlenkti, randama ir netaisyklingos formos plokštelių, grūdelių. Vienas didžiausių plokštės pavidalo sidabro grynuolių, rastas Siaurinėje Čilėje, svėrė 1420 kg. Grynuoliai kaupiasi kvarco gyslose, švino ir cinko sulfidinių rūdų telkinių oksidacijos zonose, kai kuriuose hidroterminiuose telkiniuose (naudingųjų iškasenų telkiniuose, susidariusiuose iš Žemės plutos karštųjų tirpalų nuosėdų).
Gamtoje labiausiai paplitęs sidabro junginys yra sidabro sulfidas Ag2S — mineralas argentitas, arba sidabro blizgis. Dažniausiai jis randamas švino ir vario rūdose kartu su švino blizgiu PbS ir chalkopiritu CuFeS2. Iš kitų Ag mineralų paminėtini pirargiritas Ag3SbS3 ir prustitas Ag3AsS3 [pagal prancūzų chemiko Žozefo Luji Prusto (Joseph Louis Proust; 1754—1826) pavardę].
Sidabro gamtoje gerokai daugiau negu aukso, bet daug mažiau negu vario. Sidabras sudaro 1-10_:>% Žemės plutos masės. Jo randama Norvegijoje, Kanadoje, Meksikoje, Vokietijoje, Bolivijoje, Rusijoje, Kazachstane.
SIDABRO GAVIMAS
Seniausias būdas, kuriuo sidabrą imta gaminti nuo XVI amžiaus vidurio, ^ yra meksikietiškasis, pagrįstas sidabro tirpinimu gyvsidabryje. Sutrintus sidabro mineralus supildavo į parengtą aikštelę ir pridėdavo valgomosios druskos (2—5% rūdos masės). Šį mišinį mulai minkydavo apie dvi savaites. Per tą laiką mišinį 3 kartus papildydavo gyvsidabriu (0,5—2% mišinio masės dalies). Vykstant reakcijoms išsiskirdavo sidabras ir ištirpdavo gyvsidabryje. Amalgamą nuo bergždo atskirdavo, po to išjos išgarindavo gyvsidabrį. Gyvsidabrio garus surinkdavo, kondensuodavo ir vėl naudodavo. Išskiriant sidabrą šiuo būdu gyvsidabrio garais apsinuodydavo ir žmonės, ir mulai. Vėliau meksikietiškąjį gavimo būdą pakeitė cianidinis.
Cianidinis sidabro gavimo būdas pagrįstas rūdose esančių sidabro druskų arba sidabro grynuolių tirpinimu šarminių metalų cianidų tirpaluose:
Ag2S + 4NaCN -> 2Na[Ag(CN)2] + Na2S arba 2Ag + 4NaCN + 1/2O2+ H2O -> 2Na[Ag(CN)2] + 2NaOH
Iš susidariusios kompleksinės druskos sidabras redukuojamas cinko arba aliuminio dulkėmis:
2Na[Ag(CN)2] + Zn -> Na2[Zn(CN)4] + Ag
Priemaišos iš sidabro šalinamos elektrolizės būdu (elektrolitas AgN03).
Daug sidabro gaunama perdirbant kitų metalų rūdas, pvz. švino blizgį. Gautas švino lydinys, kuriame yra Ag, kaitinamas iki cinko lydymosi temperatūros, pilama išlydyto cinko ir iš lėto aušinama. Cinkas „sutraukia“ visą sidabrą (susidaro Ag2Zn3), dar truputį švino ir sustingsta putų pavidalu išsilydžiusio švino paviršiuje. Putos nugraibomos, nudistiliuojamas cinkas ir pučiant orą oksiduojamas švinas. Lieka sidabras (98% Ag, 2% Au, Pb, Cu ir kt. metalų).
Iš vario rūdų sidabras išlydomas kartu su variu. Išskiriamas iš anodinio dumblo, susidariusio gryninant varį elektrolizės būdu.
Jei sidabre būna nemažai aukso, jis atskiriamas tirpinant lydinį karštoje sieros rūgštyje: sidabras ir varis ištirpsta, o auksas ne.
SIDABRO SAVYBĖS
Fizikinės savybės. Ag yra baltas (melsvo atspalvio), ypatingo metalinio blizgesio (poliruotas sidabras atspindi 95% krintančios į jį šviesos) metalas. Minkštas (pagal kietumą yra tarp aukso ir vario, kietumas pagal
Moso skalę 2,5—3), labai tąsus, plastiškas, kalus — iš jo galima valcuoti 0,00025
mm storio lakštus, ištempti labai ploną vielą. Lydymosi temperatūra 961 °C,
tankis 10,5 g/m .
Pagal būdingąsias metalų savybes sidabras gali būti laikomas tipiškuoju metalu.
Tai metalų metalas.
Cheminės savybės. Sidabras tiesiogiai nereaguoja su deguonimi net kaitinamas,
tačiau jo oksidas Ag2O skyla palyginti lengvai:
300 „C
2Ag20 -» 4Ag + O2T
Sidabro neveikia vanduo.
Normaliomis sąlygomis jį oksiduoja atmosferos ozonas:
8Ag + 2O3 -* 4Ag2O + O2T Kaitinamas reaguoja su halogenais:
2Ag + CI2 -» 2AgCI
Lengvai jungiasi su siera:
2Ag + S -> Ag2S
Drėgname ore, jei yra vandenilio sulfido, Ag oksiduoja deguonis: 4Ag + 2H2S + O2 -> 2Ag2S + 2H2O
Dėl to sidabriniai arba pasidabruoti indai, juvelyriniai dirbiniai patamsėja ore. Nuo patamsėjimo apsaugo labai plona rodžio plėvelė.
Sidabras lydosi su daugeliu metalų įvairiais santykiais (su Cr, Ni, Mn, tik tam tikru santykiu su Fe, Co nesilydo).
Neišstumia vandenilio iš rūgščių, nes yra metalų įtampų eilės pabaigoje. Išimtį sudaro H2S, nes sidabro cheminė trauka sierai yra labai didelė, panašiai kaip aliuminio deguoniui.
Reaguoja su oksidacinių savybių turinčiomis rūgštimis — HNO3 ir koncentruota H2S04: _
3Ag + 4HNO3 (prask.) -> 3AgNO3 + NOT + 2H2O
Ag + 2HNO3 (kone.) -> AgNO3 + N02T + H20 2Ag + 2H2S04 (kone.) -> Ag2SO4 + S02T + 2H2O
Su šarmais sidabras nereaguoja.
Junginiuose sidabro oksidacijos laipsnis +1, labai retai +2, +3.
SVARBESNIEJI SIDABRO JUNGINIAI. SAVYBĖS IR NAUDOJIMAS
Ag2O — juodai ruda kristalinė medžiaga. Gaunamas sidabro druskas vei-^ kiant šarmais:
2AgNO3 + 2NaOH -» 2NaNO3 + Ag2Oi + H2O
Manoma, kad iš pradžių pasigamina AgOH, kuris greitai suskyla ir susidaro Ag20 nuosėdos. Sidabro(I) oksidas yra bazinis. Stiprus oksidatorius. Oksiduoja aldehidus, pvz., formaldehidą:
^° ^°
Ag2O + H— C -> H— C + 2Ag