Simbolika lietuvių vestuvėse
5 (100%) 1 vote

Simbolika lietuvių vestuvėse

Vestuvių papročius tyrė ir analizavo daugybė rašytojų, viena iš jų buvo P. Dundulienė, kuri savo veikaluose stengėsi glaustai aprašyti lietuvių vestuvinių papročių raidą nuo pagonybės laikų iki mūsų dienų. Ypač didelį dėmesį autorė skiria magijai ir apeigoms. A. Vyšniauskaitė labiau gvildeno atskirų apeigų prasmes bei istorinės raidos problemas, jos veikaluose aptarinėjama simbolinė vienų ar kitų daiktų prasmė. O B. Buračas vestuvių papročius aprašė remdamasis liaudies pasakojimais, jis ne analizuoja, o tiesiog pateikia to meto tautos požiūrį į vestuves. Tad rašant šį referatą pagrindinis mano tikslas išsiaiškinti ką reiškė vienas ar kitas daiktas, kokia buvo jo simbolinė prasmė vestuvių apeigose.

Vestuvės – tai naujos šeimos juridinis ir visuomeninis įteisinimas, kuris atliekamas pagal visuomenei suprantamus ritualus. Žmogui tai vienas svarbiausiu žingsnių gyvenime, pradžia naujos šeimos, turinčios pratęsti giminę. Pagal papročių ir tradicijų gausumą galima spręsti, kad į vedybas lietuviai visuomet žiūrėjo labai rimtai.

Sužadėtuvėmis buvo vadinama baigiamoji piršlybų dalis, kurių metu jaunikis gaudavo sutikimą iš jaunosios pusės, jog ji sutinkanti tekėti. Jų metu vykdavo simbolinis dovanų apsikeitimas, tai žiedų dovanojimas, susiėmimas už rankų bei viešas pasibučiavimas, tai dalis iš senovinio santuokos ritualo. Ypač didelę reikšmę piršlybų metu turėjo jaunųjų valgymas iš vienos lėkštės, dalijantis tuo pačiu šaukštu – tai simbolinis susijungimo, bendrumo ženklas. Gerdami iš vienos taurės sužadėtiniai tik patvirtindavo savo sutikimą sujungti savo gyvenimus.

Mergvakaris dar kitaip buvo vadinamas pintuvėmis, vakarynomis, prieveseliu. Į šią šventę rinkdavosi vien moterys ir merginos, tad nuo to ir kilo toks pavadinimas. Apeigos, kurios buvo atliekamos šios šventės metu turėjo simbolinę prasmę. Dažniausiai tai reikšdavo atsisveikinimą su jaunyste, jos pabaigą, atsiskyrimą nuo bendraamžių būrio. Senovėje mergvakaryje būdavo giedamos raudos, pabrėžiančios, jog tai atsisveikinimo vakaras, atsisveikinimo su jaunyste, draugais, tėvais ir namais. Tą dieną merginos ir moterys pindavo vainikus vartams ir namo vidui papuošti.

Mergvakaryje buvo vienas labai svarbus apeiginis ritualas – tai jaunosios plaukų kirpimas. „Kasos kirpimas buvo sakralinio giminės ryšio nutraukimo, išėjimo aktas“ . Šiuo ritualu kartu nutraukiamas ryšys su namų ir židinių dievais, o jaunosios galvos uždengimas nuometu ar kepure siejamas su jos perkėlimu į kitą šeimą.

„Ačiavimas“ – tai labiau žemaitijoje žinomas paprotys. Mergvakaryje paskirtos dainininkės „ačiuotojos“ turėdavo surinkti kuo daugiau dovanų iš jaunųjų tėvų, kaimo bendruomenės. Šios dovanos buvo aiškinamos kaip materialinė parama jaunavedžiams, kuriantiems naują šeimą.

Daiktų simbolių grupei yra skirtini vestuvių veikėjų skiriamieji ženklai. Kartu su nuometu nuotaka ant galvos dėdavosi rūtų vainiką. Dažniausiai prisimenamą prieš vestuves. Nuometas buvo laikytas didžiuliu moters pagarbos ženklu, tačiau kadangi jis buvo labai sunkus, o moterys anksčiau jį turėdavo nešioti kiekvieną dieną, kitos mergelės netekėdavo vien tik dėl šios priežasties.

Nuo senų laikų su merginų nekaltybe, stiprybe ir ilgaamžiškumu lyginamas augalas – rūta, buvo vertintas dėl simbolinės prasmės, o laikui bėgant pramintas vestuviniu. Nepaisant kintančių tradicijų, ir šiuolaikinėse vestuvėse nuotakos puošiasi rūtomis. Rūta – skaistos, merginos nekaltybės, jaunystės simbolis. Liaudies dainose rūtų vainikėlis yra perduodamas jaunseniajai seseriai, kaip nekaltybės saugojimo simbolis, jei jaunoji neturėdavo sesers tai perduodavo jį savo jaunesniajam broliui, tai reikšdavo sesers ir brolio subrendimą santuokai, jų pasiruošimą tekėti, vesti. Piršybų metu jaunikiui įteikiama rūtų puokštelė, tai turėdavo simbolizuoti jaunosios nekaltybę, o senovės laikais „nekaltybei buvo priskiriama nepaprsta gyvybingumo jėga“ .Tačiau mergina susilaukusi nesantuokinio kūdikio prarasdavo teisę ant galvos segėti rūtų vainikėlį, todėl prie altoriaus ji eidavo visai be jo arba per jungtuves būdavo uždedamas tik pusė vainiko, tačiau nepaisant to ji galėjo vilkėti baltą suknelę. Balta spalva taip pat turėjo simbolinę prasmę. Ji simbolizuoja nekaltumą, tyrumą, dvasingumą, šios savybės buvo būdingos senovės lietuviams, kurių, deja, ypač pasigendama šiais laikais. Dabar nuotakos rengiasi baltą suknelę todėl, kad balta – pozityvumo, laimės bei džiaugsmo spalva.

Jaunikis taip pat turėdavo savo skiriamąjį ženklą. Tai prie kepurės, o vėliau prie krūtinės prisegtas rūtų vainikėlis ar rūtų šakelė su baltu šilkiniu kaspinu. Kitas skiriamasis ženklas buvo vynas ir žolynais, kaspinais išpuošta su varpeliu viršuje lazda. Tai jaunikio įgalioto asmens, kuris vykdavo pas jaunąją piršlybu metu, ženklas. Lazda nešinas piršlys vykdavo piršti jaunikio, ja, kaip savo valdžios ženklu, naudodavosi ką nors skelbdamas per vestuves.

Taip pat prie skiriamųjų ženklų galima priskirti ir vestuvių veikėjų dovanojamus lininius rankšluosčius, kuriuos jie perjuosdavo per petį. „Lino žiedas“ – liaudies tikėjimuose saugodavo nuo gamtos blogųjų dvasių. Dzūkijoje prieš vestuvių
apeigas jaunoji užantin užsikišdavo lino skiautelę, kuri turėdavo saugoti ją nuo blogio ar nužiūrėjimo.

Vienas seniausių vestuvių simbolių yra žiedas. Jo istorija siekia neatmenamus laikus, jo simbolinė reikšmė kito, tačiau šiandien kiekviena jaunavedžių pora vestuvių ceremonijos metu išgirsta „Meilės vardan apsikeiskite žiedais“. Jaunavedžiai, apsimainę vestuviniais žiedais, vienas kitam įsipareigoja būti ištikimi, šis ritualas simbolizuoja tam tikrą jungtį ir įsipareigojimą, tarsi išreiškiama pozicija aš tau – tu man. Ant piršto užmautas vestuvinis žiedas rodo ne tik įtvirtintą santuoką, bet ir sutikimą gyventi kartu, pasižadėjimą būti vienas kitam ištikimais. Dažniausiai yra apsikeičiama aukso žiedais, o auksas – ilgaamžis metalas. „Čekų filosofo ir slavisto J. I. Hanušo, rašiusio apie lietuvių papročius, nuomone, žiedas yra meilės dovana: kieno žiedas, to ir mergina. O apskritai jis esąs rankų surišimo analogas, simbolizuojantis asmens pririšimą“ . Tai pat reikšmingu įvykiu laikytas sužadėtinių susikibimas rankomis, šis momentas laikytas archajišku, simbolizuojančiu jaunųjų santuokos aktą.

Daugeliui įprastinių buities daiktų, reikmenų vestuvių iškilmėse suteikiama perkeltinė prasmė, jie tampa kokia nors idėją išreiškiančiais simboliais. Svarbiausi jų yra duona, druska, vanduo, ugnis, grūdai, duonkubilis, šiaudai, vilna arba kailiniai.

Lietuvių papročiuose ligi šių dienų juodos ruginės duonos riekelė naudojama sutinkant jaunuosius po vestuvių ceremonijos namuose arba marčią, arbą kitaip sakant, pas nuotaką atvykusį jaunikį. Tai draugiškumo išraiška ir pasiturimo gyvenimo linkėjimas. Tradicinėse vetuvių apeigose duona, iškepta iš ruginių miltu ir papuošta rūtų šakelėmis, vadinama karvojumi. „Karvojus buvo laikomas simboline, šventa duona, kupina simbolių ir magiškų ženklų“ .Kadangi duona buvo laikoma vienu iš jungties simboliu, tai jaunoji peržengusi namų slenkstį butinai turėdavo paragauti duonos. O apeiginis duonos laužymas, dalijimas simbolizuoja nuotakos ir jaunikio suėjimą į artimą giministę. N. Nikolskio nuomone, tokia apeiginė duona kaip karvojus simbolizavo derlių, turtingumo dvasią bei laimės linkėjimus jaunavedžiams. Tačiau senolių manymu, tai ne tik turtų ar laimės linkejimas, ši duona jiems reikšdavo daug daugiau, jų pasaulėžiūroje karvojus rodė tam tikrą socialinį lūžį žmogaus gyvenime, naujo gyvenimo pradžią.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1203 žodžiai iš 3592 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.