Maironis (šiuo slapyvardžiu pasirašinėjęs Jonas Mačiulis) yra iškiliausias XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios lietuvių poetas.Jis gimė 1862m. Pasandravio dvare, Šiluvos valsčiuje, Raseinių apskrityje
Maironis – naujosios lietuvių poezijos pradininkas, spaudos draudžiamojo laikotarpio didžiausias poetas, vadinamas tautinio atgimimo dainiumi.
Jis jau seniai lietuvių literatūroje suvokiamas kaip klasikinis poetas, teigiąs būties darnumą ir prasmingumą.Tautos sąmonėje jis gyvas kaip paties poetiškumo simbolis ir kaip poetas, įspūdingiausiai išreiškęs tautines vertybes.
Maironis yra daugelio lyrikos formų kūrėjas ir pradininkas. Jo poezijoje yra visų lyrinės raiškos tipų repertuaras, kuriuo naudojosi ir kurį plėtojo visa vėlyvesnė lietuvių poezija. Jis sukūrė klasikinių sonetų, gražiausių baladžių,satyrų mūsų literatūroje irgi turinčių klasikinio pavyzdžio vertę.
„Pavasario balsuose“, pirmą kartą išleistuose 1895m., atsispindi praeities buitis ir laisvės kovų heroika, tėvynės meilės jausmai, gamtos grožio pajautimas, aukštinama gimtoji kalba, sekama bei stilizuojama liaudies kūryba.
Maironio eilėraščiuose pastebimas simbolizmas.Žodžiams suteikiama simbolių reikšmė.
„Taip maža paramos ant žemės:
Daug verksmo, skausmo ir kančios!
Retai dangus, rūsčiai aptemęs,
Prašvinta ant našlės galvos.“
(Taip maža paramos)
Šiame eilėraštyje žodžiui našlė yra tartum suteikiamas simbolis.Manau, kad našlė (našlystė) simbolizuoja vienatvę, liūdesį, skausmą.Tai pastebima iš eilėraščio intonacijos.