Siorenas kirkegoras
5 (100%) 1 vote

Siorenas kirkegoras

S. Kjirkegoro (Kierkegaard), XIX a. danų religinio mąstytojo, likimas filosofijos istorijoje susiklostė gana savotiškai. Kol buvo gyvas, jis, kaip filosofas, nebuvo žinomas ne tik Europoje, bet ir pačioje Danijoje. Amžininkai jį žinojo daugiau kaip talentingą religinio pobūdžio rašytoją. Pradedant mūsų amžiaus 3-ju dešimtmečiu, S. Kjirkegoro idėjos tartum naujai atgimsta egzistencialistinėje filosofijoje.

Jo veikalai verčiami beveik į visas pagrindines pasaulio kalbas . Ne tik kūryba, bet ir jo asmeninis gyvenimas pasidaro daugybės studijų objektu. Jo kūryba ir gyvenimu domisi egzistencialistai, froidistai, protestantai ir katalikai.

Kuo galima paaiškinti šį gana pavėluotą susidomėjimą S. Kjirke- goro filosofinėmis idėjomis?

Apibūdindami jo pažiūras tik kaip iracionalistinę ir egzistencinę ; reakciją prieš Hegelio filosofinę sistemą , mes negalėsime bent kiek išsamiau atsakyti į šį klausimą.

Be abejonės, S. Kjirkegoras yra ir antihegelininkas, ir vienas iš pagrindinių egzistencializmo teorinių pirmtakų. Tačiau neaišku, kodėl antihegelizmas ir vadinamasis „egzistencinis mąstymo būdas“ tapo tokie reikšmingi buržuazinio pasaulio dvasinėje kultūroje. Neatsakius į šį klausimą, ir S. Kjirkegoro padaryto iracionalistinio posūkio naujųjų laikų filosofinės minties istorijoje prasmė būtų ne visai suprantama.

Penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje S. Kjirkegoras paskelbia kovą europinės filosofijos tradicijai, prasidėjusiai XVII a. optimistiniu Dekarto-Bekono racionalizmu, subrandintu B. Spinozos, G. Leibnico (Leibniz, 1646—1716), I. Kanto, J. Fichtės kūryboje, o Hegelio sistemoje pasiekusiu aukščiausią savo raidos pakopą. S. Kjirkegoras neatsitiktinai pagrindinę savo aistringo talento jėgą nukreipia prieš Hegelio filosofiją, kurioje scientistinis racionalizmas, galima sakyti, pasiekė savo apogėjų.

XVIII a. švietėjiško racionalizmo pastangos sukurti protingos visuomenės idealą, paremtą laisvės, lygybės ir brolybės principais, sudužo konkurencine kova, faktine ekonomine nelygybe bei proletariato išnaudojimu paremtoje kapitalistinėje tikrovėje. Daugeliui ėmė atrodyti, kad objektyvi istorinė „logika“ ne tik nesutampa su žmogaus proto bei prigimties reikalavimais, bet tarsi pasijuokia iš žmogaus keliamų tikslų bei idealų. Hegelis, siekdamas įveikti šią prarają tarp subjektyvių žmogiškųjų siekimų ir objektyvaus istorinio proceso eigos, iš esmės neatmetė racionalizmo principo, bet suteikė jam kitokią prasmę. Išeities tašku čia imami jau ne idealūs žmogaus proto reikalavimai, o pats tikrovės „protingumas“, pasaulinio proto judėjimas, t. y. nužmogintas ir objektyvizuotas visos žmonijos kūrybiškumas, turintis mistifikuoto istorinio dėsningumo pobūdį. Žmogus ir jo aktyvi veikla Hegeliui tampa tik priemone, kuria naudodamasis pasaulinis protas atpažįsta save bei savo padėtį visuomenėje. Mistifikuodamas istorinį procesą, jis sukuria tokią socialinę koncepciją, kurioje individui belieka tik suprasti pasaulinio proto judėjimo dėsnius ir suderinti savo ketinimus su šių dėsnių reikalavimais, kadangi laisvė jam esanti tik pažintas būtinumas.

Kaip XVIII a. prancūzų švietėjų siekimai pertvarkyti visuomenę pagal žmogaus proto bei prigimties reikalavimus sudužo į buržuazinio pasaulio tikrovę, taip ir Hegelio pastangos nustatyti laisvo asmenybės vystymosi prielaidas istorinio proceso dėsningumo atskleidimo bei jo pažinimo pagrindu iš esmės virto savo priešybe, t. y. racionaliu žmogaus „vartojimu“ kapitalistinių santykių sistemoje. Pasirodė, kad pasaulinio proto autoritetu pagrįsta istorinė koncepcija — visa, kas tikra, yra protinga—„protingumo“ statusą suteikė ir faktiniam žmogaus nuasmeninimui buržuazinėje visuomenėje. Todėl S. Kjir- kegoras ir pabrėžė, kad Hegelio apeliacija į pasaulinio proto judėjimo dėsnius atskiram individui nesuteikė galimybės išsivaduoti iš „istorijos valdžios“.

Racionalistinio visuotinumo principus laikydamas ne tik bejėgiais užtikrinti laisvą asmenybės vystymąsi, bet ir sąlygojančiais jo nuasmeninimą, S. Kjirkegoras siūlo iracionalistinį-individualistinį žmogiškųjų problemų sprendimo būdą. Pagrindiniai jo argumentai šie. Pirma, abstraktus racionalus mąstymas visuomet operuojąs bendrybėmis, abstrakčiomis schemomis, kuriose dingsta visa tai, kas individualu ir nepakartojama, būtent žmogaus individualybė. Antra, racionalizmas, net ir tais atvejais, kai filosofai ima atskiro žmogaus egzistavimą (pavyzdžiui, R. Dekartas — cogito, ergo sum) sutapatina jo esmę su mąstymo arba minties reiškimosi sfera, palikdamas nuošalyje visą žmogiškosios būties pilnumą — valią, nuotaiką, aistras ir kt. Trečia, scientistinis racionalizmas, traktuodamas žmogų kaip paprastą objektą kitų objektų tarpe, fiksuojąs tik jo faktiškumą, tik tai, kas jis yra, užmiršdamas, kad žmogus turįs galimybę vienaip ar kitaip pats realizuoti savo būtį.

Šiuose argumentuose, nukreiptuose prieš Hegelio filosofiją, absoliutizuojančią tiesos objektyvumą bei visuotinumą, yra iškeltos ir „egzistencinio“ mąstymo prielaidos.

Pagrindinis objektyvaus mokslinio mąstymo ribotumas esąs tas, kad čia mąstantysis subjektas ir mąstomosios tiesos turinys tampa indiferentiškais dalykais. Mokslinės tiesos turinys sąlygojamas objekto
savybių, o žmogaus interesas yra grynai subjektyvus dalykas. Niekas neisiąs mirti už tiesą, kad trikampio vidaus kampų suma lygi 180 laipsnių. Niekas nepergyvenąs dėl teiginio, kad visi žmonės mirtingi, kad Sokratas, kaip žmogus, taip pat mirtingas. Tačiau kiekvienas ima jaudintis, kai iškyla klausimas, kodėl aš turiu mirti.

Abstrakti mokslinė tiesa neužangažuojanti paties žmogaus. Žmogui daug svarbiau ne tai, kas yra tiesa pati savaime, kiek tai, ką ji reiškia jam pačiam. Pasak S. Kjirkegoro, tikroji tiesa ne tai, kad tu žinai, o tai, kad tu esi. Tiesos negalima žinoti, joje galima „būti“ arba „nebūti“ hamletiškąja prasme. Tikriausiai nesunku pastebėti, jog tokia racionalizmo kritika iš esmės yra jo atmetimas kartu su visu pozityviuoju turiniu ir kad tokia mokslinės tiesos revizija reiškia, jog tiesa iš gnoseologinės kategorijos čia paverčiama žmogaus moralinio įsitikinimo dalyku. Šis Kjirkegoro šuolis nuo mokslinės tiesos prie egzistencinio žmogaus nusistatymo tiesos atžvilgiu primena sokratiškąjį filosofinės minties posūkį nuo pasaulio, kaip objekto, prie žmogaus, kaip subjekto, žinoma, kartu atsisakant ir Sokrato racionalizmo. Taigi, norėdama tapti žmogiškąja, arba egzistencine, filosofija turinti atsisakyti ne tik abstraktaus mokslinio pobūdžio, bet ir racionalaus žmogiškosios būties aiškinimo. Egzistencinis mąstymo būdas — tai savirefleksija, kur žmogus pats sau turįs kelti ir spręsti klausimą „būti“ arba „nebūti“, kadangi tai klausimai, kurių niekas kitas už jį išspręsti negalįs. Egzistenciniam mąstymui svarbu ne tai, kas yra pasaulis pats savaime, kas yra tiesa pati savaime, o tai, ką pasaulis arba tiesa reiškia man pačiam, kaip aš turiu apsispręsti jų atžvilgiu. Šiuo atžvilgiu S. Kjirkegoro egzistencinį mąstymą gana taikliai apibūdino jo pasekėjas, rusų religinis egzistencialistas Levas Šestovas: „Savo filosofiją jis pavadino egzistencine—tai reiškia jis mąstė, kad gyventų, bet ne gyveno, kad mąstytų“.

Pasukęs nuo tikrovės filosofijos prie egzistencinės, arba žmogiškojo apsisprendimo tikrovės atžvilgiu filosofijos, o mokslinę tiesą pakeitęs subjektyviu kiekvieno žmogausveliuojantį poveikį individui, jis teigė, jog greta tradicinės „donkichotiškojo pamišimo“ formos su žmogaus subjektyvių įsitikinimų hipertrofija, vis labiau ryškėjanti nauja, dar baisesnė, individo nu-asmenėjimo tendencija. Jos esmė ta, kad žmogus be jokio vidinio nusistatymo bei įsitikinimo tampa bendrų abstrakčių frazių skelbėju, tarsi anonimišku „nuasmeninto visuomeniškumo“ įrankiu. Savo darbe „Dabarties kritika“ S. Kjirkegoras konstatavo, jog „ne tironai ir slaptoji policija, ne dvasininkai ir aristokratai“, bet abstrakti ir nuasmeninta refleksija laiko individą tarsi kalėjime. „Anonimiškumas,— anot jo,— mūsų epochoje turi, gal būt, daug esmingesnę reikšmę, negu manoma, jis turi beveik epigramatinę reikšmę. Rašo ne tik anonimiškai, bet rašo anonimiškai, pasirašydami savo pavardę, net kalba anonimiškai“ .

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1241 žodžiai iš 3880 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.