Širdies troškimai Maironio lyrikoje.
Maironio lyrika kupina meilės gamtai ir žmogui. Gamtos vaizdai poeto eilėraščiuose susiklosto iš konkrečių, aplinką įvardijančių žodžių ir vietovardžių. Jie kūrinyje įgyja poetišką, kilnią prasmę. Žodžiai, kuriais Maironis kalba apie gamtą, tampa tėvynės ženklais.
Lietuva – tai Nemunas, Dubysa, Šešupė ir Nevėžis, Šatrijos ir Birutės kalnas, Vilnius, Trakai. Lietuvos gamtovaizdis, kaip neatskiriama jo dalis, įsipina garbingos senovės liudytojai: ūžiančios girios, milžinkapiai, apleistos pilys. Jie pagilina tą meilės jausmą, kuris poetą sieja su gimtąja žeme, kuri mylima ne tik dėl to, kad jos vaizdai tokie savi, lydėję nuo vaikystės, bet ir todėl, kad toje žemėje gyvos istorinės tradicijos.
Gimtoji žemė pajuntama kaip stiprus ryšys, jungęs tautą dabartyje ir siejąs ją su anksčiau gyvenusiomis kartomis. Šis jausmas padeda žmogui suvokti savo istorinio likimo bendrumą su krašto žmonėmis. Supoetinta, graži ir tauri tėvynės gamta regima eilėraštyje „Kur bėga Šešupė“. Poetas atskleidžia panoraminį XIX a. Lietuvos vaizdą. Tėvynės kraštovaizdis stebimas iš toli, kalbama mes – „brolių artojų“ vardu. Gamta keičiasi, bet poetas kalba ir apie amžinus dalykus: prakaitu aplaistyta žemėn bočių kova už laisvę – nesikeičiantys dalykai, kuriuos visada turime atminti.