Skaitymo mokymas jaunesnėse klasėse
5 (100%) 1 vote

Skaitymo mokymas jaunesnėse klasėse

Turinys

1.Įžanga. Skaitymas – vienas iš kalbinės veiklos rūšių 2

2.Veiksniai, kurie lemia sėkmingą skaitymą 3

2.1.Faktoriai, kurie būtini sėkmingam skaitymui 3

2.2.Uždaviniai mokytojui 3

2.2.1.Teksto parinkimas 3

2.2.2.Darbo organizavimas 4

3.Skaitymo įgūdžių formavimas 5

3.1.Garsinis skaitymas 5

3.2.Racionalus skaitymas 6

4.Skaitomo teksto supratimas 6

4.1.Veiksniai, lemiantys supratimą 6

4.2.Įvairios skaitymo strategijos, kaip mokiniai turi skaityti 7

4.3.Skaitymo veiklos tikslai 8

5.Rašytinio teksto supratimo pratybos 8

5.1.Pratybos prieš skaitymą 10

5.2.Pratybos skaitymo metu 16

5.3.Pratybos po skaitymo 21

6.Išvados 23

7.Literatūros sąrašas 24

8.Priedai 25

1.Įžanga

Skaitymas – vienas iš kalbinės veiklos rūšių

Skaitymas mokymo programoje yra vienas iš pagrindinių kalbinės veiklos būdų. Skaitydami tekstą, mokiniai pakartoja garsus, raides, žodyną ir gramatiką, įsimena rašybą.

Skaitymas gali būti išnaudotas kaip viena iš geriausių priemonių ugdyti mokinių komunikaciją užsienio kalba. Įvairių pratybų pagalba skaitymas skatina mokinius kalbėti, reikšti savo nuomonę, prieštarauti, klausyti, diskutuoti. Dauguma pratybų, skirtų skaitymui, yra orientuojamos lavinti mokinių kalbinius įgūdžius ir remiantis visomis keturiomis kalbinėmis rūšimis. Todėl tik teksto skaitymą ir vertimą būtina palikti praeičiai. Šiandieninis skaitymo mokymas turi tarnauti lavinant visus įgūdžius, kuriuos privalu išugdyti mokiniams, besimokantiems užsienio kalbos.

Taigi, knyga yra svarbiausia priemonė turimoms žinioms išlaikyti ir naujoms įgyti. Kadangi labai svarbi užsienio kalbos mokyme kalbinė aplinka, reikia stengtis, kad kuo geriau ją sukurtume pamokoje. Būtent skaitymo ir užduočių skirtų skaitymui pagalba geriausiai pavyksta sukurti kalbinę aplinką, nes skaitydami tekstus, o ypač autentiškus, mokiniai turi galimybę pasinerti į natūralios, jų besimokomos kalbos gilumą. Norint mokinius išmokyti laisvai bendrauti užsienio kalba, tai yra, išmokyti mokinius natūralios kalbos, turime jiems kuo daugiau pateikti natūralios kalbos pavyzdžių. Šių pavyzdžių dažniausiai galime rasti skaitant. Pavertę mokinių taisyklingų formų vartojimą jų automatiškais įgūdžiais, mes galime skatinti kaupti natūralios kalbos pavyzdžius. Knyga yra geriausia priemonė šiems abiem tikslams pasiekti – ir įgūdžiams dažnai kartoti, ir pavyzdžiams kaupti.

Svarbiausia, nebijoti į užsienio mokymo procesą įtraukti skaitymą iš pat pradžių, taip pat būtina skaitymo procesą aktyvinti. Reikia pripažinti, kad žmogui, į sakinių džiungles išklydusiam su menka žodžių atsarga ir ne itin gerai mokančiam gramatiką, svetima kalba parašyto teksto skaitymas iš pat pradžių teikia labai jau nedaug džiaugsmo. Reikia kažko, kas masintų skaityti. Tas kažkas yra įdomus tekstas. Įdomus tekstas sukelia skaitančiam susidomėjimą ir skatina skaityti iš smalsumo netgi tada, kai jis ne viską supranta.Skaitymo mokoma siekiant įvairių tikslų.

Savarankiškai skaitantis žmogus yra lankstus, nes gali taikyti ne vieną veiklos būdą, ieškodamas reikiamos informacijos: ar skaitydamas paviršutiniškai, kad užčiuoptų vien pagrindinį turinį, ar peržvelgdamas tekstą, kad rastų kokių nors specifinių dalykų, ar atidžiau įsiskaitydamas, kad suprastų detales.

Pagrindinis tikslas: mokinius mokome skaityti, kad jie sugebėtų šį įgūdį pritaikyti praktiškai, tai yra sugebėtų išspausti informacijos iš knygų, žurnalų, laikraščių ir kitų spausdintų šaltinių.

Skaitydami užsienio kalba mokiniai turtina savo žinias apie pasaulį, plečia savo akiratį. Jie susipažįsta su šalies, kurios kalbą mokosi istoriją, kultūra, tradicijomis. Skaitymas lavina mokinių vaizduotę, atmintį, mąstymą. Tekstų turinys veikia mokinius, sukelia vienokias ar kitokias emocijas, ugdo mokinių jausmus, formuoja jų pasaulėžiūrą.

Šią temą pasirinkau, nes nesutinku, kad skaitymas vertinamas, kaip nepakankamai efektyvus būdas mokyti užsienio kalbos. Savo pirmosios ir antrosios praktikos metu turėjau galimybę stebėti užsienio kalbos mokytojų pamokas. Nusivyliau nepakankamu dėmesiu skaitymui. Gramatinio vertiminio metodo laikotarpiu skaitymas nebuvo pakankamai išnaudojamas. Tačiau dabar po komunikacijos ir dialogų mokymo bangos, skaitymas ir tekstas turi teisėtai grįžti į užsienio kalbos pamokas. Tinkamai parinktų tekstų, efektyviai organizuojamų pratybų pagalba skaitymas gali duoti puikių rezultatų. Tereikia tinkamai organizuoti skaitymo mokymą, kad jis atitiktų visus užsienio kalbai išmokti keliamus reikalavimus ir neapsiriboti vien raidžių jungimu į žodžius, o žodžių – sakinius.

2.Veiksniai, kurie lemia sėkmingą skaitymą

Pastaruoju metu mokslininkai, tyrinėdami kalbą kaip bendravimo priemonę, atkreipė dėmesį į kalbos ir mąstymo santykį, jų ryšį. Šis ryšys pasirodo esąs labai svarbus skaitymo mokyme. Psicholingvistiniu požiūriu skaitymas yra tarpusavio sąveikos procesas tarp kalbos ir mąstymo.

2.1Faktoriai, kurie lemia sėkmingą skaitymą

Skaitymo procesą nulemia tokie faktoriai:

1. Abstraktaus mąstymo sugebėjimas;

2. Pasaulio pažinimo žinios;

3. Skaitymo įgūdžiai.

Tam, kad žmogus galėtų sėkmingai skaityti, jis turi turėti
tam tikrą:

a) intelektualinį lygį;

b) pažinti pasaulį, suvokti jį, turėti kultūrinių žinių;

c) turėti tam tikrų skaitymo įgūdžių,tai yra būtų susipažinęs su tos kalbos, kuria jis skaito, fonetika, leksika, gramatika.

Ilgą laiką mokant skaitymo pagrindinis dėmesys buvo skiriamas tik skaitymo įgūdžiams formuoti. Tačiau skaitymas yra tik tam tikrų simbolių, tai yra raidžių žinojimas. Svarbu, kad mokiniai tekstą suprastų, kad vyktų sąveika tarp teksto ir žmogaus pasaulio pažinimo. Todėl mokant skaitymo svarbu kreipti dėmesį ne tik į skaitymo įgūdžių formavimą, bet ir į mokinių akiračio plėtimą.

2.2Uždaviniai mokytojui

Mokytojui, mokančiam skaitymo, keliami įvairūs uždaviniai. Pagrindiniai iš jų yra:

2.2.1Teksto parinkimas

Tinkamai parinktas tekstas gali daug prisidėti prie mokymosi rezultatų, todėl mokytojas turi atsižvelgti į keletą svarbiausių dalykų:

a) teksto apimtis. Teksto apimtis turi būti proporcinga pamokos trukmei, nes pratimai turi būti įmanomi atlikti per vieną pamoką.

b) ar tekstas pakankamai atitinka mokinių lingvistinę kompetenciją:

1) ar tekste yra pažystamų elementų, kurie leis mokiniams nustatyti ryšį tarp jo turinio, bei jų paskirties;

2) ar teksto aiški loginė struktūra gali kompensuoti teksto sudėtingumą;

3) ar mokiniams yra žinomos teksto kalbinės struktūros (pvz. oficialus laiškas, pranešimas, naujienų biuletenis ir taip toliau), kad jie galėtų pritaikyti savo žinias, įgytas gimtąja kalba;

4) ar tinkamas teksto kalbinis lygis, tai yra, ar jis leis mokiniams dirbti šiek tiek aukštesniu lygiu negu jų supratimo galimybės, neatgrasindamos jų naujų elementų gausa.

a) ar teksto tema atitinka mokinių amžiaus interesus

1) ar teksto turinys patiks šios grupės mokiniams;

2) ar tekstas yra pakankamai įdomiai parašytas, kad sužadintų mokinių smalsumą;

3) ar tekstas yra “neutralus” ar priešingai, padės mokiniams daugiau sužinoti apie kalbos šalies kultūrą ir skirtumus tarp tos kultūros ir savosios;

4) kaip tekste realizuojamas kompromisas tarp “nenaudingo” teksto (pvz. rengiantis į kalbos žemę) ir teksto, kuris žadina mokinių vaizduotę, kartu “prakutindamas” jų žinias, paskirtį, mąstymą;

a) kiek tekstas yra “autentiškas”. Kitaip tariant, ar jo kalba natūrali?

Mokytojas gali padauginti originalo tekstą arba naudotis “pusiau autentišku” tekstu. Šiuo atveju rašytinis tekstas sutrumpinamas arba supaprastinamas. Tai ypač rekomenduojama pradiniame ir viduriniame mokymo etape, bet svarbu, kad tokie tekstai iliustruotų natūralų kalbos vartojimą, o ne demonstruotų vieną ar kitą kalbos formą. Bet kokia lingvistinė autentiško teksto modifikacija privalo išlaikyti jo turinį, stilių ir jo pirmykštį registrą.

Labai svarbu ugdyti mokinių savarankiškumą, todėl būtina numatyti mokiniams tam tikrą laisvę pasirenkant turinį ir mokymosi būdą. Mokytojas įpratęs teikti ir naudotis vienu tekstu su visai klasei bendrų pratimų serija. Taigi jam prireikus tam tikros drąsos nors šiek tiek leistis į derybas dėl mokymosi medžiagos ir pratybų. Jis irgi norės parodyti kuo daugiau lankstumo ir norės kuo daugiau laiko skirti pasirengimui, kad galėtų mokiniams pateikti nemažai pasirinkimo galimybių.

2.2.2.Darbo organizavimas

Mokytojas privalo žinoti ir suprasti, kad klasė mokinių – tai daug nuomonių, daug pažiūrų ir įvairi, nevienoda gyvenimiškoji patirtis. Todėl negalima užduotis ruošti ir organizuoti darbą pamokos metu remiantis vienu mokiniu. Kiekvienas mokinys, kad ir kaip sunku tai būtų įgyvendinti, turi atsidurti dėmesio centre. Pamokos darbą reikia organizuoti taip, kad jis kuo efektyviau ugdytų mokinių komunikacinius gebėjimus. Komunikacinių gebėjimų plėtojimas negali būti atskiriamas nuo besimokančiųjų poreikių. Jų komunikaciniai poreikiai yra tiek tiesioginiai, tiek potencialūs. Jiems reikia mokėti kalbėti kasdieniniame klasės gyvenime; pasidalyti savo mintimis, žiniomis, patirtimi, išsakyti savo interesus, nuomonę, jausmus. Be komunikacinių poreikių, mokiniams reikia išmokti mokytis, kad jie galėtų prisiimti didesnę atsakomybę už savo mokymąsi. Jie turi mokėti išsivesti, kad nepakanka lingvistinių žinių, susidaryti gerus mokymosi įgūdžius, išmokti vertinti savo veiklą ir daromą pažangą, rasti ir spręsti mokymosi problemas. Mokinio savarankiškumo ugdymas yra laipsniškas procesas, kuris turi būti skatinamas ir puoselėjamas.

Bendravimo aplinka klasėje gali būti sukurta per tam tikrą laikotarpį. Tam reikalingas padrąsinamasis sociaemocinis klimatas, įtraukiant kiekvieną mokinį į aktyvią veiklą, kai jis žino kad yra gerbiamas kaip individas, turintis savo pažiūrų, interesų, stiprių ir silpnų savybių, pasirinktą mokymosi stilių. Šis klimatas būdingas savo bendravimo dvasia: svetimos kalbos mokymasis yra pasidalijimas patirtimi.

Norint sukurti tokias mokymosi sąlygas, kad mokinys atsidurtų dėmesio centre, pirmiausiai būtina pamąstyti apie tai, ką reikėtų padaryti, kad mokiniai bendrautų vienas su kitu. Mokiniai galėtų, pavyzdžiui, iš pradžių patys skaityti tekstą, paskui jį aptarti dviese, po to didesnėse grupėse ir pagaliau diskutuoti klasėje. Prieš pradedant skaityti, galima organizuoti įvadinę diskusiją, kuri pakurstytų nuojautą ir sužadintų domėjimąsi
tekstu.

Darbas poromis ir grupėmis padidina sąveiką mokinys-mokinys ir sumažina pokalbio mokytoja-klasė reikmę. Mokymasis bendraujant teikia galimybę mokiniui užimti centrinę vietą ir apverčia įprastinę bendravimo formulę, tai yra, kai klasėje

­ mokytojas klausia,

­ mokinys atsako,

­ mokytojas vertina.

Kritikuojantys darbą grupėmis įspėja, kad grupės menkina mokytojo galimybę valdyti procesą, o tai veda prie klaidų įsitvirtinimo. Jie taip pat nurodo, kad, organizuojant grupes gaišinamas laikas. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad darbas grupėmis ar poromis skatina mokytis bendraujant, sudaro jaukesnę aplinką, kuri padeda kiekvienam įsitraukti į darbą ir teikia daugiau diferencijavimo galimybių.

Niekas nesiūlo, kad komunikacinė veikla būtų grindžiama tik porų ar grupių darbu. Tai tik vienas iš krypties mokinys – dėmesio centre elementų, tačiau tik atliekant prasmingas užduotis mokinys gali naudotis savo ribota, bet augančia kompetencija ir ją plėsti.

3.Skaitymo įgūdžių formavimas

Mokinius skaityti mokome, kai jie jau būna susipažinę su tos kalbos abėcėlės garsais. Tolesnis skaitymo procesas neatsiejamas nuo fonetinių, leksinių ir gramatinių žinių. Mokiniai privalo turėti tam tikrą lingvistinę kompetenciją. Būtina ugdant tolesnius skaitymo praktinius įgūdžius. Geriausiai praktinius skaitymo įgūdžius formuoja garsinis skaitymas.

3.1Garsinis skaitymas

Jis prasideda nuo tada, kai mokome skaityti žodžius. Garsinis skaitymas tarnauja visų pirma tarimo ir intonacijos, ritminės grupės, kirčio mokymui. Garsiniam skaitymui turi būti skiriamas didelis dėmesys. Juo daugiau mokinys dėmesio skiria kiekvieno žodžio artikuliacijai, tuo mažiau dėmesio lieka supratimui. Taigi, tekstai garsiniam skaitymui turi būti suprantamo turinio. Geriausiai, kad mokinys būtų susipažinęs su tekstu iš anksto, reikia leisti mokiniui pirmiausiai perskaityti tekstą tyliai. Garsinio teksto skaitymas turėtų prasidėti nuo žinomo teksto ir tik palaipsniui pereiti prie nežinomo, eiti nuo paruošto prie neparuošto skaitymo balsu. Rekomenduojama trumpus, nežinomus tekstus pasiruošti skaitant grupėse, o tik paskui skaityti prieš visą klasę. Mokiniams tai labai naudinga, nes jie gali atrasti naujus būdus kaip išvengti savo skaityme klaidų. Dirbdami grupėse mokiniai gali pagreitinti savo garsinio skaitymo tempą.

Pasiruošimas garsiai skaityti tekstą gali būti toks:

1) mokiniai girdi skaitomą tekstą mokytojo, ar iš kasetės ir skaito kartu rašytinį tekstą akimis.

Būtina atkreipti dėmesį į mokinių lingvistinę kompetencija, tai yra parinkti tinkamą mokiniams tempą, kad tekstas nebūtų skaitomas per lėtai, ar per greitai.

2) mokiniai girdi tekstą iš kasetės. Po kiekvieno sakinio įrašas stabdomas ir mokiniai skaito sakinį patys.

Mokytojas turi atkreipti dėmesį, kad mokiniai sakinius skaitytų, o ne atkartotų, ar sakytų mintinai. Mokiniai privalo girdėtą tekstą susieti su jo turima grafine išraiška.

3) mokiniai skaito savarankiškai.

Mokiniai, skaitydami tekstą savarankiškai klasėje, skaito pusiau balsu, stengdamiesi ištarti taisyklingai visus garsus, tačiau skaitydami jie neturi kliudyti kitiems klasės draugams, todėl skaitydami mokiniai gali tik judinti lūpas.

Garsinio skaitymo tempą pagreitinti rekomenduojama organizuoti garsinio skaitymo konkursus. Tekstus duoti perskaityti mokiniams namuose, o klasėje duoti skaityti tekstą pagal laiką. Laikas nustatomas pagal mokinių amžių ir praktinius įgūdžius. Garsinio skaitymo konkursui galima duoti skaityti ir atskirus žodžius, be papildomo pasiruošimo.

3.2Racionalus skaitymas

Garsinis skaitymas rekomenduojamas tik skaitymo įgūdžių lavinimo pirmaisiais etapais. Ilgainiui garsinis skaitymas gali formuoti blogus skaitymo įpročius: skaitymas skiemenimis; atskirų žodžių skaitymas; dažnos pauzės skaitant, kurios paprastai daromos ne vietoj, o tai trukdo suvokti sakinio prasmę; skaitymo prasmės ignoravimas; netikslus atskirų žodžių, posakių prasmės suvokimas; vedžiojimas pirštu, pieštuku.

Tylaus racionalaus skaitymo mokėjimas leidžia ne vien sumažinti darbo laiką, bet ir iš esmės pagerinti literatūrinį išprusimą.

Sąmoningo skaitymo tempui ugdyti padeda:

1. Trumpas išankstinis susipažinimas su tekstu. Tai leidžia suvokti teksto autoriaus minčių tėkmę, vingius, skaitant siekti suprasti ne paskirus žodžius, o teksto mintis.

2. Įdomus teksto siužetas, teksto turinio artimumas mokinių interesams, žinojimas, kodėl šį tekstą skaito, ko tikisi iš jo.

3. Sugebėjimas susitelkti, pamiršti kitus rūpesčius.

4. Prieinamas teksto kalbos pobūdis.

5. Noras geriau suvokti perskaitytą, stengimasis iškarto įsijausti į skaitomą tekstą.

6. Suvokimo pilnumui padeda nuolatinis perskaityto įvertinimas (loginis, su vaizduotės pagalba). Tai palengvina tolesnį spartųjį skaitymą.

7. Aktyvus kasdieninis skaitymas ta kalba.

4.Skaitomo teksto supratimas

Skaitymas be teksto supratimo, tik mechaniškai tekstą išverčiant ir nesigilinant į teksto turinį, pagrindinę mintį yra betikslis ir negali ugdyti mokinių komunikacijos. Mokytojui dažnai gali kilti tokie klausimai: “Kas yra supratimas?”, “Ką turi mokiniai suprasti?”, “Ko reikia, kad mokiniai tekstą suprastų?”.

Supratimo, kaip ir pačio skaitymo reikia mokyti. Supratimas yra
procesas tarp to, kas skaitoma ir mokinių žinių bei pasaulio visumos. Skaityti ir suprasti rašytinį tekstą nereiškia mokėti išversti kiekvieną žodį.

4.1Veiksniai, lemiantys supratimą

Skaitomo teksto supratimą palengvina įvairūs veiksniai, į kuriuos būtina atkreipti dėmesį:

Pasaulio pažinimas

Dar prieš skaitydami tekstą, mokiniai turi nemažai žinių, nes pažįsta pasaulį, suvokia jį, turi kultūrinių žinių. Remdamiesi jau turimų žinių visuma, mokiniai tikisi iš teksto sužinoti tam tikrų dalykų. Pavyzdžiui: mokiniai kartais be tokių žinių negali suprasti teksto. Tokiame sakinyje: Als ich dann mit dem Auto in die Waschanlage gefahren bin, habe ich vergessen, die Fenster zuzumachen. Ich konnte sofort wieder nach Hause fahren, um mich umzuziehen, nepasakoma, kodėl autorius turėjo persirengti, tačiau skaitantysis tai supranta. Mokiniai norėdami suprasti skaitomus dalykus (pvz.: laikraščio ar žurnalo straipsnį, reklaminį skelbimą, laišką, trumpą apsakymą ar pan.), pasiima iš savo patyrimo rašytinių tekstų kalbos struktūras, kurios jiems yra žinimos.

Temos paţinimas

Juo geriau mokiniai susipažintų su tema, tuo legviau supras turinį ir pasinaudos konteksto nuorodomis. Kiekvienas skaitantysis supranta tekstą pagal savo patyrimą, turimas žinias, įsivaizdavimus. Tačiau kiekvienas literatūrinis tekstas gali turėti keletą reikšmių, todėl vadovautis savo asmeniniu teksto suvokimu, galimas skirtingas teksto supratimas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2536 žodžiai iš 8453 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.