Snieckus
5 (100%) 1 vote

Snieckus

A. Sniečkus gimė 1903 m. sausio 10 d. pasiturinčių valstiečių šeimoje. Tėvas, kaip labiau išsilavinęs, buvo renkamas valsčiaus viršaičių. Šie keli faktai A. Sniečkui tapo baisiausia dėme ir gėda ir, kaip matome iš autobiografijos, sukėlė nemažų rūpesčių: “Iš tėviškės išėjau, nes nusprendžiau nutraukti su ja ryšius, ir nuo 1919 metų su tėviške jokių materialinių ryšių neturiu. Nuo 1921 metų apskritai nesu buvojęs tėviškėje”. Taip rašė Sniečkus gruodžio 15d.

Gal todėl ši gyvenimo aplinkybė (“tikrosios” klasinės kilmės trūkumas) vertė jį būti smarkiai radikalesniam, negu buvo jo kolegos ar to reikalvo sąlygos. Dėl idėjinių sumetimų atsižadėjęs tėvų, o dėl politinių – nepriklausomos Lietuvos, A. Sniečkus nuo 1920 m. tapo ištikimu komunistu bei Rusijos komunistų partijos (vėliau VKP(b) – TSKP) imperinės politikos įrankiu Lietuvoje.

1921 m. dėl komunistinės veiklos jis buvo suimta, tačiau trūkstant įkalčių po poros mėnesių paleistas. LKP CK rekomendavus, 1921 m. liepos mėnesį nelegaliai emigravo į Rusiją ir iki 1925 m. gyveno Smolenske. A.Sniečkaus gyvenime šis miestas paliko ženklų pėdsaką. Čia jis baigė universiteto darbininkų fakultetą, LKP CK spaustuvėje dirbo įvairių leidinių redaktoriumi, dalyvavo ČON’o (časti osobovo naznačenija) – ypatingos paskirties dalinių – operacijose prieš maištingai nusiteikusius valstiečius ir kitus “antitarybinius elementus”. Kaip prisimena jo žmona M. Bordonaitė, A. Sniečkus, pats tiesiogiai paragavęs “kovotojų” duonos, pokario metais Lietuvoje “gerai suprasdavo sunkų, labai pavojingą liaudies gynėjų darbą”.

Tačiau čia, Tarybų Sąjungoje, A. Sniečkus buvo ne tik politinis emigrantas, bet ir potencialus TSRS partinis agentas “kovai prieš buržuazinę Lietuvą”. Jis net neturėjo teisės vadintis savo tikruoju vardu ir pavarde. Smolenske jį pažinojo kaip Ivaną Aleksandrovičių Bogomolovą. Darbas spaustuvėje buvo taip pat susietas su konspiracija. Kartą laikraščio “Komunistas” paskutiniame puslapyje buvo išspauzdintas Smolensko miesto ir spaustuvės pavadinimas. Atvykęs iš Maskvos leidyklos vadovas Z. Angarietis perpyko: “Kur tavo protas užpoulė jis A.Sniečkų – dėti spaustuvės ir miesto pvadinimus į laikraštį, kuris nelegaliai siunčiamas į Lietuvą.

1924 m. A.Sniečkus tapo Z. Angariečio pavaduotoju. Tai buvo partijoje pirmos atsakingos pareigos, pravėrusios jam politinės karjeros duris. 1925 m. įstojo į Maskvos Plechanovo liaudies ūkio institutą, tuo pačiu metu dirbdamas LKP atstovybėje prie Kominterno vykdomojo komiteto. Įvikiai, kardinaliai pakeitę A. Sniečkaus gyvenimą, prasidėjo 1926 m. gruody Lietuvoje.

Po keturių LKP vadovų sušaudymo, siekdama sustiprinti Lietuvos komunistų organizacinį branduolį, Maskva nelegaliam darbui į Lietuvą pasiuntė keletą ištikimų žmonių tarp jų ir A. Sniečkų. Nelegaliai perėjęs sieną, 1927 m. sausio 6 d. jis buvo kooptuotas į LKP CK narius ir išrinktas LKP CK sekretoriato nariu, atsakingu už agitacinį – propogandinį ir organizacinį darbą. Praktiškai tai buvo pirmojo sekretoriaus funkcijos, nors iki 1936 m. visi partiniai reikalai buvo tvarkomi kolegialiai. 1936 m. jis buvo išrinktas LKP CK pirmuoju sekretorumi ir su maža pertrauka išbuvo juo iki 1974 m.

Prasidėjo ypač neramus ir sunkus gyvenimo laikotarpis. Lietuvos komunstų partija, smerkianti Lietuvos neprikalusomybę ir nepripažįstanti Konstitucijos, dirbanti svetimos valstybės naudai, buvo paskelbta už įstatymo ribų ir nuolat persekiojama. To neišvengė ir A. Sniečkus, – jam teko kalėti 1930 – 1933 m. (nuteistas 15 metų, bet iškeistas į Lietuvos politinius kalinius Tarybų Sąjungoje), 1939.XII – 1940.VI (nuteistas 8 metams, išlaisvintas Raudonosio armijos). Spėjama, kad paskutinį kalinimą A. Sniečkus pasirinko pats.

Tačiau ne mažesnis pvojus LKP 4-to dešimtmečio pabaigoje ėmė grėsti iš TSRS. Kylanti masinių komunistų represijų banga atsirado iki suverenių valstybių komunistų partijų. 1937 m. gegužės 21 d. A. Sniečkus su sovo kolegomis buvo iškviestas į Maskvą. Kominterno vykdomajame komitete buvo priimta rezoliucija “Organizaciniu klausimu “, numatanti visų LKP CK grandžių , LKP rajonų bei Kauno mieto komiteto “patikrinimą” ir “apvalimą”. Terminas – 6 mėnesiai. Konfidencialiame pakalbyje su vienu iš Kominterno sekretorių M. Triliseriu A. Sniečkui buvo “pasiūlyta” nutraukti visusu ryšius su daugeliu Lietuvos komunistų. Tarp jų buvo ir LKP CK II sekretoriaus I. Meskupas. A. Sniečkus bandė prieštarauti, tačiau tai nepadėjo. “Per daug savimi pasitiki”, – pasakęs M. Triliseris.

“Taip mes ir išsiskyrėme, – vėliau prisiminęs A. Sniečkus. – Grįžęs į Lietuvą , turėjau pagal visas partinės drausmės ir konspiracijos taisykles pradėti vykdyti Triliserio pasiūlymą. Bet patinė sažinė neleido man šito daryti. Pasikamavęs pora savaičių, nutariau niekam nieko nesakyti ir toliau jais dirbau”.

1938 m. tiesioginiu J. Stalino nurodymu buvo paleista Lenkijos komunistų partija, pakeistos Estijos, Latvijos, Jugoslavijos, Rumunijos, Vengrijos ir kitų kraštų komunistų partijos vadovybės. 1938 m. kovo 27 d. suimtas Z. Angarietis. Panašaus likimo susilaukė daugelis Tarybų Sąjungoje gyvenusių lietuvių politinių emigrantų.

Po šių akcijų 1938 m.
LKP ir Kominterno – VKP(b) CK ryšiai beveik nutrūko (iki 1940 m.). Šiuo laikotarpiu A. Sniečkumi susidimėjo TSRS NKVD organai. Apkaltinus jį nebūtais dalykais, prasidėjo persekiojimas. Susiklostė parodaksali situacija: A. Sniečkus slapstėsi ir nuo Lietuvos policijos ir nuo NKVD pinklių.

Tačiau 1938 – 1940 m. Lietuvos komunistai palaikė ir inspiravo visas politines akcijas, nukreiptas prieš Lietuvos vyriausybės politiką, A. Smetoną, aktyviai rėmė Tarybų Sąjungą. Į tai buvo atsižvelgta. 1940 m. birželio – liepos mėnesiais LKP neoficialiai buvo reabilituota, o jos lyderiai paskirti į vadovaujančius postus. 1940 m . birželio 19 d. A. Sniečkus tapo Valstybės saugumo departamento direktoriumi. Tai tik patvirtino iš anksto užprogramuotą tarybinės okupacinės krašto valdžios struktūrose Lietuvos komunistų kolaborantinį vaidmenį. Tiesa, A. Sniečkus dėl šio paskyrimo gerokai nusiminė. Žinodamas šios organizacijos vadovų likimus Tarybų Sąjungoje, jis buvo įsitikinęs, jog paskyrimas susijęs su L. Berijos užmačiomis susidoroti. Tačiau likimas A. Sniečkui buvo palankus. 1940 m. rugpjūčio 15 d. jis buvo nukreiptas į partinį darbą ir išrinktas LKP CK I sekretoriumi. Kaip atsimena amžininkai, dėl šio įvykio A. Sniečkus labai nuoširdžiai džiaugėsi.

Nepriklausomais Lietuvos metais A. Sniečkus neišsiskyrė savarankiškais politiniais veiksmais ir teoriniais samprotavimais. Įtikėjęs TSRS proletariato išvaduojamosios misijos neišvengiamumu, jis visada palikė Tarybų Sąjungą ir Lietuvos nematė be Rusijos globos. “Taip, mes Tarybų Sąjungos pusėje, – kalbėjo A. Sniečkus teisiamųjų suole 1931 m. – Negailėdami jėgų ir gyvybės mes ginsime ją – viso pasaulio darbininkų Tėvynę”. Čia išriškėjo ir A. Sniečkaus požiūris į lietuvių tautą kaip fiziškai ir dvasiškai bejėgę, negalinčią savarankiškai tvarkyti reikalų. Buvo manoma, kad išspręsti visus Lietuvai iškilusius klausimus (net ir įvykdyti socialinę revoliuciją) galima tik didesnės valstybės ar tautos padedami , šiuo atveju – Rusijos. Antra vertus, tokia parama garantavo siaurų Lietuvos komunistų partijos politinių ambicijų įgyvendinimą.

A. Sniečkus nebuvo vienišas. Tokių žmonių pasaulio istorijoje visada atsirasdavo, ypač sunkiomis sąlygomis, pvz.: 1939 m. Suomijoje – O. Kūsinenas, 1956 m. Vengrijoje – J. Kadaras, 1968 m. Čekoslovakijoje – G. Husakas, šiandien Lietuvoje – M. Burokevičius ir J. Jermalavičius ir t.t. 1940 m. savo misiją atliko ir A. Sniečkus. Dėl to jam tenka visa politinė ir moralinė kaltė ir atsakomybė. Šiandieniniai komunistai tvirtina, kad 1940 m. dėl vidinių priežasčių įvyko socialinė revoliucija ir buvo atkurta Tarybų valdžia. Tačiau šiuos prasimanymus dar 1940 m. liepos 21 d. paneigė pats A. Sniečkus, be užuolankų pasakydamas, jog “galingoji ir nenugalimoji Darbininkų ir valstiečių raudonoji armija, išlaisvinusi mūsų kraštą…”, sudarė sąlygas Komunistų partijai ateiti į valdžią. “Revoliuciniai liaudies masių veiksmai, Raudonosios armijos įžygiavimas į Lietuvą padarė galą smetonininkų viešpatavimui. (…) Ilgas Lietuvos Komunistųpartijos (bolševikų) kovos etapas – kova dėl Tarybų valdžios – baigėsi” – reziumavo A. Sniečkus 1941 m. LKP(b) V suvažiavime. Istorija kartojasi. jeigu 1991 m. sausio 13 d. Lietuvos komunistai ginklų padedami būtų paėmę valdžią respublikoje, tai šiandien anas tekstas visiškai tiksliai būtų nusakęs situaciją.

Politinės karjeros metais A. Sniečkus išsiugdė būdingas tarybiniam politikui savybes – atsargumą aukščiau stovinčių asmenų atžvilgiu, lojalumą VKP(b) – TSKP Politbiuro (Prezidiumo) sprendimams. Toks požiūris ir elgsena visų pirma sąlygojo jo politinį ilgaamžiškumą. Nepretenduojantis į aukštesnius postus centriniuose partijos organuose, pasižymintis kuklumu ir draugiškumu, A. Sniečkus daugeliui Maskvos pareigūnų kėlė simpatijas. Be abejo, išsilaikyti daug metų valdžioje jam padėjo administratoriaus savybės, valingas būdas bei puiki atmintis. Turėdamas gerą politinę nuovoką, A. Sniečkus beveik visada laiku gebėdavo persiorentuoti, pakreipti įvykius sau palankia linkme. Tai patvirtino stalininis laikotarpis Lietuvoje. kada lietuvių tautai iškilo fizinio egzistavimo prasmė, A. Sniečkus ne tik kad niekuo nesipriešino šiam procesui, bet atvirkščiai, – palikė ir net skatino parinių ir represinių organų vykdomas genocido akcijas. Tai liudija jo pasisakimai partiniuos formuose bei asmeniniai parašai , sankcionuojantys 1940 ir 1948 – 1951 m. trėmimus.

A. Sniečkaus pažiūros nebuvo stabilios – jos tranformavosi kartu su TSRS vykdančiais politiniais procesais. Jo poveikis Lietuvos gybvenimui reiškėsi taip pat nevienodai. 1926 – 1940 m. jis, kaip pogrindinės ir antikonstitucinės organizacijos narys ir lyderis, atliko TSRS politinės agentūros ir nelegalios opozicijos vaidmenį. A. Sniečkus buvo žinomas, bet nelaikomas svarbia politine figūra. Tačiau mažai kas pasikeitė po 1940 metų. Net ir esant koloborantinės politinės vadovybės galva, jo įtaka respublikos raidai buvo silpna. Dalyvaudamas VKP(b) CK Lietuvos biuro veikloje (1944 – 1947 m.) ir taip pat eidamas LKP(b) CK I sekretoriaus pareigas, jis paklusniai vykdė Maskvos nurodymus. Toks jo elgesys lėmė beveik visos LKP(b) lietuviškosios dalies ir vadovaujančiųjų
darbuotųjų pažiūras ir veiklą. Tačiau stalininės epochos metais Lietuvoje (1940 – 1953 m.) A. Sniečkus nebuvo abejingas likimui savo kolegų lietuvių, neįtikusių Kremliaus pasiuntiniams. Naudodamasis “kritikos” ir “savikritikos” metodu, jis sugebėjo daugelį perkelti į naujas pareigas ir užtikrinti jų asmeninį saugumą.

Išlikti ilgamečiu vadovu A. Sniečkui padėjo mokėjimas prisitaikyti prie TSKP CK aparato veiklos. Gerai žinodamas apie LKP CK aparate jo bendražygių plėtojamas intrigas ir nesutarimus, numatė ir tai, rezgama VKP(b) – TSKP centriniuose organuose. Apie tai gaudavo informaciją ir kitais kanalais. A. Sniečkus nemėgo partinių funkcionierių – karjeristų ir pataikūnų, tačiau Lietuvoje nematė ir sau lygių. Jame būta valdžios sindromo. Beveik iki pat gyvenimo pabaigos A. Sniečkus legaliais (oficialiais) ir užkulisiniais metodais gebėdavo pakenkti iškylantiems konkurentams ir pretendentams į LKP CK I sekretoriaus postą.

Atrodo, kad karo metais žuvus I. Meskupui neliko daugiau žmonių, gerai išmanančių LKP reikalus, turinčių autoritetą ir galinčių pretenduoti į LKP vadovo vietą. Tačiau buvo ne taip. Nors pokario metais Maskva A. Sniečkumi pasitikėjo (tai jis įrodinėjo darbais), bet niekas neužmiršo jo nepaklusnumo 1937 m., “buožinės” kilmės, motinos bei brolio pasitraukimo į Vakarus. VKP(b) Centro Komitetete visada buvo ieškoma atsarginių variantų, galinčių pakeisti “įsišaknijusį” vadovą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1845 žodžiai iš 6006 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.