Soc aplinkos itaka zmogui
5 (100%) 1 vote

Soc aplinkos itaka zmogui

112131

KAUNO TECHNOLOGIJOS UNIVERSITETAS

VADYBOS IR EKONOMIKOS FAKULTETAS

SOCIALINĖS APLINKOS ĮTAKA ŽMOGUI.

KONFLIKTINĖS SITUACIJOS, STRESAI, JŲ PASEKMĖS

Referatas



Atliko: 2 k. neak.3 gr.

studentas

Tikrino: g.m.dr.doc.

S.Stašienė

KAUNAS 2001

TURINYS

ĮVADAS……..……………………………………………………………..3

1. ŽMOGAUS PSICHINIS GYVENIMAS.

PAGRINDINIAI PSICHINIAI PROCESAI…………………………………4

1.1. Jutimo organai………………….………………….……….……….4

1.2. Jausmai………………………………………………………………4

1.3. Valia………………………………………………………….……….5

1.4. Konfliktas………………………………………………….…………5

1.5. Įtampa………………………………………………………………………5

2. SUSITELKIMAS TIES GYVENAMA AKIMIRKA.…………..……………….6

3. PSICHIKOS SVEIKATA………………………………………………………….6

4. SANTYKIAI SU APLINKINIAIS………………………………….……………..7

5. STRESAI, JŲ PRIEŽASTYS, PASEKMĖS………………………………….…..9

IŠVADOS……………………………………..….……………………….13

LITERATŪROS SĄRAŠAS……………………………………………..14

ĮVADAS

Dažnai sutinkame žmonių su, regis, neišsenkančia energija. Dirigentai ar kiti menininkai yra gyvybingi iki gilios senatvės, jie ištisas valandas gali vaisingai darbuotis tiek dvasiškai, tiek fiziškai. Jei ką nors darome su malonumu, jei kas mus įkvepia ir atrodo prasminga, pareikalauja iš mūsų nedaug energijos. Viskas klojasi gerai, kainuoja mažai jėgų, ir gyvenimo džiaugsmas mus dar labiau įkvepia. Jei ko nors nenorime daryti, turime prisiversti ir eikvoti energiją, dažnai vien pagalvojus apie nemalonius darbus sugenda nuotaika, gyvenimas tampa nebemielas, mes pristingame energijos. Dažniausiai energijos pristingame dėl įvairių psichikos nukrypimų. Žmogaus silpnybių priežastis labiausiai lemia gyvenimo sąlygų, žmonių santykių netobulumas – tai yra socialinė aplinka ar aplinkybės, trukdančios žmogui realizuoti vertingiausius savo ketinimus, siekius. Tačiau labai svarbus ir paties žmogaus savęs suvokimo lygis, mokėjimas realizuoti potencialias ir realias psichikos galimybes, siekti harmonijos tarp psichinių procesų ir vidinio bei išorinio pasaulio. Žmogui pirmiausia padeda sugebėjimas mąstyti, veikti, įsitikinimai, įgūdžiai. Daug gali padėti gydytojas. Tiesiogiai ar netiesiogiai padeda mums žmonės, su kuriais bendraujame ar bendradarbiaujame. Vis dėlto dažniausiai šia pagalba galime pasinaudoti tik turėdami tam tikrų žinių. Jei jos menkos, žmogus nepažįsta savęs, savo silpnųjų ir stipriųjų savybių. Mūsų dienomis žmonės tampa vis labiau išsilavinę, sudėtingesni. Tačiau tai neapsaugo nuo sunkumų, kurių priežastis dažnai, deja, yra patys žmonės. Būtent jie, yra tos būtybės, kurių viena iš pagrindinių ypatybių yra itin ryškus sugebėjimas jausti savo silpnumą ir netobulumą. Ar šis gamtos valdovas iš tikrųjų yra silpnas, ar jam tik taip atrodo ? Taip, jo silpnumas realus, nes dažnai jo potencialiosios galimybės neatitinka tikrųjų. Paprastai žmogus tuo ar kitu akimirksniu junta, jaučia, trokšta, žino daugiau, negu sugeba, negu gali nuveikti savo pojūčiams, troškimams, žinioms realizuoti. Todėl jis neretai patiria nesėkmę.

Kaip tik todėl kita esminė žmogaus savybė yra siekimas nuolat tobulėti, savo paties silpnybes, netobulumą paversti privalumais ir jėga. Nėra tokio “sunkaus“ , nemalonaus pojūčio, jausmo, potraukio, minties, tokių nepalankių aplinkos sąlygų ir žmogiškųjų santykių, kurių anksčiau ar vėliau negalėtume panaudoti savo stiprėjimui ir tobulėjimui.

1.ŽMOGAUS PSICHINIS GYVENIMAS

PAGRINDINIAI PSICHINIAI PROCESAI

Net ir labai sudėtingas reiškinys, tapęs įprastinis, atrodo paprastas. Žvelgdami į savo psichinį gyvenimą kaip į išorinio pasaulio atspindį, dažnai pamirštame, koks tas atspindys savitas ir sudėtingas. Suvokiant psichikos atspindėtą net sudėtingą objektyvią realybę, mums daro įtaką asmeninė ir visuomeninė patirtis (auklėjimas, bendroji kultūra), taip pat pagrindiniai poreikiai, apskritai žmogaus išsivystymo lygis. Psichinis gyvenimas – ne vien objektyvus už mūsų sąmonės ribų egzistuojančios realybės atspindys. Tas atspindys labai individualus, nepakartojamas, priklausomas asmeninės patirties ir poreikių.

Psichiniame gyvenime subjektyvumas – tipiškas reiškinys. Toks tipiškas, kad kartais gali
nustelbti objektyvią realybę. Įsivaizduojamas dalykas neretai stipriau veikia negu realus. Antai sveikas žmogus, manantis, jog susirgo sunkia liga, dažnai labiau kenčia, būna mažiau darbingas už tikrai rimtą ligonį.

Su subjektyvumu yra susijusios tiek žmogaus silpnybės, tiek ir jo tvirtumas, galia.

1.1. Jutimo organai (suvokimas)

Sudėtingi objektyvūs psichiniai procesai prasideda nuo jutimo organų. Kiekvienas jutimo organas – tai ne tik akis, ausis, liežuvis, nosis, oda, bet ir labai sudėtinga sritis galvos smegenyse, nuo kurių veiklos suvokimas priklauso ne mažiau negu nuo organo, pavyzdžiui, akies jautrumo arba ją veikiančios šviesos stiprumo, apšvietimo trukmės ir pan.

Įvairių žmonių suvokimo pobūdis nevienodas. Ne taip paprasta palyginti ne tik atskirų žmonių, bet ir to paties pagavas, jeigu jos patirtos ne vienu laiku ir įvairiose būsenose.

1.2. Jausmai

Šie psichiniai procesai atspindi asmenybės santykį su vienais ar kitais išorinės bei vidinės realybės reiškiniais , veikla, parengia asmenybę įvairiam suvokimo pobūdžiui, aktyvumui. Paprastai jausmai skirstomi į malonius ir nemalonius. Jausmai labai stipriai ir įvairiai veikia visus psichinius procesus. Net palyginti tokie paprasti neilgai trunkantys jausmai, kaip taika, pyktis, džiaugsmas, gali labai paveikti suvokimą, mąstymą, sąmonę, valią – žodžiu visas sritis drauge arba kurią nors vieną. Emocijos, kurias išugdė ir praturtino gyvenimo patirtis, auklėjimas, saviaukla, bendravimas su žmonėmis, – tai aukštesnieji jausmai : meilė, dėkingumas, kaltė, gėda. Vieni jausmai trunka akimirką (išgąstis) , kiti ilgą laiką (meilė, neapykanta). Afektas – tai ta pati baimė, pyktis, džiaugsmas … Dėl savo stiprumo šie jausmai gali gerokai trikdyti psichikos veiklą : slopinti kitus jausmus, greitinti arba lėtinti mąstymą, apriboti sąmonę ir kt.

Jausmai skatina įvairų psichinį nusiteikimą veiklai. Tačiau neretai jie apsunkina psichinį gyvenimą, daro jį pernelyg subjektyvų, nutolusį nuo išorinės tikrovės ir kitų žmonių jausmų bei suvokimo.

1.3. Valia

Tai sugebėjimas ilgą laiką kryptingai veikti. Tai būtiniausias “Aš” komponentas. Jis kur kas sudėtingesnis nei dauguma mano. Valia – tai ir įgimtas aktyvumas bei atidumas, ir mokėjimas pasirinkti, tai sprendimai bei jų vykdymas, jausmai, norai ir įgūdžiai. Tai veikiančio “Aš” visuma.

Kokios pagrindinės valios savybės ? Visų pirma – sugebėjimas skirti kokiai nors veiklai nuolatines, diferencijuotas, tikslingas pastangas. Antra, kad valios procesai būtų pakankamai efektyvūs, jie turi trukti ilgiau negu jausmai, potraukiai, norai. Trečia, nuo valios jėgos ir laisvės priklauso sugebėjimas atsispirti šiuo metu stipriems, bet perspektyvoje ne itin svarbiems išoriniams bei vidiniams poreikiams. Valia – tai veikimas pagal pamatuotus savo paties įsitikinimus, planus, o ne, pavyzdžiui, instinktų, draudimų, baimės, alkio, ligos įtakoje.

1.4. Konfliktas

Tai psichinių procesų tarpusavio kova dėl pirmenybės pasiekti sąmonę, pasireikšti veikloje, sąveikauti su kitais procesais. Įvairialypis psichinis gyvenimas, realaus pasaulio dialektika dažnai sukelia šį reiškinį. Kai vidinių konfliktų ne itin daug, o jų trukmė neilga, jie yra net naudingi, nes tonizuoja psichiką, susilpnina nereikalingus ir sustiprina būtinus psichinius procesus. Per ilgai užtrukę konfliktai vargina, trikdo psichiką.

1.5.Įtampa

Ją neretai sukelia vidiniai konfliktai, stiprūs, neįprasti išoriniai dirgikliai. Paprastai įtampa stimuliuoja daugelį psichinių procesų, parengia psichiką dideliam krūviui. Tačiau ilgalaikė įtampa sukelia pavargimą, nerimastį, galimų nemalonumų nuojautą.

Nors ir labai stengiamės veiksmingai naudoti savo laiką, nors ir naudojamės daugybe gyvenimą lengvinančių priemonių, kasdieniai rūpesčiai vis tiek atrodo nesibaigiantys. Savo dienas užpildome įvairia veikla, manydami, kad viskas yra labai svarbu ir reikalinga. Nėra ir dienos, kad dienotvarkėje atsirastų laisva minutėlė. Nors dažnai sakome, kad norėtume pailsėti, tačiau tik nedaugelis mūsų moka išsėdėti ramiai nors minutėlę.

Užuot greičiau vykdę savo užduotis, mes užsibrėžiame aukštesnius tikslus, nuolat versdami save daryti vis daugiau ir vis greičiau, ir taip vis labiau atsiliekame. Kur tas laikas, kurį mes sutaupėme ? Kada mes jį susigražinsime ? Kada galėsime pasimėgauti gyvenimu ? Ar tokios mintys neprilygsta klausimui, kodėl mes visa tai darome ?

Kai išmoksime sulėtinti gyvenimo tempą, pasikeis ir mūsų požiūris į gyvenimą, apskritai į pasaulį. Jis taps sveikesnis ir paprastesnis. Dirbti pradėsime sumaniau ir išmintingiau. Suprasime, jog daugelis dalykų, kurie seniau atrodė esminiai, iš tiesų yra nereikalingi ir gali būti atidėti, patikėti kitiems, o tam tikrais atvejais galima net nekreipti į juos dėmesio.

2. SUSITELKIMAS TIES GYVENAMA AKIMIRKA

Kai buvome vaikai, buvome gyvybingi, visą laiką žaisdavome ir lakstydavome su savo draugais. Su didžiausiu užsidegimu puldavome nuo vieno užsiėmimo prie kito. Slėpynės atrodė nuostabus žaidimas, žadinantis vaizduotę, dovanojantis atradimus ir patenkinantis smalsumą. Atrodė, kad mes niekada nepavargsime, mums niekada nenusibos tai, ką darome. Vaikystė dažniausiai būna begalinė teigiamų jausmų grandinė, pilna
džiaugsmo , juoko, smalsumo, netikėtumų, pasitikėjimo ir nuotykių. Tada mes dar nemokame nerimauti, laikyti pykčio ar gailėtis dėl praeities.

Dauguma mažų vaikų nejaučia stresų, jie kupini pagarbios baimės ir smalsumo, jiems retai būna nuobodu. Jie pilni jėgų, nesavanaudiškos meilės, ir suaugusieji dažnai pavydi jiems tokios nepažabotos energijos ir naivaus požiūrio į gyvenimą. Šie dar nesugadinti vaikai vadovaujasi mąstymu, kurį mes, vadiname psichikos sveikata. Jie natūraliai gyvena dabartimi.

Suaugę mes vis dar potencialiai galime būti psichiškai sveiki, tačiau esame įtraukti į įtemtą pasaulį, todėl daugelis mūsų tampa rimti, analitiški, patiria stresų, depresiją arba praranda vaizduotę. Jau nuo penkerių ar šešerių metų mes pradedame po truputį prarasti savo psichikos sveikatą. Atrodo, kad tai dažnai priklauso nuo mūsų polinkio augant naudotis atmintimi ir analitiniu mąstymu. Žmonėms ne tik nereikia, bet ir natūraliai nebūdinga prarasti savo psichikos sveikatą. Ji pablogėja tik dėl mūsų psichinės veiklos supratimo stokos.

3. PSICHIKOS SVEIKATA

Psichikos sveikata yra mūsų prigimtinė teisė. Mums nereikia mokytis būti psichiškai sveikiems, mūsų organizmas moka taip pat gerai, kaip ir užgydyti žaizdą ar lūžusį kaulą. Psichikos sveikatos negalima išmokti, ją galima tik atgauti. Ji panaši į organizmo imuninę sistemą, kuri gali susilpnėti po streso, dėl blogo maitinimosi arba fizinių pratimų stokos, tačiau negali visiškai dingti. Jeigu nesuvoksime tikrosios psichikos sveikatos vertės ir neišmoksime naudotis ja, ji taip ir liks mumyse glūdinčia neatsakyta paslaptimi. Kaip saulė pasislepia už debesies, taip ir ji gali laikinai dingti iš mūsų akiračio, tačiau ją galima labai greitai atgaivinti.

Psichikos sveikata yra savigarbos grūdas – iš jos išauga pasitikėjimas savimi ir sugebėjimas pasikliauti savo sveiku protu. Ji įgalina mus pamatyti savo gyvenimo perspektyvą – gebėjimą nevertinti savęs per daug rimtai, pasijuokti iš savęs, pažvelgti į viską iš šalies ir patikėti, kad viskas bus gerai. Tai įgimtas, neišmoktas optimizmas. Psichikos sveikata mums leidžia užjausti patekusius į bėdą, gerumu pagydyti svetimą skausmą, skleisti nesavanaudišką meilę visiems, kokios tautos jie bebūtų, ką betikėtų, ką bedarytų, kokį tikėjimą beišpažintų. Psichikos sveikata yra kūrybingumo šaltinis sprendžiant problemas, švelninant konfliktus, puošiant savo aplinką, tvarkant savo šeimyninį gyvenimą, įgyvendinant verslo idėjas arba gyvenimą lengvinančius atradimus. Ji mums teikia kantrybės savo ir kitų atžvilgiu, be to, įgyta kantrybė praverčia vairuojant, žvejojant, tvarkant automobilį ir auklėjant vaikus. Dėl jos sugebame pastebėti gamtos, kultūros ir kasdienybės grožį, kurio išties sklidina kiekviena mūsų gyvenimo akimirka. Psichikos sveikatą paprastai vadiname sąmone, instinktu, išmintimi, sveiku protu arba vidiniu balsu.

Šeši argumentai, dėl kurių būtina lėtinti savo gyvenimo tempą:

• sumažėja stresų;

• pagerėja fizinė sveikata;

• padaugėja artimų ir nuoširdžių santykių;

• sustiprėja jutiminės galios, mūsų matomas grožis teikia daugiau džiaugsmo;

• padidėja vidinė ramybė;

• labai stipriai padidėja našumas ir kūrybingumas, išlieka sugebėjimas susikaupti.

Raktas į sveiką psichinę veiklą yra gyvenimas šia akimirka. Tačiau ką iš tikrųjų reiškia būti šioje akimirkoje ? Mes visi tai daug kartų patyrėme krizių užklupti, netikėtai prikaustyti saulėlydžio ar kitokių gamtos reiškinių grožio, įsimylėję, maudydamiesi po dušu, klausydamiesi muzikos ar įkvepiančios kalbos. Tokiomis aplinkybėmis ar akimirkomis atrodo, kad laikas sustojo, o mūsų minčių ūžesys trumpam nurimsta. Mes pamatome tikrąjį gyvenimą, kadangi sulėtiname savo gyvenimo tempą. Tos retos akimirkos gali sumažinti mus apėmusį stresą, suteikti mums vilties, džiaugsmo ir įkvėpimo. Kad tokios džiaugsmingas akimirkas paverstume savo kasdienybės norma, turime suprasti, kad mūsų gyvenimo jutimas tiesiogiai priklauso nuo mūsų mąstymo būdo.

4. SĄNTYKIAI SU APLINKINIAIS

Kai gyvename esamajame laike, mes jaučiamės taip, lyg būtume įsimylėję. Gyvenimas dabartimi atskleidžia mums visas artimo bendravimo galimybes. Gyvenimo tempo lėtinimas santykiams suteikia artimumą ir meilę. Kai atsipalaiduojame, nesvarbu, ar esame įsimylėję, ar žaidžiame su savo mielais vaikais, stiprėja mūsų meilė, didėja kantrybė, nesavanaudiškas pakantumas, mes pradedame besąlygiškai priimti žmones tokius, kokie jie yra, labiau rūpintis jais, tampame malonesni. Kai bendraudami su kitais sugebame išlaikyti savo dėmesį esamajame laike, mums atsiveria:

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2110 žodžiai iš 4173 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.