Soc etikos kirso vdu
5 (100%) 1 vote

Soc etikos kirso vdu

4 tema. Asmeniniai/instituciniai apsisprendimai ir atsakomybė

 Aukojimosi kitų labui ir savęs tobulinimo etika;

 Socialinė meilė ir savanorystė;

“Tapti etine asmenybe — vadinasi, pasidaryti tikrai mąstančiu žmogumi. Mąstymas—tai manyje vykstanti polemika tarp valios ir pažinimo… Jeigu pažinimas bylos vien tai, ką jis pažįsta, valia visą laiką girdės vieną ir tą pačią tiesą, būtent: kad visų reiškinių pagrindą sudaro noras gyventi. Nuolat gilėjantis ir platėjantis pažinimas negali daryti nieko kita kaip vesti mus giliau ir toliau i mįslę, jog visa, kas egzistuoja, yra noras gyventi. Mokslo pažanga sudaro vien tai, kad mokslas vis tiksliau aprašo reiškinius, kuriuose vyksta margas gyvenimas, kad jis atranda gyvenimą ten kur jį esant ankščiau mes net neįtarėme, ir kad jis mums padeda pažintą noro gyventi procesą gamtoje padaryti mums naudingą. Bet atsakyti į klausimą, kas yra gyvenimas, nepajėgia nė vienas mokslas.”

“Kiekvienas tikras pažinimas pereina į išgyvenimą…Reiškinių esmės aš nepažįstu, o suvokiu kaip analogiją norui gyventi, esančiam manyje. Taip žinojimas apie pasaulį tampa pasaulio išgyvenimu. Pažinimas, virsdamas išgyvenimu, nepadaro manęs pasaulio atžvilgiu vien grynai pažįstančiu subjektu, o sužadina manyje vidinio ryšio su juo pajautimą. Jis pripildo mane didžios pagarbos paslaptingam norui gyventi, kuris yra visame kame. Versdamas mąstyti ir stebėtis, pažinimas veda mane vis aukštyn į didžios pagarbos viskam, kas gyva, viršūnę.”

“Vadinasi, etikos esmę sudaro tai, kad aš jaučiu vidinę paskatą rodyti tokią pat didžią pagarbą kitų norui gyventi, kaip ir savajam. Tai ir yra pagrindinis doroviškumo principas. Gera yra gyvenimą išlaikyti ir ji skatinti, bloga—gyvenimą niokoti ir jį žlugdyti.

Iš tikrųjų visa, kas laikoma gera žmonių tarpusavio santykiuose įprastinio etinio vertinimo požiūriu, galima paaiškinti taip: tai materialus ir dvasinis žmogaus gyvenimo saugojimas arba jo stimuliavimas ir pastangos suteikti jam didžiausią vertę. Ir priešingai: visa, kas žmonių tarpusavio santykiuose laikoma bloga, iš esmės yra materialinis arba dvasinis žmogaus gyvenimo naikinimas arba jo žlugdymas ir siekimo suteikti jam didžiausią vertę atsižadėjimas.”

“Suformuluoti logiškai būtiną pagrindinį doroviškumo principą – tai ne tik sutvarkyti ir pagilinti esamas pažiūras apie gėrį ir blogį, bet ir jas išplėtoti. Tikrai dorovingas žmogus yra tik tada, kai jis paklūsta vidinei paskatai padėti kiekvienai gyvasčiai, kuriai jis tai padaryti gali, ir vengia gyvą padarą kaip nors nuskriausti. Jis neklausia, kiek tas

ar kitas padaras vertas jo paramos, taip pat jis nesidomi, ar toji gyvastis iš viso ir kiek nors bus jo paslaugai jautri. Gyvenimas yra jam šventas savaime… Jis nebijo, kad dėl savo sentimentalumo gali būti išjuoktas. Toks yra kiekvienos tiesos likimas, kad, prieš ją pripažįstant, jai tenka būti pajuokos objektu. Kadaise atrodė kvaila manyti, kad nebaltaodžiai iš tikrųjų yra žmonės ir su jais reikia elgtis žmoniškai. Dabar tos kvailystes jau yra praeities

dalykas. Šiandien taip pat atrodo perdėta kalbėti, kad atidus elgesys su visais gyvais padarais iki pačių elementariausių jų formų yra protu pagristos etikos reikalavimas. Bet ateis laikas, kada bus stebimasi, jog žmonija tiek ilgai negalėjo suprasti, kad beprasmis kenkimas gyvasčiai yra nesuderinamas su etika. Etika—tai begalinė atsakomybė už visa, kas gyva.

Šiaip jau etikos apibrėžimas kaip žmogaus elgimosi pagal didžios pagarbos gyvasčiai principą atrodo kiek šaltokas. Tačiau jis yra vienintelis tobulas. Užuojauta yra per siaura, kad galėtų būti laikoma doroviškumo įkūnijimu. Ji juk išreiškia tik individo vidinį nusistatymą kenčiančio noro gyventi atžvilgiu. Iš tikrųjų etikai priklauso visų noro gyventi būsenų ir aspiracijų išgyvenimas drauge – ir jo džiaugsmų, ir jo troškimų, ir jo veržimosi į tobulybę.”

5 tema. Socialinė etika: socialinis klausimas ir socialinės reformos

SOCIALINĖ ETIKA  POLITINĖ ETIKA  EKONOMINĖ ETIKA

Žmonija per skaudžią patirtį ir sunkius eksperimentus (pav.: fašizmas, nacizmas, rasizmas, komunizmas, socializmas ir kt.) prieina prie bendrų pamatinių vertybių, suteikiančių pagrindus šiandieninei civilizacijai: Asmens vertė ir jo teisės; demokratija, teisinė valstybė, rinkos ekonomika, pilietinė visuomenė.

Štai šiuo metu ir dera pradėti kalbą apie etiką, pamirštą ideologijos kovų dulkėse. Apie etiką, kaip teoriškai apspręstą etosą – stilių ir gyvenimo formą bei būdą. Etika, besiremianti moralinėmis normomis, atsigręžė į visuomenę kitu savo veidu – kaip visuomeninio gerbūvio programa. Būtent tokiame atsigręžimo į visuomenę aspekte pradėjo įsitvirtinti socialinė etika, kaip atsvara individualiai, į asmenį nukreiptai etikai. Dėka normatyvinio pagrindimo, santykių tarp;visuomenės, institucijų, grupių – socialinė etika pasirodė pajėgi peržengti ideologijų ribas. Kuomet komunistinė ar net ir liberalistinė ideologijos kovojo ne už “normą” (kaip geriau), bet už savo tiesas, todėl jos buvo linkę ne į kasdieninę kūrybą, bet į savęs pačių griovimą.

Norint geriau suvokti socialinę etiką, reikia pažinti dvi atskiras ir kartu labai esmines ir tarpusavyje
susijusias sudėtines socialinės etikos dalis: politinę etiką ir ekonominę etiką. Jose randamas atsakymas, kokia privalo būti politika ir ekonomika, idant atitiktų žmogaus ir visuomenės prigimčiai. Patirtis sako, jog laisvos rinkos ekonomika sunkiai įsitvirtina politiškai nelaisvose visuomenėse, o laisva pilietinė visuomenė, gali realizuotis tik rinkos ekonomikoje. Konkurencijos principas ekonomikoje vidiniai surištas su pliuralizmu ir demokratija politikoje. Bet ir šis konkurencinis principas ekonomikoje privalo būti įgyvendintas kaip visuomenės statybos principas, ne tik todėl, kad dabar egzistuoja tokia visuomenė, bet kad mes galime jį sukurti ir priimti kaip geresnį ir teisingesnį principą.

Mes – esame savo visuomenės menedžeriai, o ne varžteliai – štai viena iš esminių dabartinės socialinės etikos minčių.

Gaila, bet Lietuva atsidūrė ideologinių karų centre. XX a. nedaug tepaliko vietos tikrajai etikai, jis buvo nugalėtas ideologijų. Kartūs vaisiai jaučiami ir šiandien. Visuomenę ištiko krizė, kuomet ji gavo laisvę nuo ideologijų, tai liudija apie valios deficitą, pasireiškiantį vangiu visuomenės kūrimu – statyba, teisinės valstybės kūrimu. Kitais žodžiais tariant, korupcijos, visuomenės pesimizmo, dezintegracijos gydymo vaistai glūdi, visų pirma, etikoje, socialinės etikos sferoje. Čia neužtenka vien tik akcentuoti, jog krizės priežastys sugedusiuose papročiuose ar įpročiuose, amoraliame elgesyje ir t.t. Situacija yra labiau sudėtingesnė, negu iš pirmo žvilgsnio atrodo, tačiau ši situacija kartu yra ir pilna vilties, nes kuo greičiau mums paaiškės, jog etinių dorinių savybių būtinumas yra svarbus kuriant socialinę tvarką ir visuomenės institucijas, tuo greičiau mes sukursime pakankamą gerbūvį valstybėje.

Šiandien išryškėja kitas sunkumas – būtinybė rinktis vieną iš skirtingų raidos modelių ir jį atitinkantį ekonominį sprendimą, kas, tegul ir ne visada akivaizdžiai, susiję su etiniais ir kultūriniais tikslais. Turi būti atstatyta krašto dorovė, politika ir ekonomika.

(Socialinė etika nagrinėja visuomenės gyvenimo apraiškas doros mokslo šviesoje. Tai mokslas apie dorinio elgesio normas visuomenėje. Kaip specialios etikos dalis socialinė etika skiriasi nuo individualistinės etikos savitu formaliniu objektu, kurį sudaro dorinės normos, kiek jos saisto žmogaus asmenį kaip visuomeninę būtybę, t.y. bendrosios gerovės požiūriu. Ta prasme socialinė etika yra plačiai suprastos socialinės filosofijos praktinė-normuojanti dalis, kurios pobūdis atitinkamai priklauso nuo pagrindinės visuomenės sampratos. Todėl individualizmo socialinė etika yra visiškai neigiama, nepripažįstanti socialinių teisių ir pareigų. Kolektyvizmas savo ruožtu pervertina socialinę etiką, paneigdamas individualinę ir tuo pačiu asmens etiką. Krikščionybei būdingas solidarumas vengia abiejų kraštutinybių. Nors socialinės etikos normos, pagrįstos prigimties įstatymu, nekinta, tačiau jos turi būti pritaikomos esmiškai kintančiai visuomeniniai tikrovei ir reikalauja ją gerai pažinti. Tuo būdu ne tik neneigiama, bet dargi pabrėžiama empirinių visuomenės mokslų reikšmė.)

Rinkos ekonomika

“Ekonomikos ryšių etiką tyrinėję katalikų mokslininkai jau prieš kelis šimtmečius pripažino rinkų svarbą. Jie laikėsi požiūrio, kad konkurencija rinkoje pajėgi apginti pirkėjus nuo per didelių kainų bei išnaudojimo… Rinkos ekonomikos sistemoje privatūs manų ūkiai ir gamybos įmonės savarankiškai kuria ekonomikos planus. Žemės sklypai, pastatai ir gamybos priemonės priklauso privatininkams, galintiems laisvai disponuoti savo nuosavybe. Niekam nedraudžiama įgyvendinti savo pašaukimą, kiekvienas gali įkurti naują įmonę. Pasiūlą ir paklausą valdo visiškai laisvos konkurencijos dvasia.”

Žvelgiant į istoriją aiškiai pastebima jog “pramoninio amžiaus pradžioje Vakarų visuomenė ir ekonomika iš esmės pakito. Tūkstantis aristokratijos viešpatavimo metų baigėsi Prancūzijos revoliucija. Trečiasis luomas – buržuazija – išsiveržė į priekį, įgavo politinę, ekonominę bei kultūrinę galią, tapdamas labiausiai privilegijuota feodalinės sistemos klase. Valstiečiai, anksčiau sudarę gausų žemiausią socialinės hierarchijos sluoksnį, buvo išlaisvinti iš baudžiavos ir vergijos. Taigi nebeliko nė vienos pavergtos klasės.

Politinės laisvės siekis buvo susijęs su ekonominės laisvės reikalavimais. Tik individualaus intereso įkvėptas laisvų, išsilavinusių žmonių darbas galėjo sukurti gerovę.”

Katalikų Bažnyčios socialinio mokslo šalininkai rinkos ekonomiką laiko teisinga pamatine ekonominės sistemos forma. Tačiau jie įsitikinę, kad jai būtinas humanistinis idealas, o tam reikia įvykdyti keletą išankstinių sąlygų:

1. Siekti ekonomikos tikslų

Žmogus yra visos ekonominės veiklos kūrėjas, centras ir tikslas. Ekonomikos tikslas nėra nei gryna veikla, paremta ekonominio racionalumo principu, nei technokratija, nei tik pelno siekimas, nei maksimali materialinė gerovė kuo didesniam žmonių skaičiui. Ekonomikos uždavinys yra tvirtai ir užtikrintai kurti materialines prielaidas, kurios įgalintų individus ir socialines grupes plėtotis taip, kaip reikalauja žmogaus orumas. Kad materialinės gėrybės būtų prieinamos taip, kad jų ne tik pakaktų
gyvybiniams ir kitiems garbingiems poreikiams patenkinti, bet ir atsirastų galimybė skleistis subtiliam kultūriniams gyvenimui.

2. Rinkos ekonomika neturi virsti vartotojiškumu

Vartojimo prekių reklama, kurios paskirtis – objektyviai informuoti pirkėją, neturi jo gluminti ir iškreipti tikrovės, perdėtais lūkesčiais žadindama vaizduotę ir gundančiai girdama patrauklią galimybę įsigyti trokštamus daiktus. Deja, yra nemaža žmonių nepaisančių ar tiesiog neigiančių intelektualines vertybes, ir aukštinančių materialinį klestėjimą taip, kad pastarasis tampa didžiausia gyvenimo vertybe.

3. Vien rinkos mechanizmo nepakanka

Laisva konkurencija yra pateisinama ir neabejotinai naudinga, tačiau rinkos mechanizmas nepajėgia reguliuoti pamatinių ekonomikos klausimų. Ekonomika – ne automatas, o kultūros procesas, atitinkantis žmonijai būtingą reguliavimo siekį. Disponavimą privačia nuosavybe, rinkos mechanizmus ir ekonominio klestėjimo siekį privalo papildyti socialiniai ekonominių veiksmų tikslai. Rinkos ekonomiką irgi galima ir būtina valdyti. Dabarčiai iškyla svarbūs uždaviniai, susiję su ekonominės veiklos tikslais ir bendruoju gėriu: turto įgijimas ir išplitimas, krizių nekamuojamos ekonomikos augimas, nedarbo įveikimas, aplinkos apsaugos reikalavimų paisymas ir t.t. Viso šito negalima išspręsti tik rinkos ir kainų reguliavimo mechanizmais.

Kai tik ekonomikos skatinimui arba plėtrai bei jos pilnumo užtikrinimui būtini valstybės veiksmai tampa neadekvatūs ar valstybė visai jų nesiima, įsivyrauja sąmyšis kuriuo pasinaudoja dalis žmonių piktnaudžiaujančių kitų žmonių vargais. Jeigu individams pritrūksta privačios iniciatyvos, politiniams gyvenime įsiviešpatauja tironija. Daugelį ekonomikos šakų apima sąstingis, ima trūkti gausybės įvairiausių vartojimo prekių ir paslaugų, nuo kurių priklauso žmonių medžiaginių ir dvasinių poreikių patenkinimas.

4. Ekonominės galios kontrolė

Vyraujant rinkos ekonomikai, būtina imtis priemonių, kurios neleistų formuotis jėgos – galios – prievartos centrams, o tais atvejais, kai be monopolijų nebūtų galima apseiti, jas reikia kontroliuoti. Kartais privačios įmonės neatsilaiko pagundai užgniaužti konkurenciją, pasinaudodamos sutarčių laisve. Tai kelia vidinę grėsmę rinkos ekonomikos sistemai. Katalikų socialinis mokslas visada griežtai kritikavo monopolijas. Monopolistai valstybei daro didesnę žalą negu nederliai ir skėriai. Monopolijas galima būtų pavadinti visuotinės laisvės puolimu. Kai kas monopolistus pavadino uzurpatoriais, neteisėtai pasisavinusiais kainų reguliavimo funkciją.

5. Vertybių elitiškumas

Ekonomika nėra nei vienintelis, nei svarbiausias žmonių ir visuomenės tikslas. Veikiau ji užima atitinkamą vietą tikrojoje tikslų sekoje. Aukštesnės vietos vertybių hierarchijoje nusipelno žmogaus orumas, laisvė, šeima ir santuoka, religija ir moralė, kultūros vertybės. Vis dėlto technikos procesai ir ekonomikos dėsniai, kurie “tikslo ir priemonių” kontekste rodo, aks ekonomikos srityje įmanoma, o kas ne, savo ruožtu yra nepriklausomi.

Nėra abstrakčios, atribotos nuo žmonių ir jų sąžinės ekonomikos. Katalikų socialinio mokslo teoretikai dažnai skatino prekybos ir pramonės darbuotojus persiimti tarnavimo kietiems dvasia. Šv. Tomas Akvinietis tarnavimo formomis laiko tokius dalykus: rūpinimąsi savo šeima, naudą visai bendruomenei ir vargšų šelpimą. Jei nebūsime pasirengę tarnauti kitiems, mums neliks nieko kito, kaip tik nepažabotomis priemonėmis siekti pelno. Nevaržomas pelno ir naudos siekimas virsta šykštumu, godumu, tuo nuskurdindamas žmogaus motyvaciją.

6. Kapitalas ir darbas

Darbo ir kapitalo jokiu būdu negalima supriešinti, jau nekalbant apie šiuos terminus atstovaujančius konkrečius žmones. Tiesą sakant, ekonominė sistemas, grindžiama žmogaus orumo viršenybe iš atžvilgio į kapitalą, turi iš esmės įveikti darbo ir kapitalo priešpriešą.

Darbo ir kapitalo priešpriešą galima įveikti arba sušvelninti dviems būdais.

1) Partnerių bendradarbiavimas. Kolektyviniai darbdavių ir darbininkų susitarimai yra geriausias būdas mėginti siekti naudos visiems nariams. Tačiau susitarimai neturi virsti vienų kova prieš kitus arba grupiniu egoizmu. Darbininkų ir darbdavių kova turi vykti paisant socialinio teisingumo.

2) Antras būdas prieštaravimui tarp darbo ir kapitalo įveikti – skatinti darbuotojus dalyvauti kuriant ekonominį kapitalą. Spartus privačios nuosavybės plitimas – gera prielaida ir galimybė taupyti.

7. Technikos pažanga ir racionalizacija

Technika perkėlė į žmonių gyvenimą griežtos mechanikos dėsnius, nusiaubdama dvasią ir atbukindama šiuolaikinį darbo pasaulį bei pelną nešančią veiklą. Susidūrė dvi tikrovės: techninė ir žmogiškoji. Skųsdamasis, jog “artėja laikas, kai žmones pavergs gamybos mašinos, nužudysiančios tuos, kurie jas pagamino ir naudoja”, Herbertas Marcuse tik pakartojo jau žinomą mintį. Blaiviai žiūrint negalima tvirtinti, jog paranga per toli nuėjo, nes daug žmonių tebekenčia priespaudą ir gyvena orumą žeminančiomis sąlygomis, kurias būtų galima pagerinti pasinaudojus mokslo ir technikos žiniomis. Tačiau pavojus išlieka: technika dažnai iš žmonijos sąjungininko kone virsta priešu, pavyzdžiui tada, kai darbe
pakeičia darbininkus, atimdami iš jų asmeninį pasitenkinimą ir kūrybingumo bei atsakomybės siekį, kai technika užima žmonių darbo vietas, šlovindama mašinas, žmones paverčia jų vergais.

Ekonomika ir technika tarnauja žmonijai, todėl už jas atsakingi žmonės turi norėti, kad technika plėtotųsi harmoningai, o ne trūkčiodama ir keldama krizes šuoliuotų pirmyn.

8. Pamatinė verslo įmonių valdžios struktūra

Nuo pat pramoninio amžiaus pradžios yra nagrinėjamas klausimas, kaip firmų valdžios struktūras reikėtų suderinti su darbininkų atsakomybe už save. Moderni įmonė – įstaiga, parduotuvė arba administracijos vienetas – gali funkcionuoti tik tada, kai visi jos nariai darniai sąveikauja. Vidiniai suvaržymai verčia sukurti funkcinę valdžią, administravimo pakopas ir tinkamą pavaldumo tvarką.

Vis dėlto kalbant apie verslą, o ir apie visą žmogaus veiklą, negalima pamiršti, kad didžiausias dėmesys turi būti skiriamas ne įdėtam kapitalui, bet žmonėms. Reikia laikytis principo, kad visų dalykų tvarka turi būti pavaldi asmens tvarkai, o ne priešingai. Gerai žinoma, jog pelno ir taupumo sumetimais imta rūpintis pramonėje ir prekyboje dirbančiais žmonėmis. Labai iškalbingas Roberto Oweno, XIX a. pirmosios pusės anglų fabrikanto ir filantropo perspėjimas: iš patirties žinome, koks didelis skirtumas tarp švariai nušveistų, žvilgančių staklių ir purvino, surūdijusio gelžgalio. Jei pastangos, įdėtos rūpinantis negyvais automatais, duoda tokius pelningus rezultatus, tai kodėl nepasirūpinus žmonėmis, kurie yra vertesni daug didesnio dėmesio?

Daugelis verslininkų pradėjo suprasti, kaip svarbu valdyti žmogiškuosius išteklius, kurie nenukreipti į jokį konkretų tikslą. Tokie verslininkai kiekviename personalo naryje nuo pat pradžių regi žmogų, savo artimą, ir iš paskutiniųjų stengiasi paisyti jo požiūrio. Tad šiuo atveju vadovaujamasi ne išsilavinusio savininko interesais paremtu pelno siekimu, bet žmogaus orumu. Be to, ilgainiui tik toks požiūris garantuos ilgalaikę pelningą įmonės pažangą.

9. Pasaulinė atsakomybė

Dabartinė pasaulinės ekonomikos sistema pripažįsta, kad tarp įvairių valstybių egzistuoja daugybė ryšių (pav.: importo ir eksporto), sukuriančių tarpusavio priklausomybę. Todėl būtų nepagrįsta kalbėti apie vienos kokios nors šalies, kad ir labai ekonomiškai išsivysčiusios, būklę, kuomet jai visko pakanka ir jai nieko nereikia iš užsienio. Tokia tarpusavio priklausomybės tarp šalių sistema yra normalus reiškinys. Tačiau ši sistema gali sąlygoti silpnesnių šalių išnaudojimą, jei išsivysčiusios pramoninės valstybės ar tarptautinės korporacijos piktnaudžiaus valdžia, norėdamos išlaikyti žemas žaliavų kainas. Dėl to didėja disproporcija tarp turtingų ir mažiau turtingų šalių. Reikia kurti pasaulinę sistemą, privalančią garantuoti neturtingoms marginalinėms pasaulio tautoms joms priklausančią ekonominių gėrybių dalį. Plėsdamos tarptautinius ekonominius santykius, šalys turi suprasti, kad tarnavimas bendrajam labui dabar apima visą pasaulį ir kad sprendimas padėti nepasiturinčioms šalims tampa ypač svarbus. Skurdo grandines galima sutraukyti tik akivaizdžiai padidinus plėtrai skirtą paramą, gerokai sumažinus ginklavimosi išlaidas ir besivystančiose šalyse įvykdžius agrarines reformas.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2899 žodžiai iš 9194 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.