Soc pedagogikos valstybinio bilietai dokumentas
5 (100%) 1 vote

Soc pedagogikos valstybinio bilietai dokumentas

1 bilietas. Bendruomenės ugdomasis potencialas

Bendruomenė – tai tam tikra žmonių grupė, kuri siekia bendro tikslo. Šis tikslas glaudžiai siejasi su šeimos gyvenimu, nes yra susijęs su bendromis nuostatomis, gerbūvio kūrimu, savitarpio pagalba ir panašiai. 3 pagrindiniai dalykai, jungiantys bendruomenės narius: meilė ir siekis padėti savo artimiesiems, būti kartu ir siekti pasitarnauti gėrio kūryboje. Bendruomenėje turi būti mylimas kiekvienas atskiras žmogus, o ne pati bendruomenė. Meilė savo artimam šeimos nariui, kaimynui, šalia gyvenančiam; poreikis būti reikalingam, aktualus kiek1 žmogui, o ypač vaikams ir jaunuoliams. Į m-los bendruomenės sąvoką talpinama savitarpio vaikų, mokytojų bei tėvų bendradarbiavimas bei pagalba, siekiant bendro tikslo – geresnio jaunimo išsilavinimo.

Bendruomenės funkcijos:

1. produkto kūrimas, paskirstymas ir vartojimas;

2. socializacija;

3. socialinė kontrolė;

4. socialinis dalyvavimas;

5. tarpusavio pagalba.

Socialinio darbo su bendruomene ypatumai

Bendruomenė kaip sistema yra labai svarbus veiklos planą lemiantis veiksnys. Bendruomenė turi lūkesčių susijusių su klientu. Kas pasiekiama vienoje bendruomenėje, gali būti nepasiekiama kitoje. Bendruomenė yra socialinio darbuotojo, kliento ir agentūros aplinka. Kiekvienos atskiros tos bendruomenės dalys turės skirtingą poveikį ir įtaką. Darbuotojo ir kliento sąveiką lemia bendruomenės priimti sprendimai. Socialinis darbuotojas dažniausiai pabrėžia būtinybę keisti tuos bendruomenės tikslus, kurie vėliau stiprins individų ir šeimų funkcionavimą. Darbuotojas turi žinoti kaip bendruomenė funkcionuoja ir kaip ji formuojasi. Identifikuoti bendruomenės ribas problemiška didelių miestų ir sričių, kur gausu institucijų, visuomenėms.

Socialiniai darbuotojai dirba įvairiose bendruomenėse: didmiesčiuose, nedideliuose rajonuose, mažuose miestuose, kaimo bendruomenėse, didelėse institucijose ir t.t. Labai svarbu pažinti rasinę ir etninę bendruomenės sudėti. Socialinis darbuotojas turi turėti žinių kiek įvairios grupės yra integruotos, koks yra vienų grupių požiūris į kitas. Labai svarbu rinkti informaciją iš daugelio asmenų ir mažų grupių, stengtis suprasti įvairias sąveikas bendruomenėje.

Norint suprasti bendruomenę, būtina sugebėti: planuoti bendruomenės organizavimą; lokalizuoti informaciją ir išteklius; suprasti kokios informacijos reikia specifinėms situacijoms; analizuoti gautą informaciją ir nustatyti informacijos ir bendruomenės sistemos posistemių ryšius ir sąsajas; bendrauti su individas ir mažomis grupėmis santykiams užmegzti ir surinkti informaciją apie bendruomenę; atidžiai stebėti bendruomenės funkcionavimą.

2 bilietas. Demokratija kaip gyvenimo būdas

3 bilietas. Demokratinės vertybės ir principai darbe su vaikais ir jaunimu

Demokratiškumas (įsisąmoninamos demokratijos vertybės, jomis grindžiamas gyvenimas, kuriami demokratiniai santykiai ir jų laikomasi, dora pripažįstama kaip demokratijos pagrindas, švietimas visuotinai prieinamas).

Demokratijos idealas – laisva asmenybė laisvoje visuomenėje. Įvairios m-los ir jų pakopos visiems prieinamos, nepaisant kilmės, turtinės padėties, rasės ir tautybės, santykio su religija. Moksleiviai privalo mokytis iki sueis 16 metų. Mokymas gimtąja kalba – elementarus šio principo reikalavimas. Turi būti visiems vienodas mokymosi startas. Švietimo sistema turi būti vieninga. Privalomas mokslas turi būti nemokamas. Kiekviena m-la turi turėti galimybę daugelį klausimų spręsti nemokamai. Turi būti reikiama pagalba ir tinkami santykiai su mokinių tėvais ir visuomene. Vidinė m-los organizacija turi sudaryti sąlygas dalyvauti kiek1 visuomenės nariui m-los gyvenime, bei jos reikalų tvarkyme ir jos valdyme. Principas reikalauja, kad m-los administracijos ir pedagogų, mokytojų ir moksleivių santykiai būtų pagarbūs, šilti, kupini tarpusavio pasitikėjimo ir būtina moksleivių savivalda. Demokratiškumą rodo ir tai, kad švietimo įstaigos gali priklausyti ne tik valstybei, bet ir įv organizacijoms bei asmenims.

Laisvos valstybės saugumas priklauso nuo išsilavinusių piliečių, o piliečių laisvės garantas – savos visuomenės pripažintos demokratinės vertybės, kurios paremtos savitarpiu pasitikėjimu.

4 bilietas. Grupinio darbo organizavimo metodika ir galimybės

Grupinis socialinės pagalbos metodas naudotinas tose situacijose, kur aplinkos vaidmuo labai akivaizdus ir iškilusios problemos siejasi su daugybe panašių situacijų, o poreikiai reikalauja platesnės koordinacijos ir profilaktinės bei mokomosios orientacijos. Šis metodas remiasi socialinės pagalbos etika ir principais, bet pirmenybę teikia žmogaus socialinių potencijų išvystymui grupėje, santykiuose su kitais žmonėmis, išgyvenančiais panašią problemą. Grupiniu metodu pagalbą teikia ne tik socialinis darbuotojas, bet ir kiekvienas grupės narys vienas kitam. Šis metodas, teisingai panaudotas, gali būti labai prasmingas mokyklose, pataisos namuose, stovyklose.

Komanda, tai efektyviai dirbanti grupė, kurios visų narių buvimas yra būtinas bendram tikslui pasiekti. SP yra m-los komandos narys, kuris dirba kartu su m-los administracija, mokytojais ir su kt specialistais. SP dirba šiuose
lygiuose- su mokiniais, tėvais, m-los ir vietinėmis bendruomenėmis. Kiekvienas grupės narys atlieka konkrečią rolę. Darbo principas – bendradarbiavimas. Galioja vidinio elgesio kodeksas. Akivaizdi individuali visos komandos atsakomybė, laimėjimai- individualaus ir visos komandos darbo rezultatas.

Aktyvaus mokymosi metodų panaudojimas pamokose – tai teigiamos tarpusavio priklausomybės formavimas.

Metodai, skatinantys moksleivių aktyvumą ugdymo procese:

1. mažųjų grupių mokymo metodas – vienu metu mkoma nuo 2 iki 10 mokinių;

2. generatyvusis mokymas – mokymasis ir išmokimas patiems kuriant, plėtojant, atnaujinant mokomųjų dalykų reikšmęs, o ne perimant jas gatavas;

3. atradimus darantis mokymas – tai išmokimas atrandant, mokants ir išmokstant, kai mokinys pats formuluoja sąvokas, dėsnius, tarsi atradimus be tiesioginio mokymo

4. abipusis mokymas – kai mokiniai mokosi klausinėti kitų mokinių ir mokytojo, kad suprastų, kokių dalyko supratimo klausimų galima tikėtis teste ir kaip reikia kitiems patarinėti, kad parodytu, jog supranti dalyką;

5. diskusijų metodas – tinkantis mažoms mokinių grupėms. Mokytojui netiesiogiai vadovaujant mokiniai laisvai reiškia savo mintis kuria nos mokomojo dalyko tema, kelia vienas kitam klausimus, ginčijasi.

6. Mokymasis bendradarbiaujant – kai du ar keletas mokinių dirba drauge ir kartu siekia tam tikro mokymos tikslo.

7. Mokomasis pokalbis – mokytojo pokalbis su mokiniais, aiškinant naują medžiagą.

Mokymosi bendradarbiaujant pagrindiniai elementai:

Teigiama abipusė priklausomybė. Mokiniams dirbant kartu lengviau atlikti grupei pavestą užduotį. Mokytojas gali pakurstyti teigiamą abi-pusę priklausomybę nustatydamas bendrus tikslus, bendrą atlygį, bendras mokymo priemones ir paskirstydamas vaidmenis.

Tiesioginio bendravimo, sėdint vienas priešais kitą, skatinimas. Mokiniai skatina vieni kitus mokytis pagelbėdami, pasi-daly-da-mi ir įvertindami pastangas išmokti. Jie aiškina, diskutuoja ir dalijasi tuo, ką žino, su klasės draugais. Mokytojas grupes su-skirs-to taip, kad mokiniai sėdėtų vieni priešais kitus ir aptartų kiekvieną užduoties punktą.

Asmeninė atsakomybė. Kiekvieno mokinio dalyvavimas pamokoje reguliariai verti-na-mas, su rezultatais supažindinama asmeniškai ir visa grupė. Mokytojas, skirdamas individualius tekstus kas antram mokiniui arba retkarčiais paprašydamas vieną grupės narį atsakyti į klau-si-mą, neleis mokiniams užmiršti ir asmeninės atsakomybės. Tačiau tai daryti reikia labai atsargiai, pozityviais sprendimais: siekti parodyti, kokią pažangą padarė mokiniai, o ne de-maskuo-ti, kad kas nors mažiau prisidėjo prie bendro darbo.

Komunikacinė kompetencija ir mažos grupelės įgūdžiai. Grupės negalės veiksmingai dirbti, jeigu mokiniai neturės ir nesinaudos reikiamais socialiniais įgūdžiais. Mokytojas bendradarbiavimo įgūdžių moko taip pat tikslingai bei kryptingai, kaip ir akademinių įgūdžių. Bendradarbiavimo įgūdžiai – tai sugebėjimas vadovauti, priimti sprendimus, pasitikėti, komunikuoti ir valdyti konfliktus.

Grupės formavimas. grupei reikia specialiai skirti laiko aptarti, kaip sekasi siekti tikslų ir palaikyti veiksmingus darbo santykius tarp grupės narių.

Projektinį darbą kaip aktyvaus mokymosi metodą mokykloje pradėta taikyti šio amžiaus pradžioje vadovaujantis šūkiu “Mokymasis dirbant”. Jo idėja – moksleiviui vietoj pasirenkamųjų dalykų mokymosi pateikti užduotis, kurias atlikdamas jis pasiektų tikslą savo paties metodika. Pedagogikoje projektinis darbas traktuojamas kaip į procesą į aktyvią veiklą orientuota, visuomeninė ir kolegiali grupės darbo, mokymosi, studijų forma.

Dalyvaudami projektinėje veikloje, moksleiviai mokosi planuoti savo ir grupės veiklą, pasiskirsto pareigomis, pasirenka veiklos metodus, darbo priemones bei medžiagas, pratinasi bendradarbiauti, padėti vieni kitiems, pritaikyti turimas žinias ir įgūdžius praktikoje. Projekto pagrindas – problema, kurios tema priklauso nuo žinių ar interesų toje srityje ir noro rasti atsakymus. Problemos sprendimo rezultatas – galutinis darbas, kuris gali būti pristatytas pokalbio, paskaitos forma, išleistas lankstinukas, laikraštėlis, žurnalas, įrašytas interviu ir pranešimas.

Iki galo atliktas projektinis darbas susideda maždaug iš aštuonių dalių.

Įvadinis etapas. Šio etapo tikslas – suteikti projekto dalyviams žinių apie projektinį darbą, sudominti juos ir paskatinti dirbti, kartu nustatant tolesnės veiklos rėmus.

Projekto temos parinkimas. Nusprendžiama, kokios problemos bus tiriamos, projekto dalyviai pasidalija į grupes.

Problemos apibrėžimas. Kiekviena projekto grupė apibrėžia ir sukonkretina spręstinas problemas bei išsiaiškina, kuo jų darbas bus naudingas. Problema apibrėžiama, keliant klausimą ar teiginį, kurį vėliau reiks gilinti. Klausimai ir teiginiai turi būti kiek įmanoma konkretesni.

Darbo planavimas. Projekto grupės rengiasi rinkti su spręsima projekto problema susijusią informaciją, susitaria, kaip organizuoti darbą, parengia reikalingas pagalbines priemones, susisiekia su projekto vykdymui reikalingais žmonėmis.

Projekto vykdymas. Siekiama realizuoti išsikeltus tikslus, praktiškai tikrinamos prielaidos ir planai. Gilinantis į darbo problematiką, atsakoma į klausimus, iškeltus apibrėžiant problemą.
Išvada. Pateikiama visa projekto santrauka.

Rezultato pateikimas. Projekto grupės pristato darbo produktą: raštišką ataskaitą, parodą, straipsnį laikraštyje, filmuotą medžiagą, viešą susirinkimą, akciją ir pan.

Darbo vertinimas. Gautieji rezultatai pristatomi ir vertinami pačios grupės ar kitų, kuriuos projektas tiesiogiai liečia ar kurie gerai išmano projekte tiriamą sritį.

Tolesnis apdorojimas. Šiame etape grupė taiso klaidas ir netikslumus, apibrėžia projekto santykį su kitomis sritimis, iškelia naujas problemas, kurias būtų galima spręsti ateityje.

5 bilietas. Individualaus bendravimo su ugdytiniu ypatumai

Tai svarbus bendrosios pedagogikos principas, kuris įgalina pamatyti ne tik kaip atrodo mokinys dabar, tačiau ir tokį, koks jis buvo anksčiau ir ko iš jo galima tikėti ateityje.

Bitinas išskiria 4 individualaus priėjimo punktus:

 Sistemingas mokinių tyrimas;

 Artimiausių pedagoginių uždavinių užsibrėžimas darbe su atskiru mokiniu;

 Veiksmingiausių pedagoginio poveikio priemonių parinkimas ir naudojimas;

 Gautų rezultatų pasižymėjimas ir analizavimas.

Individualaus auklėjimo reikalavimas – atsižvelgti į kiek1 vaiko individualias savybes, stengiantis pilnai pažinti vaiką ir jo artimiausią mikroaplinką, veda prie auklėjamojo ryšio užmezgimo ir efektyvių ped priemonių parinkimo. Individualaus priėjimo esmė – laiku pastebėti kada vaikas pradeda atsilikti, kada jo elgesys pradeda peržengti prosocialaus elgesio ribas, kad būtų galima laiku suteikti reikiamą pagalbą.

R. Paulauskas pažymi 8 vidinius barjerus, trukdančius užmegzti individualų ryšį su asocialaus elgesio individais:

 Emocinis barjeras;

 Vertybių;

 Neadekvatumo efektas;

 Suabsoliutintas agresyvumas;

 Hipertrofuotas negatyvizmas;

 Vidinis konformizmas;

 Delinkventiško elgesio neutralizacija;

 Konstruktyvus melas.

Todėl pedagogas, norėdamas rasti individualų priėjimą prie šių individų privalo pirmiausia įveikti minėtus barjerus ar jų kompleksus. Pokalbis ar įtaigus įrodinėjimas norimų rezultatų iš karto neduos. Individualus priėjimas kaip auklėjimo principas bus efektyvesnis ir veiksmingesnis, kai pedagogas atidžiai išnagrinės vaiko mikroaplinką. Tik žinodamas vaiko “biografiją” nesunkiai galės nustatyti elgesio sutrikimo ar elgesio barjerų pradinio pasireiškimo momentą ar priežastis. Pedagogas turi žinoti, kur yra spragos moksleivio elgesyje ir poelgiuose, čia padeda psichologai, kurie siūlo atsižvelgti į kiek1 vaiko amžių ir per žaidimą, per bendrą veiklą grupėje panagrinėti atliekamą soc vaidmenį, siūlo pažvelgti į šio žaidimo bendravimo turinį ir formas, tai leis per grupę, klasę prieiti prie konkretaus mokinio ir jo problemų. Tuo būdu galima pamatyti, kokį statusą grupėje užima vaikas, ar jam reikia kompensuoti savo vertę už m-los sienų. Ieškant priėjimo prie rizikos gr vaikų būtina veikti palaipsniui ir neskubant. Slavina pabrėžia, kad vien aiškinimo neužtenka, reikia panaudoti tokį pedagoginio poveikio priemonių kompleksą kuris veiktų vaiko jausmus, sukeltų tt išgyvenimus, sudarytų sąlygas praktiškai įsitikinti gilių žinių reikalingumu toje sr, kuria jis domisi, galvoja skirti savo jėgas. IP sėkmingas bus tada, kai po pirmų pokalbių išnyks pasyvumas bendrauti, sumažės įtampa. Tiesioginis darbas prasidės tada, kai nusistovės geri tarpasmeniniai santykiai tarp vaiko ir pedagogo. Kai vaikas sau ar ped nuoširdžiai prisipažins turįs problemų, kai pradės log nagrinėti problemas, galima teigti – IP bus atlikęs savo vaidmenį auklėjamajame procese.

SP dirbdamas vadovaujasi šiomis vertybinėmis nuostatomis:

 pagarbos, kiekvienas yra vertas pagarbos;

 atvirumo, kiekvienas turi teisę į atvirą ir nuoširdų bendravimą;

 tolerancijos, kiekvienas turi teisę į skirtingus įsitikinimus, vertybes, tautinę priklausomybę;

 nesmerkimo ir neteisimo, SP neturi būti teisėjas;

 empatijos, kiekvienas individas, grupė, bendruomenė turi pasitikėti, kad bus suprasti;

 priėmimo, kiekvienas individas turi teisę būti priimtas toks koks jis yra;

 konfidencialumo, būtina laikytis paslapties išlaikymo principų;

 pasitikėjimo, SP neturi rodyti įtarumo ir netikėti vaiku.

(Čia iš valst. pedagogikos egzo) Ugdytinio individualybės pažinimas – sudėtingas procesas, susidedantis iš dviejų pagrindinių viena kitą sąlygojančių aplinkybių. Pirma, siekimas pažinti mokinio fizines ir psichines savybes tokias, kokios jos yra šiuo metu. Antra, siekimas sužinoti, kaip jos išsivystė ir kaip toliau vystosi, tai yra koks lygis ir kokios vystymosi tendencijos. Norėdamas gerai ir visapusiškai pažinti ugdytinį, organizuoti pilnavertį ugdymo procesą, pedagogas turi gebėti tinkamai panaudoti įvairius mokinių pažinimo būdus ir metodus.

Bene svarbiausia sąlyga – kuo geriau pažinti mokinius.

Siekiant pažinti ugdytinio asmenybę, reikia vadovautis atitinkamais principais.

1. Objektyvumo principas – reikalauja, kad visi duomenys apie ugdytinio asmenybę būtų surinkti natūraliomis jo veiklos ir gyvenimo sąlygomis.

2. Ugdytinio kaip besivystančios asmenybės tyrimo principas reikalauja prisiminti, kad ugdytinio fizinis, intelektualinis, jausmų ir valios išsivystymas jau yra pasiekęs tam
tikrą, jo amžių atitinkantį lygį, tačiau kai kurios psichinės savybės dar nėra galutinai susiformavusios,

3. Veikiančios ugdomosios asmenybės tyrimo principas reikalauja ne vien tik nurodyti vienas ar kitas psichines ugdytinio ypatybes, bet ir atskleisti tipiškas asmenybės savybes, pasireiškiančias būdingoje jo veikloje.

4. Aktyvaus poveikio, tiriant ugdytinio asmenybę, principas reikalauja iš tiriančiojo ne tik konstatuoti atitinkamas psichines ugdytinio ypatybes, išryškėjančias jo veiksmuose, poelgiuose, atsiskleidžiančias jo veiklos ir kūrybos produktuose, bet ir pagal galimybes veikti šias savybes, numatyti ir parinkti reikiamą metodiką.

5. Tolesnio ugdytinio asmenybės raidos prognozavimo principas siejasi su tuo, kad ugdytinio asmenybės pažinimas nėra pats sau tikslas, o tik priemonė, atsižvelgiant į besiformuojančias ypatybes parinkti tinkamus pedagoginio poveikio būdus, skatinančius jo saviraišką.

6 bilietas. Intervencija ir konsultavimas krizinėse situacijose

Krizės elementai:

 Stresinė (traumuojanti) situacija;

 Jos įveikimo sunkumai;

 Intervencijos laikas.

Krizės intervencija – iš karto po smurto akto arba gautos informacijos būtinas įsikišimas. Pirmiausia reikia leisti vaikui išsisakyti, išlieti savo jausmus. Iš tiesų net ir bijodami kalbėti apie savo patyrimus, nuoskaudas vaikai desperatiškai nori, kad kas nors juos prašnekintų. Jei vaikas ima pasakoti:

 Išlikite ramūs;

 Užtikrinkite vaiką, kad jis nėra kaltas ir atsakingas dėl to, kas atsitiko;

 Neparodykite savo išgąsčio, išklausykite iki galo;

 Pasitikėkite vaiku, neneikite to, ką girdite, nors ir labai sunku būtų tuo patikėti;

 Nekaltinkite, nesmerkite ir negėdinkite vaiko;

 Užtikrinkite vaiko saugumą ir kreipkitės į atitinkamas institucijas (vaiko teisių apsaugos, medicinos ar policijos) pagalbos.

Veiksniai, nuo kurių priklauso krizės įveikimas:

 Vaiko amžius ir lytis;

 Psichologinis ir fizinis brandumas;

 Šeimos finansinė padėtis;

 Santykiai tarp vaiko ir kiek1 iš tėvų;

 Santykiai tarp vaiko ir brolių/seserų;

 Asmeninė patirtis susidorojant su krize;

 Vaikui svarbių suaugusių žmonių (tėvų, draugų, mokytojų, giminių) galinčių padėti krizėje, buvimas;

 Krizės iššaukti pasikeitimai socialinėje, fizinėje aplinkoje.

Intervencijos laikas. Tinkama ir laiku suteikta pagalba krizės atveju, gali užkirsti kelią tolesniam vaiko traumavimui, krizės vystymuisi ir sėkmingai atstatyti normalią būseną. Ypač stipraus traumuojančio įvykio sukelta krizė paprastai tęsiasi nuo 4-6 savaičių. Šiuo laiku vaikas yra itin atviras intervencijai. Tinkamai pasirengusiam suaug žmogui padedant, vaikas pajėgus susidoroti su krize per keletą savaičių.

Vaikų krizės:

 Tėvų skyrybos;

 Artimo žmogaus praradimas;

 Vaiką žalojantis elgesys (fizinė, emocinė, sex prievarta, nesirūpinimas);

SP veikla turi būti nukreipta į konkretų vaiką, į konkrečios jo problemos sprendimą. Norint tikslingai ir efektyviai vykdyti veiklą, svarbu iškelti tikslą ir uždavinius, kurie turi padėti spręsti problemą “čia ir dabar”. Tikslas nulemia veiklos turinį, metodus ir būdus. Taip pat svarbu numatyti siekiamus rezultatus. Jei rezultatas netenkina, veiklos sprendimo modelis keičiamas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2686 žodžiai iš 8771 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.