Soc psichologija
5 (100%) 1 vote

Soc psichologija

11213141516171

1.PSICHOLOGIJOS OBJEKTAS, ŠAKOS. KRYPTYS. UŽDAVINIAI. REIKŠMĖ. VIETA MOKSLU SISTEMOJE.

Psichologija – mosiąs apie sielą. Žodis „psichologija“ kilęs iš graikų kalbos : psyche-siela ir logos-žodis, mokslas. Įvairiuose psichologijos vadovėliuose „psichologijos“ terminas apibrėžiamas skirtingai. Psichologija yra mokslas apie psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus.

Psichologija yra mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę,raidą,reiškimosi forma ir mechanizmus. Psichologijos objektas keitėsi kartu su psichinių reiškinių prigimties aiškinimu. Psichologijos istorijoje psichikos samprata kito nuo mistiško bekūnės sielos pripažinimo iki materialistinio psichikos, kaip specifinės nervų sistemos funkcijos, supratimo.

Psichologijos objektas- mokslas apie psichiką, psichika ir jos reiškiniai. Psichika yra psichiniai procesai, psih. būsena ir psich. savybė. Tai yra sudėtingiausia tikrovės sritis. Jausdamas, suvokdamas, mąstydamas žmogus tiria ir pažįsta visus tikrovės reiškinius, kuria įvairias mokslines teorijas, konstruoja sudėtingiausias šiuolaikines mašinas. Psichologijos kryptys: Dvi svarbiausios psichologijos mokslo kryptys: metafizinė ir empirinė psichologija. Metafizinė psich. apskritai mažai verina psichinių procesų empirinę analizę ir jų priežastinio tyšio nustatymą. Traktuodama psich. kaip filosofinės metafizikos dalį, ji savo pastangas nukreipia į „sielos esmės“ apibrėžimą, atitinkantį bendrą metafizinės sistemos, į kurią įeina ši psichologija, pasaulėžiūrą. Ir tiktai iš taip apibrėžtos sielos matafizinės sąvokos ji po to siekia kildinti tikrąjį psichologinio patyrimo turinį. Psichoanalizė-žmogaus psichinio gyvenimo vyraujančiu pradu laikė įgimtus potraukius, o svarbiausią iš jų- seksualinį potraukį (libido). Ši teorija susijusi su Froido vardu. Jis teigė, kad šis potraukis stengiasi prasiskverbti į sąmonę ir ją užvaldyti. Žmogaus sąmonė galinti tuos potraukius kontroliuoti. Gestaltpsicholos.Ha. Pagrindinis psichikos duomuo esąs pavidalas (geštaltas). Geštaltpsichologai tyrė suvokimo procesus. Jie padarė išvadą, kad suvokimo procesas- tai regėjimo lauko pertvarkymas į „gerą“ pavidalą, atitinkantį vidines organizmo tendencijas. Biheviorizmas Bihevioristai atmetė sąmonę kaip psichologijos objektą ir tyrė organizmo reakcijas į stimulą. Bihevioristai nekreipė dėmesio į tai, kad žmogaus reakcija į stimulus ir situacijas pasireiškia ne judesiais, bet žodžiais, kad tai prasminė reakcija Humanistinė psichologija (žmogaus). Gilinamasi į savąjį „aš“ ir savo egzistavimo pažinimą. Svarsto svarbias asmenybės problemas. Humanistinė psichologija asmenybę traktuoja kaip uždarą, šalia visuomenės egzistuojantį pradą. Ji atsisako objektyvaus mokslinio tyrimo metodų, pasikliaudama vien fenomenologiniu aprašymu.

Psichologijos šakos: vaiko psichologija. Ja susidomėta jau viduramžiais. Istorinė psichologija (teigia, kad žmogaus pažinimo procesas nebaigtas, todėl nebaigta ir psichinių pažinimo funkcijų raida. Socialinė-tma. mažų grupių, kolektyvų bendravimo psichinius ypatumus. Gerontopsichologija- tiria senų žmonių psichiką. Darbo-tiria racionalaus darbo organizavimo formas. Pedagoginė- tiria pagr. žmogaus ugdymo psichologinius dėsnius; medicininė- padeda patikslinti nervų ir psichinių ligų diagnostiką ir atkurti sutrikusias funkcijas; juridinė-padeda nustatyti padarytą nusikaltimą. Psihogenetika – tiria ar elgsenos formos perduodamos paveldėjimo keliu iš kartos į kartą; psicholingvistika; psichofarmologija- nagrinėja kaip psichiškai aktyvūs preparatai veikia smegenų mechanizmus, valdančius žmogaus elgesį. Psichologija tiria žmogaus psichinę veiklą.. Psichologijos žinios reikalingos ir pedagogo darbui. Psichologijos šakos:

1. Bendroji psichologija tiria žmogaus suvokimą ,emocijas ,procesines darbo komandas.

2. Asmenybės psichologija tiria žmogų kaip asmenybę (bruožus ,elgesį ,charakterį ,temperamentą).

3. Sociologinė psichologija tiria žmogaus elgesį grupėse (bendravimą visuomenėje).

4. Bendravimo psichologija tiria žmogaus bendravimo ypatumus.

5. Vadovavimo psichologija.

6. Darbo psichologija tiria įvairius klausimus susijusius su darbo organizavimu ,procesų optimizavimą

,suderinamumą.

7. Inžinerinė psichologija tiria žmogaus ir sudėtingų procesų optimizavimą,suderinimą.

8. Medicininė psichologija.

9. Sporto psichologija tiria sportines komandas ,žmogaus suderinamumą su sporto šaka , ruošimąsi ir

pasirodymą varžybose.

10. Teisinė psichologija.

11. Teisminė psichologija.

Uždaviniai.-psichologiios mokslo uždaviniai-išnagrinėti psichinę realybę, taip pat ją klasifikuoti, aprašyti, kiek begalima išaiškinti ir nustatyti jos dėsningumą. Tiesioginis ir galutinis psichologijos mokslo tikslas yra tikrasis psichinės realybės supratimas. 1. Psichologijos uždavinys-kuo aiškiausiai ir kuo išsamiausiai aprašyti psichines apraiškas. 2. Įu.-psichines apraiškas klasifikuoti (suskirstyti).3.P_:u-surasti principus ir dėsnius, pagal kuriuos psichinis gyvenimas vyksta. Suradus principus, sudaroma jau ir teorija t.y. bendroji pažiūra.

Psichologijos reikšmė. Psichologija praturtina filosofijos, sociologijos, technikos ir kt. mokslus žiniomis apie žmonių dvasinį gyvenimą, padeda siekti geresnių rezultatų įv. veiklos rūšyse, užtikrinti
asmenybės tobulėjimą dirbant. Psichlog. žinios būtinos kiekvienam žmogui, kad jis galėtų pažinti kitų žmonių ir savo vidinį pasaulį ir galėtų bendrauti su savo šeimos nariais, draugais ir kt.

Psichlog. vieta mokslu sistemoje. Psichologijoje susieja visi pagr. mokslai. Atskiro žmogaus pasaulio pažinimas, gyvenimo prasmės supratimas valios ir mąstymo problemų tyrimas psicholog. priartina prie filosofijos mokslų. Mokslų sistemoje esama mokslų, kuria remiasi psichlog. žiniomis. Tai pedagogika, medicina, teisė, vadyba ir technikos mokslai.

2. PSICHIKOS TYRIMO GALIMYBĖS IR BŪDAI. SPECIFINIAI RAIDOS. PEDAGOGINĖS IR

SOCIALINĖS PSICHOLOGIJOS TYRIMO BŪDAI.

Kiekvienas mokslas, kaip žinių sistema, turi tam tikrų būdų- metodų, kuriais jis renka žinias apie tiriamuosius objektus. Jei kito žmogaus psichikos stebėti neįmanoma, tai lieka vienas būdas- pažinti savo paties vidinį gyvenimą. Psichikos reiškiniai nėra prieinami tiesioginiam stebėjimui. Taip įsitvirtino savistabos metodas, kuris psichologijoje vyravo iki 19 a. Išgyvenimas, vienalaikis stebėjimas deformuoja reiškinius. Kai žmogus pats išgyvena, pats tuos išgyvenimus stebi ir apibendrindamas daro išvadas, ir jos gali netikti kitų individų išgyvenimams. Dėl to imta naudoti ir kiti metodai. Tai yra stebėjimo ir eksperimento metodai. Naudodamas stebėjimo metodus, tiriantysis laukia, kol pageidaujamų reiškinių kils natūralioje veikloje. Stebimi ir registruojami ne patys reiškiniai, o jų išoriniai pasireiškimai-veido mimika, kalbėjimu. Pastebėti pasireiškimai protokoluojami, filmuojami ir iš tų duomenų daromos išvados apie atminties, valios, temperamento ypatybes. Taikant eksperimentu metodus, tiriantysis nelaukia, kol pageidaujamų reiškinių natūraliai atsiras, o specialiai juos sukelia ir stebi. Eksperimentuojant sutaupoma laiko, galima procedūras kartoti, kol išryškėja dėsningumai; reiškiniams sukelti ir registruoti naudojama technika.

Psichikos reiškiniams tirti naudojami apklausos, biografinio tyrimo metodai testu metodai. Psichinių reiškinių lygiams nustatyti yra naudojami testu metodai. Testai yra matematiškai sutvarkytos ir patikrintos uždavinių sistemos, kurias sprendžia tiriamasis ir gauna įvertinimus. Aprašomojo pobūdžio strategija (tiriama žmogaus biografija, žmogaus veiklos rezultatus). Stebėjimas tai toks tyrimo metodas, kai fiksuojamas išorinis -žmogaus elgesys ar jo vidiniai pergyvenimai ir iš to daromos išvados apie psichinės veiklos dėsningumus. Stebėjimas gali būti atsitiktinis ir mokslinis. Atsitiktinis tai kasdieninis stebėjimas, neturint iš anksto numatyto tikslo; mokslinis tai sistemingas stebėjimas, kuris turi aiškų tikslą ar atliekamas pagal iš anksto nustatytą planą. Objektyvus stebėjimas tai, kai tyrėjas sistemingai stebi ir fiksuoja kito asmens elgesį. Eksperimentinė strategija. Eksperimentinis tyrimas tai pagal tam tikrą planą sukeltų eksperimentuojamo išgyvenimų stebėjimas. Daug kartų keisdamas žmogų veikiančias sąlygas, eksperimentatorius gali tiksliai nustatyti priežastis, kurios sukelia vienus ar kitus psichinius reiškinius, stebėti tų reiškinių kitimą ir raidą. Pagal psichinių reiškinių įsisąmonino lygį dabartinė psichologija išskiria dvi tyrimo sritis:sąmonę ir pasąmonę. Raidos ir pedagoginės psichologijos tyrimo būdai. 1. „Dvyniu metodas“ -kad nustatyti faktorius ir veiksnius, vienos ar kitos psichinės savybės(biologinės-kūno sudėjimas, genai; aplinka).2. Lonsitudini tyrimas.-galima nustatyti kokias žmogaus ypatybes (intelektas, agresyvumas) nekinta visą gyvenimą, o kokios keičiasi.

3. „Dienoraščio metodas“-čia paprastai ilgai stebimas vienas asmuo. 4. Skersinio pjūvio metodas -tiriant

lyginami skirtingo amžiaus, bet panašus pagal kitus svarbius požymius žmones.

Socialinės psichologijos tyrimo būdai:

1. Suinteresuotas stebėtojas – tyrimo klausimo pasirinkimą lemia tyrinėtojo vertybės, kurios taip pat lemia ir

jo lūkesčius rezultatų atžvilgiu. Kontroliuodamas (arba atsisakydamas kontroliuoti) tyrimo eigą, tyrinėtojas gali

paveikti galutinį rezultatą. Nereikia tikėtis, kad žiniasklaidos priemonių (kurios yra finansiškai suinteresuotos

tabako reklama) atliekami tyrimai patvirtins, jog tabako reklamos draudimas sumažins rūkymą.

2. Ribotai kontroliuojama tyrimo aplinka ~ etika (ir įstatymai) draudžia tokią tyrimo sąlygų kontrolę,

kuri galėtų turėti neigiamas pasekmes tiriamiesiems. Taigi tyrimų, ar gavę elektros šoką žmonės bus labiau

linkę paklusti, atlikti tiesiog negalima. O kuo mažiau kontroliuojama aplinka, tuo didesnė tikimybė, kad

rezultatus iškreips šalutiniai kintamieji (kas tai yra pasiskaityk psichologijos įvado medžiagoje apie tyrimo

metodus).

3. Netiesioginis stebėjimas – psichologija tyrinėja vidinius reiškinius (mintis, jausmus ir kt.), kurių tiesiogiai

stebėti neįmanoma. Galima stebėti tik klausantis pasakojimų apie tuos reiškinius arba stebėti jų pasireiškimą

išoriniame elgesyje. Taip tiriamas reiškinys atsiskiria nuo išoriškai stebimų jo požymių (t.y. elgesio ar

pasakojimo). Tinkamai apibrėžti kokiais išoriškai stebimais požymiais pasireiškia konkretus vidinis reiškinys

nėra lengva (toks apibrėžimas vadinamas sąvokos operacionalizavimu). Medikams nėra sunku pasakyti, kokie

yra išoriniai viduje tūnančio gripo simptomai. O kokie yra
simptomai?.

4. Stebimą reiškinį keičiantys metodai – atsakymai į klausimus priklauso ne tik nuo klausimo prasmės, bet ir

nuo klausimų eiliškumo, atsakymų variantų ir klausimuose naudojamų žodžių. Jei tiri kažkokio reiškinio

svarbą, ji visuomet bus didesnė, jei tą reiškinį nurodysi atsakymų variantuose (pvz. „Kas jums gyvenime

svarbiausia: a) meilė b) pinigai c) sveikata d) kita ), nei tuomet, kai tiriamasis jį turės prisiminti (pvz.

Nurodykite, kas jums gyvenime svarbiausia? ). Nors „neleisti“ ir „uždrausti“ reiškia lyg ir tą patį, tačiau

atsakydami į klausimus žmonės labiau linkę „neleisti“, nei „uždrausti“, nes vengia stiprių žodžių.

5. Reiškinio priklausomybė nuo stebėtojo – socialinės psichologijos tyrinėtojas tiria santykius, tačiau tuo pat

metu ir jis pats yra tam tikruose santykiuose su savo tiriamaisiais. Tiriamieji paprastai bando spėlioti apie

tyrimo tikslus ir dažniausiai nori pateikti tokį atsakymą, kuris leistų jiems pasirodyti „gerais“ (kaip jie patys tai

supranta) ar šiaip papataikauti tyrinėtojui. Tai keičia tiriamą reiškinį ir iškreipia rezultatus.

6. Reiškinio priklausomybė nuo aplinkos – molekulė, ji ir Afrikoje molekulė. O dėmesys, pyktis,

bendravimas ir kiti socialinės psichologijos tiriami reiškiniai Afrikoje yra kitokie.

7. Tiriamieji keičia tyrimo metodus – kad tyrimas būtų objektyvus, visi tyrime dalyvaujantys žmonės turi

atsakyti į ta pati klausimą, tai yra tyrimo metodas turi būti vienodas visiems. Tačiau jei įvairūs tiriamieji tą patį

klausima skirtingai supranta, tai jau nebėra tas pats klausimas.

8. Gautos žinios keičia stebėtą reiškinį (ir taip save sunaikina) – iš tikrųjų psichologijos toks ir tikslas:

padėti atskleisti žmogui savo elgesio priežastis, kad jis po to galėtų rinktis, ar taip toliau elgtis, ar ne. Tačiau

žmogus natūraliai siekia pasirinkimo laisvės ir autonomijos, ir jei tik sužino, kad, anot tyrimų, turėtų elgtis

vienaip, tai per savo priešgyniavimą būtinai ims elgtis kitaip. Šie Prezidento rinkimai tapo natūraliu tyrimu,

efektingai pademonstravusiu neįveikiamą reklamos žiniasklaidoje galią formuojant žmonių apsisprendimą. Šitą

tyrimo išvadą išgirdęs brolis lietuvis per kitus rinkimus sau mintyse pasakys: „Ak tu manai, kad mano balsą už

reklamos pinigus nupirksi?!“ ir specialiai balsuos prieš labiausiai besireklamuojantį kandidatą. Taip ankstesnio

tyrimo metu gautos žinios pačios privers save paneigti.

Taigi pagrindinis socialinio pasaulio, kaip tyrimo objekto, skirtumas nuo gamtos pasaulio yra jo kintamumas ir aktyvi sąveika tiek su tyrinėtoju, tiek su tyrimo metodais. Todėl į socialinės psichologijos tyrimų rezultatus reikėtų žiūrėti kaip į esamas žinias, o ne kaip į universalius faktus.

3.ASMENYBĖ. JOS STRUKTŪRA, AKTYVUMO FORMOS. POREIKIU. KAIP ASMENYBĖS RAIDOS VAROMOSIOS JĖGOS, HIERARCHINĖ STRUKTŪRA. ASME NYBĖS MOTYVACINĖ SFERA(KRYPTINGUMAS).

Asmenybė (persona) – asmens ypatybės, kurias jis įgyja gyvendamas, pastovi jų sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Asmuo tampa asmenybe, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais. Asmenybė- tai savojo Aš turėjimas. Žmogus, kaip somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių integruota visuma, santykiaujanti su gamtine ir visuomenine aplinka, yra vadinama asmenybe.Asmenybei būdinga aktyvumas (pastangos veikti plačiau, negu to reikalauja situacija ir veikiančiojo padėtis), kryptingumas (pastovi vyraujančių poreikių, tikslų, motyvų, mokymų, interesų, problemų ir įsitikinimų sistema), giluminiai prasminiai procesai, per kuriuos išsikristalizuoja žmogaus sąmoningas santykis su tikrove ir kt.

Asmuo savo asmenybę suvokia kaip savąjį Aš. Tai žmogaus savęs vertinimas, savigarba, siekimai, savęs įsivaizdavimas dabar ir ateityje.

Vieningo asmenybės struktūros supratimo nėra, todėl, norint atskleisti jos esmę, tikslinga atsakyti į tris klausimus: 1) ką asmenybė vertina ir ko ji siekia; 2) ką ji sugeba; 3) kas ji yrą. Į juos atsakius, aiškėja, kad psichologinę asmenybės struktūrą sąlygiškai galima suskirstyti į šias dalis: kryptingumą (troškimus, norus, ketinimus, poreikius, interesus, polinkius, motyvus, tikslus, vertybines nuostatas, pasaulėžiūrą ir įsitikinimus), temperamentą, charakterį, sugebėjimus, jausmus ir valią.

Asmenybės struktūra.Tai asmenybės somatinės, fiziologinės ir psichinės savybės. Somatines ir fiziologines savybes tiria biologijos, fiziologijos, anatomijos mokslai. Psichine asmenybės struktūrą Z. Froidas skirstė į pasąmonės ir savimonės postruktures. Yra išskiriama aktyvioji, impulsyvioji, ibnstiktinė asmenybės pusė. Antrąja asmenybės struktūrinę dalį sudaro normatyvioji asmenybės pusė, pasireiškianti kitų žmonių reikalavimu supratimu ir vidine kontrole. Ši „mane“ vadinama asmenybės dalis kontroliuoja, apriboja ir nukreipia impulsyviąja asmenybės veiklą. Trečias asmenybės komponentas-„pats“ susidaro iš impulsyviosios-instinktinės ir normatyviosios-reguliuojančios asmenybės pusių sąveikos. Rusų psichologas S. Rubinšteinas siūlė asmenybės struktūrą skirstyti nustatant:ko asmenybė siekia (kryptingumas, nuostatos), ką ji sugeba (gebėjimai, gabumai), kas ji yra (charakteris, temperamentas). Šitas skirstymas orientuotas tik į psichines
savybes.

Asmenybės struktūrą sudaro trys dalys: tai pasąmoninė dalis Id – kupina seksualinės energijos, veikianti tiesioginio malonumo tuo momentu principu; impulsyvios, stichiškos žmogaus prigimties klodas. Tai žmogaus iracionalūs norai, potraukiai; Super Ego, pripildyta perimto elgesio normų (ką daryti, ko nedaryti?, kaip reikia?, kaip turi būti?), žmogaus idealų, įsitikinimų, vertybių ir sąžinės sritis. Ego – tai sąmoningasis Aš, kurio tikslas – rasti sandėrį su Id, Super Ego ir išorine aplinka arba nuo jų apsiginti, realybės lygmuo. Jis tramdo id. Superego ragina elgtis pagal sąžinę, o ego – kaip liepia blaivus protas. Asmenybėje g.b.labiau išreikštas kuris nors 1 komponentas. Jei dominuoja id – asmenybė nesuvaldoma, impulsyvi ir stichiška; jei ego – racionali, blaiviai mąstanti, kontroliuoja savo emocijas, o jei dominuoja superego – žmogus daug ką idealizuoja, yra atitrūkęs nuo tikrovės.

Asmenybės aktyvumo formos ir motyvacinė sfera(krvptingumas). Asmenybės sąveiką su aplinka lemia subjekto aktyvumas. Vienas iš šaltiniu-reikmė. Ji pradeda veikti, kai subjektas pajunta išorinį ar vidinį trūkumą(maisto, veiklos) arba perteklių, slegiantį organizmą. Reikmė sukelia poreikį, kreipiantį individą į objektą, galintį tą poreikį tenkinti. Kitas aktyvumo šaltinis-sąmonė, žinojimas. Tikrovės žinojimas motyvuoja veiklos kryptį, būdą. Asmenybės santykiai su tikrove yra pažintiniai ir emociniai. Emocijos ir jausmai-aktyvumo šaltinis. Svarbų vaidmenį vaidina valia-sunkumus įveikiančio aktyvumo šaltinis. Reikmė, poreikis, sąmonė, žinojimas, emocijos, valia-motyvacijos veiksniai. Vitalinis aktyvumas laiduoja gyvos būtybės egzistavimą. Žmonių bendravimas išugdė socialini aktyvumą. Darbe išsivystė kūrybinis aktyvumas, atskleidęs žmogaus genijų moksle, technikoje ir tt. Tai visuomeninis aktyvumas. Socialinį aktyvumą reguliuoja tam tikra informacija (mokslo, praktikos žinios), reikalavimai (normos, vertybės). Individas adaptuojasi prie aplinkos ir tampa aktyviu kolektyvo gyvenimo nariu, individas įgyja asmeninį ir socialinį statusą. Asmeninis-savo vertės ir vietos kolektyve supratimas, socialinis-asmens padėties ir vertė, kurią jam priskiria kiti kolektyvo nariai. Motyvai- tai, kas „skatina“ veikti. Motyvacija-procesas, reguliuojantis asmenybės veiklą ir santykius. Motyvacija pastebima iš veiksmų, ji atsiskleidžia veiksmų ir elgesio kryptyje. Veiklos intensyvumas sako, kad yra motyvacijos. Motyvacijos buvimą nusako veiklos patvarumas. Motyvacija reguliuoja veiklos kryptį, intensyvumą ir patvarumą. Asmenybėje vyksta motyvų kaita. Vieni motyvai gali sukelti vienus veiksmus ir duoti jiems kryptį, kiti-kitus. Motyvas visada veikia šiuo metu, išjudina vidinį ar išorinį veiksmą. Motyvuotas individas pradeda veikti, kai atsiranda tinkama situacija ir objektas poreikiams patenkinti. Motyvacija-motyvų kaitos procesas, reguliuojantis asmenybės veiklos ir santykių kryptį, intensyvumą.

Poreikiu hierarchinė struktūra. Maslow teorija. Jis kalba apie žmogaus poreikius, jos išdėsto piramidėje: 1. Fiziologiniai-alkio, troškulio, apsisaugojimas nuo šalčio, karščio. Daug iš jų gyvybei svarbus, jei vienas iš jų nepatenkintas jis tampa dominuojančiu. Jei šitie poreikiai nepatenkinti, tai apie kitus poreikius kalbėti negalima.2. Saugumo- žmogui reikalinga saugi aplinka, stabilumas, tvarka, pasitikėjimas. Kiekvienas žmogus nori jaustis saugiai, siekia išvengti pavojų gyvybei, sveikatai. Saugumą užtikrina įgytos brangenybės(namas). 3. Meilės nepriklausomybės- tai bendras poreikis. Bendraujant žmogus jaučiasi saugiau pagrindinis tikslas tampa priklausyti kokiai nors grupei. Žmogui reikia draugų, šeimos. Priklausomybės poreikis yra meilės poreikis. Meilė pagrįsta simpatija, pasitikėjimu. 4. Savęs vertinimo- kiekvienas nori, kad jo poelgiai, darbai būtų atitinkamai pastebėti ir įvertinti, jei šie poreikiai nepatenkinti gali išsivystyti nepilnavertiškumo jausmas. 5. Saviraiškos- dar vadinamas augimo poreikis. Šį poreikį žmogus patenkina turėdamas savo originalia nuomonę, mokėdamas kritiškai įvertinti žmonių veiklos rezultatus.

Daugybė santykių, kurie rodo asmenybės įvairiapusiškumą ir teisingumą, orientuoja mus į tai, kad būtų išskirti asmenybės struktūroje dominuojantys santykiai, kurie parodytų asmenybės kryptingumą. Taigi, asmenybės kryptingumą ir dominuojančius santykius galima apibrėžti pagal: 1) požiūrį į kitus žmones, 2) požiūrį į save, 3) požiūrį į išorinį pasaulį. Asmenybės kryptingumą lemia ir individuali vertybių sistema. Kiekvienai asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios per vertybes ir nuostatas. Asmenybės kryptingumą požiūrį į kitus žmones, požiūrį į save, požiūrį į išorinį pasaulį.

Asmenybės kryptingumą lemia ir individuali vertybių sistema. Kiek vienai asmenybei būdingos vertybinės orientacijos, pasireiškiančios per vertybes, nuostatas. Jos susiformuoja auklėjimo ir paspirties dėka (pastovios ir kinta sunkiai). Bet kokio elgesio pradžia yra poreikis.

4. TEMPERAMENTAS. CHARAKTERIS IR SUGEBĖJIMAI ASMENYBĖS STRUKTŪROJE. Temperamentu vadiname įgimtų centrinės nervų sistemos savybių išraiška. Reikia paminėti ir tai, kad grynų temperamento tipų beveik nepasitaiko. Kiekvieno žmogaus temp rasime visu temp bruožų, tačiau vis
to dažniausiai vyrauja kurio nors vieno temp savybės. Temperamentas-pastovios asmenybės savybės, pasireiškiančios psichinių reiškinių intensyvumu tempais. Temperamentas atspindi asmenybės charakterį, bendravimo manieras. Jo savybės priklauso nuo įgimtų kūno anatominių ir fiziologinių ypatybių. Krečmeris žmones pagal kūno struktūrą skirstė į 3 tipus:l.astenikus-vertikaliai ištįsusius žmones su aštriais veido bruožais;2)piknikus-žemus, plačius žmones, linkę tukti. Astenikai atletikai yra labai uždari, piknikai-atviresni, linkę į manijos-depresijos sutrikimus. Šeldono tipologija:!. Viscerotonikas-storokas žmogus, draugiškas;2.somatonikas-atletiškos kūno sudėties, energingas, agresyvus;3.cerebrotonikas-liesas, laikosi socialinių normų, nervingas. Pavlovo struktūra (temperamentas). Sangvinikas-energingas, darbingas, linksmas, draugiškas. Mėgstamas draugijose. Jis yra nepastovus greit supykti ir pamiršt.(žymūs žmonės-Gėtė, Mocartas). Melancholikas-jautrus, nelinkęs bendrauti, vengia draugijų, sunkiai bendrauja, pesimistas (Šopenas, Čiurlionis). Flegmatikas-pasyvus, ramus, lėtas, uždaras taikus. Cholerikas- energingas, linkęs pirmauti, agresyvus, permainingas, optimistas, aktyvus, nerimastingas (Bethovenas). Temperamentų pakeisti neįmanoma- nėra tikslo, nes geriau galėsime bendrauti būdami įvairesnių temperamentų. Į temperamentus būtina atsižvelgti renkantis profesiją.

Charakteris – unikalių psichinių savybių, pasireiškiančių asmenybei būdingais poelgiais, visuma. Ch formuojasi temp pagrindu. Ch formavimąsi veikia pasaulėžiūra, jausmai, intelektas, aplinka. Ch pasireiškia visoje asmenybės veikloje, elgesyje, netgi išvaizdoje, kalboje, bendravime. Jo savybes gali formuoti ne tik aplinka bet ir pats žmogus jas sąmoningai keisdamas ir tobulindamas. Charakterio kilmės hipotezės: vieni laikė, kad jis yra sąlygojamas įgimtų savybių, kiti, kad charakteris susiformuoja dėl gyvenimo sąlygų įtakos, o treti, kad jis susiformuoja ir įgimtų, ir socialinėje aplinkoje įgytų savybių pagrindu. Charakteris gali pasikeisti laipsniškai, per ilgesnį laiką. Žmogus gali maskuoti tikruosius savo charakterio bruožus, tačiau jis vis tiek nusiima kaukę ir parodo tikrąjį veidą. Charakterio bruožus geriau pažinsi asmenybei grėsmingose situacijose. Tarpusavyje susijusios psichinių savybių sistemos yra vad. faktoriais. Ketelas skiria tokias priešingas asmenybių poras:agresyvus-paslaugus; išdidus-paprastas ir kt. Faktoriai jungia charakterio bruožus, susijusius su asmenybės nuostatomis į kitus žmones ir patį save. Charakterį sudaro kelios ar net visos žmogaus nuostatos. Vienos nuostatos yra pagrindinės, o kitos nuo jų priklausomos. Žmogaus charakteris yra vieningas tik santykiškai. Charakterio bruožais gali būti nuostatos kitiems žmonėms(hurnaniškumo, draugiškumo ir kt. bruožai). Nuostatos savo profesiniam darbui gali formuoti darbštumo, tingumo, darbo sąžiningumo bruožus. Emociniai charakterio bruožai pasireiškia asmenybės aistringumu ar šaltumu, nuotaikų kaita. Intelektiniai bruožai: proto lankstumas, mąstymo kritiškumas. E. Šprangeris charakterius skirstė į 6 tipus: 1. praktikas(žmogus, krypstąs į ekonomiką, egoistas). 2.teoretikas (individualus, nepraktiškas.3.estetas(džiaugiasi gyvenimo žaismu, nevertina praktinio gyvenimo).4.religingas 5.valdingas(veržiasi vadovauti. 6.socialus žmogus(savo gyvenimo tikslą jis randa kitų laimėje. Jasperso charakterių skirstymas: 1.nihilistai ir skeptikai.2.veiksmo ir romantikos žmonės.3.metafizikai, mistikai.

Sugebėjimai. Sugebėiimai-asmenvbės individualios psichinės ypatybės, atitinkančios tam tikros veiklos reikalavimus ir lemiančios tos veiklos sėkmę. Sugebėjimai yra vystymosi ir ugdymo rezultatas, pasiektas išmokimu ir veikla. Sugebėjimų rūšys: bendresni ir specialesni sugebėjimai. Bendresni sugebėjimai būtini bent kelioms veiklos rūšims. Patvarus dėmesys, kūrybiškas mąstymas, tai savybės būtinos bet kokiai sudėtingesnei veiklai. Specifiniai-tam tikrai veiklai būtini sugebėjimai (kalbiniai, muzikiniai. Sugebėjimai skirstomi i intelektinius, percepcinius ir motorinius. Intelektiniai-padeda pažinti žmones, jų grupes, prisitaikyti prie aplinkos; percepciniai-padeda skirti ir suvokti erdvines daiktų ir reiškinių ypatybes, motoriniai-lemia šios rūšies mokėjimų ir įgūdžių formavimąsi, judesių tikslumą.

Sugebėjimai skirstomi į rūšis ir pagal veiklos sėkmingumo lygius. Aukštesniems sugebėjimų lygiams pažymėti yra vartojami talentingumo ir genialumo terminai.

5. VALIA. VALIOS PROCESAS.

Psichologijos mokslo saulėtekyje valia buvo laikoma pagrindiniu žmogaus aktyvumo šaltiniu, Dievo duota energija, lemiančia žmogaus elgesio nepriklausomumą nuo aplinkos sąlygų. Valia iki šios apibūdinama kaip aukščiausias žmogaus poelgių raidos laipsnis. Ji pasireiškia sąmoningu savo, kaip žmogaus, veiksmų reguliavimu. Valia gali aktyvinti arba slopinti žmogaus veiklą, nukreipti ją į įsisąmonintą tikslą, pagrįstą konkrečiais motyvais. Valia prasideda tikslo pasirinkimu, reiškiasi jo siekimu ir kliūčių nugalėjimu. Žmogui pasirinkti tikslą ir numatyti jo siekimo būdus dažniausiai padeda protas ir jausmai. Galutinį jo pasiekimą lemia valia. Kiekvienos valios veiksmą palaiko koks nors vaizdas, simbolis arba žodžiais išreikšta mintis. Veikiant
mintis šiek tiek užbėga į priekį. Tai vadinama anticipacija. Ji ir išskiria valios veiksmus iš instinktyvių veiksmų. Kitas bendras valios veiksmų bruožas yra ketinimai, pagrįsti įsisąmonintais norais ir motyvais. Žmogaus norai be prievartos – valios laisvė. Žmogus valios laisvės jausmą išgyvena savarankiškai pasirinkdamas ir savarankiškai apsispręsdamas. Valios laisvė sukuria žmoguje vieną vertingiausių jo bruožų -atsakingumo jausmą. Siekiant tikslo reiškiasi dvi valingos veiklos formos: teigiamoji (skatinamoji, aktyvinamoji) ir neigiamoji (slopinamoji arba sulaikomoji). Jas abi ženklina valingas apsisprendimas sąmoningai ir aiškiai ištarti „Taip“ arba „Ne“. Sąmoningas tikslo ar elgesio būdo pasirinkimas – valios krikštas, laisvo žmogaus požymis.

Valia yra sąmoningas aktyvumas, pasirenkant veikimo kryptis ir įveikiant kliūtis, siekiant tikslo. Veiksmų, poelgių, reikalaujančių vidinių ir išorinių kliūčių įveikimo, sąmoningas reguliavimas. Valia atlieka stimuliavimo, reguliavimo ir sulaikymo funkcijas. Stimuliavimo funkcija pasireiškia tuo, kad valios pastangomis žmogus iš pasyvios būsenos pereina į aktyvią pasibaigus pasyviam poilsiui, imasi darbo, pakyla iš miego ir keliasi ir kt. Reguliavimo funkcija. Veikimo reguliavimas vyksta nuolat siekiant bet kokio sudėtingesnio tikslo. Sulaikymo funkciją valia atlieka stabdydama kam nors kliudančius emocijų pasireiškimus(pykčio, nevilties ir pan.), siekimus aukštesnių ar idealių siekimų labui(savo asmeninės laimės aukojimas vaikų gerovei).

Galima išskirti 5 žmogaus valios savybes: stiprumą bei energingumą, kryptingumą, atkaklumą bei pastovumą, intensyvumą, sumanumą bei įgudimą ir geravališkumą. Valios savybės: Tikslinsumas-tokia valios savybė, kai asmenybė veikia turėdama aiškiai apibrėžtus tikslus ir veikimo perspektyvas. Sovarankiškumas-im tam tikra autonomija, pasirenkant tikslus, jų siekimo priemones, vertinant savo pasiekimus. Iniciatyvumas-tai valios savybė, padedanti savarankiškai imtis veiklos, kelti naujas idėjas, ieškoti naujų kelių. Iniciatyvūs žmonės ne tik patys veikia kitų neskatinami, bet ir skatina kitus. Ryžtinzumas-savybė, padedanti laiku apsispręsti pasirenkant veikimo tikslus ir priemones. Drąsumas-savybė, padedanti įveikti baimę ir ištižimą pavojingose situacijose. Energingumas priklauso nuo žmogaus fizinių ir dvasinių jėgų lygių. Jis lemia asmenybės iniciatyvumą ir atkaklumą, Savitvarda ir organizuotumas tai savybės, kurios padeda slopinti psichines bei fizines ypatybes (emocijas, alkį ir kt.), trukdančias siekti tikslo. Organizuotumas lemia veikimo planų nustatyta tvarka ir tempais vykdymą. Valios procesas. Valingas veikimas gali būti paprastesnis ir sudėtingesnis.. Jei veikimas buvo paprastas, tai nebuvo ryškios motyvų kovos pasirenkant tikslą, nei susiieškant priemones. Sudėtinguose valios aktuose tikslo siekimas susijęs su motyvų kova. Motyvų kova būdinga numatant tikslo pasiekimo būdus ir priemones. Kiekvienas iš būdų ar priemonių vertinamas pagal kriterijus, kurie yra būdingi asmenybei. Motyvų kova-svarbiausias valingo veikimo komponentas taip pat ir užsibrėžtų siekimų vykdymas. Užsibrėžtų tikslų siekiant iškyla įvairių kliūčių(vidinės, išorinės).Vidinės-neigiamos emocijos, monotonija, kova su nuovargiu; išorinės-įvairios gamtinės kliūtys, daiktų savybės, kitų žmonių pasipriešinimas. Kliūtys gali būti įveikiamos ir ne. Objektyviai įveikiamas kliūtis nugalėti asmenybei gali pritrūkti valios jėgų, ir ji gali nepasiekti tikslo. Keičiantis visuomenės ir asmenybės vertybėms, vyksta daug pasikeitimų, kur dėl motyvų kovos atsisakoma vienų tikslų ir pasirenkami kiti. Pakeisti vertybines orientacijas bei veikimo tikslus-yra daugeliu atvejų valingas tobulesnių veikimo krypčių ieškojimas. Užsibrėždamas ir siekdamas kokių nors tikslų, žmogus pastoviai savo veikimą vertina ir koreguoja. Valia asmenybė pasireiškia kaip save reguliuojanti sistema. Kaip baigiamasis etapas siekiant tikslų pasireiškia valios veiksmų įvertinimas. Asmenybė vertina: ar pasiektas tikslas ar ne. Pasiekimas gali būti įvertintas praktinės naudos, estetinės išvaizdos ir kitais aspektais.

Valios ugdymas. Reikia stiprinti intelektinius ir moralinius žmogaus valios pagrindus. Valios ugdymui labai svarbu, kad siekiamas tikslas ir priemones aiškiai atsispindėtų sąmonėje.6. ASMENYBĖS EMOCINĖ SFERA.EMOCIJOS IR JAUSMAI. JU RŪŠYS IR RAIŠKOS FORMOS.

Emocijos yra socialumo sąlyga ir neatsiejama santykių dalis. Jos kyla santykių su kitais žmonėmis metu,

informuoja tave ir tavo bendravimo partneres(-ius) apie bendravimo metu vykstančių įvykių reikšmę tavo

poreikiams ir leidžia abiem šalims atitinkamai reguliuoti tuos santykius. Emocijos siaurąja prasme yra

trumpalaikiai, situaciniai pergyvenimai susiję su biologiniais organizmo poreikiais. Tai vitalinės emocijos

kilusios dėl alkio, troškulio. Emocijos plačiąja prasme apima jausmus. Terminas „jausmai“ žymi pastovius,

aptvarius ir ilgalaikius žmonių pergyvenimus. Jausmai atspindi asmenybės, kaip ir visuomenės nario, santykį su

aplinka. Jausmus lemia kulturiniai-dvasiniai poreikiai, susiję su žmonių tarpusavio santykiais. Jausmai yra

daugkartinių situacinių emocijų apibendrinimo rezultatas. Jausmai yra būdingi tik socialinei būtybei-žmogui.

Emociniai
reiškiniai skirstomi į elementarias emocijas ir aukštesniuosius jausmus. Žemesnieji jausmai susiję su

biologiniais organizmo poreikiais, o aukštesniuosius jausmus sąlygoja visuomeniniai veiksniai. Atsižvelgiant į

trukmę, jėgą ir kilmę skiriamos emocinių reiškinių formos: nuotaikos, afektai, aistros, streso būsenos. Jos gali

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4536 žodžiai iš 9042 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.