Soc psichologija
5 (100%) 1 vote

Soc psichologija

1.PSICHOLOGIJOS OBJEKTAS, ŠAKOS. KRYPTYS. UŽDAVINIAI. REIKŠMĖ. VIETA MOKSLU SISTEMOJE.

Psichologija – mosiąs apie sielą. Žodis „psichologija“ kilęs iš graikų kalbos : psyche-siela ir logos-žodis, mokslas. Įvairiuose psichologijos vadovėliuose „psichologijos“ terminas apibrėžiamas skirtingai. Psichologija yra mokslas apie psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus.

Psichologija yra mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę,raidą,reiškimosi forma ir mechanizmus. Psichologijos objektas keitėsi kartu su psichinių reiškinių prigimties aiškinimu. Psichologijos istorijoje psichikos samprata kito nuo mistiško bekūnės sielos pripažinimo iki materialistinio psichikos, kaip specifinės nervų sistemos funkcijos, supratimo.

Psichologijos objektas- mokslas apie psichiką, psichika ir jos reiškiniai. Psichika yra psichiniai procesai, psih. būsena ir psich. savybė. Tai yra sudėtingiausia tikrovės sritis. Jausdamas, suvokdamas, mąstydamas žmogus tiria ir pažįsta visus tikrovės reiškinius, kuria įvairias mokslines teorijas, konstruoja sudėtingiausias šiuolaikines mašinas. Psichologijos kryptys: Dvi svarbiausios psichologijos mokslo kryptys: metafizinė ir empirinė psichologija. Metafizinė psich. apskritai mažai verina psichinių procesų empirinę analizę ir jų priežastinio tyšio nustatymą. Traktuodama psich. kaip filosofinės metafizikos dalį, ji savo pastangas nukreipia į „sielos esmės“ apibrėžimą, atitinkantį bendrą metafizinės sistemos, į kurią įeina ši psichologija, pasaulėžiūrą. Ir tiktai iš taip apibrėžtos sielos matafizinės sąvokos ji po to siekia kildinti tikrąjį psichologinio patyrimo turinį. Psichoanalizė-žmogaus psichinio gyvenimo vyraujančiu pradu laikė įgimtus potraukius, o svarbiausią iš jų- seksualinį potraukį (libido). Ši teorija susijusi su Froido vardu. Jis teigė, kad šis potraukis stengiasi prasiskverbti į sąmonę ir ją užvaldyti. Žmogaus sąmonė galinti tuos potraukius kontroliuoti. Gestaltpsicholos.Ha. Pagrindinis psichikos duomuo esąs pavidalas (geštaltas). Geštaltpsichologai tyrė suvokimo procesus. Jie padarė išvadą, kad suvokimo procesas- tai regėjimo lauko pertvarkymas į „gerą“ pavidalą, atitinkantį vidines organizmo tendencijas. Biheviorizmas Bihevioristai atmetė sąmonę kaip psichologijos objektą ir tyrė organizmo reakcijas į stimulą. Bihevioristai nekreipė dėmesio į tai, kad žmogaus reakcija į stimulus ir situacijas pasireiškia ne judesiais, bet žodžiais, kad tai prasminė reakcija Humanistinė psichologija (žmogaus). Gilinamasi į savąjį „aš“ ir savo egzistavimo pažinimą. Svarsto svarbias asmenybės problemas. Humanistinė psichologija asmenybę traktuoja kaip uždarą, šalia visuomenės egzistuojantį pradą. Ji atsisako objektyvaus mokslinio tyrimo metodų, pasikliaudama vien fenomenologiniu aprašymu.

Psichologijos šakos: vaiko psichologija. Ja susidomėta jau viduramžiais. Istorinė psichologija (teigia, kad žmogaus pažinimo procesas nebaigtas, todėl nebaigta ir psichinių pažinimo funkcijų raida. Socialinė-tma. mažų grupių, kolektyvų bendravimo psichinius ypatumus. Gerontopsichologija- tiria senų žmonių psichiką. Darbo-tiria racionalaus darbo organizavimo formas. Pedagoginė- tiria pagr. žmogaus ugdymo psichologinius dėsnius; medicininė- padeda patikslinti nervų ir psichinių ligų diagnostiką ir atkurti sutrikusias funkcijas; juridinė-padeda nustatyti padarytą nusikaltimą. Psihogenetika – tiria ar elgsenos formos perduodamos paveldėjimo keliu iš kartos į kartą; psicholingvistika; psichofarmologija- nagrinėja kaip psichiškai aktyvūs preparatai veikia smegenų mechanizmus, valdančius žmogaus elgesį. Psichologija tiria žmogaus psichinę veiklą.. Psichologijos žinios reikalingos ir pedagogo darbui. Psichologijos šakos:

1. Bendroji psichologija tiria žmogaus suvokimą ,emocijas ,procesines darbo komandas.

2. Asmenybės psichologija tiria žmogų kaip asmenybę (bruožus ,elgesį ,charakterį ,temperamentą).

3. Sociologinė psichologija tiria žmogaus elgesį grupėse (bendravimą visuomenėje).

4. Bendravimo psichologija tiria žmogaus bendravimo ypatumus.

5. Vadovavimo psichologija.

6. Darbo psichologija tiria įvairius klausimus susijusius su darbo organizavimu ,procesų optimizavimą

,suderinamumą.

7. Inžinerinė psichologija tiria žmogaus ir sudėtingų procesų optimizavimą,suderinimą.

8. Medicininė psichologija.

9. Sporto psichologija tiria sportines komandas ,žmogaus suderinamumą su sporto šaka , ruošimąsi ir

pasirodymą varžybose.

10. Teisinė psichologija.

11. Teisminė psichologija.

Uždaviniai.-psichologiios mokslo uždaviniai-išnagrinėti psichinę realybę, taip pat ją klasifikuoti, aprašyti, kiek begalima išaiškinti ir nustatyti jos dėsningumą. Tiesioginis ir galutinis psichologijos mokslo tikslas yra tikrasis psichinės realybės supratimas. 1. Psichologijos uždavinys-kuo aiškiausiai ir kuo išsamiausiai aprašyti psichines apraiškas. 2. Įu.-psichines apraiškas klasifikuoti (suskirstyti).3.P_:u-surasti principus ir dėsnius, pagal kuriuos psichinis gyvenimas vyksta. Suradus principus, sudaroma jau ir teorija t.y. bendroji pažiūra.

Psichologijos reikšmė. Psichologija praturtina filosofijos, sociologijos, technikos ir kt. mokslus žiniomis apie žmonių dvasinį gyvenimą, padeda siekti geresnių rezultatų įv. veiklos rūšyse, užtikrinti
asmenybės tobulėjimą dirbant. Psichlog. žinios būtinos kiekvienam žmogui, kad jis galėtų pažinti kitų žmonių ir savo vidinį pasaulį ir galėtų bendrauti su savo šeimos nariais, draugais ir kt.

Psichlog. vieta mokslu sistemoje. Psichologijoje susieja visi pagr. mokslai. Atskiro žmogaus pasaulio pažinimas, gyvenimo prasmės supratimas valios ir mąstymo problemų tyrimas psicholog. priartina prie filosofijos mokslų. Mokslų sistemoje esama mokslų, kuria remiasi psichlog. žiniomis. Tai pedagogika, medicina, teisė, vadyba ir technikos mokslai.

2. PSICHIKOS TYRIMO GALIMYBĖS IR BŪDAI. SPECIFINIAI RAIDOS. PEDAGOGINĖS IR

SOCIALINĖS PSICHOLOGIJOS TYRIMO BŪDAI.

Kiekvienas mokslas, kaip žinių sistema, turi tam tikrų būdų- metodų, kuriais jis renka žinias apie tiriamuosius objektus. Jei kito žmogaus psichikos stebėti neįmanoma, tai lieka vienas būdas- pažinti savo paties vidinį gyvenimą. Psichikos reiškiniai nėra prieinami tiesioginiam stebėjimui. Taip įsitvirtino savistabos metodas, kuris psichologijoje vyravo iki 19 a. Išgyvenimas, vienalaikis stebėjimas deformuoja reiškinius. Kai žmogus pats išgyvena, pats tuos išgyvenimus stebi ir apibendrindamas daro išvadas, ir jos gali netikti kitų individų išgyvenimams. Dėl to imta naudoti ir kiti metodai. Tai yra stebėjimo ir eksperimento metodai. Naudodamas stebėjimo metodus, tiriantysis laukia, kol pageidaujamų reiškinių kils natūralioje veikloje. Stebimi ir registruojami ne patys reiškiniai, o jų išoriniai pasireiškimai-veido mimika, kalbėjimu. Pastebėti pasireiškimai protokoluojami, filmuojami ir iš tų duomenų daromos išvados apie atminties, valios, temperamento ypatybes. Taikant eksperimentu metodus, tiriantysis nelaukia, kol pageidaujamų reiškinių natūraliai atsiras, o specialiai juos sukelia ir stebi. Eksperimentuojant sutaupoma laiko, galima procedūras kartoti, kol išryškėja dėsningumai; reiškiniams sukelti ir registruoti naudojama technika.

Psichikos reiškiniams tirti naudojami apklausos, biografinio tyrimo metodai testu metodai. Psichinių reiškinių lygiams nustatyti yra naudojami testu metodai. Testai yra matematiškai sutvarkytos ir patikrintos uždavinių sistemos, kurias sprendžia tiriamasis ir gauna įvertinimus. Aprašomojo pobūdžio strategija (tiriama žmogaus biografija, žmogaus veiklos rezultatus). Stebėjimas tai toks tyrimo metodas, kai fiksuojamas išorinis -žmogaus elgesys ar jo vidiniai pergyvenimai ir iš to daromos išvados apie psichinės veiklos dėsningumus. Stebėjimas gali būti atsitiktinis ir mokslinis. Atsitiktinis tai kasdieninis stebėjimas, neturint iš anksto numatyto tikslo; mokslinis tai sistemingas stebėjimas, kuris turi aiškų tikslą ar atliekamas pagal iš anksto nustatytą planą. Objektyvus stebėjimas tai, kai tyrėjas sistemingai stebi ir fiksuoja kito asmens elgesį. Eksperimentinė strategija. Eksperimentinis tyrimas tai pagal tam tikrą planą sukeltų eksperimentuojamo išgyvenimų stebėjimas. Daug kartų keisdamas žmogų veikiančias sąlygas, eksperimentatorius gali tiksliai nustatyti priežastis, kurios sukelia vienus ar kitus psichinius reiškinius, stebėti tų reiškinių kitimą ir raidą. Pagal psichinių reiškinių įsisąmonino lygį dabartinė psichologija išskiria dvi tyrimo sritis:sąmonę ir pasąmonę. Raidos ir pedagoginės psichologijos tyrimo būdai. 1. „Dvyniu metodas“ -kad nustatyti faktorius ir veiksnius, vienos ar kitos psichinės savybės(biologinės-kūno sudėjimas, genai; aplinka).2. Lonsitudini tyrimas.-galima nustatyti kokias žmogaus ypatybes (intelektas, agresyvumas) nekinta visą gyvenimą, o kokios keičiasi.

3. „Dienoraščio metodas“-čia paprastai ilgai stebimas vienas asmuo. 4. Skersinio pjūvio metodas -tiriant

lyginami skirtingo amžiaus, bet panašus pagal kitus svarbius požymius žmones.

Socialinės psichologijos tyrimo būdai:

1. Suinteresuotas stebėtojas – tyrimo klausimo pasirinkimą lemia tyrinėtojo vertybės, kurios taip pat lemia ir

jo lūkesčius rezultatų atžvilgiu. Kontroliuodamas (arba atsisakydamas kontroliuoti) tyrimo eigą, tyrinėtojas gali

paveikti galutinį rezultatą. Nereikia tikėtis, kad žiniasklaidos priemonių (kurios yra finansiškai suinteresuotos

tabako reklama) atliekami tyrimai patvirtins, jog tabako reklamos draudimas sumažins rūkymą.

2. Ribotai kontroliuojama tyrimo aplinka ~ etika (ir įstatymai) draudžia tokią tyrimo sąlygų kontrolę,

kuri galėtų turėti neigiamas pasekmes tiriamiesiems. Taigi tyrimų, ar gavę elektros šoką žmonės bus labiau

linkę paklusti, atlikti tiesiog negalima. O kuo mažiau kontroliuojama aplinka, tuo didesnė tikimybė, kad

rezultatus iškreips šalutiniai kintamieji (kas tai yra pasiskaityk psichologijos įvado medžiagoje apie tyrimo

metodus).

3. Netiesioginis stebėjimas – psichologija tyrinėja vidinius reiškinius (mintis, jausmus ir kt.), kurių tiesiogiai

stebėti neįmanoma. Galima stebėti tik klausantis pasakojimų apie tuos reiškinius arba stebėti jų pasireiškimą

išoriniame elgesyje. Taip tiriamas reiškinys atsiskiria nuo išoriškai stebimų jo požymių (t.y. elgesio ar

pasakojimo). Tinkamai apibrėžti kokiais išoriškai stebimais požymiais pasireiškia konkretus vidinis reiškinys

nėra lengva (toks apibrėžimas vadinamas sąvokos operacionalizavimu). Medikams nėra sunku pasakyti, kokie

yra išoriniai viduje tūnančio gripo simptomai. O kokie yra
simptomai?.

4. Stebimą reiškinį keičiantys metodai – atsakymai į klausimus priklauso ne tik nuo klausimo prasmės, bet ir

nuo klausimų eiliškumo, atsakymų variantų ir klausimuose naudojamų žodžių. Jei tiri kažkokio reiškinio

svarbą, ji visuomet bus didesnė, jei tą reiškinį nurodysi atsakymų variantuose (pvz. „Kas jums gyvenime

svarbiausia: a) meilė b) pinigai c) sveikata d) kita ), nei tuomet, kai tiriamasis jį turės prisiminti (pvz.

Nurodykite, kas jums gyvenime svarbiausia? ). Nors „neleisti“ ir „uždrausti“ reiškia lyg ir tą patį, tačiau

atsakydami į klausimus žmonės labiau linkę „neleisti“, nei „uždrausti“, nes vengia stiprių žodžių.

5. Reiškinio priklausomybė nuo stebėtojo – socialinės psichologijos tyrinėtojas tiria santykius, tačiau tuo pat

metu ir jis pats yra tam tikruose santykiuose su savo tiriamaisiais. Tiriamieji paprastai bando spėlioti apie

tyrimo tikslus ir dažniausiai nori pateikti tokį atsakymą, kuris leistų jiems pasirodyti „gerais“ (kaip jie patys tai

supranta) ar šiaip papataikauti tyrinėtojui. Tai keičia tiriamą reiškinį ir iškreipia rezultatus.

6. Reiškinio priklausomybė nuo aplinkos – molekulė, ji ir Afrikoje molekulė. O dėmesys, pyktis,

bendravimas ir kiti socialinės psichologijos tiriami reiškiniai Afrikoje yra kitokie.

7. Tiriamieji keičia tyrimo metodus – kad tyrimas būtų objektyvus, visi tyrime dalyvaujantys žmonės turi

atsakyti į ta pati klausimą, tai yra tyrimo metodas turi būti vienodas visiems. Tačiau jei įvairūs tiriamieji tą patį

klausima skirtingai supranta, tai jau nebėra tas pats klausimas.

8. Gautos žinios keičia stebėtą reiškinį (ir taip save sunaikina) – iš tikrųjų psichologijos toks ir tikslas:

padėti atskleisti žmogui savo elgesio priežastis, kad jis po to galėtų rinktis, ar taip toliau elgtis, ar ne. Tačiau

žmogus natūraliai siekia pasirinkimo laisvės ir autonomijos, ir jei tik sužino, kad, anot tyrimų, turėtų elgtis

vienaip, tai per savo priešgyniavimą būtinai ims elgtis kitaip. Šie Prezidento rinkimai tapo natūraliu tyrimu,

efektingai pademonstravusiu neįveikiamą reklamos žiniasklaidoje galią formuojant žmonių apsisprendimą. Šitą

tyrimo išvadą išgirdęs brolis lietuvis per kitus rinkimus sau mintyse pasakys: „Ak tu manai, kad mano balsą už

reklamos pinigus nupirksi?!“ ir specialiai balsuos prieš labiausiai besireklamuojantį kandidatą. Taip ankstesnio

tyrimo metu gautos žinios pačios privers save paneigti.

Taigi pagrindinis socialinio pasaulio, kaip tyrimo objekto, skirtumas nuo gamtos pasaulio yra jo kintamumas ir aktyvi sąveika tiek su tyrinėtoju, tiek su tyrimo metodais. Todėl į socialinės psichologijos tyrimų rezultatus reikėtų žiūrėti kaip į esamas žinias, o ne kaip į universalius faktus.

3.ASMENYBĖ. JOS STRUKTŪRA, AKTYVUMO FORMOS. POREIKIU. KAIP ASMENYBĖS RAIDOS VAROMOSIOS JĖGOS, HIERARCHINĖ STRUKTŪRA. ASME NYBĖS MOTYVACINĖ SFERA(KRYPTINGUMAS).

Asmenybė (persona) – asmens ypatybės, kurias jis įgyja gyvendamas, pastovi jų sistema, nusakanti asmens vietą žmonių bendrijoje. Asmuo tampa asmenybe, kai jis aktyviai veikia ir reiškiasi kaip visybė, jungianti aplinkos pažinimą su išgyvenimais. Asmenybė- tai savojo Aš turėjimas. Žmogus, kaip somatinių, fiziologinių ir psichinių savybių integruota visuma, santykiaujanti su gamtine ir visuomenine aplinka, yra vadinama asmenybe.Asmenybei būdinga aktyvumas (pastangos veikti plačiau, negu to reikalauja situacija ir veikiančiojo padėtis), kryptingumas (pastovi vyraujančių poreikių, tikslų, motyvų, mokymų, interesų, problemų ir įsitikinimų sistema), giluminiai prasminiai procesai, per kuriuos išsikristalizuoja žmogaus sąmoningas santykis su tikrove ir kt.

Asmuo savo asmenybę suvokia kaip savąjį Aš. Tai žmogaus savęs vertinimas, savigarba, siekimai, savęs įsivaizdavimas dabar ir ateityje.

Vieningo asmenybės struktūros supratimo nėra, todėl, norint atskleisti jos esmę, tikslinga atsakyti į tris klausimus: 1) ką asmenybė vertina ir ko ji siekia; 2) ką ji sugeba; 3) kas ji yrą. Į juos atsakius, aiškėja, kad psichologinę asmenybės struktūrą sąlygiškai galima suskirstyti į šias dalis: kryptingumą (troškimus, norus, ketinimus, poreikius, interesus, polinkius, motyvus, tikslus, vertybines nuostatas, pasaulėžiūrą ir įsitikinimus), temperamentą, charakterį, sugebėjimus, jausmus ir valią.

Asmenybės struktūra.Tai asmenybės somatinės, fiziologinės ir psichinės savybės. Somatines ir fiziologines savybes tiria biologijos, fiziologijos, anatomijos mokslai. Psichine asmenybės struktūrą Z. Froidas skirstė į pasąmonės ir savimonės postruktures. Yra išskiriama aktyvioji, impulsyvioji, ibnstiktinė asmenybės pusė. Antrąja asmenybės struktūrinę dalį sudaro normatyvioji asmenybės pusė, pasireiškianti kitų žmonių reikalavimu supratimu ir vidine kontrole. Ši „mane“ vadinama asmenybės dalis kontroliuoja, apriboja ir nukreipia impulsyviąja asmenybės veiklą. Trečias asmenybės komponentas-„pats“ susidaro iš impulsyviosios-instinktinės ir normatyviosios-reguliuojančios asmenybės pusių sąveikos. Rusų psichologas S. Rubinšteinas siūlė asmenybės struktūrą skirstyti nustatant:ko asmenybė siekia (kryptingumas, nuostatos), ką ji sugeba (gebėjimai, gabumai), kas ji yra (charakteris, temperamentas). Šitas skirstymas orientuotas tik į psichines
savybes.

Asmenybės struktūrą sudaro trys dalys: tai pasąmoninė dalis Id – kupina seksualinės energijos, veikianti tiesioginio malonumo tuo momentu principu; impulsyvios, stichiškos žmogaus prigimties klodas. Tai žmogaus iracionalūs norai, potraukiai; Super Ego, pripildyta perimto elgesio normų (ką daryti, ko nedaryti?, kaip reikia?, kaip turi būti?), žmogaus idealų, įsitikinimų, vertybių ir sąžinės sritis. Ego – tai sąmoningasis Aš, kurio tikslas – rasti sandėrį su Id, Super Ego ir išorine aplinka arba nuo jų apsiginti, realybės lygmuo. Jis tramdo id. Superego ragina elgtis pagal sąžinę, o ego – kaip liepia blaivus protas. Asmenybėje g.b.labiau išreikštas kuris nors 1 komponentas. Jei dominuoja id – asmenybė nesuvaldoma, impulsyvi ir stichiška; jei ego – racionali, blaiviai mąstanti, kontroliuoja savo emocijas, o jei dominuoja superego – žmogus daug ką idealizuoja, yra atitrūkęs nuo tikrovės.

Asmenybės aktyvumo formos ir motyvacinė sfera(krvptingumas). Asmenybės sąveiką su aplinka lemia subjekto aktyvumas. Vienas iš šaltiniu-reikmė. Ji pradeda veikti, kai subjektas pajunta išorinį ar vidinį trūkumą(maisto, veiklos) arba perteklių, slegiantį organizmą. Reikmė sukelia poreikį, kreipiantį individą į objektą, galintį tą poreikį tenkinti. Kitas aktyvumo šaltinis-sąmonė, žinojimas. Tikrovės žinojimas motyvuoja veiklos kryptį, būdą. Asmenybės santykiai su tikrove yra pažintiniai ir emociniai. Emocijos ir jausmai-aktyvumo šaltinis. Svarbų vaidmenį vaidina valia-sunkumus įveikiančio aktyvumo šaltinis. Reikmė, poreikis, sąmonė, žinojimas, emocijos, valia-motyvacijos veiksniai. Vitalinis aktyvumas laiduoja gyvos būtybės egzistavimą. Žmonių bendravimas išugdė socialini aktyvumą. Darbe išsivystė kūrybinis aktyvumas, atskleidęs žmogaus genijų moksle, technikoje ir tt. Tai visuomeninis aktyvumas. Socialinį aktyvumą reguliuoja tam tikra informacija (mokslo, praktikos žinios), reikalavimai (normos, vertybės). Individas adaptuojasi prie aplinkos ir tampa aktyviu kolektyvo gyvenimo nariu, individas įgyja asmeninį ir socialinį statusą. Asmeninis-savo vertės ir vietos kolektyve supratimas, socialinis-asmens padėties ir vertė, kurią jam priskiria kiti kolektyvo nariai. Motyvai- tai, kas „skatina“ veikti. Motyvacija-procesas, reguliuojantis asmenybės veiklą ir santykius. Motyvacija pastebima iš veiksmų, ji atsiskleidžia veiksmų ir elgesio kryptyje. Veiklos intensyvumas sako, kad yra motyvacijos. Motyvacijos buvimą nusako veiklos patvarumas. Motyvacija reguliuoja veiklos kryptį, intensyvumą ir patvarumą. Asmenybėje vyksta motyvų kaita. Vieni motyvai gali sukelti vienus veiksmus ir duoti jiems kryptį, kiti-kitus. Motyvas visada veikia šiuo metu, išjudina vidinį ar išorinį veiksmą. Motyvuotas individas pradeda veikti, kai atsiranda tinkama situacija ir objektas poreikiams patenkinti. Motyvacija-motyvų kaitos procesas, reguliuojantis asmenybės veiklos ir santykių kryptį, intensyvumą.

Poreikiu hierarchinė struktūra. Maslow teorija. Jis kalba apie žmogaus poreikius, jos išdėsto piramidėje: 1. Fiziologiniai-alkio, troškulio, apsisaugojimas nuo šalčio, karščio. Daug iš jų gyvybei svarbus, jei vienas iš jų nepatenkintas jis tampa dominuojančiu. Jei šitie poreikiai nepatenkinti, tai apie kitus poreikius kalbėti negalima.2. Saugumo- žmogui reikalinga saugi aplinka, stabilumas, tvarka, pasitikėjimas. Kiekvienas žmogus nori jaustis saugiai, siekia išvengti pavojų gyvybei, sveikatai. Saugumą užtikrina įgytos brangenybės(namas). 3. Meilės nepriklausomybės- tai bendras poreikis. Bendraujant žmogus jaučiasi saugiau pagrindinis tikslas tampa priklausyti kokiai nors grupei. Žmogui reikia draugų, šeimos. Priklausomybės poreikis yra meilės poreikis. Meilė pagrįsta simpatija, pasitikėjimu. 4. Savęs vertinimo- kiekvienas nori, kad jo poelgiai, darbai būtų atitinkamai pastebėti ir įvertinti, jei šie poreikiai nepatenkinti gali išsivystyti nepilnavertiškumo jausmas. 5. Saviraiškos- dar vadinamas augimo poreikis. Šį poreikį žmogus patenkina turėdamas savo originalia nuomonę, mokėdamas kritiškai įvertinti žmonių veiklos rezultatus.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2818 žodžiai iš 9042 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.