Socialinė apsauga
5 (100%) 1 vote

Socialinė apsauga

TURINYS

ĮVADAS 3

SOCIALINĖ APSAUGA 4

PAGYVENUSIŲ IR SENŲ ŽMONIŲ APSAUGA 5

NEĮGALIŲJŲ SOCIALINĖ APSAUGA 8

BEDARBIŲ APSAUGA 11

TĖVŲ GLOBOS NETEKUSIŲ VAIKŲ INTEGRACIJA IR SOCIALINIS DARBAS SU PROBLEMINĖMIS ŠEIMOMIS 13

SOCIALINĖS RIZIKOS GYVENTOJŲ GRUPIŲ SOCIALINĖ INTEGRACIJA 16

IŠVADOS 18

LITERATŪRA 19

ĮVADAS

Plėtojantis industrializacijai, t.y. pramonės revoliucija, urbanizacija, darbo vertimas preke, lėmė poreikį kurti socialinę apsaugą. Didžiausio pažeidžiamumo išskiriamos žmonių grupės yra pagyvenę ir seni žmonės, bedarbiai, neįgalieji, tėvų globos netekę vaikai ir probleminės šeimos bei socialinės rizikos grupės žmonės. Būtent šiems žmonėms reikalinga didžiausia socialinė parama, kuri gali būti teikiama įvairiais įstatymų reglamentuojamais būdais.

Socialinės apsaugos sistemoje aukščiausiu veiklos prioritetu laikomas socialinis gyventojų saugumas. Pagrindiniai kriterijai nustatant socialiai remtinus asmenis (šeimas) yra jų pajamų ir turto vertinimas, taigi mes savo darbe norime išnagrinėti kaip konkrečiai socialinė apsauga yra įgyvendinama Lietuvoje.

SOCIALINĖ APSAUGA

Socialinė apsauga yra apibūdinama kaip:

Pašalpų ir paslaugų teikimas tam tikroms gyventojų grupėms.

Apsauga nuo rizikos, susijusios su industrinės visuomenės atsiradimu ir vystymusi.

Visapusiška žmogaus apsauga nuo lėšų praradimo.

Visuma priemonių, kurių pagalba sukuriamas solidarumas tarp žmonių netekusių (ar iškilus grėsmei netekti) darbo pajamų arba turėjusių ypatingų išlaidų (visuotiniais pripažintais socialinės rizikos atvejais).

Socialinės apsaugos sistema – tai visuma valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių, teikianti gyvenimui reikiamų lėšų ir paslaugų šalies gyventojams, kurie negali dėl įstatymuose numatytų priežasčių pakankamai apsirūpinti iš darbo ir kitų pajamų.

PAGYVENUSIŲ IR SENŲ ŽMONIŲ APSAUGA

Dėl pensinio amžiaus ilginimo senatvės pensininkų skaičiaus mažėjimą lenkia invalidumo pensininkų skaičiaus augimas. Ne visiems pensinio amžiaus asmenims užtikrinamas pragyvenimo šaltinis. Ateityje tokių asmenų skaičius gali smarkiai išaugti.

Valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos

Pagrindinį vaidmenį užtikrinant pensinio amžiaus žmonių socialinę apsaugą senatvėje atlieka valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos. 2003 metų pabaigoje senatvės pensijas gavo 946 tūkst. šalies gyventojų. Atsižvelgiant į visuomenės senėjimą nuo 1995 metų didinamas pensinis amžius, kad dirbantys gyventojai pajėgtų finansuoti pensijų sistemą. Tačiau dėl šio sprendimo mažėjanti senatvės pensininkų skaičių atsveria invalidumo pensininkų skaičiaus augimas.

Ribotą pagyvenusių žmonių socialinę apsaugą Lietuvoje atspindi ir mažos socialinio draudimo bei socialinės paramos išmokos, neužtikrinančios pragyvenimo žmogaus orumo nežeminančiomis sąlygomis. Vidutinė senatvės pensija ir jos perkamoji galia, sparčiau augusi 1995-1999 m., 2003 m. buvo 340,5 Lt, t. y. tik apie 80 litų didesnė už santykinę skurdo ribą. Šalpos pensija, skiriama sulaukusiems senatvės pensijos amžiaus, yra tik bazinės socialinio draudimo pensijos dydžio (152 Lt 2003 m).

2003-2004 m. socialinio draudimo pensijos pradėtos šiek tiek reikšmingiau didinti, tačiau net ir po padidinimo pensininkų bruto pajamų pakeičiamumo norma (vidutinės pensijos santykis su vidutiniu atlyginimu) išliks tarp mažiausiųjų Europoje. Kad pasiektume daugumos Europos šalių lygi pagal šį rodiklį, pensijos turėtų būti padidintos kur kas didesniu mastu.

Santykio tarp įmokų ir išmokų iš pensijų sistemos požiūriu palankesnė yra moterų padėtis, kadangi dėl žemesnės pensinio amžiaus ribos ir dėl ilgesnės gyvenimo trukmės moterys iš pensinio draudimo atsiima daugiau sumokėtų įmokų nei vyrai. Tai maža paguoda skurdo prevencijos požiūriu, nes dėl mažesnių atlyginimų ir trumpesnio draudimo stažo vidutinė moterų pensija yra dar mažesnė negu vyru.

Maža įmokų grąža daug uždirbantiems gali būti pateisinama socialiniu solidarumu, t.y. jeigu iš didelių įmokų finansuojamos mažai uždirbusiųjų asmenų pensijos, jeigu jos laiduoja pakankamą pragyvenimo lygį visiems pagyvenusiems žmonėms.

Lietuvos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto išlaidos pensijoms vienos mažiausių Europoje. Jį padidinti sunku dėl nepalankaus apdraustųjų ir pensininkų santykio. Gerokai padaugėjus invalidumo ir našlių pensijų gavėjų, mažėja skaičius apdraustųjų, tenkančių vienam pensininkui. Dėl visuomenės senėjimo prognozuojama, kad šis santykis dar pablogės. Be to, šiuo metu socialinis draudimas daugiausia orientuotas į samdomus darbuotojus, ypač daug neapdraustų asmenų kaime. Kaip tai paveiks socialinio draudimo fondo biudžetą, priklausys ir nuo socialinio draudimo įmokų bei pensijų dydžio pokyčių.

Dalyvavimas Lietuvos socialinio draudimo pensijų sistemoje naudingas tik labai mažas pajamas uždirbantiems gyventojams. Net vidutinę algą uždirbantys žmonės socialiniam draudimui sumoka daugiau nei gali iš jo tikėtis. Sistema ypač nepalanki daugiau uždirbantiems gyventojams, todėl visuomenė jos nepalaiko.

Valstybė remia naujų paslaugų pagyvenusiems žmonėms plėtojimą, palaiko iniciatyvas ieškoti naujų, šiuolaikinių,
senų žmonių poreikius atitinkančių paslaugų būdų bei formų.

Aptariant bendrą pagyvenusių ir senų žmonių aprūpinimo socialinėmis paslaugomis lygį, reikia pažymėti, kad palyginti su kitomis Europos šalimis, Lietuvoje tiek stacionarios globos, tiek pagalbos namuose paslaugas gauna labai nedaug pagyvenusių žmonių, ir ši dalis per pastaruosius 5 metus beveik nesikeičia. Socialinės paslaugos namuose, kurios ypač aktualios seniems ir neįgaliems žmonėms, yra teikiamos visų savivaldybių teritorijose. 2003 m. pagalba ir slauga namuose buvo suteikta 3,4 tūkst. pagyvenusių ir senų asmenų. Globojamų ir slaugomų namuose senų ir neįgaliųjų per 2003 m. padaugėjo 482 (7%). Du trečdaliai šių asmenų gyveno mieste. Dar 843 asmenys, dėl objektyvių priežasčių patys organizavęsi aptarnavimą, gavo globos pinigus. Tai dažniausiai (82%) kaimo gyventojai.

Lietuvoje nepakankamai plėtojamos viešosios bei neremiamos neformalaus sektoriaus teikiamos slaugos paslaugos pagyvenusiems žmonėms. Nors slaugos lovų skaičius Lietuvoje išaugo, slaugos paslaugų tinklas bendruomenėje silpnai plėtojamas. Namuose teikiamos slaugos paslaugos nepakankamai suderintos su namų globos paslaugomis, nenusistovėjusi jų organizavimo ir teikimo tvarka neatitinka poreikių. Socialinės apsaugos ir sveikatos apsaugos institucijos nepakankamai koordinuoja savo veiklą šioje srityje. Todėl vienose savivaldybėse šie klausimai sprendžiami gana sėkmingai, kitose – sunkiai.

Nemažą vaidmenį teikiant ilgalaikę globą vaidina neformalus sektorius (šeima, artimieji, kaimynai). Vienas iš šiuolaikinių neformalios globos skatinimo, formalizavimo būdų – neformalių globėjų rėmimas piniginėmis pašalpomis. Globojantys ir slaugantys neįgalius šeimos narius (vaikus) turi teisę senatvėje į šalpos pensiją. Tačiau tokia pensija nenumatyta globojantiems senus žmones, kuriems reikia ilgalaikės slaugos. Jeigu nebus pripažintos ir remiamos pastangos rūpintis pagyvenusiais šeimos nariais, šalyje formuosis naujos tradicijos ir stiprės orientacija į viešosios globos paslaugas.NEĮGALIŲJŲ SOCIALINĖ APSAUGA

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1066 žodžiai iš 3480 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.