Socialinė kontrolė ir visuomenės disfunkcijos deviacija
5 (100%) 1 vote

Socialinė kontrolė ir visuomenės disfunkcijos deviacija

SOCIALINĖ KONTROLĖ IR VISUOMENĖS DISFUNKCIJOS.

DEVIACIJA

Sociologija – tai mokslas, tiriantis visuomenę kaip visumą ir asmenybę, jos santykius bendruomenėje. Sociologija tiria įvairias visuomenės gyvenimo sritis: ekonominio gyvenimo procesus, socialinius reiškinius, politinius procesus, kultūrinius, dvasinius reiškinius. Šių procesų ir reiškinių centre yra žmogus. Sociologijoje išskiriama atskira asmenybės sociologijos šaka. „Asmenybės“ sąvokoje sutelktas socialinių santykių atspindys. Taigi asmenybės sociologijos objektas yra individo socializacija. „Žmonėms gyvenant draugėje, veikė prisitaikymo dėsnis ne tik prie gamtos sąlygų, bet ir prie kitų žmonių reikalavimų, nes, žmonėms bendrai gyvenant, vyksta vadinamasis socialinis trynimasis“ (P. Leonas). Vyriausybė, valdžia siekia tobulinti visuomenę, palaikyti stabilumą. Tai nėra lengva, žmogaus teisių užtikrinimas ir demokratijos plitimas gali sukelti disfunkcijų – nukrypimų nuo visuotinai pripažintų elgesio veiklos normų.

Deviacijos problemos visuomenei itin svarbios. Prof. A. V. Matulionio knygoje duotas toks deviacijos apibrėžimas: tai socialinis elgesys, kuris skiriasi nuo laikomo normaliu, priimtino visuomenėje ar situacijoje.

I.Luobikienės pateikta apibrėžtis šiek tiek skiriasi: deviacija – tai elgesys, vertinamas kaip nukrypimas nuo visuotinai priimtinų (grupinių) normų, kurių pažeidėjai yra gydomi, taisomas jų elgesys, taip pat jie gali būti izuoliuojami arba baudžiami. Taigi I. Luobikienė nužymi deviacinio elgesio priežastis ir kaip biologines, fiziologines, psichologines, ne tik socialines. Pateikiamas teiginys, kad patys normų nesilaikantys individai yra nenormalūs.

E. Durkheim’as deviaciją vertina kaip normalų, visada egzistuojantį reiškinį. Šis reiškinys nustato ribas tarp gėrio ir blogio, didina visuomenės solidarumą, sudaro sąlygas individui ir visuomenei keistis. Deviacinio elgesio priežasčių iki XVII a ieškota individo biologinėje ir fiziologinėje prigimtyje. Bažnyčios požiūriu – „blogas elgesys iš velnio“. Daktarai ieškojo priežasčių žmogaus viduje (ryšio tarp kraujo, tulžies ir gleivinės veiklos sutrikimų. XVIII – XIX a įsivyravo biologinės fiziologinės deviantinio elgesio kilmės aiškinimo tendencijos: tyrinėta žmogaus kaukolės forma, ieškota sąsajų tarp kalinių kūno sandaros ir jų deviantinio elgesio. XX a vyravo psichologiniai biologiniai socialinės deviacijos prigimties aiškinimai. Genetiniais tyrinėjimais bandyta aiškinti žmonių agresyvumą ir kt. Čikagos mokykla (1920 m.) įvedė socialinį faktorių, tiriant deviantinę socialinių subjektų elgseną. Tirdamas socialinės aplinkos poveikį G. Simmelis nustatė, kad daugiabučių namų rajonuose šizofrenijos atvejai dažnesni nei nuosavų namų rajonuose. E. Durkheim’as įvedė anomijos, apibūdinančios visuomenės vertybinės sistemos destabilizaciją; anomija atsiranda, kai individas suvokia, jog ko nors pasiekti teisėtomis priemonėmis neįmanoma. Tai iššaukia deviacinį elgesį. Žmogus visuomet veikia tam tikru tikslu savo reikmenims patenkinti. L. Ward’o nurodyti šie žmogaus reikmenys: 1. veisimosi (reprodukcijos), 2. maitinimosi, 3. grožio, 4. emocijų, 5. dorovės, 6. intelekto. „Tai yra žmogaus veiksmų motyvai, kurių pirmoje eilėje eina egoistiški motyvai“. (P. Leonas).

Iškyla socialinis klausimas – tai „masių“ aprūpinimas šiais gyvenimo reikalais. Čia pirmoje eilėje stovi kūno reikalai: maistas, drabužis, butas, šiluma. “ Tai gyvybiniai reikalai žmogus, neapsirūpinęs savo gyvybės, negali net manyti apie ką kita, apie dvasios reikalų patenkinimą“. (P. Leonas).

P. Leonas teigia, kad deviacinę elgseną iššaukia žmogaus siekių ir galimybių neatitikimas. „Neturtas verčia žmogų vogti, grobti, o turtas leidžia jam domėtis mokslu ir būti apdairiam“. P. Leonas taip pat teigia, kad „turtingumo. Dorovingumo ir protinio išsiplėtojimo laipsnis, tam tikru momentu žmonių pasiektas, labiau nustato šį momentą, nei kita kuri priežastis. Pradžioje turtingumas pirmauja iš tų trijų veiksnių; jis turi didžiausios įtakos. Tikriau sakant, jis buvo pirmesnis už kitus du ir padėjo kitiems dviem susidaryti, o toliau vyksta jų savitarpio įtaka.

„Prof. Fred Achelis sako, kad kultūra ir žmonių apsišvietimas yra sudėti iš dviejų dalių: a) proto apšvietimo ir b) žmogaus moralinio tobulėjimo“. ? Žmogaus socializacijos procesas vyksta nuo mažens: socialinio elgesio taisykles skiepija tėvai, mokykla, žiniasklaida ir t.t. Savikontrolė remiasi vidinėmis nuostatomis. Tikinčiųjų asmenybės vidinėmis dorovinėmis nuostatomis tapo Dešimt Dievo įsakymų.

Visuomenėje egzistuoja ir išorinė socialinė kontrolė. Jau Konstitucijoje nužymėti bendrieji socialinės kontrolės principai. Nė viena valdžios struktūra neturi absoliučios valdžios. Prezidentas kontroliuoja parlamentą, parlamentas – vyriausybę, konstitucinis teismas – prezidentą ir t.t.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 713 žodžiai iš 2281 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.