Socialine parama
5 (100%) 1 vote

Socialine parama

TURINYS

Įvadas………………………………………………………………………………1

I. Socialinė parama ………………………………………………………………..3

I. 1. Valstybinė socialinė parama………………………………………………….5

I. 1. a) Pašalpos ir piniginės išmokos………………………………………………5

II. Socialinės paramos poreikis……………………………………………………6

II. 1. Nedarbo problema……………………………………………………………2

III. Tarptautiniai principai šeimos atžvilgiu………………………………………11

III. 1. Europos socialinės chartijos nuostatos…………………………………………………11

IV. Šeimų (vieno gyvenančio asmens) teisė į socialinę pašalpą ir kompensacijas, pagal Lietuvos Respublikos “Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymą ”…………….12

IV. 1. Socialinė pašalpa…………………………………………………………..11

IV. 1. a) Dirbantys asmenys………………………………………………………12

IV. 1. b) Nedirbantys asmenys……………………………………………………11

IV. 1. c) Vaiko auginimas namuose………………………………………………11

IV. 1. d) Asmenys nuo 16 iki 18 metų amžiaus………………….………………11

IV. 1. e) Netradicinės šeimos…………………………………………………….11

IV. 2. Kompensacijos…………………………………………………………….11

Išvados ir pasiūlymai…………………………………………………………….11

Literatūra…………………………………………………………………………11

ĮVADAS

Žmogus, visais amžiais siekia save atskleisti, kaip asmenybę, kaip vienetą, tik su jam būdingomis savybėmis, originaliu mąstymu, savęs pažinimu, užsibrėžtų tikslų siekimu, atrasti save šeimoje, visuomenėje ir pan. To žmogus siekia įvairiais būdais ir priemonėmis: per mastymą, mokslą, meną, bendravimą ir kt. Visdėlto gyvename visuomenėje, materialiame pasaulyje, su tam tikromis taisyklėmis, kiekvienas turime savo teises, kurios iššaukia ir atitinkamas pareigas, atsakomybę. Todėl žmogus ne visada yra laisvas ir pajėgus save kurti, kaip asmenybę. Pirmiausiai individas turi patenkinti savo žemesniuosius poreikius, fiziologinius, saugumo poreikius, kurių patenkinimas, tarsi atveria kelią į kitus, aukštesnius siekius: asmenybės vystymąsi ir tobulėjimą, siekiant saviraiškos, profesinio pripažinimo ir kt.

Čia ir yra svarbiausias socialinės politikos uždavinys: patenkinti pirminius žmogaus poreikius, jei jis pats to nepajėgia padaryti. Tai įrodo, kodėl šio darbo tema, kaip dalimi, socialinės paramos politikos, kurią vykdo valstybė, kalbėti yra aktualu.

Žinoma, tai nėra vienintelė aktualumo priežastis. Lietuvoje socialiniai reikalai yra gana problematiški. Nors valstybė ir stengiasi kovoti su skurdu, tačiau jo lygis yra vis dar gana aukštas, taip pat per pastarąjį dešimtmetį padaugėjo benamių skaičius, aukštas bedarbystės lygis, padaugėjo invalidų skaičius. Tokia padėtis skatina kalbėti ir spręsti šias problemas. Taigi krašto demografiniai ir ekonominiai veiksniai nulemia socialinės paramos poreikį.

Dar viena šios temos aktualumo priežasčių yra ta, kad socialinės paramos sistemos plėtojimas ir tobulinimas nėra sustojęs. Ypač dabar Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, turi būti siekiama tobulinti šią sistemą, norint priartėti prie ES socialinės paramos standartų.

Valstybė joje kylančias socialines problemas sprendžia įvairiai, priklausomai nuo konkrečios srities. Šiame darbe bus kalbama apie šeimos (vieno gyvenančio asmens) teisę į socialinę pašalpą ir kompensacijas. Norint visapusiškai atsakyti į šio darbo klausimą, būtina aptarti ir kitus susijusius klausimus, kurių aiškinimasis ir atsakymas, įveda į šią konkrečią socialinės paramos dalį.

Taigi, šio darbo tikslas yra ne vien tik aptarti aukščiau paminėtą šeimų (vieno gyvenančio asmens) teisę į pašalpas ir kompensacijas, vadovaujantis konkrečiu įstatymu, bet pirmiausiai išsiaiškinti, kaip yra susiję viena su kita socialinės sistemos dalys, socialinės paramos sampratą, aiškintis, iš kur atsiranda šis paramos poreikis, pabrėžti šeimos svarbą ir valstybės pareigą ją remti, taip pat įrodyti šios teisės egzistavimą per teisinę bazę, pradedant tarptautiniais susitarimais ir baigiant konkrečiais įstatymais. Pagaliau prieinant prie jau minėto pagrindinio šio darbo klausimo: šeimų (vieno gyvenančio asmens) teisės į socialinę pašalpą ir kompensacijas, vadovaujantis konkrečiu įstatymu, kuris duoda pagrindą šios teisės įgyvendinimui atskirais atvejais.

Šie iškeltieji tikslai atsispindi darbo struktūroje, kuri susideda iš keturių pagrindinių dalių (1. Socialinė parama; 2. Socialinės paramos porekis; 3. Tarptautiniai ir šalies principai šeimos atžvilgiu; 4. Šeimų (vieno gyvenančio asmens) teisė į socialinę pašalpą ir kompensacijas, pagal Lietuvos respublikos “Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims)
įstatymą), atsakančių į minėtus klausimus.

I. SOCIALINĖ PARAMA

Socialinės pašalpos ir kompensacijų teikimas šeimoms, gaunančioms mažas pajamas taip pat vieniems gyvenantiems asmenims yra viena iš socialinės paramos vykdomų funkcijų, o socialinė parama kartu su socialiniu draudimu yra socialinės apsaugos dalis. Štai kaip būdamos sistema, šios sritys yra viena su kita susijusios ir viena kitą papildo. Į tai atsižvelgiant, taip pat norint išsamiai atsakyti į pagrindinį šio darbo klausimą, kaip tik nuo to reiktų ir pradėti: išsiaiškinti socialinės sistemos sudedamąsias dalis, apibrėžti socialinės paramos sampratą, jos funkcijas, teikimo būdus ir kt., taip prieinant prie konkrečios teisės, kuri yra įgyvendinama konkretaus įstatymo pagalba.

Taigi socialinės paramos sistema buvo sukurta, siekiant papildyti socialinio draudimo sistemą. Valstybės socialinė parama, skirtingai nuo draudimo, nukreipta visų pirma skurdo visuomenėje prevencijai, t.y. į tuos žmones, kurie laikinai ar visiškai negali savimi pasirūpinti ir nebeturi jokių privačių priemonių tai padaryti. Tai reiškia, kad jos skyrimo kriterijus turi būti tik nepakankamos šeimos ar vienišo asmens pajamos bei turto neturėjimas. Kai kuria socialine parama, būtent socialinėmis išmokomis, yra siekiama ir kitų tikslų, ne tik skurdo prevencijos. Pavyzdžiui, mokant pašalpas vaikų išlaikymui, pašalpas ir kompensacijas šeimoms, gaunančioms mažas pajamas, norima pagerinti demografinę Lietuvos padėtį. Koordinuojant socialinės paramos ir draudimo sistemų sąveiką, pagrindinis dalykas yra išvengti tokios situacijos, kad asmenys, kurie gauna valstybinio socialinio draudimo išmokas, nepakliūtų ir į socialinės paramos sistemą. Tačiau dėl gana mažų socialinio draudimo išmokų tokio dubliavimosi visiškai išvengti negalima.

Taigi socialinė parama, pagal LR Vyriausybės nutarimą “Dėl socialinės paramos koncepcijos”– tai socialinės, teisinės, ekonominės, organizacinės priemonės, kuriomis siekiama sudaryti būtiniausias gyvenimo sąlygas asmenims (šeimoms), kurių darbo, socialinio draudimo ir kitokios pajamos dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra nepakankamos, kad jie galėtų pasirūpinti savimi.

I. 1. VALSTYBINĖ SOCIALINĖ PARAMA

Socialinė parama yra teikiama, vadovaujantis tam tikrais principais. Vienas iš jų teigia, kad socialinė parama yra valstybinė ir nevalstybinė. Nevalstybinė socialinė parama yra teikiama savanoriškai, todėl yra pranašesnė už valstybinę socialinę paramą. Nevalstybinė socialinė parama priklauso tik nuo jos organizatorių iniciatyvos, nuo veiklos sąlygų, todėl valstybės uždavinys yra rūpintis, kad šios sąlygos būtų kuo palankesnės. Taip valstybė sau pasilengvina socialinės paramos problemų sprendimą. Nevalstybine parama užsiima nevyriausybinės organizacijos, kurios yra laisva piliečių valia įkurtos demokratinės organizacijos, tarnaujančios visuomenės ir jos grupių labui, nesiekiančios pelno ir tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme.

Nors nevalstybinių organizacijų veikla yra labai svarbi, tačiau šiame darbe yra aktualu daugiau dėmesio skirti valstybinei paramai, į kurios reguliavimo sferą patenka ir pašalpų bei kompensacijų šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims teikimas. Taip pat čia bus aptariami jos teikimo būdai, iš kurių daugiausiai kalbama apie pašalpas, pinigines išmokas ir kompensacijas.

Valstybinė socialinė parama yra teikiama, vadovaujantis LR Konstitucijos nuostata, kad tėvų pareiga yra išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o vaikų pareiga – globoti tėvus senatvėje. Kartu laikomasi socialinio solidarumo principo. Pagal kurį valstybė įsipareigoja rūpintis kiekvienu žmogumi, kuris dėl objektyvių priežasčių negali savimi pasirūpinti. Valstybė įgyvendindama socialinę politiką, vadovaujasi principu, kad gyventojai pajamas, skirtas gyvenimui, turi gauti daugiausia darbo užmokesčiu, o jei šis užmokestis yra mažas, tai pajamas, gautas per socialinės paramos sistemą. Kas yra mažas darbo užmokestis? Valstybė yra nustačiusi minimalų darbo užmokestį, taip pat ir socialinio draudimo išmokų (pensijos, bedarbio pašalpa) dydį, jų apskaičiavimo tvarką. Šios pajamos, žinoma, neturėtų būti mažesnės už minimalias, gyvenimui reikalingas išlaidas. Tačiau ne visada taip būna, ne visada asmens, šeimos pajamos būna pakankamos, norint patenkinti būtiniausius gyvybinius poreikius. Todėl socialinė parama ir turėtų būti tokia, kad remiamieji galėtų tenkinti maisto, asmeninės higienos, drabužių, būsto poreikius. Remiamiems asmenims teikiama socialinė parama turėtų papildyti jų pajamas, kad jos nebūtų mažesnės už minimalias gyvenimo išlaidas.

Socialinė parama yra teikiama trimis būdais:

1) socialinėmis paslaugomis ir socialine globa;

2) pašalpomis ir piniginėmis išmokomis;

3) šalpa daiktais.

Socialinės paslaugos – tai pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant grąžinti sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę. Taigi socialinių paslaugų tikslas ir yra patenkinti gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumo nežeminančias gyvenimo sąlygas, kai žmogus pats nepajėgia to padaryti ( LR “Socialinių paslaugų įstatym” 2
d.)

Socialinė globa – tai visuma socialinių paslaugų, kuriomis siekiama užtikrinti asmenims nuolatinę, visapusišką arba specialią priežiūra, jų ryšius su visuomene.

I. 1. a) PAŠALPOS IR PINIGINĖS IŠMOKOS

Šį Socialinės paramos teikimo būdą panagrinėsime detaliau, kaip aktualų nagrinėjamai temai.

Dažniausiai socialinė parama yra teikiama socialinėmis pašalpomis ir piniginėmis išmokomis, taip pat kompensacijomis.

Tokia piniginė parama yra reglamentuojama daugybės įstatymų, kadangi yra daug įvairių pašalpų, kompensacijų rūšių.

Dėl socialinių išmokų įvairovės, kyla daug šios sistemos trūkumų, nes socialinės išmokos ne visada yra skiriamos tikslingai – jos dubliuoja viena kitą arba yra skiriamos asmenims, kurie turi pakankamas pajamas (ypač transporto lengvatos, šildymo kompensacijos, šeimos pašalpos). Taip valstybės paramą gauna tie, kurie be jos galėtų išsiversti. Netikslingai skiriant daugybę pašalpų, yra švaistomos valstybės lėšos, o skurdo prevencijos tikslas nepasiekiamas. Taip pat socialinės pagalbos formos nėra koordinuojamos, todėl būna taip, kad tie patys asmenys yra remiami keliomis paramos formomis. Gaunant kelias pašalpas, dažnai šios sumos viršija galimą gauti atlyginimą už darbą, taip atsiranda paskata nedirbti. Dėl šių priežasčių, sukuriančių tokius socialinių išmokų sistemos trūkumus, atsiranda būtinybė šią sistemą tobulinti.

Yra pateikiami keletas pasiūlymų šia linkme:

1) Socialinę parama teikti tik pagal vieną kriterijų – jos gavėjo pajamas ir turtą. Šalia pajamų įvesti gavėjo turto testavimą, turto vertinimui naudoti vieningą metodologiją.

2) Visas socialines išmokas, kurių tikslas yra parama ir kurios nėra susiję su draudimu, teikti tik per integruotą socialinę pašalpą. Invalidams taikyti didesnes pajamų normas nes jų gyvenimo kaštai yra didesni.

3) Atsisakyti socialinės paramos, teikiant lengvatas tam tikroms paslaugų rūšims ir mokant tų paslaugų teikėjams kompensacijas už socialiai remtinus asmenis (šildymo, transporto, kreditų būstui ir kt.). Visas pašalpas mokėti pinigais tiesiogiai remtinam asmeniui.

Kaip jau minėta, pašalpos, lengvatos yra reglamentuojamos daugybės įstatymų, tačiau būtų tikslingas vieno įstatymo sukūrimas, kuriame būtų įvardintos visos socialinės piniginės paramos formos ir nustatyta, kad jokia kita piniginė parama negali būti teikiama. Taip atsiranda galimybė supaprastinti sukoncentruoti paramos reglamentaciją, tai pat racionalizuoti pašalpų teikimo principus.

Taigi siekiant sukurti efektyvią ir skaidrią piniginės paramos sistemą, kurios tikslas – skurdo prevencija, reikia naikinti pašalpų įvairovę ir pereiti prie vienintelio formalaus kriterijaus – į paramą pretenduojančio asmens pajamų ir turto.

Lietuvos Respublikos “Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenentiems asmenims) įstatyme ” kaip tik ir yra laikomasi šio principo. Jame išvardinama tam tikros sąlygos, kurioms esant šeimos (vieni gyvenantys asmenys) įgyja teisę į pašalpą ar kompensacijas. Ši teisė atsiranda tik į vertinus jų turtą, jei šeima neviršija šio nustatyto turto vertės normatyvo, ir jei šeimos pajamos yra mažesnės už valstybės nustatytą, valstybės remiamų pajamų dydį, padaugintą iš šeimos narių skaičiaus.

II. SOCIALINĖS PARAMOS POREIKIS

Mūsų šalyje poreikis socialinei paramai yra akivaizdus dėl daugelio priežasčių. Šį poreikį įtakoja krašto demografiniai ir ekonominiai veiksniai. Paklausa socialinei apsaugai formuojasi tokių demografinių veiksnių, kaip pagyvenusių asmenų ir vaikų dalis bendrame gyventojų skaičiuje, gimstamumo lygis, šeimų struktūra (ypač vienišų motinų dalis), gyventojų sveikata (ypač invalidumo paplitimas) pagrindu. Jie lemia senatvės, našlystės, invalidumo, ligos, motinystės, šeimos naštos socialinių rizikų mastus ir poreikį atitinkamų socialinės apsaugos šakų plėtrai.

Svarbus ir gyventojų teritorinis pasiskirstymas, ypač miestas-kaimas aspektu. Šiuo metu šeimų struktūra pasikeitusi, todėl kaimo gyventojų socialinė apsauga mažiau skiriasi nuo miesto gyventojų apsaugos. Tačiau teritorinis aspektas svarbus dėl ekonominių veiksnių, nes nuo gyvenamosios vietos priklauso žmonių užimtumo pobūdis, pajamos bei gyvenimo lygis.

Kiti reikšmingi veiksniai, susiję su ekonomine gyventojų padėtimi – užimtumas ir pajamų nelygybė. Nuo jų priklauso nedarbo, socialinės atskirties bei skurdo paplitimas.

Iš kitos pusės, krašto ekonominis pajėgumas lemia socialinės apsaugos plėtros galimybes. Svarbu ne tik pasiektas ekonominės plėtros lygis, bet ir šalies ekonominis augimas, nes didėjantį BVP lengviau perskirstyti naudai tų, kurie paveikti socialinių rizikų.

Nors poreikis socialinei paramai yra, nors ji šalyje yra vykdoma ir valstybės, ir nevyriausybinių organizacijų, tačiau, kaip ir daugelis dalykų, ji turi ir trūkumų, kuriuos būtina pašalinti ir toliau tobulinti šią sistemą. Trūkumai susiję su tuo, kad didėjant būtiniausių vartojimo reikmenų kainoms, pašalpos nėra taip sparčiai didinamos dėl to, kad trūksta lėšų. Taip pat prie remiamųjų asmenų nepagrįstai dažnai yra priskiriami dideles pajamas (dažnai nelegalias) gaunantys, taip atsitinka
nedeklaruojamų pajamų. Socialinių paslaugų sistema dažnai apsiriboja tik jų teikimu stacionariose globos įstaigose, o šios yra pernelyg centralizuotos. Egzistuoja paini socialinės paramos pašalpų ir lengvatų sistema. Dar viena svarbi priežastis iššaukianti šios sistemos netobulumą, tai įstatymų, reglamentuojančių socialinę paramą neatitikimas naujų ekonominių ir socialinių sąlygų.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2247 žodžiai iš 7305 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.