Socialine parama
5 (100%) 1 vote

Socialine parama

112131415161

TURINYS

Įvadas………………………………………………………………………………1

I. Socialinė parama ………………………………………………………………..3

I. 1. Valstybinė socialinė parama………………………………………………….5

I. 1. a) Pašalpos ir piniginės išmokos………………………………………………5

II. Socialinės paramos poreikis……………………………………………………6

II. 1. Nedarbo problema……………………………………………………………2

III. Tarptautiniai principai šeimos atžvilgiu………………………………………11

III. 1. Europos socialinės chartijos nuostatos…………………………………………………11

IV. Šeimų (vieno gyvenančio asmens) teisė į socialinę pašalpą ir kompensacijas, pagal Lietuvos Respublikos “Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymą ”…………….12

IV. 1. Socialinė pašalpa…………………………………………………………..11

IV. 1. a) Dirbantys asmenys………………………………………………………12

IV. 1. b) Nedirbantys asmenys……………………………………………………11

IV. 1. c) Vaiko auginimas namuose………………………………………………11

IV. 1. d) Asmenys nuo 16 iki 18 metų amžiaus………………….………………11

IV. 1. e) Netradicinės šeimos…………………………………………………….11

IV. 2. Kompensacijos…………………………………………………………….11

Išvados ir pasiūlymai…………………………………………………………….11

Literatūra…………………………………………………………………………11

ĮVADAS

Žmogus, visais amžiais siekia save atskleisti, kaip asmenybę, kaip vienetą, tik su jam būdingomis savybėmis, originaliu mąstymu, savęs pažinimu, užsibrėžtų tikslų siekimu, atrasti save šeimoje, visuomenėje ir pan. To žmogus siekia įvairiais būdais ir priemonėmis: per mastymą, mokslą, meną, bendravimą ir kt. Visdėlto gyvename visuomenėje, materialiame pasaulyje, su tam tikromis taisyklėmis, kiekvienas turime savo teises, kurios iššaukia ir atitinkamas pareigas, atsakomybę. Todėl žmogus ne visada yra laisvas ir pajėgus save kurti, kaip asmenybę. Pirmiausiai individas turi patenkinti savo žemesniuosius poreikius, fiziologinius, saugumo poreikius, kurių patenkinimas, tarsi atveria kelią į kitus, aukštesnius siekius: asmenybės vystymąsi ir tobulėjimą, siekiant saviraiškos, profesinio pripažinimo ir kt.

Čia ir yra svarbiausias socialinės politikos uždavinys: patenkinti pirminius žmogaus poreikius, jei jis pats to nepajėgia padaryti. Tai įrodo, kodėl šio darbo tema, kaip dalimi, socialinės paramos politikos, kurią vykdo valstybė, kalbėti yra aktualu.

Žinoma, tai nėra vienintelė aktualumo priežastis. Lietuvoje socialiniai reikalai yra gana problematiški. Nors valstybė ir stengiasi kovoti su skurdu, tačiau jo lygis yra vis dar gana aukštas, taip pat per pastarąjį dešimtmetį padaugėjo benamių skaičius, aukštas bedarbystės lygis, padaugėjo invalidų skaičius. Tokia padėtis skatina kalbėti ir spręsti šias problemas. Taigi krašto demografiniai ir ekonominiai veiksniai nulemia socialinės paramos poreikį.

Dar viena šios temos aktualumo priežasčių yra ta, kad socialinės paramos sistemos plėtojimas ir tobulinimas nėra sustojęs. Ypač dabar Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, turi būti siekiama tobulinti šią sistemą, norint priartėti prie ES socialinės paramos standartų.

Valstybė joje kylančias socialines problemas sprendžia įvairiai, priklausomai nuo konkrečios srities. Šiame darbe bus kalbama apie šeimos (vieno gyvenančio asmens) teisę į socialinę pašalpą ir kompensacijas. Norint visapusiškai atsakyti į šio darbo klausimą, būtina aptarti ir kitus susijusius klausimus, kurių aiškinimasis ir atsakymas, įveda į šią konkrečią socialinės paramos dalį.

Taigi, šio darbo tikslas yra ne vien tik aptarti aukščiau paminėtą šeimų (vieno gyvenančio asmens) teisę į pašalpas ir kompensacijas, vadovaujantis konkrečiu įstatymu, bet pirmiausiai išsiaiškinti, kaip yra susiję viena su kita socialinės sistemos dalys, socialinės paramos sampratą, aiškintis, iš kur atsiranda šis paramos poreikis, pabrėžti šeimos svarbą ir valstybės pareigą ją remti, taip pat įrodyti šios teisės egzistavimą per teisinę bazę, pradedant tarptautiniais susitarimais ir baigiant konkrečiais įstatymais. Pagaliau prieinant prie jau minėto pagrindinio šio darbo klausimo: šeimų (vieno gyvenančio asmens) teisės į socialinę pašalpą ir kompensacijas, vadovaujantis konkrečiu įstatymu, kuris duoda pagrindą šios teisės įgyvendinimui atskirais atvejais.

Šie iškeltieji tikslai atsispindi darbo struktūroje, kuri susideda iš keturių pagrindinių dalių (1. Socialinė parama; 2. Socialinės paramos porekis; 3. Tarptautiniai ir šalies principai šeimos atžvilgiu; 4. Šeimų (vieno gyvenančio asmens) teisė į socialinę pašalpą ir kompensacijas, pagal Lietuvos respublikos “Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims)
įstatymą), atsakančių į minėtus klausimus.

I. SOCIALINĖ PARAMA

Socialinės pašalpos ir kompensacijų teikimas šeimoms, gaunančioms mažas pajamas taip pat vieniems gyvenantiems asmenims yra viena iš socialinės paramos vykdomų funkcijų, o socialinė parama kartu su socialiniu draudimu yra socialinės apsaugos dalis. Štai kaip būdamos sistema, šios sritys yra viena su kita susijusios ir viena kitą papildo. Į tai atsižvelgiant, taip pat norint išsamiai atsakyti į pagrindinį šio darbo klausimą, kaip tik nuo to reiktų ir pradėti: išsiaiškinti socialinės sistemos sudedamąsias dalis, apibrėžti socialinės paramos sampratą, jos funkcijas, teikimo būdus ir kt., taip prieinant prie konkrečios teisės, kuri yra įgyvendinama konkretaus įstatymo pagalba.

Taigi socialinės paramos sistema buvo sukurta, siekiant papildyti socialinio draudimo sistemą. Valstybės socialinė parama, skirtingai nuo draudimo, nukreipta visų pirma skurdo visuomenėje prevencijai, t.y. į tuos žmones, kurie laikinai ar visiškai negali savimi pasirūpinti ir nebeturi jokių privačių priemonių tai padaryti. Tai reiškia, kad jos skyrimo kriterijus turi būti tik nepakankamos šeimos ar vienišo asmens pajamos bei turto neturėjimas. Kai kuria socialine parama, būtent socialinėmis išmokomis, yra siekiama ir kitų tikslų, ne tik skurdo prevencijos. Pavyzdžiui, mokant pašalpas vaikų išlaikymui, pašalpas ir kompensacijas šeimoms, gaunančioms mažas pajamas, norima pagerinti demografinę Lietuvos padėtį. Koordinuojant socialinės paramos ir draudimo sistemų sąveiką, pagrindinis dalykas yra išvengti tokios situacijos, kad asmenys, kurie gauna valstybinio socialinio draudimo išmokas, nepakliūtų ir į socialinės paramos sistemą. Tačiau dėl gana mažų socialinio draudimo išmokų tokio dubliavimosi visiškai išvengti negalima.

Taigi socialinė parama, pagal LR Vyriausybės nutarimą “Dėl socialinės paramos koncepcijos”– tai socialinės, teisinės, ekonominės, organizacinės priemonės, kuriomis siekiama sudaryti būtiniausias gyvenimo sąlygas asmenims (šeimoms), kurių darbo, socialinio draudimo ir kitokios pajamos dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra nepakankamos, kad jie galėtų pasirūpinti savimi.

I. 1. VALSTYBINĖ SOCIALINĖ PARAMA

Socialinė parama yra teikiama, vadovaujantis tam tikrais principais. Vienas iš jų teigia, kad socialinė parama yra valstybinė ir nevalstybinė. Nevalstybinė socialinė parama yra teikiama savanoriškai, todėl yra pranašesnė už valstybinę socialinę paramą. Nevalstybinė socialinė parama priklauso tik nuo jos organizatorių iniciatyvos, nuo veiklos sąlygų, todėl valstybės uždavinys yra rūpintis, kad šios sąlygos būtų kuo palankesnės. Taip valstybė sau pasilengvina socialinės paramos problemų sprendimą. Nevalstybine parama užsiima nevyriausybinės organizacijos, kurios yra laisva piliečių valia įkurtos demokratinės organizacijos, tarnaujančios visuomenės ir jos grupių labui, nesiekiančios pelno ir tiesioginio dalyvavimo valstybės valdyme.

Nors nevalstybinių organizacijų veikla yra labai svarbi, tačiau šiame darbe yra aktualu daugiau dėmesio skirti valstybinei paramai, į kurios reguliavimo sferą patenka ir pašalpų bei kompensacijų šeimoms ir vieniems gyvenantiems asmenims teikimas. Taip pat čia bus aptariami jos teikimo būdai, iš kurių daugiausiai kalbama apie pašalpas, pinigines išmokas ir kompensacijas.

Valstybinė socialinė parama yra teikiama, vadovaujantis LR Konstitucijos nuostata, kad tėvų pareiga yra išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o vaikų pareiga – globoti tėvus senatvėje. Kartu laikomasi socialinio solidarumo principo. Pagal kurį valstybė įsipareigoja rūpintis kiekvienu žmogumi, kuris dėl objektyvių priežasčių negali savimi pasirūpinti. Valstybė įgyvendindama socialinę politiką, vadovaujasi principu, kad gyventojai pajamas, skirtas gyvenimui, turi gauti daugiausia darbo užmokesčiu, o jei šis užmokestis yra mažas, tai pajamas, gautas per socialinės paramos sistemą. Kas yra mažas darbo užmokestis? Valstybė yra nustačiusi minimalų darbo užmokestį, taip pat ir socialinio draudimo išmokų (pensijos, bedarbio pašalpa) dydį, jų apskaičiavimo tvarką. Šios pajamos, žinoma, neturėtų būti mažesnės už minimalias, gyvenimui reikalingas išlaidas. Tačiau ne visada taip būna, ne visada asmens, šeimos pajamos būna pakankamos, norint patenkinti būtiniausius gyvybinius poreikius. Todėl socialinė parama ir turėtų būti tokia, kad remiamieji galėtų tenkinti maisto, asmeninės higienos, drabužių, būsto poreikius. Remiamiems asmenims teikiama socialinė parama turėtų papildyti jų pajamas, kad jos nebūtų mažesnės už minimalias gyvenimo išlaidas.

Socialinė parama yra teikiama trimis būdais:

1) socialinėmis paslaugomis ir socialine globa;

2) pašalpomis ir piniginėmis išmokomis;

3) šalpa daiktais.

Socialinės paslaugos – tai pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant grąžinti sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę. Taigi socialinių paslaugų tikslas ir yra patenkinti gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumo nežeminančias gyvenimo sąlygas, kai žmogus pats nepajėgia to padaryti ( LR “Socialinių paslaugų įstatym” 2
d.)

Socialinė globa – tai visuma socialinių paslaugų, kuriomis siekiama užtikrinti asmenims nuolatinę, visapusišką arba specialią priežiūra, jų ryšius su visuomene.

I. 1. a) PAŠALPOS IR PINIGINĖS IŠMOKOS

Šį Socialinės paramos teikimo būdą panagrinėsime detaliau, kaip aktualų nagrinėjamai temai.

Dažniausiai socialinė parama yra teikiama socialinėmis pašalpomis ir piniginėmis išmokomis, taip pat kompensacijomis.

Tokia piniginė parama yra reglamentuojama daugybės įstatymų, kadangi yra daug įvairių pašalpų, kompensacijų rūšių.

Dėl socialinių išmokų įvairovės, kyla daug šios sistemos trūkumų, nes socialinės išmokos ne visada yra skiriamos tikslingai – jos dubliuoja viena kitą arba yra skiriamos asmenims, kurie turi pakankamas pajamas (ypač transporto lengvatos, šildymo kompensacijos, šeimos pašalpos). Taip valstybės paramą gauna tie, kurie be jos galėtų išsiversti. Netikslingai skiriant daugybę pašalpų, yra švaistomos valstybės lėšos, o skurdo prevencijos tikslas nepasiekiamas. Taip pat socialinės pagalbos formos nėra koordinuojamos, todėl būna taip, kad tie patys asmenys yra remiami keliomis paramos formomis. Gaunant kelias pašalpas, dažnai šios sumos viršija galimą gauti atlyginimą už darbą, taip atsiranda paskata nedirbti. Dėl šių priežasčių, sukuriančių tokius socialinių išmokų sistemos trūkumus, atsiranda būtinybė šią sistemą tobulinti.

Yra pateikiami keletas pasiūlymų šia linkme:

1) Socialinę parama teikti tik pagal vieną kriterijų – jos gavėjo pajamas ir turtą. Šalia pajamų įvesti gavėjo turto testavimą, turto vertinimui naudoti vieningą metodologiją.

2) Visas socialines išmokas, kurių tikslas yra parama ir kurios nėra susiję su draudimu, teikti tik per integruotą socialinę pašalpą. Invalidams taikyti didesnes pajamų normas nes jų gyvenimo kaštai yra didesni.

3) Atsisakyti socialinės paramos, teikiant lengvatas tam tikroms paslaugų rūšims ir mokant tų paslaugų teikėjams kompensacijas už socialiai remtinus asmenis (šildymo, transporto, kreditų būstui ir kt.). Visas pašalpas mokėti pinigais tiesiogiai remtinam asmeniui.

Kaip jau minėta, pašalpos, lengvatos yra reglamentuojamos daugybės įstatymų, tačiau būtų tikslingas vieno įstatymo sukūrimas, kuriame būtų įvardintos visos socialinės piniginės paramos formos ir nustatyta, kad jokia kita piniginė parama negali būti teikiama. Taip atsiranda galimybė supaprastinti sukoncentruoti paramos reglamentaciją, tai pat racionalizuoti pašalpų teikimo principus.

Taigi siekiant sukurti efektyvią ir skaidrią piniginės paramos sistemą, kurios tikslas – skurdo prevencija, reikia naikinti pašalpų įvairovę ir pereiti prie vienintelio formalaus kriterijaus – į paramą pretenduojančio asmens pajamų ir turto.

Lietuvos Respublikos “Piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenentiems asmenims) įstatyme ” kaip tik ir yra laikomasi šio principo. Jame išvardinama tam tikros sąlygos, kurioms esant šeimos (vieni gyvenantys asmenys) įgyja teisę į pašalpą ar kompensacijas. Ši teisė atsiranda tik į vertinus jų turtą, jei šeima neviršija šio nustatyto turto vertės normatyvo, ir jei šeimos pajamos yra mažesnės už valstybės nustatytą, valstybės remiamų pajamų dydį, padaugintą iš šeimos narių skaičiaus.

II. SOCIALINĖS PARAMOS POREIKIS

Mūsų šalyje poreikis socialinei paramai yra akivaizdus dėl daugelio priežasčių. Šį poreikį įtakoja krašto demografiniai ir ekonominiai veiksniai. Paklausa socialinei apsaugai formuojasi tokių demografinių veiksnių, kaip pagyvenusių asmenų ir vaikų dalis bendrame gyventojų skaičiuje, gimstamumo lygis, šeimų struktūra (ypač vienišų motinų dalis), gyventojų sveikata (ypač invalidumo paplitimas) pagrindu. Jie lemia senatvės, našlystės, invalidumo, ligos, motinystės, šeimos naštos socialinių rizikų mastus ir poreikį atitinkamų socialinės apsaugos šakų plėtrai.

Svarbus ir gyventojų teritorinis pasiskirstymas, ypač miestas-kaimas aspektu. Šiuo metu šeimų struktūra pasikeitusi, todėl kaimo gyventojų socialinė apsauga mažiau skiriasi nuo miesto gyventojų apsaugos. Tačiau teritorinis aspektas svarbus dėl ekonominių veiksnių, nes nuo gyvenamosios vietos priklauso žmonių užimtumo pobūdis, pajamos bei gyvenimo lygis.

Kiti reikšmingi veiksniai, susiję su ekonomine gyventojų padėtimi – užimtumas ir pajamų nelygybė. Nuo jų priklauso nedarbo, socialinės atskirties bei skurdo paplitimas.

Iš kitos pusės, krašto ekonominis pajėgumas lemia socialinės apsaugos plėtros galimybes. Svarbu ne tik pasiektas ekonominės plėtros lygis, bet ir šalies ekonominis augimas, nes didėjantį BVP lengviau perskirstyti naudai tų, kurie paveikti socialinių rizikų.

Nors poreikis socialinei paramai yra, nors ji šalyje yra vykdoma ir valstybės, ir nevyriausybinių organizacijų, tačiau, kaip ir daugelis dalykų, ji turi ir trūkumų, kuriuos būtina pašalinti ir toliau tobulinti šią sistemą. Trūkumai susiję su tuo, kad didėjant būtiniausių vartojimo reikmenų kainoms, pašalpos nėra taip sparčiai didinamos dėl to, kad trūksta lėšų. Taip pat prie remiamųjų asmenų nepagrįstai dažnai yra priskiriami dideles pajamas (dažnai nelegalias) gaunantys, taip atsitinka
nedeklaruojamų pajamų. Socialinių paslaugų sistema dažnai apsiriboja tik jų teikimu stacionariose globos įstaigose, o šios yra pernelyg centralizuotos. Egzistuoja paini socialinės paramos pašalpų ir lengvatų sistema. Dar viena svarbi priežastis iššaukianti šios sistemos netobulumą, tai įstatymų, reglamentuojančių socialinę paramą neatitikimas naujų ekonominių ir socialinių sąlygų.

Taigi ši sistema nepakankamai veiksminga, kadangi netobulas socialinės paramos administravimas, nesusiformavusi jos infrastruktūra, nėra socialinio darbo koncepcijos, stinga profesionalių socialinių darbuotojų, per mažai remiamasi nevalstybinėmis organizacijomis, nepakankamas dėmesys bendruomenių formavimui ir kt.

II. 1. NEDARBO PROBLEMA

Taigi bendrai aptarėme socialinės paramos poreikį visose jos apimamose srityse. Tačiau prieš pradedant kalbėti apie konkrečią teisę į socialinę pašalpą ir kompensacijas šeimoms, svarbu pažvelgti į tai, kokios yra priežastys, trukdančios šeimai savarankiškai pasiekti tą pirminę (fiziologinę, saugumo) gerovę. Tai, žinoma, priklauso tiek nuo pačio žmogaus savybių, jo išsilavinimo, pasirengimo darbo rinkai, nuo aplinkos, kurioje jis bręsta, gyvena, nuo šeimoje ugdomų vertybių ir pan., tiek nuo valstybėje vykdomos ekonominės, švietimo, socialinės ir kt. politikos. Sunku pasakyti, kuri priežastis yra pagrindinė ir kuria pradedant, reiktų spręsti šią problemą. Kadangi šiame darbe kalbama, apie valstybės taikomas priemones, mažas pajamas gaunančių šeimų paramai vykdyti (jau turimo rezultato taisymui), todėl panagrinėkime nedarbo problemą, kuri yra tiesioginė priežastis, dėl kurios egzistavimo, atsiranda paramos šeimoms poreikis.

Prisiminkime netolimą Lietuvos Respublikos istoriją. Štai ką rašo L. Rupšienė “Šeimotyros įvade”:

“Atkūrus nepriklausomybę ir iš esmės pasikeitus ekonomikai, užsidarė daug gamyklų, įmonių, buvo likviduota daug darbo vietų. Pirmiausia be darbo liko didelėse įmonse, mašinų ir metalo dirbinių įmonės, kurios nesugebėjo persiorientuoti į rinkos ekonomiką dėl pasenusios tecnikos ir technologijų, dirbantys žmonės. Valstybei teko steigti darbo biržas, skirti bedarbiams pašalpas, rūpintis naujų darbo vietų steigimu, tačiau pastarosios kuriamos labai lėtai. Bedarbiais tapę žmonės išgyveno šoką tiek dvasine, tiek materialine prasme.<…>

Didžiausią grėsmę ūkiui ir žmogui kelia ilgalaikis nedarbas. Dėl jo ne tik sumažėja šeimos pajamos, bet, kaip pažymi mokslininkai, (Gruževskis, 1996), nuvertinamas žmogaus profesinis pasirengimas, komplkuojasi žmogaus asmenins gyvenimas, sumažėja visuomeninis aktyvumas. Šeimos biudžeto sumažėjimas pirmiausiai paliečia joje augančius vaikus, su tuo susijęs jų poreikių tenkinimas daro neigiamą įtaką jų asmenybei visam gyvenimui. <…>

Daug šeimų papildė socialiai remtinų gretas nes atėjo toks laikas, kad jie negalėjo, kad ir noėdami, tinkamai aprengti savo vaikų, pamaitinti jų, apmokėti jų mokymosi išlaidas. Smukęs pragyvenimo lygis, stumia žmones i neviltį, kelia rimtus susirgimus, netgi savižudybes, provokuoja nusikalstamumą, bei visuomenėje smerktinų pragyvenimo šaltinių naudojimą“.

Šiuo metu Lietuvoje nedarbas siekia gana aukštą lygį, todėl valstybė turėtų imtis priemonių gyventojų užimtumui skatinti. Nepaisant ekonominės situacijos, kuri lemia tai, jog teisė į darbą negali būti efektyviai įgyvendinama, vis tik yra įstatymiškai įtvirtintos garantijos bedarbiams. Štai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. įtvirtina kiekvieno žmogaus teisę laisvai pasirinkti darbą, teisę į tinkamas darbo sąlygas bei socialinę apsaugą nedarbo atveju. Nepaisant to, kad konstitucija yra tiesioginio taikymo aktas, suprantama, jog darbo teisiniai klausimai reglamentuojami įstatymais bei poįstatyminiais aktais. 1996 m. vasario 1 d. Gyventojų užimtumo įstatymas pakeistas Bedarbių rėmimo įstatymu. Bedarbių rėmimo įstatymas numato socialines garantijas asmenims, kurie dėl ne nuo jų priklausančių priežasčių negali dirbti, o turi teisę gauti atlyginimą. 1994 m. birželio 28 d. priimtas socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas „Paskolos bedarbiams savo verslui organizuoti suteikimo tvarka“. Tai priemonė, skatinanti gyventojų užimtumą. Tačiau valstybė šioje srityje palieka daugiau laisvės asmens savarankiškumui; jos vaidmuo apsiriboja verslo plano įvertinimu bei kontrole, susijusia su tam tikrų reikalavimų, nustatomų asmenims bei jų veiklai organizuojant verslą, įgyvendinimo kontrole.

III. TARPTAUTINIAI PRINCIPAI ŠEIMOS ATŽVILGIU

Norint atsakyti į šio darbo klausimą apie šeimų teisę į konkrečią socialinę paramą, svarbu yra suprasti , iš kur atsiranda ši būtinybė, ši valstybės pareiga, kuri, be abejo, yra viena svarbiausių.

Žinome, kad valstybė, tai yra jos piliečiai, kurie jungiasi į į vairias grupes. Pati svarbiausia grupė, kuriai žmogus priklauso nuo gimimo yra šeima. Joje žmogus bręsta, joje formuojasi asmenybė, požiūris į kitus žmones, gyvenimą, formuojasi tam tikros savybės ir vertybės. V. Pruskus knygoje ”Sociologija”, tai patvirtina, sakydamas:

“Šeima tenkina tam tikrus socialinius poreikius. Remdamiesi šia nuostata socialogai skiria tokias šeimos funkcijas: reprodukcijos, globos, saugos ir emocinės
socializacijos; seksualinio elgesio reguliavmo; socialinės padėties suteikimo.<…>

Reprodukcijos, globos, saugos ir emocinės parama. Šeima yra tas socialinis darinys, kuriame auganti karta yra globojama ir saugoma nuo aplinkos pavojų. Be to, šeima yra svarbiausia žmogui pirminė socialinė grupė, padedanti jam tiek materialiai (buitis), tiek dvasiškai (šeimos narių meilė, prisirišimas, globa).

Socializacija. Šeima yra vaiko ir visuomenės tarpininkė, pirmoji ir pagrindinė socializacijos institucija, kurioje vaikas gauna pirmąsias žinias, perima vertybes, elgesio normas, būtinas gyvenimui visuomenėj.”

Šį vieną iš savo prioritetų kiekviena valstybė, žinoma, ir Lietuvos Respublika patvirtina rengdama šioje srityje teisinę bazę: pasirašydama ir ratifikuodama tarptautinius dokumentus, leisdama įstatymus, kitus teisinius dokumentus. Svarbi yra ir nevalstybinė parama, kuria užsiima įvairios nevalstybinės organizacijos.

Žinome, kad aukščiausią įstatyminę galią valstybėje turi tarptautinės sutartys, kurioms negali prieštarauti ne tik šalies įstatymai, bet ir konstitucija. Čia apžvelgsime ne tik tuos svarbiausius tarptautinius aktus, kuriuos Lietuvos Respublika yra ratifikavusi, bet tarptautinėse konferencijose, skelbiamus principus, skiriamas rekomendacijas ir kt. siuo paramos šeimai klausimu.

7. lit „Pastaruoju metu, ypač 20 a. paskutiniame dešimtmetyje, įvairios tarptautinės organizacijos gyventojų problemoms spręsti skyrė ypatingą dėmesį. Buvo organizuotos įvairios regioninės, kontinentinės ir pasaulio konferencijos vyriausybiniu lygiu, skirtos gyventojų, moterų, socialinės gerovės problemoms nagrinėti. Šiais klausimais buvo priimtos įvairios tarptautinės programos ir rekomendacijos.”

Viena iš tokių konferencijų buvo 1993 m. Ženevoje vykusi Europos gyventojų vyriausybinio lygio konferencija. Pavyzdžiui jos septintoji rekomendacija skelbia: „Vyriausybės ir privačios organizacijos yra skatinamos plėtoti tikslingesnes programas, sutelkiant dėmesį į labiausiai pažeidžiamas gyventojų ir šeimų grupes, kurios susiduria su specifinėmis problemomis. Vienas iš tikslų yra mažinti augantį skurdą ir žemas pajamas tokiomis priemonėmis: pajamų palaikymas, darbo vietų kūrimas, parama būsto srityje, nemokamas kvalifikacijos kėlimas ir preferencijos vaikų priežiūros paslaugose“ (62 p.)

Didžiausia tarpvyriausybinė konferencija gyventojų ir visuomenės raidos klausimas įvyko 1994 m. Kaire (joje dalyvavo ir Lietuvos Respublikos delegacija). Joje buvo nagrinėjami įvairūs klausimai šia tema, nubrėžiamos gairės problemų sprendimo linkme, rekomendacijos, padėsiančios gerinti socialinę padėtį. Vienas pagrindinių čia išdėstytų principų būtent yra nukreiptas į šeimą, patvirtinantis jos svarbą: „Šeima yra pagrindinė visuomenės ląstelė ir todėl turi būti visokeriopai stiprinama. Ji turi teisę į visapusišką apsaugą ir palaikymą. „(66 p.)

Fundamentalūs dokumentai, sudarantys Europos valstybių žmogaus teisių visumą yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (1993 m. ratifikuota Lietuvos Respublikos) ir Europos socialinė chartija (pataisytą 2001 m. ratifikavo Lietuvos Respublika).

III. 1. EUROPOS SOCIALINĖS CHARTIJOS NUOSTATOS

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijoje išdėstytos pagridinės pilietinės ir politinės žmogaus teisės ir laisvės, Europos socialinės chartijos nuostatos labiau atsako į mūsų klausimą, susijusį su socialine parama.

Taigi, pataisytojoje Chartijoje deklaruojamas teises galima suskirstyti į tokias pagrindines grupes:

– samdomų darbuotojų teisių apsauga.

– kiekvieno žmogaus teisių grupei priskirtina teisė į sveikatos ir socialinę apsaugą, socialinę ir medicinos pagalbą, teisė naudotis socialinės rūpybos tarnybų paslaugomis, teisė į apsaugą nuo skurdo ir socialinės izoliacijos, teisė į būstą;

– atskirų gyventojų grupių teisių grupei gali būti priskirta vaikų ir paauglių, šeimų, neįgaliųjų asmenų, senyvo amžiaus žmonių teisių apsauga.

Štai Europos socialinės chartijos antros dalies tryliktasis straipsnis skelbia:

“Siekdamos užtikrinti, kad būtų veiksmingai įgyvendinta teisė į socialinę paramą ir medicininę pagalbą, šalys įsipareigoja:

1. Užtikinti, kad kiekvienas asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų pragyvenimui, ir kuris negali gauti tokių lėšų savo pastangomis ar iš kitų šaltinių, ypač iš socialinės apsaugos sistemos, gautų reikiamą paramą, o susirgęs – priežiūrą, būtiną pagal jo sveikatos būklę.

2. Užtikrinti, kad asmenenims, kurie gauna tokią pagalbą, dėl šios priežasties nebūtų ribojamos politinės ir socialinės teisės.

3. Imtis priemonių, kad kiekvienas žmogus galėtų gauti iš atitinkamų valstybinių ar privačių tarnybų tokią konsultaciją ir asmeninę pagalbą, kurios gali prireikti, kad būtų galima išvengti jo paties ar šeimos nepritekliaus, pašalinti jį ar palengvinti.”

Gali kilti abejonės, ar Lietuva gali tapti pataisytosios Chartijos dalyve kartu su kitomis labiausiai išsivysčiusiomis Europos valstybėmis.

Pirmiausiai, beto, kad lietuvoje yra nuolat kuriami ir tobulinami įstatymai šioje socialinėje srityje, kuriais įtvirtintos teisės sudaro tam realias prielaidas, taip pat valstybė, kurdama naują teisinę bazę, atitinkančią
chartijos standartus, atsižvelgia į kitų valstybių patirtį, naujausias ir pažangiausias socialinės politikos tendencijas.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3672 žodžiai iš 7305 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.