Socialinė politika užsienyje ir Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Socialinė politika užsienyje ir Lietuvoje

112131415161

TURINYS

ĮVADAS 3

1. SOCIALINĖS APSAUGOS SAMPRATA 4

2. SOCIALINĖS POLITIKOS RAIDA UŽSIENYJE 5

3. SOCIALINĖ POLITIKA LIETUVOJE 6

3.1. Užimtumo politika 6

3.2. Sveikatos politika 7

3.3. Valstybės parama šeimai 8

3.4. Senatvės politika 8

3.5. Migracijos problemos 8

4. VAIKO TEISĖS IR SOCIALINĖ NAŠLAITYSTĖS PREVENCIJA 9

4.1. Našlaitystės priežastys 9

4.2. Vaiko globa ir rūpyba 10

4.2.1. Globos ir rūpybos nustatymas 10

4.2.2. Vaiko globos (rūpybos) rūšys ir formos 10

4.2.3. Globos (rūpybos) steigimas 11

4.2.4. Globos (rūpybos) problemos 11

4.3. Įvaikinimas 11

4.3.1. Įvaikinimo sąlygos ir tvarka 12

4.3.2. Įsivaikinusių šeimų problemos 12

4.4. Našlaitystės prevencijos priemonės 13

4.5. Vaiko teisių apsaugos institucijos Lietuvoje 13

IŠVADOS 17

LITERATŪRA 18

ĮVADAS

Skurdas, staigūs asmens visuomeninio statuso pasikeitimai negatyvia linkme, nepalankūs ekonominiai veiksniai nuo senų laikų laikomi pavojais, kuriuos įveikti galima tik specialiai tam pasiruošus.

Pradžioje buvo pasikliaujama neformaliomis tradicinėmis priemonėmis, kurios užtikrindavo žmogaus apsaugą agrarinėje visuomenėje: labdara, šeimos narių tarpusavio įsipareigojimai, parapinis solidarumas. Industrializacija kartu su radikaliais ekonominiais ir socialiniais pasikeitimais, augantys miestai, stiprėjančios individualistinės pažiūros sugriovė šias neformalias apsaugos priemones ir savo ruožtu sukūrė naujus pavojus žmonių saugumui.

Industrializacija atnešė ne tik naujų pavojų, bet ir suteikė naujų galimybių tiems pavojams pasirengti: pasirūpinant santaupomis, apsidraudžiant privalomuoju gyvybės draudimu individualiai ar įkuriant savišalpos draugijas, privačias įmones. Tai buvo nauji prekinio ūkio finansiniai ir teisiniai instrumentai, kurie labiau tiko industrializacijos sukurtam naujam gyvenimo būdui nei tradicinis neformalus solidarumas. Tačiau tai nebuvo problemų sprendimas, o veikiau tik ankstyvosios jo paieškos. Tie instrumentai rėmėsi beveik vien rinka. Rinkoje sunku užtikrinti pastovų saugumą, nes rinkai būdingas nepastovumas ir rizikinga veikla. Kita vertus, rinkose nusipirkti saugumą galima tik turint už ką. Mažiau uždirbantiems, dažnai prarandantiems darbą reikalingas solidarus stipresniųjų elgesys jų atžvilgiu.

Atsvara industrializacijos keliamiems pavojams tapo solidarumo persikėlimas iš šeimos, kaimo, parapijos bendruomenės lygmens į visos šalies lygmenį. Žinoma, tam reikėjo prielaidų, kurios atsirado kartu su struktūriniais visuomenės pokyčiais.

Pakitus socialiniams, ekonominiams faktoriams, transformavosi šeimos herarhija, pakito per amžius nusistovėję šeimos narių vaidmenys ir tarpusavio santykiai. Tai sudarė prielaidas atsirasti socialinei našlaitystei.

Nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d Lietuvoje įsigaliojo Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinėje įvaikinimo srityje, kuri įpareigojo valstybes pripažinti kiekvieno vaiko teisę į tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jam visiškai, protiškai, dvasiškai, doroviškai ir socialiai vystytis.

Tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims atiteko didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes.

Valstybė įsipareigojo imtis reikiamų priemonių ir padėti tėvams bei kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią teisę įgyvendinti, o prireikus teikti materialinę paramą ir remti įvairias programas, ypač aprūpinimo maistu, drabužiais ir būstu.

1. SOCIALINĖS APSAUGOS SAMPRATA

Socialinės apsaugos terminas pirmą kartą buvo pavartotas JAV įstatymų leidyboje prezidento Franklino D. Ruzvelto administracijai 1935 m. priimant JAV Socialinės apsaugos įstatymą. Socialinė apsauga yra įvairialypis ir nuolat kintantis reiškinys, todėl nenuostabu, kad tebevyksta jo tinkamiausio apibrėžimo paieškos. Kartais bandoma apibrėžti, kad socialinė apsauga yra “politikos priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti asmenis esant įvairioms gyvenimo situacijoms ir sąlygoms, kuriose iškyla asmens pragyvenimo pavojus”. Žmogus gali susidurti su šiais pavojais:

Prarasti darbo pajamas dėl senatvės, negalios, ligos, nedarbo, mokymosi (persikvalifikavimo), reabilitacijos, šeimos nario slaugos:

Prarasti išlaikymą dėl sutuoktinių skyrybų, dėl maitintojo mirties;

Atsiradus specialių poreikių: vaikų išlaikymas, sveikatos priežiūra ir reabilitacija, mokymosi kaštai, didelės išlaidos būstui, neįgalaus žmogaus išlaikymo kaštai, artimo žmogaus slaugos kaštai;

Nepajėgumas užsitikrinti bet minimalų socialinį-kultūrinį egzistavimą.

Šie pavojai vadinami socialiniais pavojais, arba socialinėmis rizikomis. Pavojus socialiniu laikytinas dėl dviejų priežasčių. Pirma, visuomenė jį pripažįsta reikšmingu, antra, asmuo ar šeima savarankiškai be visuomenės pagalbos su tuo pavojumi negali susidoroti. Kitaip tariant, socialinę apsaugą galima suprasti kaip visapusišką žmogaus apsaugą.

Socialinei apsaugai taikomomis priemonėmis sukuriamas solidarumas tarp žmonių, netekusių darbo pajamų arba susidūrusių su įpatingomis išlaidomis. Solidarumas galimas vienos kartos mastu (tarp sveikų ir ligotų arba tarp dirbančiųjų ir bedarbių). Šiuo metu labai svarbiu yra tapęs solidarumas tarp skirtingų kartų: tarp
darbingos ir jau nedarbingos, kai dėl pailgėjusios gyvenimo trukmės žymios visuomenės dalies pensijas finansuoja darbingos kartos gyventojai.

Socialinės apsaugos struktūra. Socialinė apsauga struktūrizuojama pagal socialinius pavojus. Tačiau kai kurių pavojų padariniai ir pagalbos peimonės yra labai artimos, todėl jos jungiamos kartu ir skirstomos į tokias šakas:

– senatvės, invalidumo ir našlystės (maitintojo netekimo) pensijos;

– ligos ir gimdymo pašalpos bei medicinimė pagalba;

– išmokos nelaimingų atsitikimų darbe atvejais;

– nedarbo pašalpa;

– pašalpa šeimai.

Pastaruoju metu išskiriamos dar dvi šakos: globa ir būtiniausių pragyvenimo išteklių užtikrinimas.

Darbo užmokesčio praradimas nėra vienintelė finansinė rizika. Kita rizikos rūšis susijusi su tam tikrų papildomų išlaidų atsiradimu, pvz. susirgus arba padidėjus šeimai.

Socialinė apsauga vykdoma vadovaujantis trimis pagrindiniais principais:

– Nuopelnų principas. Pagal jį teisė į apsaugą ir apsaugos dydis priklauso nuo asmens išankstinio įnašo (įmokos) į socialinės apasaugos sistemą.

– Kategorinis principas. Jis reiškia, kad remiami asmenys, priklausantys tam tikrai iš anksto numatytai kategirijai (seni žmonės, vaikus auginančios šeimos ir pan.). Kategorijos nustatomos atsižvelgiant į tai, ar joms gali grėsti pragyvenimo sunkumai ir skurdas. Tačiau susitaikoma su tuo, kad ne kiekvienas į tą kategoriją patekęs asmuo skursta.

– Stokos, arba skurdo principas. Pagal jį remiami tik tie, kurių pragyvenimo šaltiniai yra nepakankami. Tai ištiriama kiekvienu atskiru atveju prieš nusprendžiant suteikti socialinę paramą.

2. SOCIALINĖS POLITIKOS RAIDA UŽSIENYJE

Žmogaus socialinė raida – tai procesas, praplečiantis žmogaus pasirinkimo galimybes. Apskritai galima rinktis iš daugybės alternatyvų, kurios laikui bėgant kinta. Tačiau bet kuriame visuomenės lygyje žmogus privalo turėti galimybę pasirinkti tris svarbiausius dalykus: ilgai ir sveikai gyventi, įgyti žinių bei apsirūpinti ištekliais, reikiamais normaliam gyvenimo lygiui pasiekti.

Apibrėžti socialinę apsaugą nėra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jos apibrėžimas gali būti skirtingas tiek skirtingose pasaulio šalyse, tiek tose pačiose šalyse skirtingu metu. Pvz. Labai išsivysčiusiose Skandinavijos gerovės valstybėse socialinė apsauga apima daugelį gyvenimo sričių – ne tik socialinį draudimą ir socialinę paramą, bet ir gyvenamojo būsto statybos bei išlaikymo politiką, darbo aplinkos klausimus, sveikatos apsaugą bei švietimą. Tuo tarpu Lietuvoje socialinei apsaugai priklauso tik privalomas (valstybinis) socialinis draudimas, ir socialinis aprūpinimas bei socialinė šalpa (parama). Mokslininkai taip pat neturi vienos nuomonės dėl to, kaą apima socialinės politikos bei socialinės apsaugos terminai. Literatūroje įvairūs autoriai taip pat nevienodai pasisako šiuo klausimu. Taigi socialinės politikos ir socialinės apsaugos apibrėžimus reikėtų laikyti susitarimo dalyku.

Valstybės socialinė politika – tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas atsižvelgiant į gaunamų pajamų dydį ar jų praradimą arba nemokamą socialinių paslaugų teikimą nepakankamai aprūpintiems piliečiams. Pagrindinis žmonių gyvenimo šaltinis yra darbo pajamos. Tam tikra visuomenės dalis – seni žmonės, invalidai, ligoniai – negali dalyvauti darbo rinkoje. Kitaip juos galima pavadinti socialinės atskirties grupe. Kad galima būtų užtikrinti tokių žmonių normalų gyvenimą, jais turi pasirūpinti valstybė. Tuo tikslu kuriama socialinės apsaugos sistema, kurios esmė – lėšas perskirstyti tarp darbingų ir nedarbingų asmenų bei gaunančių mažas pajamas. Socialinės apsaugos sistema – tai valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių visuma, teikianti gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų šalies gyventojams, kurie negali dėl įstatymų numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti. Daugelyje pasaulio šalių, įpač Europoje, be socialinės paramos, įteisintos šios tradicinės socialinio draudimo rūšys: pensijų (senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių), ligos, motinystės (tėvystės), sveikatos, nedarbo ir draudimo nuo nelaimingų atsitikimų. Socialinės apsaugos analizę sudaro ir struktūriniai, ir kultūriniai veiksniai. Struktūrinius veiksnius sudaro demografinė, ekonominė, ir organizacinė evoliucija. Kultūriniai veiksniai apima vertybines orientacijas, ideologijas, politinę argumentaciją, kurios lemia aspiracijų, poreikių ir reikalavimų kaitą.

Vienas iš veiksnių, suvaidinęs pagrindinį vaidmenį įvedant, plėtojant ir skleidžiant socialinės apsaugos sistemas, buvo pramoninis perversmas. Jo metu įvyko keletas svarbių pokyčių žmonių gyvenimo sąlygų ir visuomeninio gyvenimo srityje. Taigi pramoninį perversmą galima laikyti pagrindiniu katalizatoriumi, lėmusiu pajamų apsaugos sistemų sukūrimą, kadangi jis sukėlė dvigubą poveikį: struktūrinius ir vertybinius pokyčius.

Pirmoji šalis, įstatymais įteisinusi socialinės apsaugos sistemas, buvo Vokietija, o ne Didžioji Britanija, kur pramoninis perversmas įvyko anksčiausiai. Tačiaus šioje šalyje nebuvo nebuvo tinkamų kultūrinių sąlygų, reikalingų socialinės apsaugos programai plėtoti. Vokietija pirmoji priėmė
teisinius aktus – pažymėtina, kad Vokietijoje iki 1880 m. buvo taikomas socialinis draudimas ir socialinė parama. Tačiau tada jie buvo taikomi fragmentiškai ir apėmė labai nedidelę gyventojų dalį. Paskutiniais XIX a. dešimtmečiais įgivendintas Vokietijoje pramonės darbininkų draudimas ligos ir nelaimingo atsitikimo atveju skyrėsi nuo skandinaviškojo varianto.

Trys sistemos greitai plėtėsi. 1895 m. jau visi dirbantieji turėjo nelaimingo atsitikimo darbe draudimą. Į jį buvo įtraukti ir savarankiškai dirbantys asmenys.

Kitose kontinentinės Europos šalyse socialinė politika turėjo panašų pobūdį, t.y. socialinės teisės buvo garantuojamos kaip politinių teisių pakaitalas. Vokietijoje socialinis draudimas skyrėsi nuo danų ir švedų “Liaudies namų” tipo socialinės teorijos ir praktikos, nes Vokietijoje socialinis saugumas visada turėjo pirmenybę prieš lygybę. Čia visada reiškėsi galimybių, o ne rezultatų lygybė.

Vokietijos patirtis netrukus paskatino aukštos industrializacijos šalis, tokias kaip Belgija, Olandija ir Didžioji Britanija, pasekti jos pavyzdžiu. Prieš pat Pirmajį pasaulinį karą ir tuoj po jo šalyse, turėjusiose intensyvius kontaktus su šiomis valstybėmis pionierėmis, tokiose kaip Sandraugos šalys, t.y. Australijoje, Pietų Afrikoje, kitose vakarų Europos šalyse ir daugelyje pietų Amerikos šalių, turėjusių ryšį su Ispanija, atsirado visos būtinos kultūrinės sąlygos, reikalingos socialinės apsaugos programoms sukurti. Nuo 1920 m. kitos šalys susikūrė bent po vieną socialinės apsaugos schemą.

Tose šalyse, kuriose valstybinė socialinės apsaugos sistema nėra universalaus pobūdžio, visaapimanti, į socialinės apsaugos sistemą įsiterpia arba ją papildo privatus sektorius. Privati atskirų asmenų ir nevyriausybinių organizacijų iniciatyva reiškiasi įvairiais būdais. Tokia sitema yra labiau būdinga angliškai kalbančioms šalims (įpač JAV ir Australijai), pietų Europai, Lotynų Amerikai, Afrikai, kai kurioms Azijos šalims.

3. SOCIALINĖ POLITIKA LIETUVOJE

Šiuolaikinė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos sistema buvo sukurta labai greitai pertvarkant paveldėtą sovietinę socialinę apsaugą vos tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. o vėliau gerokai papildyta ir reformuota, priimant reikalingus įstatymus.

Dauguma šių įstatymų buvo priimti jau 1990-1991 m. 1995 metai taip pat buvo svarbųs, nes įsigaliojo Pensijų įstatymai, o kai kurie ankstesni įstatymai buvo iš esmės pakeisti (valstybinio socialinio draudimo įstatymas, Valstybinių pašalpų šeimoms, auginančioms vaikus, įstatymas).

Anksčiau minėtais įstatymais buvo formuojama ir šiandieninės Lietuvos socialinės apsaugos struktūra, kurioje paprastai išskiriamos trys pagrindinės dalys: valstybinis socialinis draudimas, socialinė parama, papildomos socialinės išmokos.

Socialinis draudimas sudaro didžiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima kone visus Lietuvos gyventojus, o daugiau nei ketvirtadalis gauna jo mokamas išmokas.

Socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas yra garantuoti pajamas apdraustiesiems netekus darbingumo dėl ligos, motinytės, senatvės, invalidumo ar kitais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais.

3.1. Užimtumo politika

Šalies ūkio pertvarkymas, privatizacija, rinkos santykių plėtra, kiti vidaus bei išorės veiksniai sąlygoja gyventojų užimtumo sumažėjimą ir nedarbo didėjimą. Vykstantys pokyčiai iššaukė didelius nedarbo lygio Lietuvos regionuose skirtumus, kurie tęsiasi jau keletą metų. Kai kuriuose šalies teritorijose nedarbas 3, 4 kartus didesnis negu vidutinis šalyje.

Pagrindinės problemos, varžančios užimtumo didinimą vietiniame lygmenyje:

– dažnai laikomasi nuostatos, kad užimtumo didinimo klausimai priklauso tik nuo valdžios institucijų priimtų sprendimų;

– trūksta pasitikėjimo ir bendradarbiavimo tarp vietinės valdžios institucijų, privataus sektoriaus, socialinių ekonominių partnerių (profsąjungų ir darbdavių organizacijų), visuomeninių organizacijų;

– trūksta priemonių, įpatingai finasinių, skatinti gyventojų pastangas pradėti savo verslą, įgivendinti pažangias įdėjas;

– nepakankama valstybinių institucijų (savivaldybių, darbo rinkos institucijų parama vietinėms uimtumo iniciatyvoms įgivendinti;

– trūksta žinių ir patirties projektams regti.

2001 gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos vyriausybė patvirtino Lietuvos Respublikos užimtumo didinimo 2001-2004 metų programą (Žin., 2001, Nr. 40-1404; 2002, Nr.112-5014), kuri apibrėžia užimtumo ir darbo rinkos politikos strateginius tikslus, numatančius įveikti užimtumui ir darbo rinkai daromus neigiamus struktūrinės ūkio reformos ir išorės poveikio padarinius, didinti gyventojų užimtumą, mažinti nedarbą ir subalansuoti darbo rinką.

Programoje numatytos penkios svarbiausios nedarbo mažinimo politikos įgyvendinimo kryptys:

– darbo vietų kūrimo sistemos plėtojimas (darbo vietų sistemos plėtra, vietinių užimtumo iniciatyvų skatinimas);

– užimtumo rėmimo tobulinimas (darbo rinkos politikos aktyvinimas, užimtumo gebėjimų didinimas, profesinio rengimo tobulinimas, užimtumo ir socialinės sanglaudos stiprinimas);

– gebėjimų prisitaikyti prie pokyčių didinimas (lanksčių darbo organizavimo ir apmokėjimo formų plėtojimas, darbuotojų
kvalifikacijos tobulinimas, struktūrinių pokyčių padarinių švelninimas);

– lygių galimybių darbo rinkoje didinimas (visiems prieinamos darbo rinkos formavimas, vyrų ir moterų lygių galimybių darbo rinkoje užtikrinimas, asmenų su negalia rėmimas);

– užimtumo politikos integralumo didinimas (užimtumo ir darbo rinkos valdymo sistemos tobulinimas, institucinės darbo rinkos sistemos stiprinimas ir pertvarkymas, atviros darbo rinkos formavimas, privačių įdarbinimo agentūrų sistemos plėtojimas).

3.2. Sveikatos politika

Iki šiol nėra visuotinai priimto “sveikatos” sąvokos turinio apibūdinimo. Dažniausiai remiamasi apibrėžimu, kurį pateikia pasaulinė sveikatos organizacija: “Sveikata yra nedarbingumo nebuvimas”. Nedarbingumas yra ribotos žmogaus galimybės (sugebėjimai) atlikti veiksmus, kurie laikomi normaliais, įprastais kiekvienam individui.” Gyventojų sveikatos būklės analizėje paprastai naudojami ne “pozityvūs” rodikliai, kurie galėtų parodyti sveikatos stokos buvimą, bet vadinamieji “negatyvūs” matai, apibūdinantys sveikatos stokos nebuvimą – ligas, nedarbingumą ir galiausiai mirtį. Todėl galima teigti, kad sveikatos statistika – tai sergamumo ir mirtingumo statistika.

Žmogaus socialinės raidos požiūriu bendriausi sveikatos politikos tikslai yra ilginti gyvenimo trukmę, mažinti mirtingumą ir sergamumą. Šie tikslai yra realizuojami, palaikant sveikatos “ rėmimo” veiksnius (tobulinant sveikatos priežiūros įstatyminę bazę, skatinant medicinos bei reabilitacijos paslaugų plėtrą bei gerinant jų kokybę, propaguojant sanitarinį švietimą ir pan.) bei ribojant ir mažinant sveikatos “rizikos” veiksnių (aplinkos užterštumo, žalingų įpročių ir t.t.) poveikį. Sveikatos politikos priemonės ir programos yra skirtos ligų profilaktikai.

Nuo 1970 m. išsivysčiusios šalys, vykdydamos sveikatos politiką, didžiausią dėmesį skyrė ligų prevencijos bei sveikatos priežiūros efektyvumo didinimo priemonėms, siekdamos, kad medicinos paslaugos būtų prieinamos kiekvienam gyventojui.

Iki dešimtojo dešimtmečio sveikatos politika Lietuvoje buvo “pasyvi”, nukreipta ne į ligų prevenciją, bet į jų gydymą, o sveikatos apsaugos sistemos plėtra vyko ekstensyviu keliu, t.y. statant naujs gydymo įstaigas, didinant personalo skaičių ir pan. Pastaraisiais metais šalyje formuojama sveikatos politika, atitinkanti išsivysčiusių šalių patyrimą, o Sveikatos politikos koncepcijos pagrindinės nuostatos remiasi Pasaulio sveikatos organizacijos programa.

3.3. Valstybės parama šeimai

Vienas pagrindinių socialinės paramos tikslų – tai padėti tenkinti būtiniausius poreikius tiems žmonėms, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos, o gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra ribotas. Todėl ir šeimoms bei vaikams yra mokamos socialinės išmokos ir teikiamos socialinės garantijos bei lengvatos.

Valstybinę šeimų ir vaikų rėmimo sistemą sudaro dvi pagrindinės dalys: nepriklausomai nuo šeimos turto ir pajamų mokamos pašalpos bei mažas pajamas turinčioms šeimoms teikiama parama įvertinus jų pajamas.

Gerinant socialinės paramos šeimoms ir vaikams sistemą įgyvendinamos svarbios kryptys: ekonominės socialinės aplinkos kūrimas mažinant nedarbą; profesinio aktyvumo skatinimas; paramos šeimoms ir vaikams sistemos tobulinimas; šeimų atsakomybės už šeimos gerovę didinimas; palankių sąlygų šeimoms kūrimas sprendžiant būsto problemas; pašalpų šeimoms derinimas su kitomis paramos formomis bei kitos priemonės, skatinančios žmones aktyviau integruotis į darbo rinką, įgyjant išsilavinimą

3.4. Senatvės politika

Valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos – svarbiausia socialinės apsaugos senatvėje rūšis.

Valstybines socialinio draudimo senatvės pensijas gali gauti asmenys, kai jie tenkina nustatytus amžiaus ir valstybinio socialinio pensijų draudimo stažo reikalavimus, tai yra:

1) yra sukakę nustatytą senatvės pensijos amžių;

2) turi minimalų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, nustatytą senatvės pensijai (minimalus pensijų draudimo stažas senatvės pensijai gauti – 15 metų).

Pensijų draudimo stažas, tai laikas, per kurį asmenys patys moka arba už juos yra mokamos ar turi būti mokamos nustatytos privalomos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos.

Senatvės pensiją sudaro dvi dalys: pagrindinė ir papildoma.

Pagrindinė pensijos dalis lygi valstybinei socialinio draudimo bazinei pensijai ir yra vienoda visiems asmenims, turintiems būtinąjį valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą (jo neturintiems ji proporcingai mažinama). Bazinė pensija negali būti mažesnė už 110 proc. minimalaus gyvenimo lygio. Šiuo metu bazinė pensija yra 152 Lt.

Papildoma pensijos dalis – tai su draudžiamosiomis pajamomis susijusi išmoka (papildoma pensijos dalis), kuri atspindi individualaus teisingumo principą, tai yra pensijų išmokos, proporcingos asmens mokėtoms valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokoms.

3.5. Migracijos problemos

Migracija – tai gyventojų, gyvūnijos kėlimasis iš vienos vietos į kitą, lotyniškai reiškia kraustymasis. Migrantas – tai žmogus, persikeliantis gyventi iš vienos vietos į kitą. Šias sąvokas galime rasti kiekviename tarptautiniame žodžių
enciklopedijoje. Tačiau dėl ko žmonės kelaisi iš vienos vietos į kitą, apibūdina kokia tai yra migracija. Šiuo metu taprtautinių bendrijų veikėjai, mokslininkai, politikai išskiria dvi migracijos rūšis: laisva migracija, priverstinė migracija.

Laisvą migraciją galime apibudinti kaip savanorišką žmonių kėlimąsi iš vienos vietos ir viso to pagrindinės priežastys yra pokyčiai darbo rinkoje (įvairiuose regionuose), noras susipažinti su šalių kultūra, išsivystymu ir t.t. laisvą migraciją galime vaizdžiai pamatyti šiandieninėje Europos sąjungoje, čia ES piliečiai gali be jokių kliūčių laisvai judėti iš vienos ES priklausančios valstybės į kitą. Tačiau, nežiūrint į esamą galimą laisvą žmonių judėjimą, žmonių persikraustymai iš vienos ES šalies į kitą nėra masinis reiškinys, be to jis menkesnis pokario dešimtmečiais. Pagrindiniai trukdžiai, lemiantys žmonių persikėlimą iš vienos Sąjungos šalies į kitą, yra kalbos barjeras, socialinė aplinka, būsto problema.

Priverstine migracija vadinamas reiškinys, kai žmogus dėl karo ar persekiojimo privalo ieškoti prieglobsčio kitur. Atvirksčiai nei laisvas migrantas, priverstinis migrantas neiskelai sau tokių barjerų kaip kalbos socialinė aplinka.

Pagrindiniai taikomi teisiniai dokumentai, apimantys svarbiausius pabėgėlių aspektus, jų teises ir pareigas, yra 1951 m. konvencija dėl pabėgėlių statuso ir 1967 dėl pabėgėlių statuso. 1951 m. konvencija dėl pabėgėlių statuso suteikė apsaugą tik Europos valstybių, o 1967 m. pasirašytas protokolas išplėtė konvensijos taikymą už Europos ribų. Šiuo metu vieną arba abu šiuo teisės dokumentus pasirašiusios 139 valstybės.

Pabėgėliams garantuojamos pagrindinės žmogaus teisės – teisė į gyvybę, minties laisvę, šeimos vienybę, teisė būti nediskriminuojamam ir laisvė nuo kankinimų, žeminančio elgesio.

4. VAIKO TEISĖS IR SOCIALINĖ NAŠLAITYSTĖS PREVENCIJA

Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinėje įvaikinimo srityje, kuri įsigaliojo Lietuvoje nuo 1998 m. rugpjūčio 1 d., įpareigoja valstybes pripažinti kiekvieno vaiko teisę į tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jam visiškai, protiškai, dvasiškai, doroviškai ir socialiai vystytis. Tėvams arba kitiems vaiką auklėjantiems asmenims tenka didžiausia atsakomybė už gyvenimo sąlygų, būtinų vaikui vystytis, sudarymą pagal jų sugebėjimus ir finansines galimybes. Valstybė turi imtis reikiamų priemonių ir padėti tėvams bei kitiems vaiką auklėjantiems asmenims šią teisę įgyvendinti, o prireikus teikti materialinę paramą ir remti įvairias programas, ypač aprūpinimo maistu, drabužiais ir būstu.

Pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (Šeimos teisės XI skyriaus Tėvų teisės r pareigos vaikams 3 skirsnio Asmeninės tėvų teisės ir pareigos) 3.165 straipsnio 1 dalį „tėvai turi teisę ir pareigą auklėti savo vaikus ir yra atsakingi už savo vaikų auklėjimą ir vystymą, privalo rūpintis savo vaikų sveikata, jų dvasiniu ir moraliniu ugdymu.“

4.1. Našlaitystės priežastys

Šeima yra socialinė institucija, kuri remiasi tam tikra socialinių normų, elgesio taisyklių, apibrėžiančių sutuoktinių, tėvų ir vaikų bei kt. giminaičių tarpusavio santykius, visuma, todėl jai tenka pirminė atsakomybė už vaiko apsaugą, auklėjimą ir vystymąsi. Tačiau atlikti tyrimai rodo, jog pagrindinė našlaitystės priežastis – daugėja socialinės rizikos šeimų, kuriose vyrauja krizė dėl to, kad vienas ar keli šeimos nariai piktnaudžiauja psichoaktyviomis medžiagomis; yra priklausomi nuo azartinių lošimų; neprižiūri savo vaikų, leidžia jiems valkatauti, elgetauti; dėl turimos negalios, skurdo, socialinių įgūdžių stokos negali ar nemoka prižiūrėti vaikų; naudoja psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą; gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos interesams.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3515 žodžiai iš 6902 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.