Socialinės apsaugos politikos įgyvendinimo teoriniai aspektai
5 (100%) 1 vote

Socialinės apsaugos politikos įgyvendinimo teoriniai aspektai

1121314151617181

TURINYS

ĮVADAS

I.SOCIALINĖS APSAUGOS SAMPRATA IR JOS VAIDMUO SOCIALINĖJE POLITIKOJE

II.SOCIALINĖS POLITIKOS MODELIAI

III.SOCIALINĖS APSAUGOS STRUKTŪRA

IV.LIETUVOS SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMOS STRUKTŪRA:

4.1.Privalomas socialinis draudimas.

4.2.Socialinės paramos sistema:

4.2.1.Socialinės paramos organizavimas, valdymas ir finansavimas

4.2.2.Socialinės paramos teikimo principai ir būdai

4.2.3.Socialinės pašalpos ir piniginės išmokos

4.2.4.Socialinės paslaugos ir socialinė globa

V.IŠVADOS

VI.LITERATŪRA

ĮVADAS

Socialinė apsauga – viena iš svarbiausių veiklos sričių ir reikalaujanti bene daugiausiai dėmesio ir biudžetinių lėšų. Nuo socialinės apsaugos politikos įgyvendinimo veiklos efektyvumo labiausiai priklauso piliečių nuomonė apie valdžios institucijų darbą. Teisingai vykdoma socialinės apsaugos politika yra svarbus kiekvienos demokratinės valstybės saugumo ir stabilumo garantas.

Ssocialinė politika daugelyje literatūros šaltinių apibrėžiama kaip valstybės vykdomas pajamų paskirstymas ir turtinių santykių reguliavimas tarp žmonių ir socialinių grupių, siekiant socialinio teisingumo ir lygybės.

Darbo tikslas- bendrosios ir Lietuvos socialinės apsaugos politikos analizė.

Kad pasiekti tikslą išsikėliau šiuos uždavinius:

§ Pateikti socialinės apsaugos ir socialinės politikos sampratą;

§ Apibūdinti socialinės politikos modelius;

§ Pateikti bendrosios socialinės apsaugos struktūrą;

§ Išanalizuoti Lietuvos socialinės apsaugos sistemos struktūrą.

Darbą sudaro keturi dideli skyriai. Ketvirtas skyrius susideda iš keleto poskyrių. Darbe naudojau

Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų, knygose bei interneto puslapiuose pateiktą informaciją.

I. SOCIALINĖS APSAUGOS SAMPRATA IR JOS VAIDMUO SOCIALINĖJE POLITIKOJE

Socialinės apsaugos terminas pirmą kartą buvo pavartotas JAV įstatymų leidyboje prezidento Franklino D. Roosevelto administracijai 1935m. priimant JAV Socialinės apsaugos įstatymą. Socialinė apsauga gali būti įvairi. Todėl tyrinėtojai ir dabar tebeieško socialinės apsaugos apibrėžimo.

Pasaulyje socialinės apsaugos sąvoka interpretuojama įvairiai. “Be to yra šalių, kuriose apskritai neegzistuoja socialinės apsaugos sąvoka. Šiose šalyse manoma, kad tokios sąvokos kaip “socialinis draudimas”, “socialinė parama” ir pan. yra nepakankamai tarpusavyje susijusios, kad jas galima būtų sujungti į vieną platesnę ir apibendrinančią sąvoką “socialinė apsauga”. [2;11]

Kartais bandoma apibrėžti, kad socialinė apsauga yra politikos priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti asmenis esant įvairioms gyvenimo situacijoms ir sąlygoms, kuriose iškyla asmens pragyvenimo pavojus. Tarptautinė darbo organizacija (Intenational Employment Organisation] siūlo tokį socialinės apsaugos apibrėžimą: “Tai apsauga, kurią visuomenė, naudodama įvairias priemones, teikia savo nariams, nuo ekonominių ir socialinių nelaimių, kurias gali sukelti žymus darbo užmokesčio sumažėjimas ar jo mokėjimo nutraukimas dėl ligos, motinystės atostogų, suluošinimo darbe, nedarbo, negalės, senatvės ir mirties. Ji apima taip pat medicininę priežiūrą ir paramą šeimoms su vaikais”. [3;134]

Naujesnius socialinės apsaugos apibrėžimus pateikia S.Sienfildas ir I.Berghmanas. S. Sinfieldas socialinę apsaugą, panašiai kaip ir sveikatos, apibūdina situaciniu požiūriu, t.y. kaip visapusišką žmogaus apsaugą nuo lėšų praradimo.

Savo ruožtu I. Berghmanas (Berghman) socialinę apsaugą suvokia kaip žmogaus apsaugą nuo žalos jam pačiam.

D. Pieters sako, jog tokia socialinės apsaugos apibrėžimų įvairovė nėra blogas reiškinys, tačiau įvairias socialinės apsaugos sistemas visada reikia lyginti atsargiai. [2;12]

Darbe vadovausiuosi tokia socialinės apsaugos samprata: “Socialinė apsauga – konkrečios situacijos atveju suteikiamų priemonių visuma, kurios reikalingos minimaliam (normaliam) žmogaus pragyvenimo lygiui pasiekti.

Daugelyje literatūros šaltinių socialinė politika apibrėžiama kaip valstybės vykdomas pajamų paskirstymas ir turtinių santykių reguliavimas tarp žmonių ir socialinių grupių, siekiant socialinio teisingumo ir lygybės.

“Socialinė politika – visuma priemonių bei politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės; apima socialinę apsaugą bei priemones, taikomas užimtumo, mokymo bei aprūpinimo būstu srityse. [2;77]

Lietuviai autoriai, kaip pvz. J.Matakas, socialinę politiką apibūdina taip “Socialinė politika – tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas priklausomai nuo pajamų praradimo arba nemokamas socialinių paslaugų teikimas piliečiams. [4;395]

Valstybės vaidmuo yra svarbiausias priimant įstatymus, kuriais ir reguliuojama socialinė politika. Dažniausiai šią politiką nulemia materialinė gamyba, nevienodas išsivystymas ir civilizacijos raida. Priemonės ir tikslai dažniausiai priklauso nuo kiekvienos šalies valdžios politinės –ideologinės orientacijos. Socialinės politikos vietą bei vaidmenį visuomenės gyvenime rodo šios ypatybės:

§ socialinę politiką sąlygoja nacionalinių pajamų dydis; ji nėra savarankiška, o priklauso nuo
visuomenės ekonominės veiklos rezultatų;

§ socialinės politikos įgyvendinimas daro grįžtamąjį poveikį liaudies ūkiui, kitų gyvenimosferų raidai;

§ socialinė politika yra piliečių požiūrio į valstybę, valdančiąsias ir opozicines partijas formavimo priemonė. [15;205]

Paprastai socialinė politika realizuojama per socialinio draudimo, aprūpinimo ir globos principus.

Valstybė disponuoja dideliais finansais ir materialiniais ištekliais. Vakarų Europos valstybių vyriausybės perskirsto iki pusės bendrojo nacionalinio produkto ir socialinėms reikmėms skiria daugiau pusės metinio biudžeto. Valstybinio reguliavimo priemonės padeda koreguoti konkurencinės rinkos mechanizmo veikimą ir švelninti jos pasekmes ekonomikai bei kitoms visuomenės gyvenimo sritims.

Moderni valstybė yra ta, kurioje veikia laisva rinkos ekonomika ir iškilus būtinybei valstybė stengiasi teikti socialinę apsaugą. Rinka aptarnauja didžiąją dalį žmonių produktais ir paslaugomis. Kai rinka tobula, veikia sveika konkurencija (pasiūla – paklausa). Laisvos rinkos sąlygomis žmogus turi galimybę tapti turtingu, dirbdamas ir rodydamas iniciatyvą. Tačiau vien rinka negali užtikrinti visiems žmonėms vienodų galimybių, nes rinkoje veikia tie, kurie sugeba dalyvauti ir laimėti. Rinkos ekonomikos sąlygos išryškina žmonių grupes, kurioms socialinė apsauga tampa itin svarbi.

Valstybės priedermė — pasirūpinti tais, kurie savo jėgomis negali ar nesugeba išlikti rinkoje ir dėl to greta rinkos būtini ir valstybinio reguliavimo metodai. Valstybė, panaudodama biudžetą, perskirsto nacionalinį produktą taip, kad žymi turtingų ir mokių piliečių pajamų dalis skiriama neturtingųjų rėmimo programoms.

Socialinės apsaugos išmokoms reikia gana nemažai pinigų. Tam tikslui socialinės apsaugos sistema numato būtinų fondų surinkimą. Socialinės apsaugos sistemos ar schemos biudžetą nustato politinė valdžia arba institucija, administruojanti tą sistemą ar schemą. Savaime suprantama, kad kuo daugiau valstybinių lėšų yra skiriama sistemai ar schemai finansuoti, tuo daugiau vyriausybė jas kontroliuoja.

Dauguma socialinių draudimo sistemų yra bent iš dalies finansuojamos iš įmokų, kurias moka patys apdraustieji ir jų darbdaviai . Įmokų procentą (arba įmokų dydį) nustato vyriausybė arba socialinės apsaugos institucija, administruojanti socialinio draudimo schemą.

Valstybė dalinai kompensuoja darbdaviams mokesčių išrinkimą į biudžetą kitais būdais. Pavyzdžiui, gelbsti stambiausias bankrutuojančias kompanijas, suteikdama lengvatinius kreditus, finansuodama mokslinius-tiriamuosius ir bandomuosius – konstruktorinius darbus, suteikdama užsakymus; pirkdama firmų produkciją; sudarydama palankias tarptautinių ekonominių ryšių sąlygas ir t.t. Taigi valstybė disponuoja plačia socialinių paslaugų sistema, kuri padeda mažinti socialines problemas.

II. SOCIALINĖS POLITIKOS MODELIAI

Valstybės socialinių paslaugų sektoriaus egzistavimas turėjo įtakos “gerovės valstybės” termino atsiradimui. “Gerovės valstybės” esmė – valstybės kaip pagrindinio visuomenės transformavimo, asmens laisvių, žmogaus teisių, socialinio teisingumo ir socialinės lygybės gynimo instituto prasmės suvokimas”.[4;396] Šis “Gerovės valstybės” modelis sukurtas Vakarų Europoje, kurio pagrindinės funkcijos yra socialinės lygybės įtvirtinimas, standartinių rizikų (bedarbystė, profesiniai susirgimai) mažinimas bei socialinė parama. [4;414]

Valstybė teikia ir administruoja paslaugas ir pašalpas, tačiau kartu į socialinę politiką įtraukia privačią ir kolektyvinę paramą. Ta parama privalo būti periodiškai apibrėžta ir institucionalizuota. Perskirstymo problemos supratimas ir sprendimo kelių pasirinkimas leidžia išskirti tokius socialinės gerovės modelius:

1. Liberalųjį modelį, kuris numato valstybės atsakomybę už socialinės apsaugos tinklo sukūrimą labai žemame lygyje. Siekiama visuomeninius fondus naudoti ypač efektyviai, socialinę paramą teikiant žmonėms, kurie patiria didžiausią nepriteklių ir tik įvertinus kiekvieną konkretų atvejį. Dirbantieji gali susiorganizuoti paramą sau šeimos viduje, per rinką arba per privatų draudimą bei santaupas.

2. Korporatyvinį modelį, kuris garantuoja darbuotojui stabilų gyvenimo lygį. Darbuotojas ligos ar nedarbo atveju turi individualiai gelbėtis. Lygybė reiškia pajamų sumažėjimo rizikos paskleidimą. Socialinė politika remiasi privalomu socialiniu draudimu, nustatytu valstybės įstatymais, kurie reikalauja ir darbo rinkos dalyvių (darbuotojų ir darbdavių) susitarimo dėl socialinės politikos.

3. Socialdemokratinį modelį, kuriame lygybė suvokiama kaip pajamų perskirstymas, o ne jų išsaugojimas. Socialinė gerovė laikoma piliečio teise. Siekimas sukurti lygybę sąlygojo stiprią valstybės intervenciją į pajamų perskirstymą ir paslaugų teikimą. Socialinė apsauga finansuojama per valstybės biudžetą, o teisė į aprūpinimą taikoma visiems visuomenės nariams (universalizmo principas). Šis modelis dar vadinamas skandinaviškuoju arba instituciniu .

4. Katalikiškąjį modelį, kuris remiasi krikščioniškuoju socialiniu mokymu, pagal kurį artimiausia instancija turi suteikti paramą vargstančiam. Pirmiausia pats individas turi rūpintis savimi, o jeigu jis nepajėgu –
atsakomybės imasi šeima, kaimynai, vietinė bendruomenė, apimanti bažnyčią ir pasaulietines organizacijas. Tik paskutinėje vietoje numatoma valstybės parama. Be abejo, tvirta šeima dažnai bus patikimiausia užuovėja nuo socialinės rizikos. [4;396-397]

Pietų Europos šalyse (Ispanija, Prancūzija, Italija) stipresnės katalikybės tradicijos, todėl ten vyrauja katalikiškas modelis. Tose valstybėse socialinės išlaidos mažesnės, bet labiau pabrėžiama šeima ir privati labdara. Šiaurės Europos šalys (Danija, Norvegija, Olandija, Švedija, Suomija) remiasi socialdemokratiniu arba instituciniu modeliu. Ekstensyvi ir išlaidi valstybė dominuoja socialinėje sferoje. Bet šiose šalyse yra stiprūs ir korporatyvinio modelio požymiai, t.y. nors transferai remiasi ne dalyvavimu darbo rinkoje, kaip yra korporatyviniame modelyje, bet pajamų kompensavimas naudojamas kaip ir pastarajame. Vokietija yra korporatyvinio modelio pavyzdys. Pagrindiniai socialinės apsaugos veikėjai yra įmonės ir profsąjungos. Instituciniai perskirstymo elementai taikomi tiems, kurie lieka už korporatyvinė paramos ribų ir parama jiems teikiama pajamų įvertinimo pagrindu. Anglijoje korporatyvinė struktūra silpnesnė negu kitose Europos šalyse, bet atitinkamai stipresnis institucinis perskirstymas. Pilietybė yra socialinės paramos gavimo sąlyga. Laikomasi lygių galimybių ir kuo mažesnio ideologijos kišimosi į rinką. Socialinis aprūpinimas yra žemo lygio. Visa tai būdinga liberaliam modeliui.

Skandinavijos šalys (Norvegija, Švedija, Suomija) — vienos mažiausių valstybių, bet pagal savo ekonominį socialinį pajėgumą, bendrą nacionalinį turtą vidutiniškai vienam gyventojui priskiriamos prie labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių. Skandinavijos valstybėms, palyginti su kitomis socialinės gerovės šalimis yra būdingi dvylika išskirtinių bruožų:

· Socialinės gerovės institucijose valstybė atlieka kur kas didesnį vaidmenį negu kitose šalyse: pavyzdžiui, valstybė garantuoja pensijas ir nemokamą sveikatos apsaugą visiems gyvenantiems šalyje, o paslaugų administravimas yra atiduotas provincijoms arba vietiniams valdžios organams.

· Jos turi, palyginti su kitomis šalimis, didesnę dalį darbo jėgos dirbančios socialinėje, sveikatos apsaugos ir švietimo srityje (apie 30% visų dirbančiųjų).

· Didesnė dalis visuomeninių institucijų darbuotojų dirba socialinėje ir švietimo srityje. Apie 90% jų dirba visuomeniniame sektoriuje, kai kitose Europos šalyse šis skaičius siekia 40- 80%, o JAV – 45%.

· Socialinės gerovės sistemos pasižymi bendresnio pobūdžio organizacinėmis struktūromis, pvz., centralizuotai organizuota pensijų, ligos išmokų (Norvrgija), išmokų vaikams ir sveikatos apsaugos paslaugų tvarka (šias paslaugas teikia vietinės valdžios institucijos).

· Valstybės institucijų vaidmuo yra stipresnis negu kitose Europos šalyse. Skandinaviškos visuomenės yra labiau tolerantiškos valstybės atžvilgiu.

· Socialinės gerovės sistemos yra universalios, t.y. jos apima visus gyventojus arba visas piliečių grupes; kiekvienam gyventojui priklauso senatvės pensija, kai sulaukiama atitinkamo amžiaus, nepriklausomai nuo to, ar gyventojas dirbo, ar ne, kiekviena šeima, auginanti vaikus, gauna pinigines išmokas; kiekvienas gyventojas naudojasi pačiomis geriausiomis medicinos paslaugomis, nepriklausomai nuo pajamų, socialinės padėties ar kitų socialinių ar asmeninių savybių.

· Socialinės teisės yra paremtos pilietybe, nors užtenka gyventi šalyje (netgi neturint šalies pilietybės); socialinės teisės nepriklauso, kaip daugelyje žemyninės Europos valstybių, nuo dalyvavimo rinkoje.

· Socialinės gerovės institucijos nesiremia darbinėmis grupėmis. Asmenys, kurie gauna dideles pajamas, yra integruoti į tą pačią sistemą kaip ir tie, kurie gauna mažas pajamas arba visai jų neturi. Čia nėra lyčių nelygybės ir tai atsispindi mokant socialines išmokas.

· Gerovės institucijose mokamos ir piniginės išmokos, ir suteikiama kur kas daugiau socialinių paslaugų nei kitose Europos šalyse. Tai ir vaikų darželiai, ir slaugos namai, ir pagyvenusių žmonių namai.

· Nedarbo likvidavimas — vienas svarbiausių tikslų Šiaurės valstybėse. Dirbančiųjų moterų yra daugiausiai tarp išsivysčiusių šalių. Norvegijoje nedarbas tesudaro 3%. Vykdoma aktyvi darbo rinkos politika: stengiamasi bedarbius greičiau įdarbinti, o ne mokėti jiems pašalpas.

· Socialinės gerovės politiką remia visuomenė. Rinkėjai svarbiausiomis laiko socialinės gerovės, sveikatos apsaugos, priežiūros senatvėje problemas.

Taigi socialinės gerovės sistemai būdingas spartus ekonomikos augimas, pažangi užsienio politika, teisingesnis paskirstymas ir socialinė taika. Skandinavijoje daugelis problemų (nusikalstamumas, alkoholizmas, narkomanija, nedarbas, vienišos motinos ir tėvai, skurdas) yra mažesnio lygio. Socialinė ir pajamų politika labiau orientuota į lygybę, todėl formuojasi didesnis socialinis vienalytiškumas, socialinis ir politinis stabilumas, geresnė kriminogeninė padėtis.

Socialinis saugumas Vokietijoje visada turėjo pirmenybę prieš lygybę. Vokietijoje reiškėsi galimybių, o ne rezultatų lygybė, todėl socialinės politikos principai yra šie:

· Solidarumas, kai pasiekiamas asociacijų įsipareigojimas padėti savo nariams.

· Papildomumo
šalia pagrindinių leidžiama veikti mažiems socialinės paramos junginiams.

· Įsipareigojimas padėti pačiam sau.

Socialinė valstybė apibrėžta 1949 m. Konstitucijoje. Valstybė prisiima įsipareigojimą užtikrinti pakankamą pragyvenimo lygį ir socialinį teisingumą, įskaitant pajamų saugumo užtikrinimą, įsidarbinimo teisės saugumą ir perkamosios galios užtikrinimą.

Socialinio saugumo sistemą šiuolaikinėje Vokietijoje galima laikyti trijų svarbiausių principų sistema, kurią sudaro socialinis draudimas, socialinė parama ir socialinis sulyginimas bei socialinė gerovė. Socialiniam draudimui priklauso sveikatos draudimas, draudimas nelaimingų atsitikimų atveju, pensinis draudimas ir nedarbo draudimas. Socialinei paramai ir socialiniam sulyginimui priklauso parama karo aukoms, smurto aukoms, taip pat parama vaikams ir gyvenamojo ploto išlaikymui. Gerovės sistemai priklauso parama jaunimui, sveikatos paslaugos ir vadinamoji socialinė parama neįgaliesiems. Socialinis draudimas finansuojamas darbdavių ir dirbančiųjų, tuo tarpu socialinė parama, socialinis sulyginimas, pavyzdžiui, parama aukoms, finansuojama iš mokesčių valstybei. Gerovės principas taikomas tik tuo atveju, kai asmens šeima, kaimynai, pačios galinčios padėti grupės ir savanorišką gerovę taikančios organizacijos nebeįgali padėti. Tik tada, kai nebėra jokios alternatyvos, paramą suteikia valstybė. Tai pavadinta subsidiarystės principu.

Amerikietiškas modelis pripažįsta rinkos stichiją. Vyriausybės Amerikoje vaidina labai nereikšmingą vaidmenį skirstant gėrybes. Žmogus turi rūpintis savo gerove pats, valdžia jam gali padėti tik išskirtiniais atvejais. Socialine politika JAV siekiama padėti tik tiems žmonėms, kurie patys visiškai nesugeba išspręsti savo problemų. JAV socialinės programos buvo ir yra taikomos tik senyvo amžiaus žmonėms, fiziškai ar psichiškai nepilnaverčiams asmenims. Vyrauja klasikinis liberalizmas, kai pasikliaujama rinkos savireguliacija ir ypač akcentuojamas individualizmas. Politine tokios kultūros išraiška galima laikyti pagrindinių JAV politinių partijų – respublikonų (konservatyvizmo tradicija) ir demokratų (liberalizmo tradicija) veiklą.

Vakarų politologai laikosi dviejų požiūrių, tipologizuodami visuotinės gerovės valstybes. Pirmieji išskiria idealius tipus, o antrieji tiria atskirą valstybę ar valstybių grupę pagal joms būdingas savybes. Pirmasis klasifikacines schemas, nenurodydamas konkrečių šalių, pateikė anglų politologas R. Titmus. Jis išskyrė tokius modelius:

1. Marginalinį (liekamojo pobūdžio) – JAV.

2. Socialinę politiką, priklausančią nuo pramonės išsivystymo lygio – Vokietijoje.

3. Institucinį modelį – Didžiojoje Britanijoje ir Skandinavijoje.

R. Titmus klasifikacija skiriasi nuo aukščiau nagrinėtos tuo, jog nepažymimas katalikiškas modelis.

III. SOCIALINĖS APSAUGOS STRUKTŪRA

Socialinė apsauga strukrūrizuojama pagal socialinius pavojus. Tačiau kai kurių pavojų padariniai ir pagalbos priemonės yra labai artimos, todėl jos jungiamos kartu. “Pagal 1952 m. birželio 28 d. Tarptautinės darbo organizacijos konferencijoje priimtą konvenciją Nr. 102 “Socialinė apsauga (Minimalūs standartai)” socialinės apsaugos sritis yra suskirstyta pagal teikiamas pensijas ir pašalpas organizaciniais bei funkciniais tikslais į tokias šakas:

· senatvės, invalidumo ir našlystės (maitintojo netekimo) pensijos;

· ligos ir gimdymo pašalpos bei medicininė pagalba;

· išmokos nelaimingų atsitikimų darbe atvejais;

· nedarbo pašalpa;

· pašalpa šeimai.

· globa ir būtiniausių pragyvenimo išteklių užtikrinimas. [3;135]

Nors kiekvienos iš šių šakų išmokomis siekiama apsaugoti asmenis nuo skirtingų pavojų, visos jos turi keletą bendrų bruožų. Pirma, visi šie pavojai, išskyrus nedarbo pašalpą, turi tam tikrą biologinį aspektą, t.y. susiję su liga, nelaimingu atsitikimu darbe, motinyste, senatve, mirtimi ar šeimos padidėjimu. Antra,visi pavojai sąlygoja darbuotojų darbo užmokesčio sumažėjimą, praradimą ar papildomų išlaidų atsiradimą. Trečia, visi šie pavojai gali būti suskirstyti į tam tikras kategorijas pagal jų rūšį, pavyzdžiui liga, motinystė ir nedarbas.

Socialinė apsauga vykdoma vadovaujantis trimis pagrindiniais principais:

· Nuopelnų principas. Pagal jį teisė į apsaugą ir apsaugos dydis priklauso nuo asmens išankstinio įnašo (įmokos) į socialinės apsaugos sistemą. Įmoka paprastai nustatoma procentine dalimi nuo buvusio darbo užmokesčio, kuris savo ruožtu atspindi, ar/ir kiek asmuo įdėjo pastangų dalyvaudamas darbo rinkoje iki susidūrimo su socialine rizika.

· Kategorijos principas. Jis reiškia, kad remiami asmenys, priklausantys tam tikrai iš anksto numatytai kategorijai (seni žmonės, vaikus auginančios šeimos ir pan.). Kategorijos nustatomos atsižvelgiant į tai, ar joms gali grėsti pragyvenimo sunkumai ir skurdas. Tačiau susitaikoma su tuo, kad ne kiekvienas į tą kategoriją patekęs asmuo skursta.

· Stokos arba skurdo principas. Pagal jį remiami tik tie, kurių pragyvenimo šaltiniai yra nepakankami. Tai ištiriama kiekvienu atveju prieš nusprendžiant suteikti socialinę paramą.

Pagal išvardintus principus visą socialinę apsaugą galima suskirstyti į tris pagrindines dalis: įmokines išmokas ir paslaugas – socialinį
neįmokinę socialinę paramą, teikiamą patikrinus pragyvenimo šaltinius, ir neįmokines kategorines išmokas, teikiamas netikrinant pretendento pajamų ar pragyvenimo šaltinių. Pastarosios dar vadinamos demograntais.

Taigi tos trys socialinės apsaugos dalys skiriasi dviem savybėmis – įmokų buvimu ar jų nebuvimu ir pragyvenimo šaltinių tikrinimu ar jų netikrinimu. Socialinis draudimas remiasi pretendentų išankstinėmis įmokomis, tačiau išmokos skiriamos neatsižvelgiant į jų skyrimo metu gaunamas pajamas ar kitus pragyvenimo šaltinius.Socialinė parama ir demograntai panašūs tuo, kad jų finansavimas remiasi bendrosiomis valstybės pajamomis, tačiau išmokų mokėjimo kriterijai skirtingi. Pirmoji remiasi pragyvenimo šaltinių tikrinimu, o demograntams tai netaikoma.

Socialinis draudimas pagrįstas kontrakto principu. Asmuo gali tikėtis išmokos socialinio pavojaus atveju, jeigu jis iš anksto dalyvavo socialiniame draudime ir savo arba darbdavio įmokomis prisidėjo prie sistemos finansavimo. Todėl dažnai ir pasakoma, kad socialinis draudimas remiasi nuopelnų principu. Kiti pagrindiniai socialinio draudimo bruožai seka iš jo pagrindinio principo:

· jis finansuojamas įmokomis, kurias paprastai moka darbdaviai ir darbuotojai, tačiau šiais laikais dažnai prisideda ir valstybė. Nelaimingų atsitikimų darbe draudimo programas paprastai finansuoja tik darbdaviai;

· pajamos suformuoja specialius autonomiškus valstybės biudžeto atžvilgiu fondus, iš kurių mokamos pensijos ir pašalpos bei padengiamos administravimo išlaidos;

· fondų administravimas irgi yra autonomiškas valstybinės valdžios atžvilgiu;

· rezerviniai fondai, kurių laikinai nereikia išmokoms finansuoti, yra investuojami, siekiant uždirbti papildomų pajamų;

· dalyvavimas jame yra privalomas, išskyrus kai kurias išimtis;

· teisę į išmoką užtikrina sumokėtos apdraustojo ir/arba jo darbdavio įmokos;

· įmokų ir išmokų dydžiai susieti su apdraustojo asmens uždarbiu.

Socialinio draudimo prigimtis yra dvejopa. Viena vertus, jo išmokos “nusiperkamos” išankstinėmis įmokomis. Tuo jis panašus į komercinį draudimą. Kita vertus, įmokų ir išmokų dydžių priklausomybė nėra labai griežta. Priešingai, socialiniame draudime yra galimas perskirstymas iš didesnes pajamas gavusiųjų neturtingesnių naudai. Tuo socialinis draudimas skiriasi nuo komercinio, tuo jis panašus į socialinę paramą ir tuo, pasireiškia visuomenės solidarumas. Taigi socialinis draudimas yra kiek sudėtingesnis instrumentas tiek už paprastą paramą, tiek už komercinį draudimą.

Nuo socialinio draudimo prasidėjo šiuolaikinės socialinės apsaugos raida. Socialinio draudimo sistema pirmiausia buvo įvesta Vokietijoje 1883–1889 m., valdant kancleriui O. Bismarkui. “Bismarko modelis – tokia socialinė apsaugos sistema, sukurta pagal Vokietijos valstybės vadovo Oto Bismarko (Otto von Bismarck, 1845-1898) pasiūlymus, kai valstybės tikslas yra rūpintis visų gyventojų gerove, ypač palaikant labiausiai remtinus gyventojus ir pasitelkiant tam tikras institucijas bei bendruomenės išteklius.[1;13] 1883 m. buvo įvestas draudimas ligos atveju, kurį tvarkė savitarpio paramos fondai.

Vokietijos pavyzdžiu pasekė ir kitos Europos šalys, Lotynų Amerika, JAV ir Kanada, o po Antrojo pasaulinio karo — Afrika, Azija ir Karibų baseino šalys. Socialinis draudimas plėtėsi ne tik geografiniu požiūriu, jis aprėpė vis daugiau socialinių rizikų ir gyventojų sluoksnių. Be sveikatos, senatvės, nelaimingų atsitikimų darbe, vėliau atsirado invalidumo, maitintojo netekimo, ligos ir motinystės, nedarbo, o pastarąjį dešimtmetį jau ir slaugos draudimas.

Tokia socialinio draudimo ekspansija nesunkiai suprantama turint galvoje jo kontraktinį principą. Žmonės pretenduoja į išmokas ne kaip į labdarą, o kaip į išankstinėmis įmokomis nusipirktą apsaugą. Jie nereikalauja apsaugos vien tik iš turtingesniųjų, todėl nesulaukia ir didelio pastarųjų pasipriešinimo.

Socialinė parama remiasi stokos principu — asmeniui suteikiama pagalba, jeigu jis neturi lėšų pragyvenimui ir yra nepajėgus pasirūpinti savimi. Neįmokinės socialinės paramos atveju jokių išankstinių nuopelnų iš jo nereikalaujama, tačiau patikrinama, ar tikrai jis nepajėgus savarankiškai išsiversti. Kiti socialinės paramos bruožai:

· visos išlaidos dengiamos iš valstybės ar savivaldybės biudžetų;

· įvertinant poreikį, atliekami lėšų ir/arba turto testai, kuriuose atsižvelgiama į turimas pajamas ir išteklius;

· pašalpa nustatoma tokio dydžio, kad padidintų visas pareiškėjo pajamas iki moinimalaus lygio, kuris tuo metu visuomenėje pripažįstamas būtinu minimaliam pragyvenimui, bet jis nesiejamas su ankstesnėmis jo pajamomis ar buvusiu pragyvenimo lygiu.

Socialinės paramos ištakos siekia viduramžių “pagalbos vargšams” įstatymus, apie kuriuos daugiausia žinoma iš Anglijos istorijos. Modernioji visuomenė juos dažnai laiko žeminančiais nelaimingus žmones, kurie prieš susilaukdami pagalbos savo skurdumą turi įrodyti.

Tarptautinė darbo organizacija (International Employment Organisation) dar 1942 m. socialinę paramą apibrėžė taip: “Tarnyba arba schema, kuri asmenims teikia teisę į mažas išmokas, kurios yra pakankamo dydžio patenkinti minimalius poreikius ir finansuojamos iš mokesčių”. [3;138]

Skirtumas
tarp socialinio draudimo ir socialinės paramos gali būti nusakomas taip: kiekvienas apsidraudęs žmogus, patekęs į socialinės rizikos situaciją, turi teisę gauti socialinio draudimo pašalpą ar pensiją be jokio papildomo jo lėšų patikrinimo, t.y. nepriklausomai nuo to, ar iš tiesų tuo konkrečiu momentu be socialinio draudimo išmokos jis negalėtų išsiversti. Tačiau tikrinama, ar asmuo buvo prieš tai apdraustas, ar mokėjo (arba už jį buvo mokamos) įmokas į draudimo fondą. Tuo tarpu kiekvienas, pretenduojantis gauti socialinę paramą, turi būti pasiruošęs testui, kurio metu tikrinama, ar jo pajamos pakankamai mažos. Kartais patikrinama ir tai, ar jis darė tam tikras pastangas savarankiškoms pajamoms gauti.

Realioje tikrovėje kartais naudojamos socialinės apsaugos programos, kurias sunku tiksliai priskirti kuriai nors vienai iš aptartų dalių.

Pirmiausia tai pasakytina apie kategorines pašalpas. Kategorines išmokas galima vertinti kaip supaprastintą socialinę paramą skurstantiems. Vietoj kiekvieno asmens ar šeimos, pretenduojančių į socialinę paramą, pajamų ir gyvenimo sąlygų tikrinimo daroma prielaida, kad tam tikros asmenų ar šeimų kategorijos paprastai gyvena nepasiturinčiai: labai senyvo amžiaus asmenys, šeimos, auginančios daug vaikų ar globojančios vaiką – sunkų ligonį, vieniša motina, auginanti nepilnamečius vaikus. Tuomet paprasčiau įteisinti tam tikro dydžio paramą tokioms asmenų kategorijoms. Jeigu tą paramą gaus ir vienas kitas, galintis be jos išsiversti, tos papildomos išlaidos bus mažesnės už sudėtingas kiekvieno atvejo tikrinimo procedūras.

Į socialinį draudimą kartais įtraukiami ir tie asmenys, kurie neturi darbo pajamų, neturi darbdavio, tačiau tam tikros veiklos užsiėmimo laikotarpiu jie laikomi apdraustais ir gali pretenduoti į išmoką nemokėję įmokų. Tai gali būti studentai, vaikus auginančios motinos, labai mažas pajamas turintys savarankiškai dirbantys asmenys, kariai.

Paprastai socialinis draudimas ir socialinė parama tarpusavyje įvairiai derinama. Beveik visos pagrindinės socialinės rizikos gali būti įtrauktos į socialinį draudimą, o socialinė parama veikia kaip apsauginis tinklas, kuris apsaugo suteikus paramą tiems asmenims, kuriems socialinio draudimo reikalavimai neįveikiami arba jo suteikiamos išmokos per menkos. Gali būti ir toks derinys, kai socialinei paramai skiriamas svarbesnis vaidmuo aprėpiant dideles gyventojų grupes ar socialines rizikas, daug mažiau erdvės paliekant socialiniam draudimui.

Trumpai apžvelgsiu apie pasaulyje ryškėjančias tendencijas socialinės apsugos srityje.

Demokratinėje valstybėje tikimasi, kad valdžia būtų atskaitinga visiems visuomenės piliečiams. Dabar piliečiai daugiau traktuojami kaip klientai ar vartotojai, gaunantys tam tikras paslaugas. “Piliečių kolektyvo socialinių teisių apimtis mažėja, vis dažniau pirmenybė teikiama individualiam vartotojui, kuris gali susimokėti už teikiamas paslaugas, nei tiems, kurie dėl savo finansinės padėties negali naudotis tomis paslaugomis. [16; 603]

Komercinės atsiskaitomybės formos tendencija – orientacija į individualius vartotojus rinkoje, o ne į kolektyvą – visuomenę. Individualus vartotojas moka vartojamąjį mokestį pagal paslaugos teikimo kainą. Tokia sistema teisiškai negina ekonomiškai neprivilegijuotų vartotojų, kurie dažnai yra priklausomi nuo valstybės teikiamų pagrindinių paslaugų. Atskaitomybė turtingiems vartotojams, bet nėra įsipareigojimo būti atskaitingiems neturtingiems piliečiams, kurie nepriklauso vartotojų kategorijai. [16;603]

Auga atskaitomybė turtingiems, bet ne visiems piliečiams. Vartotojų sąvokos atsiradimas parodo diferenciaciją jų viduje: dideli vartotojai (privačios firmos, politiniai lyderiai) ir bendri vartotojai (mėgėjai). Tyrinėtojai perspėja, kad vartotojo sąvoka sumažina piliečių teises prieš valstybę, atskaitomybė visuomenei yra platesnė sąvoka nei vien atsiskaitymas už prekių ir paslaugų gavimą ir vartojimą.

Valdžios restruktūrizacija vyksta neprivilegijuotųjų nenaudai: sumažinamos privalomos sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos ir kt. programos. JAV, Vokietijoje įšaldomos programos remiančios bedarbius, Prancūzijoje įšaldytos sveikatos išlaidos, Belgijoje mažinamos socialinio saugumo subsidijos, Austrijoje mažinama gerbūvio programos, Kanadoje ribojamos regioninio vystymo subsidijos. [16;604]

Panašiai socialinės programos mažinamos Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalyse, kas neigiamai atsiliepia menkas pajamas turintiems piliečiams. Visuomeninio sektoriaus restruktūrizavimas nukreiptas prieš gerbūvio programas, mažina piliečių priėjimą prie sveikatos apsaugos ir švietimo. Smunka gyvenimo lygis, nes auga skurdas ir nedarbo lygis P.Azijos, Lotynų Amerikos, šiaurinės Afrikos šalyse.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 4318 žodžiai iš 8547 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.