Socialinės apsaugos politikos įgyvendinimo teoriniai aspektai
5 (100%) 1 vote

Socialinės apsaugos politikos įgyvendinimo teoriniai aspektai

TURINYS

ĮVADAS

I.SOCIALINĖS APSAUGOS SAMPRATA IR JOS VAIDMUO SOCIALINĖJE POLITIKOJE

II.SOCIALINĖS POLITIKOS MODELIAI

III.SOCIALINĖS APSAUGOS STRUKTŪRA

IV.LIETUVOS SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMOS STRUKTŪRA:

4.1.Privalomas socialinis draudimas.

4.2.Socialinės paramos sistema:

4.2.1.Socialinės paramos organizavimas, valdymas ir finansavimas

4.2.2.Socialinės paramos teikimo principai ir būdai

4.2.3.Socialinės pašalpos ir piniginės išmokos

4.2.4.Socialinės paslaugos ir socialinė globa

V.IŠVADOS

VI.LITERATŪRA

ĮVADAS

Socialinė apsauga – viena iš svarbiausių veiklos sričių ir reikalaujanti bene daugiausiai dėmesio ir biudžetinių lėšų. Nuo socialinės apsaugos politikos įgyvendinimo veiklos efektyvumo labiausiai priklauso piliečių nuomonė apie valdžios institucijų darbą. Teisingai vykdoma socialinės apsaugos politika yra svarbus kiekvienos demokratinės valstybės saugumo ir stabilumo garantas.

Ssocialinė politika daugelyje literatūros šaltinių apibrėžiama kaip valstybės vykdomas pajamų paskirstymas ir turtinių santykių reguliavimas tarp žmonių ir socialinių grupių, siekiant socialinio teisingumo ir lygybės.

Darbo tikslas- bendrosios ir Lietuvos socialinės apsaugos politikos analizė.

Kad pasiekti tikslą išsikėliau šiuos uždavinius:

§ Pateikti socialinės apsaugos ir socialinės politikos sampratą;

§ Apibūdinti socialinės politikos modelius;

§ Pateikti bendrosios socialinės apsaugos struktūrą;

§ Išanalizuoti Lietuvos socialinės apsaugos sistemos struktūrą.

Darbą sudaro keturi dideli skyriai. Ketvirtas skyrius susideda iš keleto poskyrių. Darbe naudojau

Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų, knygose bei interneto puslapiuose pateiktą informaciją.

I. SOCIALINĖS APSAUGOS SAMPRATA IR JOS VAIDMUO SOCIALINĖJE POLITIKOJE

Socialinės apsaugos terminas pirmą kartą buvo pavartotas JAV įstatymų leidyboje prezidento Franklino D. Roosevelto administracijai 1935m. priimant JAV Socialinės apsaugos įstatymą. Socialinė apsauga gali būti įvairi. Todėl tyrinėtojai ir dabar tebeieško socialinės apsaugos apibrėžimo.

Pasaulyje socialinės apsaugos sąvoka interpretuojama įvairiai. “Be to yra šalių, kuriose apskritai neegzistuoja socialinės apsaugos sąvoka. Šiose šalyse manoma, kad tokios sąvokos kaip “socialinis draudimas”, “socialinė parama” ir pan. yra nepakankamai tarpusavyje susijusios, kad jas galima būtų sujungti į vieną platesnę ir apibendrinančią sąvoką “socialinė apsauga”. [2;11]

Kartais bandoma apibrėžti, kad socialinė apsauga yra politikos priemonės, kuriomis siekiama apsaugoti asmenis esant įvairioms gyvenimo situacijoms ir sąlygoms, kuriose iškyla asmens pragyvenimo pavojus. Tarptautinė darbo organizacija (Intenational Employment Organisation] siūlo tokį socialinės apsaugos apibrėžimą: “Tai apsauga, kurią visuomenė, naudodama įvairias priemones, teikia savo nariams, nuo ekonominių ir socialinių nelaimių, kurias gali sukelti žymus darbo užmokesčio sumažėjimas ar jo mokėjimo nutraukimas dėl ligos, motinystės atostogų, suluošinimo darbe, nedarbo, negalės, senatvės ir mirties. Ji apima taip pat medicininę priežiūrą ir paramą šeimoms su vaikais”. [3;134]

Naujesnius socialinės apsaugos apibrėžimus pateikia S.Sienfildas ir I.Berghmanas. S. Sinfieldas socialinę apsaugą, panašiai kaip ir sveikatos, apibūdina situaciniu požiūriu, t.y. kaip visapusišką žmogaus apsaugą nuo lėšų praradimo.

Savo ruožtu I. Berghmanas (Berghman) socialinę apsaugą suvokia kaip žmogaus apsaugą nuo žalos jam pačiam.

D. Pieters sako, jog tokia socialinės apsaugos apibrėžimų įvairovė nėra blogas reiškinys, tačiau įvairias socialinės apsaugos sistemas visada reikia lyginti atsargiai. [2;12]

Darbe vadovausiuosi tokia socialinės apsaugos samprata: “Socialinė apsauga – konkrečios situacijos atveju suteikiamų priemonių visuma, kurios reikalingos minimaliam (normaliam) žmogaus pragyvenimo lygiui pasiekti.

Daugelyje literatūros šaltinių socialinė politika apibrėžiama kaip valstybės vykdomas pajamų paskirstymas ir turtinių santykių reguliavimas tarp žmonių ir socialinių grupių, siekiant socialinio teisingumo ir lygybės.

“Socialinė politika – visuma priemonių bei politinių veiksmų, kuriais siekiama socialinės gerovės; apima socialinę apsaugą bei priemones, taikomas užimtumo, mokymo bei aprūpinimo būstu srityse. [2;77]

Lietuviai autoriai, kaip pvz. J.Matakas, socialinę politiką apibūdina taip “Socialinė politika – tai piniginių išmokų ir paslaugų paskirstymas priklausomai nuo pajamų praradimo arba nemokamas socialinių paslaugų teikimas piliečiams. [4;395]

Valstybės vaidmuo yra svarbiausias priimant įstatymus, kuriais ir reguliuojama socialinė politika. Dažniausiai šią politiką nulemia materialinė gamyba, nevienodas išsivystymas ir civilizacijos raida. Priemonės ir tikslai dažniausiai priklauso nuo kiekvienos šalies valdžios politinės –ideologinės orientacijos. Socialinės politikos vietą bei vaidmenį visuomenės gyvenime rodo šios ypatybės:

§ socialinę politiką sąlygoja nacionalinių pajamų dydis; ji nėra savarankiška, o priklauso nuo
visuomenės ekonominės veiklos rezultatų;

§ socialinės politikos įgyvendinimas daro grįžtamąjį poveikį liaudies ūkiui, kitų gyvenimosferų raidai;

§ socialinė politika yra piliečių požiūrio į valstybę, valdančiąsias ir opozicines partijas formavimo priemonė. [15;205]

Paprastai socialinė politika realizuojama per socialinio draudimo, aprūpinimo ir globos principus.

Valstybė disponuoja dideliais finansais ir materialiniais ištekliais. Vakarų Europos valstybių vyriausybės perskirsto iki pusės bendrojo nacionalinio produkto ir socialinėms reikmėms skiria daugiau pusės metinio biudžeto. Valstybinio reguliavimo priemonės padeda koreguoti konkurencinės rinkos mechanizmo veikimą ir švelninti jos pasekmes ekonomikai bei kitoms visuomenės gyvenimo sritims.

Moderni valstybė yra ta, kurioje veikia laisva rinkos ekonomika ir iškilus būtinybei valstybė stengiasi teikti socialinę apsaugą. Rinka aptarnauja didžiąją dalį žmonių produktais ir paslaugomis. Kai rinka tobula, veikia sveika konkurencija (pasiūla – paklausa). Laisvos rinkos sąlygomis žmogus turi galimybę tapti turtingu, dirbdamas ir rodydamas iniciatyvą. Tačiau vien rinka negali užtikrinti visiems žmonėms vienodų galimybių, nes rinkoje veikia tie, kurie sugeba dalyvauti ir laimėti. Rinkos ekonomikos sąlygos išryškina žmonių grupes, kurioms socialinė apsauga tampa itin svarbi.

Valstybės priedermė — pasirūpinti tais, kurie savo jėgomis negali ar nesugeba išlikti rinkoje ir dėl to greta rinkos būtini ir valstybinio reguliavimo metodai. Valstybė, panaudodama biudžetą, perskirsto nacionalinį produktą taip, kad žymi turtingų ir mokių piliečių pajamų dalis skiriama neturtingųjų rėmimo programoms.

Socialinės apsaugos išmokoms reikia gana nemažai pinigų. Tam tikslui socialinės apsaugos sistema numato būtinų fondų surinkimą. Socialinės apsaugos sistemos ar schemos biudžetą nustato politinė valdžia arba institucija, administruojanti tą sistemą ar schemą. Savaime suprantama, kad kuo daugiau valstybinių lėšų yra skiriama sistemai ar schemai finansuoti, tuo daugiau vyriausybė jas kontroliuoja.

Dauguma socialinių draudimo sistemų yra bent iš dalies finansuojamos iš įmokų, kurias moka patys apdraustieji ir jų darbdaviai . Įmokų procentą (arba įmokų dydį) nustato vyriausybė arba socialinės apsaugos institucija, administruojanti socialinio draudimo schemą.

Valstybė dalinai kompensuoja darbdaviams mokesčių išrinkimą į biudžetą kitais būdais. Pavyzdžiui, gelbsti stambiausias bankrutuojančias kompanijas, suteikdama lengvatinius kreditus, finansuodama mokslinius-tiriamuosius ir bandomuosius – konstruktorinius darbus, suteikdama užsakymus; pirkdama firmų produkciją; sudarydama palankias tarptautinių ekonominių ryšių sąlygas ir t.t. Taigi valstybė disponuoja plačia socialinių paslaugų sistema, kuri padeda mažinti socialines problemas.

II. SOCIALINĖS POLITIKOS MODELIAI

Valstybės socialinių paslaugų sektoriaus egzistavimas turėjo įtakos “gerovės valstybės” termino atsiradimui. “Gerovės valstybės” esmė – valstybės kaip pagrindinio visuomenės transformavimo, asmens laisvių, žmogaus teisių, socialinio teisingumo ir socialinės lygybės gynimo instituto prasmės suvokimas”.[4;396] Šis “Gerovės valstybės” modelis sukurtas Vakarų Europoje, kurio pagrindinės funkcijos yra socialinės lygybės įtvirtinimas, standartinių rizikų (bedarbystė, profesiniai susirgimai) mažinimas bei socialinė parama. [4;414]

Valstybė teikia ir administruoja paslaugas ir pašalpas, tačiau kartu į socialinę politiką įtraukia privačią ir kolektyvinę paramą. Ta parama privalo būti periodiškai apibrėžta ir institucionalizuota. Perskirstymo problemos supratimas ir sprendimo kelių pasirinkimas leidžia išskirti tokius socialinės gerovės modelius:

1. Liberalųjį modelį, kuris numato valstybės atsakomybę už socialinės apsaugos tinklo sukūrimą labai žemame lygyje. Siekiama visuomeninius fondus naudoti ypač efektyviai, socialinę paramą teikiant žmonėms, kurie patiria didžiausią nepriteklių ir tik įvertinus kiekvieną konkretų atvejį. Dirbantieji gali susiorganizuoti paramą sau šeimos viduje, per rinką arba per privatų draudimą bei santaupas.

2. Korporatyvinį modelį, kuris garantuoja darbuotojui stabilų gyvenimo lygį. Darbuotojas ligos ar nedarbo atveju turi individualiai gelbėtis. Lygybė reiškia pajamų sumažėjimo rizikos paskleidimą. Socialinė politika remiasi privalomu socialiniu draudimu, nustatytu valstybės įstatymais, kurie reikalauja ir darbo rinkos dalyvių (darbuotojų ir darbdavių) susitarimo dėl socialinės politikos.

3. Socialdemokratinį modelį, kuriame lygybė suvokiama kaip pajamų perskirstymas, o ne jų išsaugojimas. Socialinė gerovė laikoma piliečio teise. Siekimas sukurti lygybę sąlygojo stiprią valstybės intervenciją į pajamų perskirstymą ir paslaugų teikimą. Socialinė apsauga finansuojama per valstybės biudžetą, o teisė į aprūpinimą taikoma visiems visuomenės nariams (universalizmo principas). Šis modelis dar vadinamas skandinaviškuoju arba instituciniu .

4. Katalikiškąjį modelį, kuris remiasi krikščioniškuoju socialiniu mokymu, pagal kurį artimiausia instancija turi suteikti paramą vargstančiam. Pirmiausia pats individas turi rūpintis savimi, o jeigu jis nepajėgu –
atsakomybės imasi šeima, kaimynai, vietinė bendruomenė, apimanti bažnyčią ir pasaulietines organizacijas. Tik paskutinėje vietoje numatoma valstybės parama. Be abejo, tvirta šeima dažnai bus patikimiausia užuovėja nuo socialinės rizikos. [4;396-397]

Pietų Europos šalyse (Ispanija, Prancūzija, Italija) stipresnės katalikybės tradicijos, todėl ten vyrauja katalikiškas modelis. Tose valstybėse socialinės išlaidos mažesnės, bet labiau pabrėžiama šeima ir privati labdara. Šiaurės Europos šalys (Danija, Norvegija, Olandija, Švedija, Suomija) remiasi socialdemokratiniu arba instituciniu modeliu. Ekstensyvi ir išlaidi valstybė dominuoja socialinėje sferoje. Bet šiose šalyse yra stiprūs ir korporatyvinio modelio požymiai, t.y. nors transferai remiasi ne dalyvavimu darbo rinkoje, kaip yra korporatyviniame modelyje, bet pajamų kompensavimas naudojamas kaip ir pastarajame. Vokietija yra korporatyvinio modelio pavyzdys. Pagrindiniai socialinės apsaugos veikėjai yra įmonės ir profsąjungos. Instituciniai perskirstymo elementai taikomi tiems, kurie lieka už korporatyvinė paramos ribų ir parama jiems teikiama pajamų įvertinimo pagrindu. Anglijoje korporatyvinė struktūra silpnesnė negu kitose Europos šalyse, bet atitinkamai stipresnis institucinis perskirstymas. Pilietybė yra socialinės paramos gavimo sąlyga. Laikomasi lygių galimybių ir kuo mažesnio ideologijos kišimosi į rinką. Socialinis aprūpinimas yra žemo lygio. Visa tai būdinga liberaliam modeliui.

Skandinavijos šalys (Norvegija, Švedija, Suomija) — vienos mažiausių valstybių, bet pagal savo ekonominį socialinį pajėgumą, bendrą nacionalinį turtą vidutiniškai vienam gyventojui priskiriamos prie labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių. Skandinavijos valstybėms, palyginti su kitomis socialinės gerovės šalimis yra būdingi dvylika išskirtinių bruožų:

· Socialinės gerovės institucijose valstybė atlieka kur kas didesnį vaidmenį negu kitose šalyse: pavyzdžiui, valstybė garantuoja pensijas ir nemokamą sveikatos apsaugą visiems gyvenantiems šalyje, o paslaugų administravimas yra atiduotas provincijoms arba vietiniams valdžios organams.

· Jos turi, palyginti su kitomis šalimis, didesnę dalį darbo jėgos dirbančios socialinėje, sveikatos apsaugos ir švietimo srityje (apie 30% visų dirbančiųjų).

· Didesnė dalis visuomeninių institucijų darbuotojų dirba socialinėje ir švietimo srityje. Apie 90% jų dirba visuomeniniame sektoriuje, kai kitose Europos šalyse šis skaičius siekia 40- 80%, o JAV – 45%.

· Socialinės gerovės sistemos pasižymi bendresnio pobūdžio organizacinėmis struktūromis, pvz., centralizuotai organizuota pensijų, ligos išmokų (Norvrgija), išmokų vaikams ir sveikatos apsaugos paslaugų tvarka (šias paslaugas teikia vietinės valdžios institucijos).

· Valstybės institucijų vaidmuo yra stipresnis negu kitose Europos šalyse. Skandinaviškos visuomenės yra labiau tolerantiškos valstybės atžvilgiu.

· Socialinės gerovės sistemos yra universalios, t.y. jos apima visus gyventojus arba visas piliečių grupes; kiekvienam gyventojui priklauso senatvės pensija, kai sulaukiama atitinkamo amžiaus, nepriklausomai nuo to, ar gyventojas dirbo, ar ne, kiekviena šeima, auginanti vaikus, gauna pinigines išmokas; kiekvienas gyventojas naudojasi pačiomis geriausiomis medicinos paslaugomis, nepriklausomai nuo pajamų, socialinės padėties ar kitų socialinių ar asmeninių savybių.

· Socialinės teisės yra paremtos pilietybe, nors užtenka gyventi šalyje (netgi neturint šalies pilietybės); socialinės teisės nepriklauso, kaip daugelyje žemyninės Europos valstybių, nuo dalyvavimo rinkoje.

· Socialinės gerovės institucijos nesiremia darbinėmis grupėmis. Asmenys, kurie gauna dideles pajamas, yra integruoti į tą pačią sistemą kaip ir tie, kurie gauna mažas pajamas arba visai jų neturi. Čia nėra lyčių nelygybės ir tai atsispindi mokant socialines išmokas.

· Gerovės institucijose mokamos ir piniginės išmokos, ir suteikiama kur kas daugiau socialinių paslaugų nei kitose Europos šalyse. Tai ir vaikų darželiai, ir slaugos namai, ir pagyvenusių žmonių namai.

· Nedarbo likvidavimas — vienas svarbiausių tikslų Šiaurės valstybėse. Dirbančiųjų moterų yra daugiausiai tarp išsivysčiusių šalių. Norvegijoje nedarbas tesudaro 3%. Vykdoma aktyvi darbo rinkos politika: stengiamasi bedarbius greičiau įdarbinti, o ne mokėti jiems pašalpas.

· Socialinės gerovės politiką remia visuomenė. Rinkėjai svarbiausiomis laiko socialinės gerovės, sveikatos apsaugos, priežiūros senatvėje problemas.

Taigi socialinės gerovės sistemai būdingas spartus ekonomikos augimas, pažangi užsienio politika, teisingesnis paskirstymas ir socialinė taika. Skandinavijoje daugelis problemų (nusikalstamumas, alkoholizmas, narkomanija, nedarbas, vienišos motinos ir tėvai, skurdas) yra mažesnio lygio. Socialinė ir pajamų politika labiau orientuota į lygybę, todėl formuojasi didesnis socialinis vienalytiškumas, socialinis ir politinis stabilumas, geresnė kriminogeninė padėtis.

Socialinis saugumas Vokietijoje visada turėjo pirmenybę prieš lygybę. Vokietijoje reiškėsi galimybių, o ne rezultatų lygybė, todėl socialinės politikos principai yra šie:

· Solidarumas, kai pasiekiamas asociacijų įsipareigojimas padėti savo nariams.

· Papildomumo
šalia pagrindinių leidžiama veikti mažiems socialinės paramos junginiams.

· Įsipareigojimas padėti pačiam sau.

Socialinė valstybė apibrėžta 1949 m. Konstitucijoje. Valstybė prisiima įsipareigojimą užtikrinti pakankamą pragyvenimo lygį ir socialinį teisingumą, įskaitant pajamų saugumo užtikrinimą, įsidarbinimo teisės saugumą ir perkamosios galios užtikrinimą.

Socialinio saugumo sistemą šiuolaikinėje Vokietijoje galima laikyti trijų svarbiausių principų sistema, kurią sudaro socialinis draudimas, socialinė parama ir socialinis sulyginimas bei socialinė gerovė. Socialiniam draudimui priklauso sveikatos draudimas, draudimas nelaimingų atsitikimų atveju, pensinis draudimas ir nedarbo draudimas. Socialinei paramai ir socialiniam sulyginimui priklauso parama karo aukoms, smurto aukoms, taip pat parama vaikams ir gyvenamojo ploto išlaikymui. Gerovės sistemai priklauso parama jaunimui, sveikatos paslaugos ir vadinamoji socialinė parama neįgaliesiems. Socialinis draudimas finansuojamas darbdavių ir dirbančiųjų, tuo tarpu socialinė parama, socialinis sulyginimas, pavyzdžiui, parama aukoms, finansuojama iš mokesčių valstybei. Gerovės principas taikomas tik tuo atveju, kai asmens šeima, kaimynai, pačios galinčios padėti grupės ir savanorišką gerovę taikančios organizacijos nebeįgali padėti. Tik tada, kai nebėra jokios alternatyvos, paramą suteikia valstybė. Tai pavadinta subsidiarystės principu.

Amerikietiškas modelis pripažįsta rinkos stichiją. Vyriausybės Amerikoje vaidina labai nereikšmingą vaidmenį skirstant gėrybes. Žmogus turi rūpintis savo gerove pats, valdžia jam gali padėti tik išskirtiniais atvejais. Socialine politika JAV siekiama padėti tik tiems žmonėms, kurie patys visiškai nesugeba išspręsti savo problemų. JAV socialinės programos buvo ir yra taikomos tik senyvo amžiaus žmonėms, fiziškai ar psichiškai nepilnaverčiams asmenims. Vyrauja klasikinis liberalizmas, kai pasikliaujama rinkos savireguliacija ir ypač akcentuojamas individualizmas. Politine tokios kultūros išraiška galima laikyti pagrindinių JAV politinių partijų – respublikonų (konservatyvizmo tradicija) ir demokratų (liberalizmo tradicija) veiklą.

Vakarų politologai laikosi dviejų požiūrių, tipologizuodami visuotinės gerovės valstybes. Pirmieji išskiria idealius tipus, o antrieji tiria atskirą valstybę ar valstybių grupę pagal joms būdingas savybes. Pirmasis klasifikacines schemas, nenurodydamas konkrečių šalių, pateikė anglų politologas R. Titmus. Jis išskyrė tokius modelius:

1. Marginalinį (liekamojo pobūdžio) – JAV.

2. Socialinę politiką, priklausančią nuo pramonės išsivystymo lygio – Vokietijoje.

3. Institucinį modelį – Didžiojoje Britanijoje ir Skandinavijoje.

R. Titmus klasifikacija skiriasi nuo aukščiau nagrinėtos tuo, jog nepažymimas katalikiškas modelis.

III. SOCIALINĖS APSAUGOS STRUKTŪRA

Socialinė apsauga strukrūrizuojama pagal socialinius pavojus. Tačiau kai kurių pavojų padariniai ir pagalbos priemonės yra labai artimos, todėl jos jungiamos kartu. “Pagal 1952 m. birželio 28 d. Tarptautinės darbo organizacijos konferencijoje priimtą konvenciją Nr. 102 “Socialinė apsauga (Minimalūs standartai)” socialinės apsaugos sritis yra suskirstyta pagal teikiamas pensijas ir pašalpas organizaciniais bei funkciniais tikslais į tokias šakas:

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2616 žodžiai iš 8547 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.