Socialinės garantijos Lietuvoje ir jų finansavimo šaltiniai finansavimo šaltiniai užsienyje
5 (100%) 1 vote

Socialinės garantijos Lietuvoje ir jų finansavimo šaltiniai finansavimo šaltiniai užsienyje

Turinys

Įvadas………………………………………………………………………………… 3

1.Socialinės apsaugos samprata…………………………… … … … .. … … … … … … 4

2. Socialinių garantijų įstatymų šaltiniai……………………… … … … … … … … … …8

3. Socialinė apsauga Lietuvoje ir jos finansavimas………………… … … … … … … 12

3.1 Pagrindinės socialinės apsaugos išmokos……………………………… … … … … 14

3.2 Socialinis draudimas … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … .. 17

3.3 Socialinė parama…………………………………………………………………… .19

3.4 Apsirūpinimas būstu……………………………………………………… … … … ..21

3.5 Užimtumo politika ……………… … … … … … … … … … … … … … … … … . 23

3.6 Pensijų reforma … … … … … ……………………………… … … … … … … … 25

4. Valstybės misija socialinių garantijų ir užimtumo srityje … … … … … … … … … … …28

5. Socialinių garantijų plėtros tikslai… … … … … … … … … … … … … … … … .28

6. Užsienio finansavimo programos… … … … … … … … … … … … … … … … ..28

7. Išvados ir pasiūlymai… … … … … … … … … … … … … … … … … … … … .30

Naudota literatūra… … … … … … … … … … … … … … … … … … … … … …31

ĮVADAS

Tądien, kai Lietuvos Vyriausybė apsisprendė stoti į ES, daugelis iš mūsų pradėjo nerimauti: kas mūsų laukia, kuo tai pasireikš kasdieniniame gyvenime. Integracija į ES, narystė joje- tai mūsų kasdienio gyvenimo veikla. Tai kiekvieno iš mūsų gyvenimo dalis. Visi dalyvaujame tame procese, nes narystė ES ir pasirengimas jai susiję su kiekviena sritimi, vadinasi ir su socialine apsauga, darbo santykiais, užimtumu. Todėl savo kursiniame darbe norėčiau išnagrinėti socialinę apsauga ir socialines garantijas Lietuvoje, parodyti kaip Europos integracijos procesas sąlygoja tos srities pagrindines problemas.

Socialinių reikalų svarba Vidurio ir Rytų Europos valstybėms rengiantis narystei Europos Sąjungoje pabrėžiama 1995 metų Komisijos “Baltojoje knygoje“. Joje teigiama, kad “socialinis matmuo yra esminis vidaus rinkos politikos elementas. Tai aiškiai išreikšta Sutartyje. Be to, daugelis teisės aktų socialiniais klausimais greta kitų pagrindimų yra paremti ir vidaus rinkos argumentais. Netolygios nacionalinės teisės nuostatos dėl darbininkų teisių ar sveikatos ir saugos darbo vietoje gali padaryti ekonomikos subjektų išlaidas nevienodas ir iškraipyti konkurenciją. (…) Kita vertus, kai kurie teisės aktai socialiniais klausimais nėra skirti tik vienodų „žaidimo taisyklių “ sukūrimui. Aukštas socialinės apsaugos lygis yra vienas pagrindinių Sąjungos tikslų. (…) Ankstesnės Europos viršūnių tarybos leido aiškiai suprasti. kad asocijuotoms valstybėms nederėtų nepaisyti derinimo socialinėje srityje, nes tai yra svarbiausia joms rengiantis narystei Sąjungoje.“

Iš pateiktos citatos matome, kad Europos Sąjungos socialinės politikos reikalavimai valstybėms kandidatėms, tarp jų ir Lietuvai, kyla iš dviejų skirtingų sumetimų: pirma, siekiama, kad dėl žemesnių socialinių standartų nebūtų “iškraipyta konkurencija“ ir, antra, kad būtų pasiektas ,,aukštas socialinės apsaugos lygis“, būdingas Europos Sąjungos valstybėms.Toliau “Baltoji knyga“ nurodo, jog ,,asocijuotos valstybės yra įsitikinusios, kad socialinės politikos srityje daugelis jų įstatymų beveik atitinka ES standartus, ir jos teikia didelę reikšmę šiam sektoriui. Dažniausiai Vidurio ir Rytų Europos valstybėse ypač iškeliami įstatymai, susiję su sveikata ir sauga darbo vietoje. Tačiau išlaidų klausimas dar kartą yra lemiamas veiksnys, ir belieka stebėti, kaip veiksmingai net ir jau priimti įstatymai gali būti įgyvendinami.” Taigi valstybėse kandidatėse, tarp jų ir Lietuvoje, socialiniai įstatymai apskritai tenkina Europos Sąjungos socialinės politikos reikalavimus, bet dėl nepakankamo ekonomikos produktyvumo jais nustatomų socialinių teisių įgyvendinimo lygis yra žemas. Su šia išvada galima sutikti. Lietuvos socialinės apsaugos įstatymuose rasime beveik viską, kas nurodoma Tarybos Rekomendacijose (tik galbūt nepakankamai dirbama informuojant žmones apie jų socialines teises). Kas kita socialinės apsaugos išmokų lygis, diktuojamas šalies ekonominės situacijos. Nesant aiškios įvertinimo metodologijos, labai sunku atsakyti, ar socialinės pašalpos nuostatais garantuojamos 135 litų dydžio pajamos tikrai yra ,,pakankamos žmogaus orumo nežeminančios pajamos“.

SOCIALINĖS APSAUGOS SAMPRATA

Pasaulyje socialinės apsaugos sąvoka interpretuojama įvairiai. Kiekvienas autorius ją apibūdina savitai. Kai kuriose šalyse socialinės apsaugos apibrėžimas pateikiamas įstatyme. Jei taip nėra, tai bent nurodoma, kurie susitarimai valstybinės teisės požiūriu priklauso socialinės apsaugos teisės sričiai. Dažniausiai tai
daroma tose šalyse, kur siekiama visus socialinės apsaugos teisinius aktus sudėti į vieną kodeksą ar teisės dokumentų rinkinį. Tačiau kai kuriose šalyse gali ir nebūti teisinio socialinės apsaugos apibrėžimo. Jos turi savo socialinės apsaugos doktriną, apibrėžiančią socialinės apsaugos objektą. Be to, yra šalių, kuriose apskritai neegzistuoja socialinės apsaugos sąvoka. Šiose šalyse manoma, kad tokios sąvokos kaip ,,socialinis draudimas“, ,,socialinė parama“ ir pan. yra nepakankamai tarpusavyje susijusios, kad jas būtų galima sujungti į vieną platesnę ir apibendrinančią sąvoką ,,socialinė apsauga“.

Manantiems, kad sprendimą galėtų pateikti tarptautinė teisė, reikia pasakyti, jog tarptautinėje teisėje taip pat nėra socialinės apsaugos apibrėžimo. Tarptautinės teisės praktikoje konkreti veiklos sritis apibrėžiama įvairiai: apibūdinamas pageidaujamos schemos turinys, išvardijami nacionalinės teisės nagrinėjamų schemų pavadinimai arba sujungiami abu minėti metodai. Tačiau atskirą socialinės apsaugos turinio apibrėžimą galima rasti tik išimtiniais atvejais.

TDO Konvencijos Nr. 102 taikymo sferos išaiškinimas, reglamentuojantis minimalias socialinės apsaugos normas, suvaidino gana svarbų vaidmenį. Tačiau tai vis dėlto nėra socialinės apsaugos turinio, o greičiau numatomų socialinių schemų turinio aprašymas.

Kadangi toks aprašymas nutolsta nuo identifikuotų socialinės rizikos atvejų, atsiranda pavojus, kad ieškant atsakymų į vis naujai iškylančias socialinės apsaugos problemas nebeliks vietos socialinės apsaugos plėtotei; šiuo atveju, turėtume galvoti apie būtinumą padėti tiems, kurie patys nesugeba susidoroti su iškilusiomis problemomis. Toks aprašymas neatspindi nacionalinės teisės raidos, kurioje kartais tam tikri ilgą laiką neegzistuojantys socialinės apsaugos elementai imami vadinti socialine rizika. Galime pabrėžti, kad daugelyje šalių į socialinės apsaugos sferą jau įtraukiama ir finansinė parama studentams bei nuomininkams.

Yra autorių, kurie socialinę apsaugą apibrėžia kaip piniginių ir natūrinių pašalpų bei paslaugų teikimą tam tikroms gyventojų grupėms.

Platesnis socialinės apsaugos apibūdinimas pateikiamas TDO pranešime ,,Kelyje į XXI amžių. Socialinės apsaugos raida“. Čia socialinė apsauga greičiau traktuojama kaip atsakas į pagalbos šauksmą, o ne kaip sudėtingas mechanizmas, teikiantis tokią pagalbą. Kitur irgi pritariama tokiai socialines apsaugos sampratai. Jų nuomone, socialinė apsauga saugo nuo rizikos, susijusios su industrinės visuomenės atsiradimu ir vystymusi, arba, kitaip tariant, – nuo socialines rizikos. Tačiau nepasakoma, apie kokią apsaugą kalbama, ir kokia rizika yra socialinė.

Naujesnius socialinės apsaugos apibrėžimus pateikia Sinfieldas ir Berghmanas. Jie laikosi tų pačių neteisinių pažiūrų. Sinfieldas socialinę apsaugą, panašiai kaip ir sveikatos, apibūdina situaciniu požiūriu, t.y. kaip visapusišką žmogaus apsaugą nuo lėšų praradimo. Savo ruožtu Berghmanas (Berghman) socialinę apsaugą suvokia kaip žmogaus apsaugą nuo žalos jam pačiam.

Tokia socialinės apsaugos apibrėžimų įvairovė nėra blogas reiškinys, tačiau įvairias socialinės apsaugos sistemas visada reikia lyginti atsargiai, nes kiekvienam aišku, kad negalima lyginti obuolio su apelsinu. Taip pat reikia pabrėžti, kad, nagrinėjant socialinės apsaugos sistemą, verta prisiminti posakį apie dramblį: ne kiekvienas sugeba nupiešti dramblį, bet visi atpažįsta jį pamatę!

Tačiau socialinės apsaugos apibendrinimo užmojis įpareigoja pateikti bent jau darbinį socialinės apsaugos apibrėžimą.

Toliau šiame tekste socialine apsauga bus vadinama visuma priemonių, kurių dėka sukuriamas solidarumas tarp žmonių, netekusių (ar iškilus grėsmei netekti) darbo pajamų, arba turėjusių ypatingų išlaidų. Vis tik daugiausiai dėmesio skirsime piniginėms pašalpoms, išmokamoms visuotinai pripažintais, socialinės rizikos atvejais. Socialinės rizikos tai: senatvė, liga, invalidumas (negalia), motinystė, šeimos našta, nelaimingi atsitikimai darbe, skurdas, nedarbas, mirtis. Dabar paminėsime tik paprastai šios sąvokos apimamus atvejus: dėl senyvo amžiaus, invalidumo ar bedarbystės žmogus netenka pajamų iš apmokamo darbo; netekus darbo užmokestį gavusio maitintojo; atsiradus ypatingų išlaidų šeimoms, auginančioms vaikų; būtina medicinos pagalba; žmonėms trūkstant lėšų gyvenimui. Vieningai reguliuojamų ir administruojamų priemonių visuma, taikoma konkrečiam socialinės rizikos atvejui, dažnai vadinama socialines apsaugos šaka arba schema.

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip tarpusavyje susijusios socialinė ir medicininė apsauga. Kai kuriose šalyse sveikatos apsauga yra socialinio draudimo dalis, kitose – medicinos paslaugos teikiamos per socialinės apsaugos sistemą. Taigi šių dviejų elementų atskyrimas būtu visiškai nenatūralus ir nereikalingas.

Antra, žmonėms, kurie patiria arba kuriems gresia pavojus patirti socialine rizika, svarbu ir nepiniginė parama. Todėl net labiau akcentuojama, kaip svarbu užkirsti kelią socialinei rizikai atsirasti, o jau tada galvoti, kaip sugrąžinti žmogų i buvusią padėtį (prieš atsirandant rizikai), ir tik paskutiniuoju atveju imtis materialinio žalos atlyginimo. Tokia schema buvo sukurta žmogaus
(darbingumo netekimo) atvejui, tačiau tinka ir kitoms rizikos rūšims. Todėl reikia galvoti tiek apie tai, kaip žmogų apsaugoti nuo nedarbo, tiek ir apie tai, kaip padėti jam grįžti į darbą per darbo biržas ar profesinio rengimo kursus. Šie aspektai vis dažniau akcentuojami kalbant apie piniginių išmokų skyrimą bedarbiams iš socialinio draudimo. Tai, kad socialinę apsaugą interpretuosime gana siaurai, t.y. kaip visumą priemonių užtikrinančiu piniginių pašalpų ar išmokų gavima. dar nereiškia, kad sumenkinama platesnė socialinės apsaugos sąvokos reikšmė. Kai kurie autoriai socialinę apsaugą suvokia kaip visapusiška žmogaus apsauga nuo bet kokių pavojų. Tokiu atveju socialinės apsaugos samprata apimtų: žmonių saugą darbe ir aplinkoje, užimtumo skatinimo priemone ir darbo biržas, švietimą bei profesinį mokymą, įvairias profilaktines sveikatos apsaugos priemones, visų rūšių kolektyviai organizuojamas paslaugas – pagalbos centrus vaikams, ligoniams, seneliams ir asocialiems žmonėms, kitas priemones, civilinės teisės įstatymais įpareigojančias trečiąją šalį ar reguliuojančias turto paskirstymą skyrybų ar mirties atvejais.

Taigi, kaip matome, tiesiog neįmanoma aprėpti visų aukščiau išvardytų dalykų. Todėl didžiausią dėmesį nusprendžiau skirti piniginėms išmokoms ir pašalpoms, nors, be abejonės, aptarsime ir profilaktikos bei sveikatos reabilitacijos klausimus, kadangi pašalpų sistema vienaip ar kitaip gali veikti sveikatos grąžinimo ir ligų profilaktikos schemas.

Ir trečia, tai paslėptosios piniginės pašalpos, gaunamos per mokesčių sistemą (paprastai vadinamos ,,mokesčių išlaidomis“). Nereikėtų stebėtis, kad dėl vietos stokos negalime plačiau išnagrinėti įvairių būdų, kurie per mokesčių sistemą padeda saugoti žmones nuo socialinės rizikos. Reikia pabrėžti, kad socialinės apsaugos ir mokesčių ryšys gali būti labai glaudus, pvz., vaiko auginimo išlaidoms padengti. Vienose šalyse egzistuoja sudėtingos šeimos šelpimo schemos, kartais atsižvelgiant į šeimos pajamas, o kitose šalyse šis tikslas įgyvendinamas reguliuojant (mažinant arba didinant) pajamų mokestį.

Kaip jau minėjau, laikysimės susitarimo, kad socialinė apsauga yra visuma priemonių, sukuriančių solidarumą tarp žmonių. netekusių darbinių pajamų arba turinčių kokių nors ypatingų išlaidų. Tačiau ilgainiui atsirado naujų solidarumo plėtojimo būdų, kuriuos ne visada galima priskirti socialinei apsaugai. Šeima ir giminės, santaupos, civilinės teises įstatymai, reglamentuojantys atsakomybę ir išlaikymą, – visa tai solidarumo elementai socialinės rizikos atvejais. Šie metodai egzistuoja ir, nors yra labai svarbūs, nelaikomi socialinės apsaugos dalimi. Tačiau tai nereiškia, kad socialinės apsaugos schemose visiškai į juos neatsižvelgiama. Kur kas sudėtingesnis klausimas, ar tokiais solidarumo būdais, kaip individualus ir privatus draudimas, teikiama labdara priskirtina socialinės apsaugos sferai – jei taip, tai kokiu mastu? Privataus draudimo atvejais susidūrus ,su tam tikrais socialinės rizikos elementais, solidarumo neužtenka, nes tokių kontraktų rizika per daug akivaizdi, kad šis draudimas būtų priskiriamas socialinės apsaugos sričiai. Ir priešingai, labdara bei dosnumas yra tikri solidarumo pavyzdžiai. Tačiau kaip ten bebūtų, manau, jog nagrinėjant socialinę apsaugą, labdara turi būti minima tik tiek, kiek tokia privati pagalba reguliuojama įstatymais. Jei privati parama veikia be valstybės žinios ir nėra vienas iš valstybinės paramos būdų, ji nepriklauso socialinės apsaugos sferai. Beje, reikia pabrėžti, kad be valstybės teisinio reguliavimo vargu ar ši parama labiau galėtų apsaugoti visuomenę.

Socialinė apsauga dažniausiai suvokiama kaip bendriausias terminas, nusakantis visą sistemą (sveikatos apsaugos čia neįskaitoma), į kurią įeina:

 Socialinis draudimas, finansuojamas specialiomis įmokomis ir mokantis su tomis įmokomis susietas išmokas;

 Socialinė parama- visa likusi socialinės apsaugos dalis, kuri teikia išmokas pinigais ir ne pinigais (įskaitant socialines paslaugas)

 Specialios socialios išmokos, kurias sunku priskirti prie tam tikrų socialių išmokų (susijusios su nuopelnais valstybei, tautai ir kt.)

Labiausiai šiuo metu paplitusios socialinės apsaugos formos, be abejonės, yra socialinė parama ir socialinis draudimas.

Socialinio draudimo atveju solidarumo sistemų nariai savanoriškai ar (dažniausiai) privalomai patys moka draudiminius įnašus, arba kiti sumoka už juos, ir todėl tokios solidarumo sistemos nariui patyrus socialinę riziką yra galimybė gauti socialinę pašalpą. Dažnai tokias sistemas remia ir vyriausybė. Socialinio draudimo sistemos dažniausiai veikia specifinių socialinio draudimo įmokų pagrindu, tačiau tam tikros schemos finansavimas per mokesčius nebūtinai panaikina tokios schemos socialinio draudimo pobūdį. Socialinį draudimą reguliuojantys įstatymai siejasi su valstybiniais. Paprastai dalyvavimas socialinio draudimo sistemoje yra privalomas. Tačiau socialiniu draudimu negalima vadinti bet kokios draudimo rūšies, nepaisant to, ar jis yra reguliuojamas įstatymais, ar yra privalomas, kaip, pavyzdžiui, privalomas transporto priemonių draudimas. Egzistuoja ir neprivalomos schemos, neabejotinai priskirtinos socialiniam draudimui. Tai schemos,
tikroms žmonių grupėms suteikiančios galimybę dalyvauti privalomojo socialinio draudimo schemose. Tokios schemos arba atitinka privalomojo socialinio draudimo schemas, arba yra su jomis susijusios ir papildo socialinį draudimą, privalomą toms grupėms. Pirmuoju atveju gali taip atsitikti, kad privalomojo socialinio draudimo schema neapims tų asmenų, kurių pajamos yra per mažos ar per didelės, arba jie dirba užsienyje. Antruoju, t.y. papildomojo socialinio draudimo atveju, yra schemų, suteikiančių teisę gauti didesnes išmokas ligos ar išėjimo į pensiją atveju. Silpnėjant ryšiui tarp neprivalomojo draudimo schemų ir privalomojo socialinio draudimo bei dėl nepakankamo valstybinių įstatymų reguliavimo (t.y. kiekvienam laisvai leidus pasirinkti socialinio draudimo schemą) ir atsiradus socialinio draudimo solidarumo mechanizmo pažeidimams, socialinio draudimo, kaip ir socialinės apsaugos, bruožai iš neprivalomų schemų nyksta.

Dauguma socialinio draudimo schemų atsirado kaip savitarpio draudimas. Tačiau kyla klausimas, ar priklauso socialinei apsaugai savitarpio draudimo schemos, kurių nereguliuoja valstybės įstatymai? Turint omenyje tai, kad savitarpio draudimas yra visiškai savanoriškas, atsakymas į šį klausimą, mano nuomone, yra toks pat, kaip ir atsakymas į klausimą dėl individualaus draudimo privačiose draudimo kompanijose. Sudėtingiau yra tuomet, kai dalyvavimas savitarpio draudime traktuojamas kaip būtinas, pavyzdžiui, kolektyvinėse darbo sutartyse.

Socialinės paramos schemos teikia pašalpas žmonėms, kuriems iš tikrųjų jų reikia. Paramos schemos yra finansuojamos valstybės lėšomis, todėl, prieš teikiant socialinę pašalpą potencialiam jos gavėjui, pirmiausiai gali būti patikrintos jo turimos pajamos.

Skirtumas tarp socialinio draudimo ir socialinės paramos turėtų būti aiškus: kiekvienas apsidraudęs žmogus, patekęs i socialinės rizikos situaciją, be jokio papildomo jo lėšų patikrinimo, t.y. nepriklausomai nuo to, ar jam iš tiesų ji reikalinga. turi teisę gauti socialinio draudimo išmoką. Tačiau kiekvienas, pretenduojantis gauti .socialinę paramą, turi būti pasirengęs patikrinimui, ar jo pajamos atitinka visus reikalavimus tokiai paramai gauti. Tokio patikrinimo metu įvertinamos visos turimos lėšos. Tačiau gali būti, kad ilgainiui riba tarp socialinio draudimo ir socialinės paramos vis labiau nyks: šiais laikais pripažįstama kiekvieno žmogaus teisė į socialinę paramą, o socialinio draudimo išmokos vis dažniau skiriamos tik įvertinus turimas lėšas. Tam tikru požiūriu tikslinga šias abi pagalbos rūšis sujungti į vieną socialinės apsaugos sąvoką. Išmokos, kurių neįmanoma aiškiai priskirti nei socialinei paramai, nei socialiniam draudimui paprastai vadinamos ,,mišriomis pašalpomis“.

Be socialinio draudimo ir socialines paramos schemų, į socialinės apsaugos sistemą kartais įsilieja ir trečiasis elementas, vadinamosios demograntinės schemos. Šios, kaip ir socialinės paramos schemos, gali būti finansuojamos valstybės lėšomis, tačiau, kaip ir socialinis draudimas, jos labiau yra susietos su tam tikra pripažinta socialine rizika negu nepriteklium. Kai kuriose šalyse pašalpų vaikams schema yra tipiška dęmograntinė schema; senatvės pensijos taip pat kartais yra priskiriamos prie demograntinių schemų. Tačiau sąvoka ,,demograntinis“ nėra kol kas visuotinai pripažinta ir teisiškai apibrėžta. Todėl nagrinėsime tik dvi anksčiau minėtas socialinės apsaugos sudedamąsias dalis.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2662 žodžiai iš 8839 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.