Socialines negalios vaizdinys
5 (100%) 1 vote

Socialines negalios vaizdinys

112131415161

Turinys

ĮVADAS 2

1. Socialinis negalios vaizdinys 5

2. Visuomenės nuostata į neįgaliuosius 10

3. Socialinės integracijos samprata 17

4. Žmonių su negalia integravimosi į visuomenę pagrindinės problemos 19

IŠVADOS 23

LITERATŪRA 24

Įvadas

Apie dešimtą dalį planetos gyventojų sudaro žmonės, turintys didesnę ar mažesnę fizinę, intelektualinę, sensorinę ar somatinę negalią. Tai nemaža žmonijos dalis, todėl jos problemos nėra mažiau svarbios negu likusiųjų devynių dešimtadalių.

Lietuvoje požiūris į neįgaliuosius suaugusius ir vaikus pradėtas nagrinėti tik devintame XX a. dešimtmetyje. Šia problema domėjosi J. Ambrukaitis, V. Gudonis ( 1996, 1998, 2000 ), Petrušiavičius ( 1981 ), I. Remeikytė ( 1994 ), J. Ruškus ( 1997, 2001 ), R. Vaičekauskaitė ( 1998 ), E. Novogrodskienė ( 2000 ) ir kt. Lietuvių autoriai šį reiškinį nagrinėjo įvairiais aspektais: požiūrį į neįgaliuosius istorijos raidoje, šiuolaikinį požiūrį į šiuos žmones, tėvų, pedagogų požiūrį į neįgalius vaikus, religijos, publicistikos, vaizduojamojo meno įtaką požiūrio į neįgaliuosius formavimui bei šio fenomeno įtaką neįgaliųjų reabilitaciją ir integraciją.

Nuo visuomenės požiūrio į neįgaliuosius daug kuo priklauso jų adaptacijos bei gyvenimo sėkmė, integracija į visuomenę. Neatsitiktinai užsienio autoriai šio požiūrio tyrimams skiria didelį dėmesį. Požiūrį į neįgaliuosius įvairiais aspektais tyrė J. Twerky ( 1955 ), A. Murphy, M. Rozenberg, C. Hovland ( 1960 ), L. Steinzor ( 1966 ), , James E. Jan, E. Reger, D. Reger, P. Scott ( 1982 ), M. Hannah, S. Pliner ( 1983 ), J. Blaher, R. Cook, A. Tiesser ( 1990 ), L. Rees, O. Spreen, M. Harnadek ( 1991 ) ir kt

Greitų socialinių ir ideologinių pokyčių kontekste negalia ir neįgalieji nebegali būti vertinami vienos mokslinės teorijos aspektu. Negalės daugiamatės sampratos atskleidimas tampa vienu iš esminių socialinės integracijos poreikių ir uždavinių. Neįgaliųjų problemų sprendimas pedagogams, socialiniams darbuotojams, mokslininkams, politikams šiandien atveria naujas perspektyvas. Nuo konkrečios socialinės – kultūrinės aplinkos dominuojančių negalės vaizdinių iš esmės priklauso neįgaliųjų socialinės integracijos formos ir pobūdis.

Dėl iš Vakarų plintančių modernių, demokratinių idėjų įtakos Lietuvoje vis dažniau pasisakoma už neįgalių asmenų integraciją į visuomenę. Jau priimti Invalidų integracijos ir Specialiojo ugdymo įstatymai, aktyviai veikia nevyriausybinėse organizacijose, žiniasklaida atvirai rūpinasi neįgaliaisiais, prasidėjo jų integracija į bendrojo lavinimo sistemą.

Ir Lietuvoje vis labiau pradedama suprasti, kad vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių specialiųjų asmenų poreikių vietą visuomenėje, yra adekvatus pačios visuomenės požiūris į tokius vaikus bei suaugusiuosius, į jų realias galimybes. Dėja, stokojama darbų, nagrinėjančių visuomenės požiūrį į neįgalių žmonių socialinę integraciją, dauguma tyrimų atlikti užsienyje. Tai paskatino išsiaiškinti Lietuvos žmonių požiūrį į neįgalių žmonių socialinę integraciją.

Aktualumas . Kalbėdami apie neįgalių žmonių socialinę integraciją, tuo pačiu lyg ir teigiame, kad šie žmonės yra už visuomenės veiklos ribų. Neįgaliųjų socialinei integracijai yra tam tikrų psichosocialinių kliūčių, dėl kurių neįgaliųjų įsiliejimas į visuomenę vis dar problema. Negalią turintiems žmonėms yra labai svarbi negalių neturinčių asmenų nuostata į juos. Viena žymiausių negirdinčių ir nematančių moterų pasaulyje amerikietė Elena Keller yra pasakiusi, kad “ baisiausia ne aklumas, o reginčiųjų nuostata į neregius „. Ši nuostatų problema buvo ir yra aktuali visais žmonijos raidos laikmečiais. Taigi, visuomenės požiūris yra pagrindinė kliūtis, trukdanti plėtotis neįgaliųjų integracijos procesui.

Darbo objektas – visuomenės nuostatos į neįgaliųjų socialinę integraciją.

Tikslas – atskleisti žmonių požiūrį į neįgalių žmonių socialinę integraciją..

Tyrimo tikslai – nustatyti visuomenės požiūrio į neįgaliuosius priklausomybę nuo respondentų amžiaus, išsilavinimo, profesijos.

Uždaviniai:

1. Išnagrinėti literatūrą apie neįgalių žmonių socialinę integraciją.

2. Išsiaiškinti visuomenės požiūrių kaitą į neįgaliuosius .

3. Pateikti neįgalių žmonių integravimosi į visuomenę padėtį.

4. Atlikti tyrimą, kurio tikslas – atskleisti žmonių požiūrį į neįgalių žmonių socialinę integraciją.

Metodai:

1. Pedagoginės, psichologinės bei medicininės literatūros lyginamoji analizė neįgalių žmonių socialinės integracijos klausimais.

2. Dokumentų analizė.

3. Apklausa.

4. Statistinis tyrimo duomenų apdorojimas.

5. Kokybinis ir kiekybinis duomenų interpretavimas.

Tyrimo metodas. Tyrimuose naudotas anketų metodas. Tyrime, kuriuo siekta nustatyti įvairių profesijų žmonių požiūrį, tiriamieji tikslingai atrinkti pagal; profesijas bei pagal galimybę turėti savo darbe sąlytį su neįgaliaisiais
žmonėmis.

1.Socialinis negalios vaizdinys

Žodis negalė atitinka angliškąjį handicap ( handikape – pranc.k. ). Ši sąvoka kilo iš XVIII a. atsitiktinumo žaidimo. Žaidimo esmė – į skrybėlę įdėtus objektus atsitiktinai išdalinti žaidėjams. Šis žaidimas paneigė žaidimo dalyvių socialinių statusų skirtumus. Žodžio handicap kilmė parodo mechanizmą, kada dalyvių pradiniai nevienodi įnašai žaidimą padaro socialiai lygiu. Šie svarstymai parodo negalės koncepcijos suvokimą ne biologiniu, o socialiniu ir kultūriniu požiūriu. Iš istorijos, literatūros šaltinių galima sužinoti apie neįgalių asmenų socialinę padėtį visuomenėje, apie visuomenės požiūrį į juos.

Lietuvoje gyvena maždaug 400 000 žmonių, kuriems reikia kitų pagalbos, iš jų: 50 000 dažnai ir ilgai serga, 200 000 yra invalidai ir maždaug 150 000 senų – vyresnių nei 75 metų negaluojančių dėl senatvinių sutrikimų. Iš viso maždaug 40 Lietuvos gyventojų vienaip ar kitaip susiję su neįgalumo problema: šeimos nariai, artimieji kiti asmenys, prižiūrintys neįgalius žmones irt.t. (4)

Žmogaus vystymąsi lemia daugybė tarpusavy susijusių veiksnių. Iki gimimo reikšmingesni yra biologinę žmogaus struktūrą lemiantys veiksniai; po gimimo ir tolesniam vystymuisi vis didesnę reikšmę įgyja socialiniai, psichologiniai ir kultūriniai veiksniai.

Vystymosi sutrikimo priežasčių įvairovė esti skirtinga, žvelgiant į besivystantį individą socialiniu, psichologiniu ir pedagoginiu aspektu. Tačiau visuomet turi išlikti principinė nuostata, jog biologiniam individo pilnavertiškumui reikšmingi ir socialiniai bei psichologiniai veiksniai, o socialiniu ir psichologiniu požiūriu pilnavertiškai besivystančiai asmenybei reikšmingi ir biologiniai veiksniai.

Skiriamos tokios bendrosios priežasčių grupės: biologinės, socialinės bei psichologinės; vidinės ir išorinės. Skirtingos vystymosi sutrikimus nulemiančios priežastys gali sukelti įvairaus laipsnio ir pobūdžio raidos nepilnavertiškumą, paliesdamos kurią nors vieną funkciją, o kartais ir ištisas sistemas.

1995m. birželio 13 d. Lietuvos Respublikos Specialiojo ugdymo ekspertų komisijos nutarimu patvirtinta vystymosi sutrikimų klasifikacija. Ja vadovaujasi Lietuvos specialistai, vertindami vaikų vystymąsi ir pagal tai rekomenduodami ugdymo turinį bei formą.

Klasifikacijoj pateikiamos tokios sutrikimų rūšys:

I grupė – intelekto sutrikimai.

II grupė – specifiniai pažinimo sutrikimai, sukeliantys mokymosi sunkumų.

III grupė – emocijų ir elgesio ( psichosocialinės adaptacijos ) sutrikimai.

IV grupė – kalbos ir komunikacijos sutrikimai.

V grupė – klausos sutrikimai.

VI grupė – regos sutrikimai.

VII grupė – fiziniai ir judėjimo sutrikimai.

VIII grupė – lėtiniai somatiniai ir neurologiniai sutrikimai.

IX grupė – kompleksiniai sutrikimai.

X grupė – kiti sutrikimai bei raidą ir mokymąsi trikdantys psichosocialiniai veiksniai.

Sutrikimų priežastys skirtingos:

Įgimtos – kai sutrikimai susiformuoja vienoje iš embriono vystymosi stadijų.

Įgytos – išsivysto kūdikiui gimus ( 17 ).

Tai pat buvo atskirtos sutrikimų ( kaip organinis sutrikimas, kaip veiklos funkcijų apribojimas ) ir negalės ( kaip socialinis ribotumas ) sąvokos. Tai reiškia , kad žmogus, turintis sutrikimų, gali būti arba nebūti neįgalus, o neįgalus žmogus gali turėti arba neturėti sutrikimų ( Wright, 1983, cituota Giami, 1994). Taigi negalios terminas leido atskirti fizinę ir socialinę sritis. Remiantis panašiais teoriniais svarstymais buvo priimta tarptautinė negalės klasifikacija.

Negalios sąvokos neapibrėžtumas neleidžia atsakyti į klausimą, kas yra negalia: visuomenės socialiniai vaizdiniai, sveikatos koncepcija, kai kurių asmenų bruožai ir pan.

Atskleista negalios socialinio vaizdinio teorinė struktūra susidaro iš 5 struktūrinių elementų, vaizdinių.

Negalios socialinio vaizdinio teorinė struktūra gali būti apibrėžiama taip ( Morvan, 1988 ) :

 Semiologinis vaizdinys.

 „ Vadovaujančios formos „ vaizdinys. Šis elementas atspindi neįgalaus asmens vientisą, kondensuotą tiek fizinio, tiek intelekto socialinio – psichologinio vaizdinio junginį.

 Antrinis vaizdinys – tai negalės formą atspindintis kognityvinis darinys. Fizinis sutrikimas siejasi su technine pagalba, o socialinė dezadaptacija atspindi tokius socialinius reiškinius, kaip atmetimas, nekomunikabilumas, vienišumas.

 Emocinis vaizdas. Jis atspindi neįgaliojo emocinę patirtį. Fizinę negalią turintis žmogus suformuoja siekiančio gyventi, adaptuotis bei savanoriško individo socialinį vaizdinį.

 Reakcinis vaizdinys atspindi santykį su „ kitu „. Fizinę negalią turintis žmogus sukelia kaltės jausmą dėl nepritaikytos tokio žmogaus poreikiams visuomenės.

Nustatyta, jog skirtingos žmonių negalės sukelia skirtingus socialinius vaizdinius ( Morvan, 1988 ) :

 Fizinę žmonių negalią suformuoja pakankamai palankų vaizdinį, nes jis remiasi troškimo išgyventi jausmu.

 Intelekto sutrikimo socialinis vaizdinys nėra aiškus. Intelekto sutrikimą suformuoja mongoliško veido, elgesio sutrikimas, , santykių problemiškumo, emocinius vaizdinius.

 Socialinė dezadaptacija suformuoja neigiamus vaizdinius, nes jie atrodo be išimtie. Ši
žmonėms sudaro sutrikimo, pykčio ir destrukcijos vaizdinius.

Mūsų visuomenės dėmesio centre atsiduria protinis sutrikimas, psichinė negalia, baltoji lazdelė, invalido vežimėlis, tačiau ne pats asmuo ir jam priklausantys asmenybės atributai. Lietuvos visuomenė nėra išimtis : neįgalieji visų pirma yra apibūdinami ne pagal savo asmens savybes, gebėjimus, bet pagal savo negalias.

Nuo socialinio vaizdinio sąvokos neatsiejama yra socialinės nuostatos sąvoka. Tyrimų atliktų įvairiuose kraštuose, duomenys rodo, kad ne tik įvairių visuomenės narių, bet ir pedagogų nuostatos į neįgalius žmones dažnai būna neigiamos ( Antonak, Harth, 1994; Hannah, Pliner, 1983; Alexander, Strain, 1978; ir t.t. ). Pavyzdžiui, S.Ionescu ir Ch. Despins Kanadoje atlikto tyrimo rezultatai patvirtina, kad kai žmonės deklaruoja bendras nuostatas į neįgaliuosius ( į jų teises, vietą visuomenėje ir pan. ), jos dažniausiai būna teigiamos. Tačiau respondentų išreikštos nuostatos gerokai pasikeičia t.y. tampa neigiamos, jei neįgalieji įsiterpia į asmeninę kito žmogaus erdvę. Be to tyrimo rezultatai rodo, kad protinė negalia ( labiau nei kiti sutrikimai ) sukelia nepalankiausias nuostatas.

Socialinio konstravimo procese skiriamos trys pagrindinės ašys, atspindinčios socialinę logiką:

1. Nuomonės ir vertinimai – dažnai susiformuojantys jausmų, emocijų pagrindu. Socialinę izoliaciją lėmė tai, kad daugelis žmonių tiesiogiai negalėjo kontaktuoti su neįgaliaisiais. Sutikus neįgalų žmogų pajuntamas gailestis , nerimas, baimė.

2. Socialinė politika ir intervencija – priklauso nuo visuomenės vyruojančio neįgaliojo socialinio vaizdinio.

3. Socialinis struktūravimas – tai socialinės realybės klasifikavimas. Sutrikusio intelekto žmogus tampa „ugdytiniu“ , „globotiniu“, „klientu“.Neįgalusis traktuojamas kaip pedagoginės, socialinės, medicininės veiklos pasyvus objektas .

Nuomonių ir vertinimų, socialinės politikos ir intervencijos, socialinio struktūravimo pagrindu konstruojama negalės apibrėžtis. Negalės apibrėžties formavimasis priklausė nuo socialinių ir kultūrinių reiškinių, bei nuo sociologinių, politinių, simbolinių ir psichologinių procesų.

Vakarų Europoje jau XX a. pradžioje pradėjo formuotis psichosociologinis požiūris, kad negalia visų pirma yra iš visuomenės kylanti problema.Taip yra todėl, kad būtent dėl visuomenės narių masinėje ir individualioje sąmonėje esamų neigiamo atspalvio socialinių vaizdinių neįgaliesiems sunku integruotis į visuomenę. G.Meyersonas teigia, jog „sutrikimas yra tik fizinės būsenos variacija, kuriai mes suteikiame neigiamą vertę“. Ši neigiama vertė yra sudaryta iš trijų dimensijų, kylančių iš :

1. Visuomenės.

2. Pačios asmenybės.

3. Netipiškos fizinės išvaizdos.

Buvo atskirtos sutrikimų ir negalės sąvokos. Tai reiškia, kad žmogus , turintis sutrikimų , gali būti arba nebūti neįgalus, o neįgalus žmogus gali turėti arba

neturėti sutrikimų.

Aiškinant negalią socialinio vaizdinio ir negalės situacijos terminais, paaiškėja , kad negalės apibrėžimas, besiremiantis į individo anatominį ir fiziologinį sutrikimą, nebetenka prasmės.

M.Kalyanpur skiria keturias skirtingas negalės interpretavimo tradicijas.

1. Negalė – dvasinis fenomenas.Negalė nėra fizinio sutrikimo pasekmė, nes yra žinoma, kad žmonės, turintys anatominių ir fiziologinių sutrikimų, ne

vakarietiškose kultūrose atlieka pripažintus socialinius vaidmenis.

2. Negalė – laiko ribojamas fenomenas.Neįgalaus žmogaus situacija yra vertinama kaip laikina.

3. Negalė – grupinis fenomenas. Sutrikimų ir negalės aiškinimas rodo, kad sutrikimų turinčio asmens artimiausia aplinka, ypač šeima, nėra atsieta nuo negalės reiškinio.

4.Negalės akceptacija.Kai kur tikima , kad negalia ateina iš dievų , ji yra už žmogaus suvokimo ribų, todėl turi būti besąlygiškai priimama.

Skirtingos negalios provokuoja skirtingus socialinius vaizdinius.

Nuo socialinio vaizdinio sąvokos neatsiejama socialinės nuostatos sąvoka. Socialinė nuostata yra žmogaus pozicija objekto atžvilgiu.

Neįgalūs žmonės Lietuvoje susiduria su daugybe problemų visose gyvenimo srityse. Sunku apibrėžti, kurios iš tų problemų svarbesnės, kurios mažiau reikšmingos. Tik surinkus daug informacijos ir pažvelgus į ją visą, galima spręsti apie neįgalių žmonių padėtį, visuomenės požiūrį į juos, neįgalių žmonių poreikių tenkinimą, jų integraciją į konkrečius visuomenės institutus, socialinę vyriausybės politiką jų atžvilgiu ir pan.

Negalės socialinis vaizdinys parodo, koks yra individo santykis su negalia. Laisvai interpretuojant šiuos žodžius, galima būtų teigti, kad individo negalia yra negalia tiek, kiek ji yra kitų žmonių socialinis vaizdinys. Socialinių negalės vaizdinių pažinimas leidžia atskleisti socialinės grupės, kurioje yra neįgalusis, esmines visų priimtas psichosocialines gaires, kurios struktūruoja šios grupės veiklą. (28) Socialinio konstravimo idėja suteikia metodologinį pagrindą modeliuoti ne tik neįgaliųjų socialinės integracijos ir ugdymo procesus, socialinių nuostatų negalės atžvilgiu formavimosi mechanizmus, tačiau ir apskritai socialinę negalės sampratą, atspindimą politiniame ir moksliniame

2. Visuomenės nuostata į neįgaliuosius

Greitų socialinių ir ideologinių pokyčių kontekste negalia ir neįgalieji nebegali būti vertinami vienos mokslinės teorijos aspektu. Negalės daugiamatės sampratos atskleidimas tampa vienu iš esminių socialinės integracijos poreikių ir uždavinių. Neįgaliųjų problemų sprendimas pedagogams, socialiniams darbuotojams, mokslininkams, politikams šiandien atveria naujas perspektyvas. Nuo konkrečios socialinės – kultūrinės aplinkos dominuojančių negalės vaizdinių iš esmės priklauso neįgaliųjų socialinės integracijos formos ir pobūdis.

Atskiruose civilizacijos raidos etapuose nuostata į neįgaliuosius priklausė nuo atskiros šalies ekonominio lygio, kuris sąlygoja žmonių gerbūvį, tradicijų, dorovinių, religinių, filosofinių veiksnių. Nuostata į neįgaliuosius, jų gerbūvis, o kartais net egzistencija priklausė nuo atskiros bendruomenės sukurto idealo.

Daugelio autorių nuomonė sutampa dėl nuostatų raidos į neįgalius žmones. Tradicinį šių nuostatų etapų skirstymą pateikia A. Bakk, K. Grunewald ( 1993) ir kiti autoriai.

1. Subžmogiška būtybė – tai nėra visiškai žmogiška, tai kažkoks vidurys tarp žmogaus ir gyvūno.

2. Sergantis žmogus – nematyta jokio skirtumo tarp ligos ir negalios.

3. Žmogus, kurio reikia gailėtis – tai buvo ir iš dalies tebėra įprasta nuostata visuose šalyse.

4. Žmogus, kuris gali tobulėti. Negalia kiek įmanoma kompensuojama mokymu bei pagalbinėmis techninėmis priemonėmis, o aplinka pritaikoma taip, kad kuo mažiau jaustųsi funkcinis sutrikimas.

5. Žmogus, kuris turi teisę būti toks koks yra. Pastaraisiais metais daug kas suabejojo „treniravimosi karštlige“ . siekiama žiūrėti plačiau, į visumą, mėginama atsižvelgti į visas asmenybės savybes, o ne tik į tai, kas nefunkcionuoja.

Nuostatų realizaciją galima būtų suskirstyti į 5 fazes (15) :

1. Naikinimo fazė. Neįgaliuosius naikinti nuspręsdavo tėvai, išminčių tarybos ar kitos panašios institucijos.

2. Atskyrimo fazė. Žmonės su negalia laikomi nuošalyje, persekiojami ar išnaudojami.

3. Saugojimo fazė. Žmonėmis su negalia rūpinasi, jie saugomi, gyvena specialiose įstaigose, jų gailimasi.

4. Reabilitacijos fazė. Žmonės su negalia ne tik slaugomi, bet ir treniruojami, specialiai mokomi, kad galėtų dirbti ar kuo geriau apsitarnauti.

5. Integracijos fazė. Visuomenė vis labiau prisitaiko prie žmonių su negalia – teikia paslaugas, juos aptarnauja, treniruoja, moko ir priima juos į savo tarpą. Istorijos raidoje keitėsi požiūris į negalias ir jų priežastis. Visais laikais visuomenės nuomonė pačiam neįgaliajam turi didelę reikšmę. Šiandien visuomenės požiūris svarbią įtaką turi ir sėkmingai integracijai.

Neįgaliųjų adaptacijai didžiausią kliūčių kelia ne kasdieniniai sunkumai, susiję su negalia, bet visuomenės nepakankama pagarba, jo asmenybės menkinimas bei netinkamas į jį požiūris ( Šultheisas, 1975 ). Invalidų socialinį statusą ir reabilitacijos procesą daugiausia lemia aplinkos požiūris į jį ( Hulekas, 1975 ).

Istorijos raidoje visuomenės požiūris į specialiųjų poreikių vaiką ar neįgalųjį suaugusįjį buvo ir lieka iki šiol gana įvairus. Vieni autoriai požiūrius skirsto apibendrintai, kiti juos pateikia kruopščiai detalizuodami. Pavyzdžiui, H. Enns ( 1982 ) požiūrį skirsto remdamasis neįgaliųjų globos ir ugdymo bei jų pačių organizuotų judėjimo laikmečiais:

1. Ikiinstitucinis periodas.

2. Ikiinstitucinis ( ugdymo ) periodas.

3. Negaliųjų organizuoto judėjimo periodas.

Kiti autoriai linkę šiuos požiūrius detalizuoti.. A.Bakk, K. Grunewald ( 1997 ) pateikia gana konkrečias požiūrių charakteristikas:

1. Neadekvatus ( Subžmogiška būtybė ).

2. Paremtas tik gailesčiu, užuojauta.

3. Abejingas, indiferentiškas.

4. Adekvatus.

Nuo seno žmonės, turintys ypatingų poreikių, buvo laikomi neįgaliaisiais ne dėl savo poreikių išskirtinumo ar negalės dydžio, bet pirmiausia dėl to, kad didžiausiais dėmesys buvo teikiamas būtent į jų silpnąsias savybes. Pirmiausia buvo akcentuojama, kuo jie skiriasi nuo kitų, ir visai nekreipiamas dėmesys, ką jie turi bendro, nors skirtumų visada būdavo daugiau negu bendrumų.

Lenkų pedagogė M. Larkova ( 1985 ) skiria tris santykių su neįgaliaisiais formas:

1. Geri-draugiški, grįsti pagarba ir tolerancija.

2. Prasti – bendravimo vengiama, stengiamasi jų nepastebėti, elgiamasi šiurkščiai, pagalba suteikiama vangiai.

3. Dviprasmiški – pastebimas abejingumas ir vengimas bendrauti ir kartu užuojauta, gailestis, perdėta globa.

Nuo to, kaip aplinkiniai bendrauja su neįgaliaisiais, priklauso šių elgesys ir prisitaikymas prie aplinkos: aplinkinių pagarba ir tolerancija, saugumo jausmas neįgaliajam padeda išsiugdyti savigarbą, savimeilę, savivoką, tuo tarpu neigiamas požiūris formuoja nepilnavertiškumą arba agresyvumą ( V. Gudonis, 2000 ).

1990 m. V. Gudonis tyrė nuostatą į neįgaliuosius Lietuvoje. Tyrimo rezultatai parodė, kad 47,18 respondentų turėjo negatyvią nuostatą į neregius. Pagrindinė priežastis yra ta , kad visuomenė nepakankamai turi žinių apie aklųjų potencialias galimybes. Kito tyrimo rezultatai parodė, jog 9,1 respondentų niekada gyvenime nėra matę neregio. Tai rodo, jog aklieji yra sąlygiškai izoliuoti nuo
visuomenės. Lietuvoje aplink įmones, kuriose dirba neregiai, išaugo aklųjų mikrorajonai. Savo laiku aklųjų patogumui šiuose mikrorajonuose buvo sukurtas buitinių paslaugų tinklas, banko, pašto skyriai, parduotuvės, vaistinės ir t.t. Tokiu būdu neregiai metų metai galėdavo neišvykti iš savo rajono, t. y. jie atsirado savotiškuose rezervatuose ir turėjo minimumą kontaktų su reginčiaisiais, gyvenančiais net to paties miesto kituose rajonuose.

Šią izoliaciją didino ir specialus sutrikusios regos vaikų ugdymas specializuotose įstaigose. Taikliai šią neregių izoliaciją yra apibūdinęs aklas Lietuvos poetas A. Jonynas : „ Aklojo gyvenimas tai kelias iš rezervato į rezervatą : spec. vaikų darželis, spec. mokykla, įmonė akliesiems… „

1999 m. V. Gudonis pakartotinai tyrė visuomenės nuostatą į neregius. Buvo pastebėti pozityvūs poslinkiai. Negatyvi nuostata į neregius gyventojų tarpe sumažėjo iki 35 . žmonių nuostatą teigiamai įtakojo gautos žinios apie neregius žiniasklaidos kanalais. 1990 m. buvo nustatyta pozityvios nuostatos į neregius priklausomybė nuo respondentų išsilavinimo ( kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo pozityvesnė nuostata ) , 1999 m. tyrime tokios tendencijos nėra. Pastarųjų metų tyrime išryškėjo amžiau įtaka nuostatai į neįgaliuosius ( kuo jaunesni respondentai tuo pozityvesnė nuostata ). Pozityviausia nuostata į neregius 1999m. parodė 18-20 m. amžiaus grupės, t.y. jauniausi respondentai. Tai galima paaiškinti tuo, kad 1991 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę kaip alternatyva specialiąjam ugdymui buvo integruotas specialiųjų poreikių vaikų ugdymas. Tokiu būdu jauniausiųjų respondentų grupė galėjo betarpiškai bendrauti su sutrikusios regos vaikais mokyklose, kas teigiamai galėjo paveikti jų nuostatą į neregius. Galimas dalykas, jog integruotas specialiųjų poreikių vaikų ugdymas turėjo pozityvios įtakos visuomenės nuomonei dėl neįgaliųjų izoliacijos ( J.Žilinskas 1998 ).

Labiausiai visuomenę bauginančios negalės rūšys ( V. Gudonis ):

1. Protinė – 74,75 respondentų

2. Sensorinė – 17,5 respondentų

3. Fizinė – 15,25 respondentų

Jausmai ir būsenos pamačius neįgalų žmogų:

1. Užuojauta – 48,25 respondentų.

2. Gailestis – 38,25 respondentų

3. Baimė, kad tai neatsitiktų artimiesiems – 30,75 respondentų.

4. Susidomėjimas – 4 respondentų.

5. Abejingumas – 0,75 respondentų.

6. Pasibjaurėjimas – 0,3 respondentų.

7. Kita – 7,5 respondentų.

Akivaizdu, kad, nepaisant išties gerų iniciatyvų neįgaliųjų socialinės integracijos srityje, yra tam tikrų psichosocialinių kliūčių, dėl kurių ko gero, neįgaliųjų įsiliejimas į visuomenę vis dar problema.

Lietuvos, kaip ir daugelio kitų šalių, visuomenei būdingos tam tikros socialinės problemos. Visuomenė diferencijuojasi pagal pajamas ir turtą, didėja bedarbystė ir nusikaltimai, gausėja narkomanų, išmaldos prašančiųjų, „ šiukšlyno žmonių“, neįgaliųjų socialinio statuso neapibrėžtumas – šios ir kitos socialinės problemos tampa Lietuvos kasdienybe.

Socialinių problemų samprata laikui bėgant kito. Bedarbystė, visuomenės diferenciacija, neįgaliųjų padėtis dar neseniai buvo vertinama ne kaip socialinė, o kaip individuali problema, t.y. kaip žmogaus nesugebėjimas prisitaikyti prie kintančių socialinių sąlygų. Tačiau esminis lūžis įvyko šeštajame dešimtmetyje, kai amerikiečių sociologas C.W.Mills ( 1959 ) individualius sutrikimus atskyrė nuo socialinių problemų.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3388 žodžiai iš 6753 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.