Socialinės partnerystės esmė ir įgyvendinimas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Socialinės partnerystės esmė ir įgyvendinimas Lietuvoje

TURINYS

ĮVADAS 3

1. SOCIALINĖS PARTNERYSTĖS ESMĖ 4

1.1. Socialinės partnerystės sąvoka ir principai 4

1.2. Socialinės partnerystės lygiai 4

1.3. Socialinės partnerystės formos 4

1.4. Socialinės partnerystės sistema 5

2. SOCIALINĖS PARTNERYSTĖS ĮGYVENDINIMAS LIETUVOJE 6

2.1. ES ir socialinė partnerystė 6

2.2. Socialinė partnerystė Lietuvoje 7

2.3. Socialinės partnerystės sistema Lietuvoje 8

2.3.1. Lietuvos Respublikos trišalė taryba 8

2.3.2. Lietuvos Respublikos profesinės saugos ir sveikatos komisija 9

2.3.3. Apskričių teritorinės profesinės saugos ir sveikatos komisijos 10

2.3.4. Savivaldybių profesinės saugos ir sveikatos komisijos 10

2.3.5. Darbdavių respublikiniai, šakiniai ir teritoriniai susivienijimai 11

2.3.6. Profesinių sąjungų respublikiniai ir šakiniai susivienijimai 11

2.3.7. Įmonių profesinės saugos ir sveikatos komitetai (darbuotojų atstovai saugai ir sveikatai) 11

2.3.8. Įmonių darbo tarybos (darbuotojų atstovas) 12

2.3.9. Pagrindinės socialinio dialogo vystymo ir skatinimo formos ir kryptys 13

2.3.10. Profesinės sąjungos ir jų organizacijos 15

2.3.11. Darbdavių organizacijos 16

2.4. Socialinio dialogo plėtra 19

3. LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS, PROFESINIŲ SĄJUNGŲ IR DARBDAVIŲ ORGANIZACIJŲ SUSITARIMAS DĖL TRIŠALIO BENDRADARBIAVIMO 20

3.1. Prioritetai 20

3.2. Priemonės 21

3.3. Partnerių įsipareigojimai 22

4. LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS, PROFESINIŲ SĄJUNGŲ IR DARBDAVIŲ ORGANIZACIJŲ 2005-2006 METŲ SOCIALINĖS PARTNERYSTĖS PLĖTROS PRIEMONIŲ PLANAS 23

4.1. Socialinės partnerystės sistema ir jos tobulinimas 23

4.2. Socialinės partnerystės teisinės ir norminės bazės tobulinimas 23

4.3. Kolektyvinių darbo santykių tobulinimas 24

4.4. Socialinių partnerių informavimas ir švietimas 25

IŠVADOS 26

LITERATŪRA 27

ĮVADAS

Pastaruosius dešimt metų Lietuvoje vyksta procesas, kurio metu nuo griežtai centralizuoto darbo santykių reguliavimo modelio pereinama prie sutartinio šių santykių reguliavimo. Vykstant šiam procesui ir imta vartoti sąvoką – socialiniai partneriai.

Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas ir kiti įstatymai, siekiant įtvirtinti socialinę partnerystę, nustato, kad ji įgyvendinama derybų ir susitarimų būdu.

Socialiniais partneriais yra laikomos darbuotojų ir darbdavių organizacijos, derinančios tarpusavio pozicijas svarbiais darbo, socialiniais ir ekonominiais klausimais.

Lietuvoje, vadovaujantis Europos Sąjungos valstybių patirtimi, stengiamasi socialiniams partneriams suteikti kuo didesnį vaidmenį reguliuojant darbo santykius ir mažinti valstybės galimybę imperatyviai reguliuoti šiuos santykius. Būtent šį procesą apibūdina sąvokos – socialinė partnerystė, socialinis dialogas – kurios naudojamos darbdavių ir darbuotojų atstovų derybų ir konsultacijų procesui apibūdinti.

Socialinis dialogas – tai labai svarbi ir efektyvi priemonė sprendžiant socialinius visuomenės ginčus, kurie labai dažni valstybės socialinės ir ekonominės pertvarkos procese. Šis dialogas padeda sumažinti įtampą tarp atskirų visuomenės sluoksnių, o Vyriausybei sudaromos sąlygos išklausyti suinteresuotų darbo rinkos dalyvių pozicijas ir rasti visiems priimtiniausią sprendimą su mažiausiomis neigiamų pasekmių atsiradimo galimybėmis.

Darbo tarybų įstatymas, priimtas 2004 m. spalio 26 d. Nr.IX-2500 (Žin., 2004, Nr.164-5972), yra labai svarbus žingsnis skatinant socialinį dialogą ir partnerystę Lietuvoje.

Trišalis bendradarbiavimas Lietuvoje labai paplitęs trišaliu lygiu sprendžiant užimtumo, darbo apmokėjimo, darbuotojų socialinių garantijų ir kt. klausimus.(3)

1. SOCIALINĖS PARTNERYSTĖS ESMĖ

1.1. Socialinės partnerystės sąvoka ir principai

Socialinė partnerystė  tai darbuotojų ir darbdavių atstovų bei jų organizacijų, o tam tikrais Lietuvos Respublikos Darbo kodekso bei kitų įstatymų nustatytais atvejais ir valstybės institucijų tarpusavio santykių sistema, kuria siekiama suderinti darbo santykių subjektų interesus.

Socialinė partnerystė grindžiama šiais principais:

1) laisvų kolektyvinių derybų;

2) savanoriškumo ir savarankiškumo priimant šalis susaistančius įsipareigojimus;

3) galiojančios teisinės sistemos nepažeidžiamumo;

4) realaus įsipareigojimų vykdymo;

5) objektyvios informacijos suteikimo;

6) tarpusavio kontrolės ir atsakomybės;

7) šalių lygiateisiškumo, geranoriškumo ir pagarbos teisėtiems savitarpio interesams.

Socialinės partnerystės šalimis  socialiniais partneriais  yra laikomi darbuotojų ir darbdavių atstovai bei jų organizacijos. Trišalės socialinės partnerystės atveju lygiais pagrindais šioje partnerystėje kartu su darbuotojų ir darbdavių atstovais bei jų organizacijomis dalyvauja ir Vyriausybė bei savivaldybių institucijos.

1.2. Socialinės partnerystės lygiai

Socialinė partnerystė gali būti vykdoma šiais lygiais:

1) nacionaliniu;

2) šakos (gamybos, paslaugų, profesiniu);

3) teritoriniu (savivaldybės, apskrities);

4) įmonių, įstaigų ar organizacijų ir jų struktūrinių padalinių.

1.3. Socialinės partnerystės formos

Socialinė partnerystė įgyvendinama:

1) sudarant trišales ar dvišales tarybas (komisijas, komitetus);

2) naudojantis informavimo ir konsultavimo procedūromis;

3) vedant kolektyvines derybas dėl kolektyvinių sutarčių
pasirašymo;

4) kai darbuotojai dalyvauja valdant įmonę.

1.4. Socialinės partnerystės sistema

Socialinės partnerystės sistemą sudaro:

1) Lietuvos Respublikos trišalė taryba;

2) kitos trišalės ir dvišalės tarybos (komisijos, komitetai), sudaromos įstatymų ar kolektyvinių sutarčių nustatyta tvarka. (2)

2. SOCIALINĖS PARTNERYSTĖS ĮGYVENDINIMAS LIETUVOJE

2.1. ES ir socialinė partnerystė

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Europos tautos ėmė ieškoti būdų, kaip stiprinti taiką, derinti įvairių socialinių sluoksnių interesus, spręsti ekonominius ir socialinius konfliktus. 1919 metais Paryžiuje Versalio taikos konferencijos metu buvo įkurta Tarptautinė darbo organizacija (TDO), kuri 1946 m. tapo specializuota, trišaliu principu veikianti Jungtinių Tautų Organizacijos agentūra. Lietuva TDO nare tapo 1921 metais. Atgavus nepriklausomybę mūsų šalies narystė šioje organizacijoje buvo atnaujinta 1991 m. spalio 4 d. Lietuvos interesams joje atstovauja Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Po antro pasaulinio karo tripartizmas daugelyje Europos valstybių tapo visuomenės demokratinės gyvensenos norma. Lietuvoje 1991 metais buvo įsteigtos trišalės komisijos prie teritorinių darbo biržų. Taip pat buvo įsteigtos: Užimtumo taryba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Lietuvos Respublikos saugos darbe komisija, Valstybinio socialinio draudimo fondo taryba, Trišalė komisija prie Respublikinės darbo biržos, Vilniaus miesto trišalė taryba ir kt.

Vienas reikšmingiausių dokumentų, kuriuo grindžiamas trišalis bendradarbiavimas – 1976 m. birželio 2 d. Ženevoje priimta TDO 144 konvencija, kurią 1994 m. birželio 23 d. nutarimu Nr.I-507 ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas. Konvencijos antrame straipsnyje nurodoma, kad kiekviena TDO narė, kuri ratifikuoja šią konvenciją, įsipareigoja įgyvendinti procedūras, garantuojančias efektyvias vyriausybės, darbuotojų ir darbdavių atstovų konsultacijas TDO veiklos klausimais. (5)

Pasirengimo stojimui į Europos Sąjungą laikotarpiu, Lietuva ratifikavo daugelį Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų, šalyje paruošti ir veikia teisės aktai, suderinti su Europos teisės nuostatomis.

Ratifikavusi Europos socialinę chartiją ir Tarptautinės Darbo Organizacijos konvenciją Lietuva įsipareigojo teisiškai reglamentuoti darbuotojų teises į saugias ir sveikas darbo sąlygas, teisingą atlyginimą, kolektyvines derybas, informaciją ir konsultavimą, darbuotojų atstovų veiklos garantijas ir kt.

Po intensyvių vyriausybės, darbdavių, profsąjungų, politinių partijų diskusijų, 2002 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas, apjungęs į vientisą dokumentą iki tol galiojusius atskirus įstatymus. Išskirtinis Darbo kodekso bruožas yra tai, kad, reglamentavęs bendruosius profesinės saugos ir sveikatos (Occupational Safety and Health) principus, konkrečią jų reglamentaciją paliko profesinės saugos ir sveikatos įstatymui. Darbo kodekse apibrėžta socialinės partnerystės sąvoka, socialinės partnerystės lygiai, formos, sistema. Darbuotojams suteikiama teisė į informavimą ir konsultavimą, t. y. visą informaciją, susijusią su darbo santykiais, darbdavys turi pateikti darbuotojų atstovams ir jų organizacijoms. Konsultavimas reiškia diskusijas tarp darbuotojų atstovų ir jų organizacijų bei darbdavių ir jų organizacijų dėl tam tikrų susitarimų ar bendrų sprendimų priėmimo.

Profesinės saugos ir sveikatos įstatymas detalizuoja Darbo kodekso teisines nuostatas ir reikalavimus siekiant apsaugoti darbuotojus nuo profesinės rizikos ar tokią riziką sumažinti, profesinės saugos ir sveikatos viešąjį administravimą ir valstybės institucijų kompetenciją, darbdavių, darbdavių atstovų ir darbuotojų teises bei pareigas siekiant sudaryti saugias ir sveikas darbo sąlygas, taip pat darbuotojų atstovų teises ir garantijas užtikrinant saugą ir sveikatą darbe.

2.2. Socialinė partnerystė Lietuvoje

Socialinės partnerystės srityje – darbdaviui atstovaujantis asmuo, darbdavio įgalioti asmenys privalo informuoti darbuotojus ir su jais konsultuotis visais profesinės saugos ir sveikatos organizavimo, gerinimo priemonių planavimo, įgyvendinimo ir kontrolės klausimais, sudaryti sąlygas darbuotojams, darbuotojų atstovams saugai ir sveikatai dalyvauti diskusijose svarstant profesinės saugos ir sveikatos klausimais.

Socialiniais partneriais (šalimis) yra darbuotojų ir darbdavių atstovai ir jų organizacijos, o trišalės partnerystės atveju – lygiais pagrindais šioje partnerystėje kartu su darbuotojų ir darbdavių organizacijomis dalyvauja ir Vyriausybė bei savivaldybių institucijos.

Lietuvoje veikia 4 Profesinių sąjungų nacionaliniai susivienijimai ir 4 darbdavių organizacijų nacionaliniai susivienijimai. Jie veikia maždaug 10 – tyje procentų visų įmonių ir jungia apie 15 procentų visų dirbančiųjų.

Socialinis dialogas nacionaliniu lygiu vystomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų susitarimais dėl trišalio bendradarbiavimo. Šį bendradarbiavimą skatina Vyriausybė, kuri, pritarus Lietuvos Respublikos Trišalei tarybai, patvirtino specialų socialinės partnerystės plėtros priemonių planą.

Trišaliame bendradarbiavime dalyvaujantys socialiniai partneriai, nors ir atstovauja skirtingus interesus,
informacija, diskutuodami pasiekia interesų balansą. Tokiu būdu trišaliai susitarimai dalyvaujančias organizacijas konsoliduoja ir nustato jų tarpusavio įsipareigojimus.Faktiškai galime tvirtinti, kad Lietuvoje egzistuoja keturi socialinės partnerystės lygiai:

nacionalinis;

šakinis;

teritorinis;

įmonių.

2.3. Socialinės partnerystės sistema Lietuvoje

Socialiniam bendradarbiavimui plėtoti ir vystyti Lietuvoje sukurta socialinės partnerystės sistema, kurią sudaro:

1) Lietuvos Respublikos trišalė taryba.

2) Lietuvos Respublikos profesinės saugos ir sveikatos komisija.

3) Apskričių teritorinės profesinės saugos ir sveikatos komisijos.

4) Savivaldybių profesinės saugos ir sveikatos komisijos.

5) Darbdavių respublikiniai, šakiniai ir teritoriniai susivienijimai.

6) Profesinių sąjungų respublikiniai ir šakiniai susivienijimai.

7) Įmonių profesinės saugos ir sveikatos komitetai (darbuotojų atstovai saugai ir sveikatai).

8) Įmonių profesinių sąjungų komitetai.

9) Įmonių darbo tarybos (darbuotojų atstovas). (6)

2.3.1. Lietuvos Respublikos trišalė taryba

Lietuvos Respublikos trišalė taryba buvo įsteigta 1995 m.gegužės 5 d. Šios aukščiausio lygmens socialinio dialogo institucijos Lietuvoje nuostatuose nurodyta, kad ”Taryba yra lygiateisės trišalės partnerystės pagrindu sudarytas organas, kuris tarpusavio susitarimais sprendžia socialines, ekonomines ir darbo problemas, tuo siekdamas palaikyti socialinę taiką visuomenėje.” . (5)

Trišalė taryba yra lygiateisės partnerystės pagrindu sudaryta struktūra, kuri svarsto aktualiausius darbo, socialinius ir su jais susijusius ekonominius klausimus. Trišalė komisija sudaryta pariteto pagrindu iš 15 narių (po 5 narius iš profesinių sąjungų ir darbdavių nacionalinių susivienijimų ir LR Vyriausybės deleguotų atstovų). Vyriausybės nuolatiniai atstovai Taryboje:

Finansų ministerija,

Ūkio ministerija,

Teisingumo ministerija,

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija,

Žemės ūkio ministerija.

Prie Trišalės tarybos veikia keturios nuolatinės specializuotos komisijos:

darbo apmokėjimo,

darbo santykių,

užimtumo ir socialinių garantijų,

trišalių konsultacijų tarptautinėms darbo normoms įgyvendinti.

Specializuotų komisijų tikslas ir paskirtis yra nagrinėti Trišalės tarybos narių pateiktus siūlymus, įstatymų projektus ir teikti išvadas bei pasiūlymus Trišalei tarybai.

1995 m. gegužės 30 d. pirmuoju Lietuvos Respublikos trišalės tarybos pirmininku buvo išrinktas Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas B. Lubys. Šiuo metu Lietuvos Respublikos trišalės tarybos pirmininkas yra Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas J. Guzavičius (išrinktas 2005 m. birželio 28 d.)

2.3.2. Lietuvos Respublikos profesinės saugos ir sveikatos komisija

Profesinės saugos ir sveikatos srityje valstybės, darbuotojų ir darbdavių interesams saugos ir sveikatos srityje derinti trišaliu socialinių partnerių (šalių) bendradarbiavimo principu 1994 metais įsteigta Lietuvos Respublikos profesinės saugos ir sveikatos komisija. Komisija sudaroma iš 15 narių: po 5 atstovus iš darbuotojų, darbdavių ir valstybės institucijų atstovų. Komisija analizuoja profesinės saugos ir sveikatos būklę ir siūlo priemones jai gerinti, rengia atitinkamas rekomendacijas bei priemonių projektus, svarsto ir teikia pasiūlymus dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių saugos ir sveikatos darbe klausimus ir kt. Komisijos darbe dalyvauja ir Darbo inspekcijos atstovai. (6)

Lietuvos Respublikos saugos ir sveikatos komisija įsteigta 1994 metais įgyvendinant tuo metu galiojusio Žmonių saugos darbe įstatymo nuostatas. Komisija dalyvauja formuojant ir įgyvendinant saugos darbe politiką; analizuoja saugos darbe būklę ir siūlo priemones jai gerinti, rengia atitinkamas rekomendacijas bei priemonių projektus; svarsto ir teikia pasiūlymus dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių saugos darbe klausimus ir kt. Komisija sudaroma iš 15 lygiateisių narių: po 5 atstovus iš darbuotojų, darbdavių ir valstybės valdymo institucijų atstovų. Komisijai vadovauja pirmininkas, kuris, vadovaujantis rotacijos principu, renkamas iš jos narių tarpo. (1)

2.3.3. Apskričių teritorinės profesinės saugos ir sveikatos komisijos

Apskričių teritorinių ir savivaldybių darbuotojų saugos ir sveikatos komisijų steigimo, sudarymo tvarką nustato šalys, kurios atstovauja šiose komisijose, bei šalių atstovų delegavimo į komisijas tvarką.

Apskrities teritorinė darbuotojų saugos ir sveikatos komisija steigiamos trišaliu socialinių partnerių bendradarbiavimo principu ir nagrinėja darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų pažeidimų apskrities ar savivaldybės teritorijoje veikiančiose įmonėse prevencijos klausimus.

Komisijų šalys:

valstybės institucijų ir įstaigų ar savivaldybių institucijų ir įstaigų atstovai;

darbdavių bei jų organizacijų atstovai;

darbuotojų bei jų organizacijų atstovai.

Bendras Apskrities komisijos narių skaičius ne mažiau kaip 9 asmenys (po 3 atstovus iš kiekvienos šalies). Apskrities komisija sudaroma iš vienodo valstybės institucijų ir įstaigų, darbdavių ir darbuotojų bei jų organizacijų atstovų skaičiaus. (4)

2.3.4. Savivaldybių profesinės

sveikatos komisijos

Profesinės saugos ir sveikatos reikalavimų pažeidimų įmonėse prevencijos klausimams nagrinėti trišaliu socialinių partnerių bendradarbiavimo principu 2002 m. įsteigtos teritorinės profesinės saugos ir sveikatos komisijos visose apskrityse (10), o šiais metais pradėtos steigti savivaldybių saugos ir sveikatos komisijos. (Lietuvoje yra 52 savivaldybės ir šioje srityje jos daro pirmuosius žingsnius)

Komisijų sprendimai yra rekomendacinio pobūdžio. Sprendimai priimami šalių atstovų bendru sutarimu, kai jiems pritaria ne mažiau kaip 2/3 kiekvienos šalies atstovų savivaldybių ir apskričių lygyje ir 3/5 kiekvienos šalies atstovų regioniniame ir respublikos lygyje. Pirmininkas renkamas iš šalių atstovų rotacijos būdu. Savivaldybių ir apskričių lygyje – metams, regioniniame ir respublikos lygyje – pusmečiui. (6)

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2113 žodžiai iš 6926 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.