Socialinės rizikos šeimos ir vaikai Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Socialinės rizikos šeimos ir vaikai Lietuvoje

TURINYS

Įvadas 2 psl.

Šeima, jos funkcijos ir socialinės rizikos šeimos apibrėžimas 3 psl.

Statistiniai duomenys 4 psl.

Socialinės rizikos šeima kaip socialinio darbo klientas 8 psl.

Socialinio darbuotojo funkcijos ir tikslai dirbant su socialinės rizikos šeimomis 9 psl.

Įstatymų bazė 11 psl.

Socialinės rizikos šeimoms pagalbos sistema 15 psl.

Institucijos darbo apžvalga 18 psl.

Trūkumai 24 psl.

Pasiūlymai 26 psl.

Išvados 27 psl.

Literatūra 28 psl.

Priedai 29 psl.

ĮVADAS

Šeima yra pati svarbiausia kiekvieno mūsų gyvenime – mums, mūsų vaikams, mūsų tėvams ir seneliams. Ji svarbi dar ir tuo, kad yra ekonominio gyvenimo ir apskritai mūsų civilizacijos pagrindas.

Prieš 10 metų, Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja nutarė, kad 1994 metai bus paskelbti Šeimos metais, taigi šiais metais mes švenčiame Šeimos metų dešimtmetį.

Keičiantis visuomenės socialinėms, ekonominėms sąlygoms, keičiasi ir šeima. Ji turi prisitaikyti prie naujų aplinkybių, keisti gyvenimo stilių, savo funkcijas bei elgseną. Keičiantis šeimai, nyksta tradiciškai susiformavę šeimos bruožai bei šeimyniniai santykiai, ryškėja nauji. Šeimoje atsispindi ir kaupiasi visi socialinio ekonominio gyvenimo pažangūs ir negatyvūs pokyčiai, kuriamos ateities vizijos. Sparčios gyvenimo permainos gali lemti staigius ir esminius šeimos kaip sociokultūrinio instituto pokyčius, kuriems visuomenė dažnai nepasiruošusi ir kurių negali vienareikšmiškai priimti. Lietuvos pastarųjų dešimtmečių sąlygos bei pastarųjų metų esminiai pokyčiai ir vertybinių orientacijų virsmas veikia šeimą, jos formas, funkcijas, vidinius saitus, gyvenimo stilių bei elgseną. Šių dienų ekonominės reformos sparčiai didina gyvenimo sąlygų skirtumus tarp šeimų, išryškina silpnąsias šeimos vietas. Dėl to šeimai šiandien reikia kur kas didesnio dėmesio ir paramos, padėti spręsti iškilusias problemas.

Labiausiai pagalbos reikia socialinės rizikos šeimoms, kurių Lietuvoje vis dar nemažai yra, nors tokių šeimų skaičius po truputį krinta žemyn. Dar vienas labai įdomus dalykas, kad šeimas, turinčias tam tikrų problemų, reikia vadinti socialinės rizikos šeimomis arba chaotiškomis, o ne “asocialiomis”, nes tai lygu įžeidimui.

Mūsų rašto darbo tikslas išsiaiškinti kuo daugiau apie socialinės rizikos šeimas, jų statusą mūsų visuomenėjė, dėl kokių priežasčių šie žmonės yra socialinio darbo klientai, koks socialinio darbuotojo vaidmuo ir funkcijos, dirbant su šia grupe, kokie įstatymai gina jų teises bei vienos institucijos darbo apžvalga.

ŠEIMA, JOS FUNKCIJOS IR SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMOS APIBRĖŽIMAS

Šeima – tai giminingumo, santuokos arba įvaikinimo paremtas žmonių susivienijimas. Šeimos nariai surišti bendra buitimi bei abipusišku atsakingumu už vaikų auklėjimą. Tai yra pirminė jungtis, kuri yra žmogaus egzistavimo, visuomenės stabilumo, tęstinumo ir vystymosi pamatas. Šeima kuria natūralią asmens materialinio aprūpinimo, emocinę, ugdymo, priežiūros ir globos aplinką. Ji yra ypatinga tuo, kad ją sieja kartos, ji egzistuoja tam tikrą laiką, turi labai stiprių ryšių, nes jos nariai daug laiko praleidžia kartu, ir šeima daro labai didelę įtaką savo nariams.

Pagrindinės šeimos funkcijos :

 Psichosocialinė – šeimą, kaip visuomenės mikrobendriją, sieja socialiniai, ekonominiai bei emociniai ryšiai.

 Ekonominė – materialinio apsirūpinimo, apsitarnavimo ir gamybinės veiklos sfera.

 Reprodukcinė – seksualinio aktyvumo ir kartų pratęsimo sfera.

 Globos ir priežiūros – šeimoje realizuojama pirminė ir natūrali tarpusavio globa ir priežiūra (vaikų, vyresnio amžiaus žmonių, žmonių su negalia).

 Socializacijos – šeima vaikams suteikia pirmines žinias ir įgūdžius, ugdo juos, formuoja jų savimonę.

 Kultūrinė – šeima, kaip pirminė sociokultūrinių, etnokultūrinių vertybių ir tradicijų perteikėja.

Šeima neįsivaizduojama be vaikų. Vaikas – tai žmogus, neturintis 18 metų. Dėl ypatingos savo padėties vaikai yra išskirtinė asmenų grupė. Jie, kaip ir suaugusieji, turi tokias pačias prigimtines, politines ir pilietines teises, tačiau dėl neveiksnumo savo teisių patys atstovauti negali. Vaiko tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą arba valstybė (jeigu tai yra susiję su viešaisiais interesais) gina arba atstovauja jo teisėms.

Šeima, kurioje vyrauja krizė dėl to, kad vienas ar keli šeimos nariai piktnaudžiauja psichoaktyviomis (psichotropinėmis) medžiagomis; yra priklausomi nuo azartinių lošimų; neprižiūri savo vaikų, leidžia jiems valkatauti, elgetauti; dėl turimos negalios, skurdo, socialinių įgūdžių stokos negali ar nemoka prižiūrėti vaikų; naudoja psichologinę, fizinę arba seksualinę prievartą; gaunamą valstybės paramą naudoja ne šeimos interesams vadinama socialinės rizikos šeima.

STATISTINIAI DUOMENYS

Bendroji statistika

2003 metų duomenimis Lietuvoje buvo 962623 šeimų ir 509973 vaikų. Šeimų daugiau mieste nei kaime, savaime suprantama, daugiausia šeimų didmiesčiuose (1 priedas). 2003 metų ataskaitos apie vaikų globą duomenimis, Lietuvoje buvo 17889 socialinės rizikos šeimų ir 39233 vaikai jose (2 priedas), t.y. 3,5 % šeimų ir
1,87 % vaikų mažiau nei 2002 metais (3 priedas), tačiau net 84,42 % šeimų ir 53,25 % vaikų daugiau nei 1995 metais (4 priedas). Per septynerius metus (laikotarpiu 1995 – 2002 m.) šeimų, nepajėgiančių pasirūpinti savo vaikais, skaičius padidėjo nuo 9700 iki 18500, tai yra 87 %. Toks didelis procentas aiškiai rodo, kad tai jau ne šeimų problemos, bet nulemtos struktūros ir priklausančios nuo politinių sprendimų. Valstybės struktūros respublikiniu ir vietiniu lygiu nėra efektyvios. Paslaugos vaikams ir šeimoms nėra išvystytos. Tačiau nuo 2001 metų šitas skaičius pradėjo po truputį kristi žemyn (4 priedas), nes 1992 – 2002 metais atsirado teisinė bazė, tarptautinė parama, socialinio darbo profesionalų dominavimas, kilo socialinio darbo kokybė.

Beglobiai vaikai

Viena skaudžiausių socialinių problemų – našlaičiai ir beglobiai vaikai. Tik kas dešimtas netekęs tėvų globos vaikas – našlaitis. Didžiausia netekusių globos vaikų dalis yra iš socialinės rizikos šeimų. 2002 m. tėvų globos neteko 3 003 vaikai, iš jų 41 % buvo iki 7 metų amžiaus (5 priedas), o 2003 metais tėvų globos neteko 3023 vaikai, iš jų 62 % buvo iki 7 metų amžiaus (6 priedas). Nors ir socialinės rizikos šeimų skaičius mažėja, tačiau vaikų, netenkančių tėvų globos, skaičius sparčiai šoktelėjo aukštyn.

2002 m. 46 % arba 1608 vaikai buvo globojami įvairiose vaikų globos įstaigose (7 priedas), o 2003 metais įvairiose vaikų globos įstaigose buvo 1560 arba 48 % vaikų (8 priedas).

Didžioji dalis vaikų gyvena globos namuose dėl įvairių socialinių problemų šeimose.

Per 2002 m. buvo įvaikintas 231 vaikas. Maždaug trečdalis jų apsigyveno užsieniečių šeimose. Pernai daugiausia vaikų išvyko gyventi į Prancūziją, ankstesniais metais – į JAV.

2003 m. savivaldybių Vaiko teisių apsaugos tarnybų duomenimis, beveik 6 tūkst. šeimų globojo apie 8 tūkst. tėvų globos netekusių vaikų. Statistikos departamento duomenimis, 2003 metais Lietuvoje veikė 198 įvairaus tipo vaikų globos institucijos, kuriose buvo globojami 5965 vaikai.

Nusikalstamumas

Prie statistinių duomenų reikia paminėti ir tai, kad nepilnamečiai padaro 14 % visų nusikaltimų. Ši tendencija pastaraisiais metais nesikeičia. Nusikaltimus skatina gyvenimo pablogėjimas, kiti ekonominio ir socialinio sutrikimo veiksniai. Dėl to nepilnamečių nusikalstamumo rodikliai tiesio¬giai susiję su suaugusiųjų nusikalstamumo apim¬timi.

Dauguma nepilnamečių teisės pažei¬dėjų kilę iš šeimų, kurios neužtikrina vaiko teisės į normalų fizinį, dvasinį, moralinį, socialinį asmenybės vystymąsi, kuriose nėra paprasčiausių gyvenimo ir auklėjimo sąlygų. Keturiems iš penkių nepilnamečių nusikaltimus sąlygoja šeima. Nepilnamečių nusikaltimus įtakoja aplinka, draugai, suaugusieji arba nedarni, deformuota šeima, kuri padidina vaikų kriminogeninę riziką pusantro arba du kartus. Visiškai pakrikusioje, amoralioje šeimoje kriminogeninė rizika didžiausia. Apie 61 % nusikaltimų padaro vaikai, kurių šeimose buvo tik vienas iš tėvų arba iš šeimų, kur tėvai sistemingai girtauja ir vaikais nesirūpina. Šeimos pokytis, nulemtas tėvų skyrybų, vieno iš tėvų ar abiejų tėvų mirties, mokslininkų yra laikomas vienu svarbiausių veiksnių, galinčių turėti įtakos nepilnamečių nusikalstamumui, nes šeima yra pirmoji socialinė struktūra, perteikianti tam tikrus elgesio modelius. Taip pat agresyvus tėvų elgesys su vaikais yra viena esminių priežasčių, skatinančių jaunuolius tapti nusikaltėliais.

Galima išskirti keturias smurto prieš vaikus kategorijas: vaiko neigimas, fizinis smurtas, emocinis smurtas ir seksualinė prievarta.

Bet svarbiausia yra tai, kad šeima nepilnamečiams yra viena svarbiausių socialinės įtakos grupių.

Skurdas – dar viena prielaida tapti socialinės rizikos šeima

Galima daryti prielaidą, kad daugiausia socialinės rizikos šeimos yra tos, kurios turi 3 ir daugiau vaikų, t.y. daugiavaikės šeimos. Tyrimų duomenimis, daugiavaikiai namų ūkiai vieno asmens maistui 2003 metais galėjo skirti tik po 3,8 Lt per dieną (visi namų ūkiai vidutiniškai po 5,5 Lt), nors išlaidos maistui sudarė 49 proc. jų vartojimo išlaidų. Statistikos departamento atlikta santykinio skurdo lygio analizė parodė, kad tarp gyvenančių žemiau skurdo ribos dominuoja namų ūkiai, turintys vaikų. Santykinis skurdo lygis tarp namų ūkių, turinčių vaikų iki 18 metų amžiaus, 2002 m. buvo 19,5 procento (vidutiniškai šalyje – 16,6%).

Skurdo sąvoka – daugiaprasmė, ji reliatyvi ir priklauso nuo pasiekto gyvenimo lygio šalyje. Kadangi skurdas apibūdinamas įvairiai, skurdo riba taip pat gali būti nustatoma įvairiais metodais.

Skurdo mažinimo Lietuvoje strategijoje skurdas apibrėžiamas kaip pajamų ir kitų išteklių (materialinių, kultūrinių ir socialinių), užtikrinančių Lietuvos visuomenei priimtinus gyvenimo standartus, neturėjimas.

Pagrindiniu skurdo kriterijumi, analizuojant skurdo paplitimą ir projektuojant socialinės ir ekonominės politikos priemones, laikoma santykinė skurdo riba, apskaičiuojama kaip 50 procentų vidutinių vartojimo išlaidų.

Namų ūkių dydžio ir sudėties įtakai eliminuoti yra naudojamos ekvivalentinės skalės. Tyrimais nustatyta, kad didesnei šeimai būtiniems poreikiams
patenkinti reikia santykinai mažiau pajamų, kadangi tam tikrų išlaidų dydis nedidėja tiesiog proporcingai namų ūkio narių skaičiui. Taikant ekvivalentines skales, skirtingo dydžio namų ūkių gyvenimo lygis tampa labiau palyginamas. SD skaičiavimuose naudoja skalę, kur pirmam namų ūkio nariui suteikiamas svoris – 1, kiekvienam paskesniam suaugusiam asmeniui – 0,7, o kiekvienam vaikui iki 14 metų amžiaus – 0,5.

Santykinio skurdo riba 2003 metais buvo 312 litų ekvivalenčiam vartotojui. Tai reiškia, kad vienišas suaugęs asmuo laikomas esančiu santykiniame skurde, jei jo mėnesio vartojimo išlaidos buvo mažesnės už 312 litų, 4 asmenų šeima, susidedanti iš dviejų suaugusių ir dviejų vaikų iki 14 metų – jei jų šeimos vartojimo išlaidos neviršijo 842 litų.

Skurdo lygis – tai gyventojų, esančių žemiau skurdo ribos, dalis. Jų pajamos (vartojimo išlaidos) yra mažesnės negu tam tikru metodu apskaičiuota skurdo riba.

2003 m. santykinio skurdo lygis buvo 16 procentų (2002 m. – 17%). Savižudybės

2002 me¬tais sa¬vi¬žu¬dy¬bių skai¬čiu¬mi 100 tūks¬tan¬čių gy¬ven¬to¬jų Lie¬tu¬va pir¬ma¬vo Eu¬ro¬po¬je.

Vi¬siems ke¬ti¬nan¬tiems žu¬dy¬tis bū¬din¬gas są¬mo¬nin¬gas ar ne¬są¬mo¬nin¬gas svy¬ra¬vi¬mas tarp prieš¬ta¬rų – no¬ro gy¬ven¬ti, su¬lauk¬ti pa¬gal¬bos ir no¬ro ne¬gy¬ven¬ti. Žu¬dy¬tis ska¬ti¬na dau¬gy¬bė kri¬zi¬nes si¬tu¬a¬ci¬jas su¬ke¬lian¬čių veiks¬nių. La¬bai svar¬bu to¬kio¬je si¬tu¬a¬ci¬jo¬je at¬si¬dū¬ru¬siam žmo¬gui lai¬ku su¬teik¬ti pa¬gal¬bą.

Sa¬vi¬žu¬dy¬bė – tai vi¬suo¬me¬nės pro¬ble¬ma. Ją spręs¬ti įma¬no¬ma tik įver¬ti¬nus so¬cia¬li¬nes, eko¬no¬mi¬nes, psi¬cho¬lo¬gi¬nes ir me¬di¬ci¬ni¬nes prie¬žas¬tis, le¬mian¬čias in¬di¬vi¬do pa¬si¬ry¬ži¬mą nu¬trauk¬ti sa¬vo gy¬vy¬bę.

Sa¬vi¬žu¬dy¬bė yra pa¬grin¬di¬nė jau¬nų as¬me¬nų (15–34 me¬tų am¬žiaus) mir¬ties prie¬žas¬tis. 10–19 me¬tų am¬žiaus Lie¬tu¬vos gy¬ven¬to¬jų gru¬pė¬je sa¬vi¬žu¬dy¬bės už¬ima 2–3 vie¬tą tarp mir¬ties prie¬žas¬čių.

Vai¬kai iki 5-erių me¬tų am¬žiaus žu¬do¬si la¬bai re¬tai. Tu¬rin¬tys po¬lin¬kį žu¬dy¬tis jau¬nes¬ni kaip 10 me¬tų moks¬lei¬viai su¬da¬ro tik 2,5 proc. vi¬sų žu¬dy¬tis lin¬ku¬sių vai¬kų.

Vai¬kų sa¬vi¬žu¬dy¬bes daž¬nai ten¬ka ver¬tin¬ti kaip sa¬vi¬tą pro¬tes¬tą. 80 % at¬ve¬jų žu¬do¬ma¬si dėl kon¬flik¬tų šei¬mo¬je. Per pas¬ta¬ruo¬sius 30 me¬tų vai¬kų nuo 5 iki 14 me¬tų am¬žiaus sa¬vi¬žu¬dy¬bių pa¬dau¬gė¬jo 8 kar¬tus. Vi¬du¬ti¬niš¬kai 1 iš 100 ban¬dy¬mų bai¬gia¬si mir¬ti¬mi. Įvai¬rių ty¬ri¬mų duo¬me¬ni¬mis, ban¬dy¬mų žu¬dy¬tis bū¬na 50–200 kar¬tų dau¬giau nei sa¬vi¬žu¬dy¬bių.

Sa¬vi¬žu¬dy¬bės ti¬ki¬my¬bę di¬di¬na sun¬ki eko¬no¬mi¬nė šei¬mos pa¬dė¬tis, aso¬cia¬lus jos gy¬ve¬ni¬mo bū¬das, girtavimas, prie¬var¬ta ir smur¬tas. Šei¬mos na¬rio sa¬vi¬žu¬dy¬bė sa¬vo¬tiš¬kai pa¬ša¬li¬na mir¬ties ta¬bu, to¬dėl tikėtina, jog pa¬na¬šiai pa¬si¬elg¬ti ga¬li ir ki¬ti tos šei¬mos na¬riai.

Dar vie¬na pro¬ble¬ma – tė¬vų dė¬me¬sio sto¬ka. Dau¬gė¬ja iš¬si¬sky¬ru¬sių šei¬mų, vie¬ni¬šų mo¬ti¬nų. Daž¬nai abu tė¬vai dir¬ba ir ma¬žai bū¬na su šei¬ma. 90 proc. ap¬klaus¬tų vai¬kų tei¬gė, kad tė¬vai jų ne¬su¬pran¬ta, juos atstumia ar ig¬no¬ruo¬ja, kai jie ieš¬ko tė¬vų pa¬ra¬mos bei užuo¬jau¬tos, jau¬čia¬si ne¬lai¬min¬gi.

Sa¬vižudy¬bes ska¬ti¬na ir smur¬tas. Smur¬to vaiz¬dų itin gau¬su ži¬niask¬lai¬do¬je. Smur¬to ele¬men¬tai tam¬pa įpras¬ti jau¬ni¬mo el¬ge¬siui, dau¬gė¬ja socialinės rizikos ir an¬ti¬so¬cia¬lių smur¬ti¬nį el¬ge¬sį pro¬pa¬guo¬jan¬čių grupių, plin¬ta smur¬tas šei¬mo¬je ir mo¬kyk¬lo¬je. Smur¬ti¬niai veiks¬mai ga¬li bū¬ti nu¬kreip¬ti tiek į gy¬vus ob¬jek¬tus, tiek į daik¬tus. Sa¬vi¬žu¬dy¬bės at¬ve¬ju smur¬tau¬ja¬ma prieš pa¬tį sa¬ve.

Vis dau¬giau jau¬ni¬mo var¬to¬ja al¬ko¬ho¬lį, ki¬tas psi¬cho¬tropines me¬džia¬gas. Spren¬di¬mą nu¬si¬žu¬dy¬ti daug grei¬čiau ir leng¬viau pri¬ima ne¬blai¬vūs as¬me¬nys.

Sa¬vi¬žu¬dy¬bių pa¬dau¬gė¬jo ir dėl to, kad tė¬vai ir vai¬kai sve¬ti¬mė¬ja, žmo¬nėms trūks¬ta ati¬du¬mo vie¬nas ki¬tam, sa¬vi¬tar¬pio su¬pra¬ti¬mo, užuo¬jau¬tos. Sa¬vi¬žu¬džių pro¬ble¬mos bū¬na įvai¬rios, bet jų iš¬gy¬ve¬ni¬mai la¬bai panašūs.

SOCIALINĖS RIZIKOS ŠEIMA KAIP SOCIALINIO DARBO KLIENTAS

Terminas klientas socialiniame darbe dažniausiai reiškia asmenį, šeimą ar grupę, tai, kas yra socialinio darbuotojo pagalbos dėmesio centre.

Socialinės rizikos šeimos yra socialinio darbo klientai, nes turi įvairių rūpesčių, nepatenkintų poreikių ir socialinio funkcionavimo problemų.

Pagrindinės priežastys, dėl kurių socialinės rizikos šeimos tampa klientais:

 Per menki materialiniai ištekliai (skurdas, nedarbas šeimoje);

 Tėvų nesugebėjimas suprasti savo vaikų poreikių (kad vaikams reikia maitintis, reikia nuolatinės pastogės, priežiūros ir t.t.);

 Išsiskyrusios šeimos, šeimos,
vieno iš tėvų;

 Problemos auginant vaikus (mokyklos nelankymas, bendravimo problemos, valkatavimas, įsitraukimas į nusikaltimus, girtavimą, prostituciją ir t.t.);

 Asmeninių gebėjimų atlikti užduotis trūkumas, norint įveikti situacijų problemas (ne visi šeimos nariai sugeba išlaikyti šeimą ar pramaitinti kitus šeimos narius);

 Žinių trūkumas (paprasčiausias nežinojimas, kaip pasirūpinti vaiku; kur kreiptis dėl pašalpų ir pan.);

 Aplinkos ir asmeninių poreikių neatitikimo problemos (suserga vieniša mama, jos mergaitė turi rūpintis mažesniais broliukais ir sesutėmis, bet jai reikia mokytis ir nėra laiko bendrauti su bendraamžiais);

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2659 žodžiai iš 8859 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.