Socialiniai institutai
5 (100%) 1 vote

Socialiniai institutai

1121

Turinys

1. Šeima…………………………………………………………………………………………………………………3

2. Religija………………………………………………………………………………………………………………4

3. Ekonomika………………………………………………………………………………………………………..4

4. Politika……………………………………………………………………………………………………………..6

5. Literatūra…………………………………………………………………………………………………………8

6. Terminų paaiškinimas………………………………………………………………………………………9

1. Šeima

Šeima yra socialinė grupė (kartu ir viena iš svarbiausių socialinių institucijų), jungiama santuokos ir giminystės ryšių, jos tikslas – auklėti jaunąją kartą ir or¬ganizuoti kasdieninį jos narių gyvenimą. Šeimos formos. Šeima yra viena iš seniausių visuomenės institucijų, gyvuojanti visose visuomenėse ir įvairiomis formomis, kurias sociologai išskiria, remda¬miesi keturiais kriterijais.

Pagal sudėtį skiriama: 1) nuklearinė šeima, kurią sudaro dvi kartos (tėvai ir vaikai); 2) išplėstinė šeima, kurią sudaro trys, keturios kartos, šalutinės linijos giminaičiai. Šiuolaikiniai sociologai skiria dar trečią formą- nepilnąją šeimą, gyvuojančią be vieno iš tėvų.

Pagal gyvenamąją vietą skiriama: 1) patrilokalinė šeima, kai sutuoktiniai gyvena pas vyro tėvus; 2) matrilokalinė, kai gyvenama pas žmonos tėvus; 3) neolokalinė, kai sutuoktiniai gyvena atskirai nuo tėvų.

Pagal giminystę ir paveldėjimą skiriama: 1) šeima, kurioje paveldėjimo teisė atitenka vyriškosios lyties atstovams; 2) šeima, kurioje paveldėjimo teisė atitenka moteriškosios lyties atstovėms; 3) šeima, kurioje paveldėjimo teisė gali atitekti tiek vyriškosios, tiek moteriškosios lyties atstovėms.

Pagal valdžią skiriama: 1) patriarchalinė šeima, kurioje valdžia priklauso vyrui bei tėvui; 2) matriarchalinė šeima, valdoma žmonos-motinos. Šiuolaikiniai sociologai išskiria ir trečią formą – egalitarinę šeimą, kurioje valdžia pasiskirsčiusi tarp abiejų sutuoktinių maždaug vienodai.

Šeimos funkcijos:

• Reprodukcija. Bent jau rašytinėje žmonijos istorijoje žmonių giminė beveik be išimčių buvo pratęsiama šeimoje.

• Globa, sauga ir emocinė parama. Žmonių kūdikiai būna daug ilgiau bejė¬giai nei bet kokio žinduolio gyvūno, todėl šeima yra tas socialinis darinys, kuriame auganti karta globojama ir saugojama nuo aplinkos pavojų.

• Socializacija. Šeima yra tarpininkas tarp vaiko ir visuomenės, pirmoji ir pa¬grindinė socializacijos institucija, kurioje vaikas gauna pirmąsias žinias, pe¬rima vertybes, elgesio formas, būtinas gyvenimui visuomenėje.

• Seksualinio elgesio reguliavimas. Visose visuomenėse seksualinis elgesys buvo ir yra reguliuojamas, bandant apriboti jį santuokos rėmais, t. y. drau¬džiant ikisantuokinius ir nesantuokinius lytinius santykius.

• Socialinės padėties suteikimas. Šeima pirmiausia suteikia tai, ką sociologai vadina gauta socialine padėtimi.

Santuoka yra visuomeniškai sankcionuota moters ir vyro sąjunga, sukurianti tam tikrus jos narių savitarpio įsipareigojimus.

Santuokos formos: a) monogamija – santuoka tarp dviejų individų; b) poligamija – individo santuoka su keliais sutuoktiniais; poligamijoje skiriamos dvi formos: poliginija (daugpatystė) ir poliandrija (daugvyrystė).

Nesantuokinės sąjungos. Visais laikais ir visose visuomenėse be santuokos gyvavo nesankcionuotos moters ir vyro sąjungos. Konkubinatas (lot. concu-bina – sugulovė) – senovės Romoje taip buvo vadinamas faktinis vyro ir moters sugyvenimas, kuris buvo reguliuojamas įstatymu (buvo apibrėžiama konkubinate gimusių vaikų teisė paveldėti turtą).

Ištuoka. Šiuolaikinės santuokos tvirtumui didelę įtaką daro subjektyvus supratimas, ką reiškia būti laimingu ar nelaimingu. Kai nelaimingumo pojūtis nugali pareigą ir atsakomybę, santuoka nutraukiama. Sociologai pastebėjo neatitikimą tarp ištuokos motyvų ir priežasčių.

2. Religija

Religija yra mąstymo, jausmų ir veiklos būdai, susiję su antgamtiškumu ir “anapusiškumu”. Religija vadinama tikėjimų ir ritualų sistema, kurios dėka žmonių grupė reaguoja ir aiškina tai, ką laiko ant¬gamtišku ir šventu.

Religijos elementai:

Tikėjimas yra specifinis tikinčiojo santykis su religija – religinės doktrinos teiginių priėmimas, vadovaujantis autoritetu (Apreiškimu, Bažnyčia). Tikėjimo terminas kartais klaidingai vartojamas kaip religijos sinonimas.

Šventybė (lot. sacrum – tai, kas šventa) yra paslaptingas, protu nesuvokiamas ir neįmanomas apibrėžti bei išreikšti kitomis sąvokomis reiškinys, kurį galima suvokti tik per simbolius.

Kultas ir ritualai. Kultas yra viena iš trijų pagrindinių religijos dalių (šalia doktrinos ir organizacijos), praktinis religijos aspektas, tai sakraliniai veiksmai, išreiškiantys religijos turinį. Ritualai – kulto veiksmų atlikimo būdai.

Religinė patirtis yra a) sustiprėjęs antgamtiškos būties ar galios
pažinimas; b) ekstazinė būsena, peržengianti čia ir dabar ribas; c) jausmas apie turėtą kontaktą su dieviškąja būtybe. Šios patirtys nėra tik žmonių asmeninio gy¬venimo ir psichologinės išmonės rezultatas. Tai socialinis reiškinys, formuojamas lūkesčių tos grupės, kuriai religinės patirties turėtojai priklauso.

Magija yra tikėjimas antgamtinėmis jėgomis ir žmogaus galėjimu tam tikrais veiksmais (apeigomis) jas valdyti.

3. Ekonomika

Ekonomika yra socialinė institucija, kuri padeda visuomenei organizuoti gėry¬bių gamybą, paskirstymą ir vartojimą bei paslaugų teikimą. Ši institucija sprendžia tris pagrindines problemas, su kuriomis susiduria visos visuomenės: 1) kokias gėrybes reikėtų gaminti ir kokias paslaugas teikti; 2) kaip reikėtų naudoti ribotus resursus: žemę, vandenį, mineralus, kurą ir darbą? 3) kam gaminti gėrybes ir paslaugas? Tai, kaip visuomenės atsako į šiuos klausimus, turi įtakos jų kultūrai ir socialinei struktūrai.

Gamyba. Skiriami trys gamybos tipai: pirminė gamyba, antrinė gamyba ir tretinė gamyba. Pirminė gamyba yra gamtos gėrybių įgijimas medžiojant, žvejojant, renkant augalus, kertant mišką, ganant gyvulius, verčiantis žem¬dirbyste. Antrinė gamyba yra žaliavų perdirbimas ir jų pavertimas gamtoje neaptinkamais gaminiais (plieno lydymas ir automobilių gamyba). Tretinė gamyba yra paslaugų teikimas ir informacijos (žinių bei technologijos) kau¬pimas bei skleidimas. Šiuolaikinėse poindustrinėse visuomenėse yra visi trys gamybos tipai, tačiau dominuoja tretinė gamyba. Industrinėse visuomenėse dominavo antrinė gamyba, o iki industrinėse visuomenėse buvo tik pirminė gamyba.

Paskirstymas. Rinkėjų ir medžiotojų visuomenėse paskirstoma buvo, kasdien dalijant maistą visiems grupės nariams. Ekonominei veiklai tampant sudė¬tingesne, gėrybėmis imta mainytis. Mainai gali būti tiesioginiai (arba barte¬riniai), kada gėrybės keičiamos į gėrybes, ir netiesioginiai, kada naudoja¬mas mainų ekvivalentas – pinigai (rinkoje žmonės parduoda savo pagamin¬tas gėrybes ir už gautus pinigus perka reikalingas gėrybes). Šiuose mainuose prekių kainą lemia pasiūlos ir paklausos santykis. Šiuolaikinėse visuomenė¬se į šią laisvų mainų sistemą įsikiša valstybė. Vadinamoji gerovės valstybė (angl. welfare state) perskirsto nacionalines pajamas, siekdama užtikrinti minimalią gerovę visiems gyventojams tokiose srityse, kaip medicininė prie¬žiūra, švietimas, būstas, minimalių pajamų palaikymas, socialinis draudimas.

Vartojimas. Tradicinėse visuomenėse vartojimas buvo neatsiejamas nuo ga¬mybos, kadangi šeima buvo pagrindinis gamybos vienetas. Dėl industriali¬zavimo šios sferos buvo išskirtos: gamyba iškelta už namų ribų, į fabrikus. Šeima tapo pirmiausia vartojimo vienetu, tačiau ryšys tarp gamybos ir var¬tojimo išliko, kadangi visuomenėse, kuriose dominuoja rinkos santykiai, ga¬mybos turinį ir apimtį (ką gaminti ir kokiais kiekiais) lemia paklausa (varto¬jimas). Savo ruožtu gamintojai siekia paklausą paveikti, naudodami rekla¬mą, kad įsigalėtų norimos vartojimo tendencijos.

Šiuolaikinių visuomenių ekonominės sistemos. Beveik visą XX šimtmetį eg¬zistavo dvi pagrindinės ekonominės sistemos – kapitalizmas ir socializmas. Es¬miniai pokyčiai Rytų Europoje, įvykę pastarąjį dešimtmetį, parodė, kad socia¬lizmo ekonominė sistema žlugo. Tačiau šiandien jau yra akivaizdu, kad planinė ekonomika automatiškai nevirs rinkos ekonomika, kad socializmo ekonomikos

transformacija užtruks ilgai ir nelabai aišku, kokias formas ji įgis.

Kapitalizmas yra ekonominė sistema, kurioje gamybos priemonės yra priva¬čiose rankose, o ekonominio aktyvumo varomoji jėga yra pelno siekimas. Šiai sistemai būdinga laisva rinka, privati nuosavybė, atskirta nuo namų ūkio įmonė, kapitalo apskaita, laisvai samdoma darbo jėga. Kapitalizmo bruožai: privati nuosavybė, pelno sieki¬mas, laisva konkurencija, kapitalo kaupimas, turto didinimas, nuolatinis eks¬pansionizmas.

Socializmas būdavo apibrėžiamas kaip ekonominė sistema, pagrįsta valsty¬bine ir kolektyvine gamybos priemonių nuosavybe ir centralizuotu planavi¬mu, savo tikslu laikanti ne pelną, bet gyventojų poreikių tenkinimą. Šios jau sužlugusios ekonominės sistemos negalima painioti su Vakarų Europos so¬cialistų ir socialdemokratų įgyvendinamu rinkos ekonomikos modeliu (pa¬vyzdžiui, vadinamuoju švediškuoju socializmu). Jis ryškiausias gerovės vals¬tybės variantas, kurio šalininkai pasisako už valstybinės valdžios kišimąsi į gėrybių ir paslaugų paskirstymą, stengiantis užtikrinti tam tikrą gerovės minimumą kiekvienam gyventojui.

4. Politika

Politika yra bendri, visiems privalomi sprendimai, kuriuos daro žmonės, turintys valdžią kitiems visuomenės nariams. Valdžia yra galėjimas įsakyti tada, kada tas, kas įsako, turi tam teisę, o tas, kuriam įsako, privalo paklusti. Valdžia yra universalus politikos įgyvendini¬mo įrankis.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1357 žodžiai iš 2689 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.