Socialiniai institutai1
5 (100%) 1 vote

Socialiniai institutai1

11213141

TURINYS

Įvadas ……………………………………………………………………………………….………3

I. Socialinio instituto samprata…………………………………………………………………….4

1. Socialinių institutų skirstymas…………………………………………………………….4

2. Socialinių institutų funkcinės ypatybės……………………………………………………5

II. Šeimos institutas………………………………………………………………….……………..6

1. Šeimos funkcija……………………..…………………………………….…..….………..6

2. Šeimos tyrimo kryptys……………..………………………………………..………….…7

3. Santuoka. Šeimos vidaus gyvenimas………………………..……………………….……7

III. Religiniai institutai………………………………………………………………….…………8

1. Religijos paskirtis…………………………………………………………………………8

2. Religijų tipai……………………………………………………………………………….9

3. Religija ir socialiniai pokyčiai……………………………………………………………9

4. Religinių organizacijų tipai…………………………………………………………..……9

IV. Švietimo institutas……………………………………………………………………………10

1. Išsimokslinimo funkcijos ir socialinė stratisfakcija…………………………………….10

V. Politiniai institutai……………………………………………………………………….…….11

1. Politinės valdžios tipai………………………………………………………………….11

2. Politinis rėžimas ir jo tipai………………………………………………………………12

3. Politikos socialinis kontekstas………………………………………………………….12

Išvados …………………………………………………………………………………………….13

Giovani Papini ,,Kristaus istorija“ I dalis ……………………………………………………….14

Edgaras Volesas ,,Žaliasis šaulys“……………………………………………………………….14

KRYŽIAŽODIS…………………………….…………………………………………………….16

LITERATŪRA ……………………………………………………………………………..…….17

Įvadas

Sociologija tiria ir aprašo visuomenės struktūrines ir funkcines sąsajas. Tai yra socialinis mokslas, tiriantis ne specifines temas (kaip, pvz., politikos mokslas arba ekonomika), bet siekia naudodama sociologinius metodus ištirti socialinį bendruomenių ir visuomenės gyvenimą. Sociologija domisi ir atskirais socialiniais junginiai (pvz., socialinės sistemos, institucijos, grupės ir organizacijos). Sociologija tiria socialinius dėsnius ir procesus, kurie jungia ir skiria žmones ne tik kaip individus, bet ir kaip asociacijų, grupių ir institutų narius. Socialiniam institutui priskiriami dariniai, apimantys daug žmonių, kurių elgesys yra valdomas normų ir vaidmenų pagalba, mases. Išsiaiškinsime ar socialinis institutas – tai nuolatinė bendros žmonių veiklos organizacijos forma, kurios paskirtis būtų tenkinti kurį nors svarbų socialinį poreikį. Tuo tarpu sociologai skiria penkis pagrindinius žmonių visuomenės poreikius: reprodukcijos; gėrybių, reikalingų žmogaus gyvenimui, gamybos; saugumo ir socialinės tvarkos; dvasinių problemų, gyvenimo prasmės; žinių perdavimo bei augančios kartos socializacijos. Šiuos poreikius tenkina atitinkami socialiniai institutai. Aptariant detaliau, pabandysime išsiaiškinti kiekvieno iš institutų paskirtį: ar išsimokslinimo institutas užtikrina darbo jėgos paruošima, suteikia žmogui galimybę vystyti savo sugebėjimus, o religijos institutes integruoja visuomenę, kuria socialinį solidarumą, j stiprina bei siekia išlaikyti socialinę tvarką, prisideda prie pasaulinių pokyčių ir t.t.

I. Socialinio instituto samprata

Socialiniai institutai – tai istoriškai nusistovėjusios bendros žmonių veiklos organizavimo

formos. Termino “socialinis institutas” vartojimo reikšmės įvairios. Kalbama apie šeimos institutą, švietimo, sveikatos, apsaugos, valstybės institutą ir kt. Pirmoji plačiausiai naudojama „socialinio instituto“ reikšmė susieta su įvairaus lygio visuomeninių ryšių ir santykių sutvarkymo, formalizavimo ir standartizacijos pastangomis. Pats tvarkos įvedimas šiuose santykiuose jų formalizacijos ir standartizacijos procesas vadinamas institualizacija. [ 2, p. 94]

Socialinio instituto atsiradimą sąlygoja tam tikras socialinis poreikis (užsakymas). Institutų paskirtis – organizuoti bendrą žmonių veiklą, tenkinant vienus ar kitus socialinius poreikius. Tam tikrų visuomeninių poreikių atsiradimas ir sąlygos jiems patenkinti yra pirma būtina institucionalizacijos sąlyga. Socialinis institutas formuojamas konkrečių asmenų, individų, socialinių grupių tarpusavio sąveikos ir santykių,
socialinių ryšių pagrindu. Socialiniai institutai nėra individualaus pobūdžio, jų veikla – sisteminė visuminė.

Socialinis institutas – tai vertybių, normų, idealų sistema, taip pat žmonių veiklos ir elgesio pavyzdžių ir kitų sociokultūrinio proceso elementų visuma. Ši sistema užtikrina panašų žmonių elgesį. Tuo tikslu derina ir nukreipią jų pastangas, nustato žmonių poreikių patenkinimų būdus, sprendžia konfliktus, kylančius kasdieniniame gyvenime, užtikrina pusiausviros ir stabilumo būseną, vienos ar kitos socialinės bendrijos ribose

Svarbiausias institucionalizacijos elementas yra socialinio instituto organizacinis pateikimas. Socialinis institutas tai organizuotos žmonių bendrijos, atliekančios tam tikras socialiai reikšmingas funkcijas, užtikrinančios bendrų tikslų siekimą, žmonių socialinių rolių, kurių vykdymą užtikrina socialinės vertybės, normos ir elgesio standartai, pagrindu. [1, p.81]

Socialinio instituto funkcijos gali būti:

1. Akivaizdžios, jei jos oficialiai paskelbtos;

2. Latentinės, jeigu jos yra paslėptos. [2, p. 96]

1. Socialinių institutų skirstymas

Kiekvienas socialinis institutas atlieka jam būdingas funkcijas. Šių funkcijų visuma sudaro bendras socialinių institucijų funkcijas vertinant jas kaip apibrėžtų socialinių sistemų tipus. Sociologai bando juos suklasifikuoti pateikdami kaip tam tikrą sureguliuotą sistemą. Tokių klasifikacijų yra daug. Pateikti institutai klasifikuojami pagal keturias pagrindines socialines institutų atliekamas funkcijas:

1. Visuomenės narių reprodukcijos (atgaminimo). Pagrindinis šią funkciją vykdantis institutas – šeimos institutas (nors jam čia padeda ir kiti institutai, pavyzdžiui, valstybė).

2. Socializacijos. Individai perduoda toje visuomenėje nustatytus elgesio pavyzdžius (standartus) ir veiklos būdus. Tai realizuojama per šeimos, švietimo, religijos ir kt. institutus.

3. Gamybos ir paskirstymo. Šią funkciją atlieka ekonominiai socialiniai valdymo ir

kontrolės institutai.

4. Skatinimų ir sankcijų. Šią funkciją atlieka teisėtvarkos, teisėsaugos ir kiti socialiniai

institutai, valdantys bei reguliuojantys individų socialinį elgesį.

Socialiniai institutai skiriasi savo funkcinėmis ypatybėmis. [2, p. 96]

2. Socialinių institutų funkcinės ypatybės

Socialiniai institutai vieni nuo kitų skiriasi savo funkcinėmis savybėmis:

➢ Ekonominiai – socialiniai institutai – tai nuosavybė, mainai, finansai, įvairaus tipo ūkiniai

susivienijimai, kurie užtikrina visų gamybos ir visuomeninių gėrybių paskirstymo visumą ir taip sujungia ekonominį gyvenimą su kitomis socialinio gyvenimo sferomis.

➢ Politiniai institutai – tai valstybė, partijos, profsąjungos ir kitos politinių tikslų siekiančios

organizacijos, kurių tikslas – nustatyti ir įtvirtinti tam tikrą politinę valdžią.

➢ Sociokultūriniai ir auklėjimo institutai. Jų tikslas – užtikrinti kultūrinių ir socialinių

vertybių atgaminimą ir perdavimą naujoms kartoms, asmenų įtraukimą į tam tikrą subkultūrą, taip pat jų socializaciją per atitinkamų elgesio standartų bei normų įsisavinimą.

➢ Normatyviniai – orientuojantys institutai. Tai savotiški asmenų elgesio moralinės etinės

orientacijos reguliavimo instrumentai. Jų tikslas – suteikti elgesiui ir motyvacijai dorovinę argumentaciją. Šie institutai padeda įtvirtinti bendrijoje ir visuomenėje moralines vertybes ir elgesio etiką.

➢ Normatyviniai – sankcionuojantys institutai. Jų tikslas – užtikrinti asmenų elgesio socialinę

reguliaciją, kuri remiasi normomis ir taisyklėmis, įteisintomis juridiniais aktais. Normų laikymosi privalomumas užtikrinamas taikant sankcijas.

➢ Ceremonijų – simboliniai ir situaciniai – konvencijų institutai. Jų tikslas yra užtikrinti

konvencinių (sutartinių) normų (ilgalaikių ar nustatytos trukmės) priėmimą ir jų oficialų (ir neoficialų) įtvirtinimą. Konvencinės normos reguliuoja kasdienius individų kontaktus, įvairaus grupinio elgesio aktus, nustato tarpusavio veikimo tvarką, būdus, bendravimo reikalavimus. [1, p. 83]

Amerikiečių sociologas M. Spenceris institutus kildina iš interesų. Jis skiria dvi grupes:

1) visuotiniu, kurie tenkina visų visuomenės narių interesus, ir 2) personalinius institutus, kurie tenkina privačius grupių interesus.

M. Spenceris skiria keturis masinių socialinių institutų tipus:

• Visuomenės savireguliacijos (palaikymo) institutai – industrinė organizacija, nuosavybė, ova dėl gėrybių paskirstymo. Šie institutai skirti reguliuoti gyvybinių poreikių mitybos) tenkinimą.

• Šeimos ir santuokos institutai, reguliuojantys lytinių instinktų tenkinimą ir žmonių iminės išlikimą.

• Įsitvirtinimo institutai – tai mada, etiketas, žaidimai, malonumai ir kt.

• Religijos institutai – tenkina individų religinius poreikius ir padeda įveikti baimės jausmą. [2, p. 99]

II. Šeimos institutas

Šeima yra giminingumu, santuoka arba įvaikinimu paremtas susivienijimas (socialinė grupė) žmonių, susietų bendra buitimi ir vienodai atsakingų vaikų auklėjimu. Šeimos tikslas – auklėti jaunąją kartą ir organizuoti kasdienį savo narių gyvenimą. Sociologai lygina šeimos struktūrą skirtingose
bendruomenėse pagal 4 parametrus (kriterijus): šeimos formą, gyvenamąją vietą, paveldėjimo būdą ir valdžios pasiskirstymą šeimoje. [2, p.100]

1. Šeimos funkcija

Šeima tenkina tam tikrus socialinius poreikius. Remdamiesi šia nuostata galima būtų skiria tokias šeimos funkcijas: reprodukcijos, globos, saugos ir emocinės paramos; socializacijos; seksualinio elgesio reguliavimo; socialinės padėties suteikimo.

• Reprodukcija. Žmonijos istorijoje žmonių giminė ligi šiol beveik be išimčių buvo

pratęsiama šeimoje.

• Globa, sauga ir emocinė parama. Šeima yra tas socialinis darinys, kuriame auganti

karta globojama ir saugoma nuo aplinkos pavojų.

• Socializacija. Šeima yra vaiko ir visuomenės tarpininkas, pirmoji ir pagrindinė

socializacijos institucija, kurioje vaikas gauna pirmąsias žinias, perima vertybes, elgesio normas, būtinas gyvenimui visuomenėje.

• Seksualinio elgesio reguliavimas. Visose visuomenėse seksualinis elgesys buvo ir

Yra reguliuojamas bandant jį apriboti santuokos rėmais, t.y. draudžiant ikisantuokinius ir nesantuokinius ryšius.

• Socialinės padėties suteikimas. Šeima suteikia tai, ką galima būtų pavadinti gautąja

socialine padėtimi.

2. Šeimos tyrimo kryptys

Šeimos tyrimas vykdomas dviem kryptimis: funkcionalizmo ir konflikto teorijos.

Funkcionalizmas. Funkcionalizmo šalininkai tiria šeimą pagal jos funkcijas arba socialinius poreikius, kuriems ji tarnauja. Bet šiuo atveju šeima netenka istoriškai turėtų funkcijų, kurias perima kiti socialiniai dariniai.

Konflikto teorija. Jos šalininkai svarbiausiu dalyku laiko valdžios pasiskirstymą šeimoje. Yra skiriami trys konfliktinio požiūrio į šeimą lygiai:

• Vidinis valdžios pasiskirstymas: šeimos nariai, turintys daugiau socialinės galios, ir šeimoje įgyja daugiau valdžios. Labiau mylintis sutuoktinis turi mažiau valdžios, nes jis jaučia didesnę psichologinę priklausomybę.

• Šeima ir globalusis konfliktas. Dar K. Marksas teigė, kad šeimoje kaip visuomenės

mikrokosmose atsispindi pagrindinis socialinis išnaudotojų ir išnaudojamųjų konfliktas (žmona – namų šeimininkė faktiškai yra vyro vergė).

• Vidiniai šeimos konfliktai. Šeimoje vyksta konfliktai, kai susiduria šeimos narių interesai

tokiais klausimais: kas turi atlikti buities darbus, kaip ir kam leisti šeimos pinigus ir kt.

3. Santuoka. Šeimos vidaus gyvenimas

Šeimos pagrindas yra dviejų asmenų santuoka.

1. Santuokos taisyklės. Visose visuomenėse santuokos partnerio pasirinkimas yra daugiau ar mažiau reguliuojamas. Nustatant partnerio tinkamumą veikė ir veikia dvi priešingos, tačiau viena kitą papildančios taisyklės, atėjusios iš žilos praeities:

1) endogamija – taisyklė, reikalaujanti tuoktis tik su savosios grupės (genties, tautos,

rasės, bendruomenės ir pan.) nariu.

2) egzogamija – taisyklė, reikalaujanti tuoktis su žmogumi, nesusijusiu kraujo ryšiais.

2. Santuokos formos. Egzistuoja tokios santuokos formos:

• monogamija – dviejų asmenų santuoka,

• poligamija – asmens santuoka su keliais kitais asmenimis.

Giminystė. Tai žmonių tarpusavio ryšys, grindžiamas bendra kilme arba santuoka. Todėl

giminystė yra dvejopa: kraujo ir vedybinė. Taip pat skiriama tiesioji ir šalutinė, aukštutinė ir žemutinė giminystė.

Tiesioji ir šalutinė giminystė. Tiesioji – ryšys su tėvais, protėviais, su vaikais ir vaikaičiais. Šalutinė – ryšys su broliais, seserimis, dėdėmis, tetomis, pusbroliais, pusseserėmis.

Aukštutinė ir žemutinė giminystė. Aukštutinė – ryšys su tėvais, protėviais, žemutinė – ryšys su vaikais, vaikaičiais, provaikaičiais.

Sociologus domina du dalykai: vaikai šeimoje ir komunikacija šeimoje.

Vaikai šeimoje. Sociologai tiria sutuoktinių požiūrį į vaikus, į jų skaičių. Skiriamas idealus

vaikų skaičius (kiek reikėtų turėti), norimas (kiek norėčiau turėti) ir realus (kiek turiu).

Komunikacija šeimoje. Sociologai tiria ir šeimos narių santykius. Jie gali būti demokratiniai

arba autokratiniai priklausomai nuo to, kieno valdžia yra šeimoje.

Sociologai tiria taip pat ir santuokos tvirtumo veiksnius, besituokiančiųjų nuostatas, lūkesčius, ištuokų motyvus. Šiuolaikinės santuokos tvirtumui didelės įtakos turi subjektyvus supratimas, ką reiškia būti laimingam ar nelaimingam. Kai nelaimingumo pojūtis nugali pareigą ir atsakomybę, santuoka nutraukiama. [2, p. 101 – 103]

III. Religiniai institutai

Religija yra tikėjimų ir ritualų sistema, kurios dėka žmonių grupė reaguoja ir aiškina tai, ką

laiko antgamtišku ir šventu. Religiją sudaro trys dalys – doktrina, kultas ir organizacija.

Religijos elementai:

1. Tikėjimas. Tai specifinis tikinčiojo santykis su religija – religinės doktrinos teiginių

priėmimas vadovaujantis Bažnyčios autoritetu (Apreiškimu).

2. Šventenybė (lot. sacrum – tai, kas šventa) yra paslaptingas, protu nesuvokiamas ir

neįmanomas apibrėžti bei sąvokomis išreikšti reiškinys, kurį galima suvokti tik per simbolius.

3. Kultas ir ritualai. Kultas yra viena iš trijų religijos dalių (šalia doktrinos ir organizacijos), praktinis religijos aspektas. Tai sakraliniai veiksmai, išreiškiantys religijos turinį.

4. Magija. Tai yra tikėjimas antgamtinėmis jėgomis
galėjimu tam tikrais veiksmais (apeigomis) jas valdyti.[2, p. 104]

1. Religijos paskirtis

Egzistuoja du plačiausiai paplitę požiūriai – funkcionalistinis ir konflikto teorijos.

Funkcionalizmo šalininkai pabrėžia ir tiria religijos indėlį, padedantį visuomenei išgyventi:

• religija padeda žmonėms, bandantiems suvaldyti jiems nepaklūstančias gamtos jėgas (maldos, užkalbėjimai ir pan.);

• religija padeda žmonėms ieškoti gyvenimo prasmės, apmąstyti savo likimą;

• religija guodžia, suteikia viltį sunkiais gyvenimo momentais (liga, nelaimė, mirtis ir

pan.);

• sušvelnina bejėgiškumo jausmą tose situacijose, kuriose asmuo nieko negali pakeisti

(skurdas, socialinis neteisingumas ir pan.);

• religija integruoja visuomenę.

Konflikto teorijos šalininkai į religiją žiūri kaip į ginklą, kuriuo valdančios klasės suvaldo

liaudies nepasitenkinimą, kylantį iš socialinio neteisingumo, išlaiko savo viešpataujančią padėtį.

2. Religijų tipai

Sociologas N. Bellahas skiria penkis religijų tipus: 1) primityvios religijos, 2) archainės religijos, 3) istorinės religijos, 4) ankstyvosios moderniosios religijos, 5) moderniosios.

Vokiečių sociologo M.Vėberio sistema paremta dviem kriterijais:

• misticizmu ar asketizmu,

• siela išganoma šiame ar aname pasaulyje.

Amerikiečių sociologas M. Spenceris religijas klasifikuoja taip :

• monoteistinės religijos (judaizmas, krikščionybė, islamas),

• politeistinės religijos (induizmas, animizmas, taoizmas, sintoizmas),

• pereinamosios religijos (zorooastrizmas, skhizmas),

• filosofinės religijos (budizmas, konfucianizmas).

3. Religija ir socialiniai pokyčiai

Religijos įtaka socialiniams visuomenės pokyčiams yra neabejotina. Religija gali oponuoti pokyčiams ir siekti išlaikyti tradicinę socialinę tvarką (pvz., Islamo revoliucija Irane, kai 1979 m. buvo nuverstas šachas ir pradėta kurti socialinė santvarka, pagrįsta tradicinėmis islamo vertybėmis (Islamo Respublika). Religija gali prisidėti prie pasaulinių pokyčių. Pavyzdys – M. Vėberio tyrinėtas asketinis protestantizmas (tiksliau, jo atšaka – kalvinizmas) kaip svarbi moderniojo kapitalizmo atsiradimo sąlyga. (Kalvinistai ieškojo būdų patikrinti, ar jie priklauso Dievo išrinktiesiems, ar bus išganyti, ir nusprendė, jog pagrindinis būdas tikinčiajam pasitikrinti, ar jis bus išganytas, yra sėkmingas profesinis darbas, kurio natūralus vaisius – turto ir kapitalo kaupimas bei socialinis mobilumas. Laikytasi pažiūros, jog siekti būti turtingam yra pirmaeilis tikinčiojo uždavinys). [2, p. 105 – 106]

4. Religinių organizacijų tipai

Skiriamos trys religinių organizacijų formos: bažnyčia, sekta ir denominacija.

1. Bažnyčia. Tai yra didelė formali religinė organizacija, biurokratiškai valdoma profesionalių dvasiškių. Ji turi savo hierarchiją, valdymo struktūrą, kadrų rengimo sistemą. Ji palaiko gerus santykius su kitomis visuomenės institucijomis. Bažnyčios nariai – tikintieji (pasauliečiai) gali vienytis į religines socialines (visuomenines) organizacijas, kurios siekia ne tik religinių, bet ir socialinių tikslų. Katalikų religinės socialinės organizacijos veikla nėra vien tik religinė, bet ir socialinė: jose siekiama religinių ir socialinių tikslų (labdara, senelių globa, darbas su neįgaliaisiais ir pan.).

2. Sekta. Tai yra nedidelė neformali religinė organizacija, vadovaujama pasauliečių, atsisakanti visuomenėje vyraujančių vertybių, mananti, kad tik jos išpažįstamas tikėjimas yra tikrasis. Radikali sektos forma – kultas. Jam būdingas agresyvumas, psichologinė prievarta sektos narių atžvilgiu, manipuliavimas jais. Sektos vadovas – “pranašas”, kuriam dera visiškai paklusti.

3. Denominacija. Tai yra vidutinio dydžio formali religinė organizacija, turinti profesionalių dvasiškių ir puoselėjanti vyraujančią kultūrą bei palaikanti socialinę tvarką. Ji laikoma bažnyčios ir sektos tarpine forma.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2314 žodžiai iš 4583 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.