Socialiniai ir etiniai aspektai dokumentas
5 (100%) 1 vote

Socialiniai ir etiniai aspektai dokumentas

1121314151617181

Informacijos technologija

SOCIALINIAI IR ETINIAI ASPEKTAI

20. Informacinė visuomenė ir informacinės technologijos 2

20.1. Informacinės visuomenės samprata ir ištakos 2

20.2. Penki požiūriai į informacinę visuomenę 3

20.3. Svarbiausi informacinės visuomenės bruožai 4

20.4. Informacinė visuomenė ir socialiniai pokyčiai 4

20.5. Nelygių galimybių problema 5

20.6. Informacinės visuomenės plėtra Lietuvoje 5

Pratimai ir užduotys 6

21. Naudojimosi kompiuteriu etika 6

21.1. Darbo kompiuteriu ir interneto etiketas 6

21.2. Asmeninis elektroninis susirašinėjimas 7

21.3. Etiketas bendraujant vienu metu keliems žmonėms 8

21.4. Dešimt internete etiketo taisyklių 9

Pratimai ir užduotys 9

22. Informacijos apsauga 10

22.1. Kompiuterių virusai 10

22.2. Antivirusinės programos 11

22.3. Bendrosios informacijos apsaugos priemonės 12

Klausimai ir užduotys 12

23. Programinės įrangos ir duomenų teisinė apsauga 13

23.1. Kompiuterių programų ir duomenų bazių autorių teisės 13

23.2. Programinės įrangos rūšys autorių teisių įstatymo požiūriu 13

23.3. Neteisėtas programų naudojimas ir teisinė atsakomybė 14

23.4. Duomenų apsaugos problemos 14

23.5. Duomenų apsaugos aktai 15

23.6. Asmens duomenų apsauga Lietuvoje 15

Klausimai ir užduotys 16

24. Darbas kompiuteriu ir sveikata 17

24.1. Elektromagnetinė spinduliuote 17

24.2. Ergonominiai vaizduoklio parametrai 17

24.3. Sveikatai kenksmingi darbo su kompiuteriu veiksniai 18

24.4. Tai reikėtų žinoti dirbant kompiuteriu 19

Klausimai ir užduotys 20

25. Kompiuteris kasdieniniame gyvenime 20

25.1. Kompiuteriai, mokymas bei mokslas 20

25.2. Bibliotekos ir muziejai 21

25.3. Kompiuterizuotoji raštvedyba ir buhalterinė apskaita 21

25.4. Kompiuterinė leidyba ir elektroninė spauda 21

25.5. Kompiuteriai ir muzika 21

25.6. Elektroninė bankininkystė 21

25.7. Prekyba internete 22

25.8. Robotai 22

25.9. Kompiuteriai neįgaliesiems 22

Pratimai ir užduotys 23

20. Informacinė visuomenė ir informacinės technologijos

Informacinės visuomenės ir informacinių technologijų sąvokos jums jau įprastos, jas aptarėte anksčiau mokydamiesi informatikos kurso. Galėtume jų ir neaptarinėti, tačiau jos taip dažnai vartojamos žiniasklaidoje, kasdieniame gyvenime, kad vertėtu dar karta apmastyti ir išsiaiškinti budingiausius informacinės visuomenės bruožus, principus, informacinių technologijų naudojimo privalumus, jų taikymo pavyzdžius.

20.1. Informacinės visuomenės samprata ir ištakos

Primename apibūdinimą: informacinė visuomenė – tai atvira, išsilavinusi ir besimokanti visuomenė. Reikėtų įsigilinti į šiuos tris būdvardžius – jie aprėpia daugelį dalykų.

Atvira – tai reiškia, kad informacija, žinios, duomenys turi būti lengvai prieinami kiekvienam visuomenės nariui. Piliečiai įgauna teise ne tik teoriškai, bet ir praktiškai dalyvauti visuomenės valdyme, politiniame šalies gyvenime. Suprantama, šitai įmanoma tik esant geram informacinių technologijų naudojimo lygiui – sukūrus modernią šalies infrastruktūrą.

Išsilavinusi – tai kiekvienos valstybės siekis šviesti ir mokyti savo piliečius. Iki šiol pagrindinis išsilavinusios visuomenės rodiklis buvo gyventoju raštingumas – gebėjimas skaityti ir rašyti. Informacinėje visuomenėje to nepakanka – turi būti ugdomas gebėjimas pasinaudoti informacijos šaltiniais, t. y. informacinėmis technologijos priemonėmis.

Besimokanti – tai visuomenės narių pastangos mokytis visa gyvenimą. Tam turi būti sudaromos atitinkamos sąlygos: pateikiami įvairūs kursai per internetą, kad būtų galima mokytis bet kuriuo metu, naudojamos efektyvios ir pažangios priemonės, įgalinančios greičiau ir lengviau suvokti medžiagą, procesus ir pan. Informacinėje visuomenėje pereinama nuo mokymo koncepcijos prie mokymosi. Atsiranda nauji mokymo budai, metodai:

• nuotolinis švietimas (angl. distance education),

• atvirasis mokymasis (angl. open learning),

• elektroninis mokymasis (angl. e-learning),

• skaitmeninis mokymasis (angl. digital learning).

Aptarę tris šiuo metu esminius informacinės visuomenės bruožus – atvira, išsilavinusi, besimokanti – galėtume suformuluoti išsamesnį apibūdinimą, kuri yra pateikusi Europos komisija įvairiuose dokumentuose.

Informacinė visuomenė – tai atvira, išsilavinusi ir besimokanti visuomenė, kurios nariai gali ir geba taikyti šiuolaikines informacines technologijas visose savo veiklos srityse, moka naudotis šalies bei pasaulio informacijos šaltiniais, o valdžios institucijos užtikrina informacijos prieinamumą ir patikimumą.

Informacinės visuomenės idėja buvo suformuluota XX a. septintojo dešimtmečio pabaigoje. Termino „informacinė visuomenė“ autoriumi laikomas Tokijo technologijos instituto profesorius J. Chajaši. Japonijos mokslininkai pirmieji apibrėžė savo vyriausybei informacinės visuomenės kontūrus.

Vienas žinomiausiu pasaulio tyrinėtojų informacinės visuomenės klausimais Y. Masuda jau 1983 m. yra pareiškęs, kad informacinė visuomenė bus naujo tipo visuomenė, kuri iš esmės skirsis nuo industrinės visuomenės. Informacinės visuomenės pagrindas – informacijos vertybių produkcija kaip varomoji visuomenės plėtros jėga. Informacinės visuomenės kūrimo koncepcija pradžioje buvo orientuota Japonijos ekonomikos uždaviniams spręsti.

Y.
Masuda suformulavo šiuos ekonominius ir socialinius pokyčius:

1-asis etapas: naudojamos visos anksčiau žmonijos sukurtos technologijos,

2-asis etapas: pasitelkęs informacines technologijas žmogus galės atlikti darbus, kurių anksčiau negalėjo padaryti,

3-iasis etapas: egzistuojančios socialinės ir ekonominės struktūros transformuosis į naujas socialines ir ekonomines sistemas.

Y. Masuda prognozavo ir naujus pokyčius švietimo srityje:

1) švietimas išsiplės už formalių mokyklos ribų – atsiras atvira švietėjiška aplinka,

2) švietimo individualinimas: pritaikymas kiekvienam individui pagal jo poreikius ir gebėjimus,

3) savišvietos sistemos plėtotė, kuri apims visas veiklos sritis,

4) edukaciniai procesai informacinėje visuomenėje turės vykti visa gyvenimą.

Žinomas pasaulio filosofas futurologas Alvinas Toffleris pasiūlė žmonijos visuomeninę raida vaizduoti trimis bangomis, vaizduojančiomis prioritetų kitimą laike.

• I banga – agrarinė (apie 10 000 metų);

• II banga – industrinė (nuo 1800 m. iki šių laikų);

• III banga –informacinė (nuo 1980 m. ir į ateitį).

Informacinės visuomenės kūrimo idėjos sparčiai plito Jungtinėse Amerikos Valstijose. 1992 m. čia buvo nutarta kurti nacionalinę informacinę infrastruktūrą. 1993 m. buvo paskelbtas B. Klintono ir A. Goro memorandumas „Amerikos ekonominio augimo technologija. Nauja kryptis, kurią būtina sukurti.“ Jame pabrėžiama, kad investicijos i technologija – tai investicijos į Amerikos ateitį.

1993 m. Europos Komisija paskelbė Baltąją knygą „Augimas, konkurentabilumas ir užimtumas: iššūkiai ir mokymas žengiant į XXI amžių“. Joje buvo nagrinėjama informacinės visuomenės reikšmė Europos šalims. Remdamasi Baltąja knyga, Europos Taryba sukvietė aukšto lygio ekspertų grupę, kuri turėjo parengti pranešimą apie Europos informacinę visuomenę ir konkrečias priemones jai įgyvendinti. 1994 m. Korfu saloje vykusiame Europos Tarybos posėdyje Europos Komisijos viceprezidentas Martinas Bangemanas perskaitė pranešimą „Europa ir globali informacinė visuomenė“. Jame buvo numatytas perėjimo į informacinę visuomenę veiksmų planas. Jo esmė – koordinuoti atskirų Europos valstybių planų vykdymą siekiant sudaryti naujas galimybes visuomenėms, naujas darbo vietas piliečiams, naujas prekes ir paslaugas piliečiams. Tais pačiais metais M. Bangemano vadovaujama ekspertų grupė parengė dokumentą, vadinamąjį Veiksmų planą (An Action Plan), kuriame buvo suformuluota Europos kelio į informacinę visuomenę strategija. 1994 m. pabaigoje buvo įkurta informacinės visuomenės plėtros įstaiga (Information Society Promotion Office, sutrumpintai ISPO).

Viena pirmųjų į Veiksmų planą reagavo Suomija – 1995 m. paskelbė programą „Suomijos kelias į informacinę visuomenę“. Analogišką programą 1996 m. paskelbė Vokietija. Dabar nacionalines informacinės visuomenės plėtros programas turi visos Europos valstybės. Lietuva tokią programą, pavadintą „Nacionalinė informacinės visuomenės plėtros koncepcija“, patvirtino 2001 m.

1995 m. liepos 12-13 d. Briuselyje įvyko pirmasis Europos Sąjungos ir Centrinės bei Rytų Europos informacinės visuomenės forumas. Jo misija: suformuluoti pagrindinį tikslą – tolygiai plėtoti informacinės visuomenės raidą visose Europos valstybėse.

2000 m. buvo priimtas Europos Sąjungos dokumentas „Europos veiksmų planas“ (Europe Action Plan), kuriame išdėstytos pagrindinės informacinės visuomenės kūrimo Europos Sąjungoje nuostatos. Šį dokumentą, lietuviškai pavadintą „Elektroninė Europa – informacinė visuomenė visiems“, galima rasti Lietuvos Respublikos Seimo svetainėje (http://www.lrs.lt). Vėliau buvo parengtas papildomas dokumentas, kuriame aiškiai įvardijami uždaviniai valstybėms kandidatėms į Europos Sąjungą.

Lietuvoje daugiau informacijos apie informacinės visuomenės kūrimą atsirado po Europos Sąjungos ir Centrinės bei Rytų Europos pirmojo informacinės technologijos forumo 1995 metais. Tuomet Lietuvos kompiuterininkų sąjunga pradėjo daugiau pasakoti apie tai visuomenei.

20.2. Penki požiūriai į informacinę visuomenę

Informacinės visuomenės kūrimo procesas yra sudėtingas ir daro poveiki visoms žmonijos veiklos sritims. Todėl labai svarbu suprasti šio proceso esmę. Daugelis pasaulio mokslininkų tyrinėja informacinės visuomenės susidarymo požymius, nustato dėsningumus. Kadangi procesas vyksta dabar, galima sakyti, yra tik pradinė informacinės visuomenės stadija, tai pateikiama daugybė įvairių koncepcijų, yra skirtingos nuomonės. Tačiau daugelis mokslininku sutaria, kad į informacinę visuomenę galima ir reikia pažvelgti įvairiais kampais, remiantis įvairiais požiūriais. Susidarė pagrindiniai penki požiūriai į informacinę visuomenę: 1) technologinis; 2) ekonominis; 3) profesinis; 4) erdvinis; 5) kultūrinis.

Kartais šie požiūriai vadinami informacinės visuomenės sampratomis, kartais – paradigmomis. Trumpai aptarsime kiekvieną.

Technologinis požiūris pabrėžia technologinę informacinės visuomenės pusę: informacinės technologijos įgalina efektyviai apdoroti, kaupti, perduoti, skleisti informacija, jos ieškoti. Tačiau nereikėtų sureikšminti technologijų – tai svarbi dalis, tačiau yra ir kitų ne mažiau svarbių. Technologinę informacinės visuomenės
galima pavaizduoti 112 schema.

Ekonominiu požiūriu informacinėje visuomenėje pereinama nuo turto ekonomikos prie žinių ekonomikos. Tai reiškia, jog vis daugiau dėmesio skiriama žinioms, jos tampa produktu. Vis didesnę bendrojo nacionalinio produkto dalį kuria žmonės, kurių veikla susijusi su informacinėmis technologijomis – jų tobulinimu, taikymu, platinimu.

Jeigu A. Tofflerio pasiūlytų trijų bangų schemoje paimtume trumpesnį laikotarpį, tai matytume, kad ekonomikoje įsivyrauja informacinės paslaugos. (113 pav.)

Socialiniu požiūriu informacinė visuomenė gali būti suskirstyta į maždaug tris pagrindines grupes (114 pav.):

I. Specialistai, kurių darbas – naujų technologijų kūrimas ir diegimas; tokiu nedaug, manoma, kad turėtų būti apie 4%.

II. Informacinių technologijų taikymo specialistai, kurių darbas – taikyti įvairioms sritims, adaptuoti, eksploatuoti naujas technologijas; tokiu specialistų turėtų būti apie 16%.

III. Informacinių technologijų vartotojai, kurie yra įvairių specialybių bei profesijų, ir savo veikloje taiko informacines technologijas.

Erdviniu požiūriu informacinė visuomenė traktuojama kaip globali, peržengianti valstybes, regionus. Informacija tampa pasiekiama vienodai sparčiai visame pasaulyje ir tai skatina dinamiškiau dirbti visose veiklos srityse.

Informacinė visuomenė erdvėje dažnai vaizduojama kaip visuotinis tinklas, kurio visi vartotojai jungiasi per internetą.

Ypač svarbus kultūrinis požiūris. Informacijos srautai veikia įvairių tautų kultūras, spartėja įvairių kultūros elementu perėmimo, atmetimo, suvienodėjimo tempai. Itin svarbi darosi kalbos kultūra. Manoma, kad sėkmingai gyvuos tos šalys, kurių kultūra bus atspindima internete ir sava, ir kitomis kalbomis. Mokslininkams keliami labai svarbus uždaviniai – apibendrinti kalbų gramatikas, automatizuoti vertimą iš ir į įvairių tautų kalbas.

20.3. Svarbiausi informacinės visuomenės bruožai

Informacinėje visuomenėje klostosi naujos atskiro piliečio ir visuomenės bendravimo formos, atsiranda daugybė įvairių paslaugu, ekonominio ir socialinio gyvenimo organizavimo būdų. Išryškėja nauji gyvenimo informacinėje visuomenėje bruožai. Visus šiuos procesus reikia numatyti ir stengtis išvengti neigiamų padarinių.

Išvardysime pagrindinius informacinės visuomenės bruožus:

• stiprus paties piliečio noras ir gebėjimas mokytis;

• nenutrūkstamas, nuolatinis mokymasis;

• mokymosi priemonių ir formų įvairovė: nuotolinis, atvirasis, elektroninis, skaitmeninis, virtualusis mokymasis;

• nuotolinis darbas;

• elektroninis verslas;

• elektroninės paslaugos;

• elektroninis valdymas (elektroninė valdžia, elektroninė vyriausybė).

Kaip matome, informacinėje visuomenėje daug dėmesio skiriama mokymuisi. Tai suprantama. Informacinės technologijos atsinaujina ir kinta itin sparčiai, keičiasi atskirų specialybių turinys, atsiranda daugybė įvairių paslaugu. Ryšys tarp darbo ir mokymosi darosi vis glaudesnis.

Norint įdiegti mokymosi visa gyvenimą idėja, reikia išspręsti keturias problemas:

1) pakeisti mastymo būda apie mokymą, mokymąsi ir lavinimą;

2) mokymosi visą gyvenimą pagrindus dėti pačioje lavinimo pradžioje;

3) sukurti piliečiams patogias mokymo, lavinimo ir darbo formas;

4) sutelkti dėmesį į nuolatinio mokymosi būtinumą darbovietėse.

Nuolatinis mokymas darosi vis populiaresnis. Rengiami įvairių dalykų kursai, mokomoji medžiaga, testai, jie pateikiami internete. Besimokantysis gali studijuoti juos neišvykdamas iš gyvenamosios vietos, jam patogiu laiku.

Panašiai organizuojamas ir nuolatinis darbas. Darbo vieta neretai perkeliama į namus. Manoma, kad maždaug penktadalis išsivysčiusių šalių dirbančiųjų daugelį darbų atlieka nuotoliniu būdu.

Tikriausiai jau esate girdėję apie elektroninį verslą, ypač – apie elektroninę prekybą. Kuriasi elektroninės parduotuvės, prekybos centrai, atsiranda naujos klientų aptarnavimo formos. Internete jau galima rasti nemažai ir lietuviškų parduotuvių. Vieni pirmųjų į elektroninę prekybą perėjo knygynai (www.books.lt, www.knygos.lt ir kt), paskui juos – ir kompiuterių bei technikos parduotuvės (pvz., www.24×7.lt).

Plėtojama ir nuotolinė medicina – naudojantis technologijomis galima perduoti duomenis apie bet kur esantį ligonį ir gauti reikiamą konsultaciją. Žinoma, kol kas tai brangiai kainuoja ir retai tetaikoma.

Naujas galimybes vartotojams žada elektroninės bibliotekos, elektroninė spauda, elektroninė leidyba.

Kalbama apie elektroninį valstybės valdymą, elektroninę demokratiją, kai bet kuris šalies pilietis galės nuolat gauti jam aktualią informaciją apie rengiamus ir priimamus nutarimus, potvarkius, įstatymus. Gautą informaciją galima nagrinėti ir savo pasiūlymus perduoti atitinkamoms institucijoms. Elektroninės demokratijos principai turėtų iš esmės pagerinti valstybės valdymą.

Išvardijome keletą šiuo metu labiausiai paplitusių informacinių technologijų galimybių. Jų atsiranda vis naujesnių ir patrauklesnių. Tačiau svarbiausia, kad kiekvienas pilietis galėtų, mokėtų ir norėtų naudotis teikiamomis naujomis galimybėmis.

20.4. Informacinė visuomenė ir socialiniai pokyčiai

Pirmiausia reikėtų įsidėmėti, kad informacinės visuomenės kūrimas – tai nėra siekis iš esmės pakeisti žmogaus gyvenseną,
tik noras suteikti naujų patogesnių galimybių, perkelti į skaitmeninę erdvę dalį žmogiškosios veiklos, kiek galima mažiau keičiant pagrindines gyvenimo ir veiklos formas. Vis dėlto informacinių technologijų naudojimas neišvengiamai kelia socialinių pokyčių, tam tikrų problemų. Iš esmės keičiasi ir kuriamos naujos visuomenės socialinės struktūros: nuotolinė medicina, nuotolinis darbas, nuotolinis, skaitmeninis, virtualusis mokymas ir pan. Kintant visuomenės struktūroms, keičiasi ir socialinis elgesys bei piliečių bendravimo, bendradarbiavimo santykiai.

Nagrinėjant informacinės visuomenės plėtros socialinius ir etinius aspektus, pirmiausia iškyla šios problemos:

1) visuomenės suskaidymas į dvi grupes: tuos, kurie turi galimybę ir geba naudotis informacinėmis technologijomis, ir tuos, kurie negali ir nemoka jomis naudotis;

2) didėjantys išsilavinimo lygio skirtumai tarp miesto ir kaimo, tarp vyrų ir moterų, tarp minimalias pajamas gaunančių ir pasiturinčiųjų bei pan.;

3) žmonių susvetimėjimas, tarpusavio santykių pokyčiai, kai vis labiau bendraujama ne tiesiogiai, o naudojantis įvairiomis ryšio, internete priemonėmis;

4) didėjantis visuomenės technizavimo, naujų priemonių kaitos greitis;

5) asmenybės pažeidžiamumas: žmogus vis labiau ima jaustis esąs tarytum sraigtelis didžiuliame mechanizme, jo veikla vis daugiau priklausoma nuo kitų, nuasmeninama, vis aktualėja asmens saugumo problema;

6) inertiškumas, lėtumas, negebėjimas greitai perimti informacijos, prisitaikyti dirbti ir gyventi nuolat kintančiomis sąlygomis.

Pirmosios dvi problemos yra tokios ryškios, jų įtaka visuomenės gyvenimui tokia didelė, kad jos net turi pavadinimą – nelygybė arba nelygių galimybių problema. Ją aptarsime kiek išsamiau.

20.5. Nelygių galimybių problema

Ne visos žmonių grupės gali naudotis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis. Tie, kurie negali ir nemoka naudotis naujomis informacinėmis technologijomis, nėra įgiję naujų įgūdžių, gali prarasti darbą arba jo nerasti ir būti išstumti iš visuomenės. Kadangi žinios ir informacija tampa svarbiu veiksniu, vis daugiau galios įgyja tie, kurių rankose sukaupta informacija ir kurie geba sparčiai pasinaudoti informacinėmis technologijomis įvairiose srityse.

Kalbant apie išteklius reikėtų aptarti dvi ryškiausias grupes: pinigus ir laiką. Būtų galima panagrinėti šią problemą imant mokyklos pavyzdį. Tikriausiai jūs iš karto pasakysite, kad pinigai reikalingi norint aprūpinti mokyklą kompiuteriais. Taip, tai reikalinga. Nupirkti kompiuterius – vienkartinis finansavimas, jis paprastesnis, pakanka rasti lėšų, nors ir daug, bet vieną kartą. Tačiau esama kur kas didesnės finansinės problemos – naujo darbo, naujų metodų nuolatinio finansavimo. Mokytojai turi būti nuolat mokomi, perkamos ir diegiamos naujos mokomosios programos, sekamos naujovės, aptariami ir perimami nauji darbo metodai ir pan.

Dažnai lyginame kompiuterių naudojimą versle ir švietime. Buvo madinga, ypač anksčiau, o mūsų šalyje ir dabar, mėgdžioti verslo institucijų darbą mokyklose, t. y. mokyti to, ko reikia darbdaviams. Sukurtos praktinių įgūdžių lavinimo programos, netgi ištisa kryptis, kuri įvardijama mokymu apie kompiuterį. Net ir šiame informacinių technologijų vadovėlyje daugokai dėmesio skiriama konkrečiai programinei įrangai: tekstų, pateikčių rengyklėms, naršyklei, skaičiuoklei. Programos turi būti įsisavinamos atliekant praktines užduotis, projektus – šiuo metu aktualiomis temomis ir jūsų mokyklai.

Mokymasis mokykloje iš esmės skiriasi nuo mokymosi verslui. Kompiuteriai mokyklose reikalingi tam, kad padėtų mokytis įvairių dalykų efektyviausiu būdu. Tos šalys ir tos mokyklos, kurios šiam tikslui naudoja kompiuterinę techniką, pasiekia vis geresnių rezultatų.

Kita išteklių problema – laikas – yra ganėtinai sudėtinga ir daugialypė. Tai socialinio požiūrio, prioritetų perskirstymo problema. Mokytojams vis daugiau reikia mokytis patiems, stengtis neatsilikti nuo naujovių. Mokytojo darbas jau negali būti matuojamas tik pamokose praleistu laiku. Labai svarbu laikas, kurį mokytojas skiria diskusijoms su moksleiviais naudodamasis internetu, dalyvaudamas su jais įvairiuose projektuose, rengdamas pristatymus ir pan. Panašios problemos ir su mokiniais – jie turi ne tik kaupti žinias, bet ir mokytis gyventi kintančioje informacinėje visuomenėje.

Mokyklų pasiskirstymas pagal moksleivių ir kompiuterių santykį

Moksleivių ir kompiuterių santykis Mokyklų dalis (%)

mažiau kaip 10

nuo 10 iki 20

nuo 20 iki 30

nuo 30 iki 40

nuo 40 iki 50

50 ir daugiau 9

26

22

11

5

27

Informacinių technologijų sukelta nelygių galimybių problema dar neretai vadinama skaitmenine nelygybe. Pasaulyje pastebimas labai netolygus naudojimasis informacinėmis technologijomis. Pavyzdžiui, 2000 m. duomenimis iš 380 milijonų tuometinių internete vartotojų apie 44% buvo JAV ir Kanados gyventojai, 27% europiečiai, 24% Rytų Azijos (įskaitant ir Australiją), 4% Lotynų Amerikos ir tik l % – Afrikos gyventojų.

Skaitmeninė nelygybė yra ir valstybių viduje – skiriasi rajonų, miestų, net mokyklų kompiuterizavimo lygis. Pavyzdžiui, 20.1 lentelėje matyti, kaip buvo kompiuterizuotos Lietuvos rajonų mokyklos 2000 m.

Atskiros šalies pasiekimus informacinių technologijų taikymo srityje
siūloma vertinti naudojantis technologinės pažangos indeksu ITP (angį. Index of Technological Progress). Jį sudaro penki šalies infrastruktūros plėtros rodikliai:

1) asmeninių kompiuterių skaičius vienam tūkstančiui gyventojų;

2) interneto pagrindinių kompiuterių skaičius dešimčiai tūkstančių gyventojų;

3) fakso aparatų skaičius vienam tūkstančiui gyventojų;

4) mobiliųjų telefonų skaičius vienam tūkstančiui gyventojų;

5) televizorių skaičius vienam tūkstančiui gyventojų.

ITP indeksas buvo apskaičiuotas 110 šalių. Pagal 1992-1997 m. duomenis pirmoje vietoje yra JAV, antroje – Suomija, Lietuva – 52.

20.6. Informacinės visuomenės plėtra Lietuvoje

Atkūrus nepriklausomybę, nuo 1990 m. Lietuvos ekonominiame ir socialiniame gyvenime vyksta spartūs pokyčiai. Lietuvos siekis įsijungti į tarptautines organizacijas (Europos Sąjungą, NATO ir kt.) paskatino imtis aktyvių veiksmų informacinės visuomenės plėtros srityje. Buvo parengta keletas informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje programų.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2001 m. vasario 28 d. priėmė ir patvirtino „Nacionalinę informacinės visuomenės plėtros koncepciją“, 2001 m. rugpjūčio 10 d. – „Lietuvos informacinės visuomenės plėtros strateginį planą“ (planas patikslintas 2002 m. birželio 6 d. ), o 2003 m. vasario 3 d. patvirtino „Informacinės visuomenės plėtros koordinavimo metodiką“, kurios svarbiausias tikslas — nustatyti informacinės visuomenės plėtros planavimo ir stebėsenos tvarką bei priemones.

Minėtuose dokumentuose nusakytos svarbiausios gairės:

„Žmonių veiklą vis mažiau riboja nuotoliai ir laikas, ji darosi vis globališkesnė, ryškėja specializacija. Labai aktualu bendradarbiauti konkuruojant atviros rinkos ekonomikos sąlygomis lygomis. Atsiranda naujo tipo – virtualiųjų įmonių, elektroninio viešojo administravimo darbo, mokymosi ir kultūros plėtros – galimybių. Ypač didelę reikšmę įgyja informuotumas, kompetencija, gebėjimas naudotis informacinių technologijų teikiamomis galimybėmis“.

Informacinės visuomenės Lietuvoje koncepcija buvo pradėta rengti dar apie 1990 m Tuomet buvo paskelbtas informatikos vystymo kompiuterizavimo pagrindu projektas, kuriame buvo numatyta sukurti šalies informacinę infrastruktūrą atsižvelgiant j pasauline rinką. Aktyvi informacinės visuomenės kūrimo kryptis buvo patvirtinta 1990 m. rengiant dar pirmąją Lietuvos visuomenės informacinės visuomenės infrastruktūros programą.

Nuo 2001 m. pradedamos vykdyti informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje koncepcijos nuostatos, pabrėžiama informuotumo svarba.

„Nacionalinėje informacinės visuomenės plėtros koncepcijoje“ numatyti šie informacinės visuomenės kūrimo Lietuvoje uždaviniai, susiję su švietimu:

– sudaryti sąlygas, kad kiekvienas moksleivis įgytų mokykloje reikiamas informacinėmis technologijomis grindžiamas žinias;

– suteikti galimybę studentams, dėstytojams, mokslo, kultūros darbuotojams naudotis informacinėmis technologijomis;

– sukurti visuomenei lengvai pasiekiamą nuotolinių studijų, naudojant informacines technologijas, sistemą;

– plėtoti darbus, ugdančius gyventojų sampratą apie informacinės visuomenės plėtros svarbą.

Informacinės visuomenės plėtrai švietimo, ypač bendrojo lavinimo, srityje didelę įtaką daro „Informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo Lietuvos švietime strategijos“ parengimas ir patvirtinimas 2001-2004 metams (strategijos dokumentą galima rasti Švietimo informacinių technologijų centro svetainėje: www.ipc.lt). Jos vizijoje numatytos 7 svarbiausios sritys, apimančios: 1) švietimo ir visuomenės santykį, 2) gyvenimą mokykloje, 3) ugdymo turinį ir metodus, 4) aprūpinimą kompiuterių įranga ir mokymo priemonėmis, 5) mokytojo vaidmenį ir kvalifikaciją, 6) švietimo ir mokslo sanglaudą, 7) informacijos ir komunikacijos diegimo valdymą ir finansavimą.

Atsižvelgiant į strategijos prioritetus mokyklos aprūpinamos kompiuteriais, programine įranga, internete ryšiu, perkamos, lokalizuojamos ar užsakomos sukurti mokomosios programos, rengiama mokymo metodika, mokytojams organizuojami įvairūs kursai, į tiriamuosius darbus įtraukiami mokslininkai. Ši strategija nukreipta į tai, kad Lietuva pagal moksleivių skaičių vienam kompiuteriui priartėtų prie Europos Sąjungos šalių vidurkio, t. y. 10-12 moksleivių vienam kompiuteriui (2002 m. duomenimis Lietuvoje šis vidurkis 3 kartus didesnis).

Pratimai ir užduotys

1. Pagrįskite pavyzdžiais, ką jūs suprantate, kai sakoma, kad informacinė visuomenė yra a) atvira, b) išsilavinusi, c) besimokanti.

2. Raskite medžiagos (internete, žurnaluose, knygose) apie mūsų šalies gyventojų raštingumą įvairiais aspektais ir įvairiais laikotarpiais. Rezultatus pateikite diagramomis. Pabandykite surasti medžiagos apie kitas Europos valstybes ir palyginkite.

3. Kuo iš esmės skiriasi Y.Masudos suformuluoti informacinės visuomenės kūrimo etapai? Kuriame etape yra Lietuva? Pateikite pavyzdžiu.

4. Kuriuos iš Y.Masudos suformuluotu švietimo pokyčių jus labiausiai jaučiate mūsų visuomenėje šiandien? Ką dažniausiai pabrėžia žiniasklaida?

5. Eilinis Europos informacinės visuomenės forumas vyko 2002 m. birželio mėn. Liublianoje (Slovėnija). Raskite medžiagos apie ši forumą.

6. Aptarkite, kuo skiriasi ir kuo panašūs kiekvienas iš
požiūrių į informacinę visuomenę. Kiekvienam požiūriui nustatykite tris teigiamus ir tris neigiamus aspektus.

7. Kaip keičiasi profesijos informacinės visuomenės sąlygomis? Gal pavyks rasti duomenų apie profesijų kitimą Lietuvoje.

8. Išvardykite pagrindinius informacinės visuomenės bruožus – kiekvieno piliečio galimybes. Kokius iš jų jūs labiausiai pastebite savo aplinkoje?

9. Susiraskite ir išnagrinėkite „Nacionalinę informacinės visuomenės plėtros koncepciją“. Išrašykite pagrindinius teiginius apie švietimo problemas, mokymąsi mokykloje.

10. Prisiminkite ir apibūdinkite, kas yra informacinės technologijos. Kokia jų reikšmė mūsų gyvenime?

21. Naudojimosi kompiuteriu etika

Kompiuteris vis labiau tampa mūsų kasdieninio gyvenimo – darbo, buities, laisvalaikio pramogų dalimi. Informacinės technologijos daro įtaką mūsų gyvensenai, kultūrai, netgi mąstymo būdui. Todėl kyla įvairių etikos problemų, susijusių su šiuolaikinių technologijų taikymu. Tad aptarsime bendras naudojimosi kompiuteriu bei internete etikos problemas.

21.1. Darbo kompiuteriu ir interneto etiketas

Žmogus – sociali būtybė, susikūrusi tam tikras elgesio visuomenėje normas. Per netrumpą žmonijos raidos laikotarpį susiklostė tam tikri žmonių papročiai, tradicijos, elgesio taisyklės. Tai nusakoma etiketu ir etika.

Etiketas (pranc. etiquette – etiketė, kortelė) – tinkamo, deramo, privalomo elgesio viešumoje taisyklių visuma. Šios taisyklės dažniausiai negrindžiamos teoriniais paaiškinimais. Tiesiog taip daroma, ir viskas.

Etika (gr. ethos – paprotys) – moralės normų visuma, kuri grindžiama teoriškai ir kurią palaiko individai. Etika nagrinėja moralės principus, stengiamasi juos pagrįsti, paaiškinti, atskleisti gėrį ir blogį.

Per etikos pamokas jūs nagrinėjote įvairiausias gyvenimo situacijas, poelgius, aptarinėjote jausmus, pojūčius, poelgius, mintis. Tačiau kažin ar pakankamai dėmesio skyrėte žmogaus santykiams su kompiuteriu, informacinių technologijų poveikiui asmenybės saviugdai nagrinėti. Tad šiek tiek atsitraukime nuo technologijos ir pažvelkime į žmogiškąsias problemas.

Dažniausiai išskiriamos dvi darbo su kompiuteriu etiketo dalys – naudojimosi kompiuteriu etika ir tinklo (interneto) etiketas.

Kompiuterinė etika – tai informacinių technologijų socialinės įtakos visuomenei atspindys, kurio plotmėje klostosi moralinės normos ir aktyvi veiklos politika, apimanti visus -ir kompiuterinės technikos projektuotojus, ir vartotojus. Šitokią sampratą siūlo D. Mūras (James Moore).

Kalbant apie kompiuterinę etiką, būtina atsižvelgti į nuosavybės teisę, atsakomybę ir valdymą, technologinių sistemų ir išteklių deramumą, kiekybinį ir kokybinį informacinių technologijų poveikį.

Darbo kompiuteriu etiketas – tai elgesio normų naudojantis informacinėmis technologijomis visuma.

Yra paskelbtas tarptautinis kompiuterinės etikos bei darbo kompiuteriu etiketo kodeksas Štai jo esminiai postulatai:

1. Nenaudosiu kompiuterio siekdamas pakenkti kitiems žmonėms.

2. Netrukdysiu dirbti kitiems tinklo vartotojams.

3. Nesinaudosiu informacija, kuri nėra skirta laisvam vartojimui.

4. Nenaudosiu kompiuterio neteisėtiems veiksmams atlikti.

5. Nenaudosiu kompiuterio klaidingai informacijai skleisti.

6. Nenaudosiu vogtos programinės įrangos.

7. Nevartosiu programinės įrangos bei tinklo išteklių be atitinkamo, paprastai numatyto atlygio.

8. Nesisavinsiu svetimos intelektinės nuosavybės.

9. Galvosiu apie savo sukurtų sistemų ir programų galimus socialinius padarinius.

10. Naudosiu kompiuterį taip, kad užtikrinčiau pakantumą ir pagarbą kitoms šalims bei kitiems žmonėms.

Vis daugiau reikalų tenka tvarkyti naudojantis kompiuterių tinklu, vis dažniau šiuo būdu tenka bendrauti su įvairių institucijų žmonėmis. Tam ir buvo sukurtas tinklo, arba interneto eketas (anglų kalba paprastai vadinamas Netetiąuette, arba dar trumpiau – Netiąuette).

Interneto etiketas – tai visų interneto vartotojų elgesio taisyklių visuma.

Interneto etiketą būtų galima palyginti su garbės kodeksu. Jį kuria daugelis žmonių, tai vienos institucijos ar organizacijos reikalas. Interneto etiketas nėra privalomas, tačiau laikytis jo taisyklių yra natūralu kultūringam žmogui.

Interneto etiketo sąvoka pavartota beveik nuo pat kompiuterių tinklų atsiradimo, bet tik pastarąjį penkmetį intensyviau tuo rūpinamasi. 1995 m. Tarptautinės interneto inžinerijos organizacija (www.ietf.org) parengė dokumentą, vadinamąjį RFC 1855 (Reąuestfor imments: 1855), kuriame išsamiai išdėstyti svarbiausi kompiuterių, interneto, elektroninio pašto etikos ir etiketo klausimai.

Visą šį dokumentą galima rasti internete adresu:

http://marketing.tenagra.com/rfc.1855.html.

Su šio dokumento ištraukomis supažindinama ir lietuviškuose tinklalapiuose:

http://www.labas.com/internet/netiquette/netiql.html

http://perkūnas.vtu.lt/kompiuteriai/rfc1855.html.

Toliau išsamiau supažindinsime su kai kuriais interneto etiketo klausimais.

21.2. Asmeninis elektroninis susirašinėjimas

Vienas populiariausių internetinio bendravimo būdų yra susirašinėjimas. Elektroninius laiškus, kaip ir paprastus, rašome laikydamiesi tam tikrų elektroninių laiškų rašymo taisyklių. Jos daug kuo panašios į tradicinio susirašinėjimo taisykles, tačiau yra ir specifinių, būdingų
elektroniniam susirašinėjimui, ypatumų.

Svarbiausia, ką reikia atsiminti, – internete dera laikytis tų pačių mandagumo taisyklių kaip ir kasdieniame gyvenime, tik dar atidžiau, nes bendraudami internetu nematome žmogaus, negalime reaguoti į jo veido išraišką, žvilgsnį, neperduodame informacijos gestais, mimika, balso tembru ir pan.

Pateiksime keletą svarbiausių bendravimo elektroniniu paštu bei pokalbiais etiketo taisyklių. Dauguma šio skyrelio patarimų galioja ir apskritai naudojantis internetu.

1. Jei internetu naudojatės ne asmeniškai, tai būtinai sužinokite, kokios yra elektroninio pašto naudojimosi taisyklės jūsų įstaigoje, pavyzdžiui, mokykloje, ir jų laikykitės.

2. Nepamirškite, kad elektroninis paštas nėra saugus. Todėl geriau nerašyti to, ko nerašytumėte, pavyzdžiui, atvirlaiškiu. Yra specialių būdų informacijos saugumui užtikrinti; ji koduojama, šifruojama, apsaugoma slaptažodžiu. Tai nesunku išsiaiškinti.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4427 žodžiai iš 8769 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.