Socialiniai tyrimai postmodernizmas socialinių tyrimų etika
5 (100%) 1 vote

Socialiniai tyrimai postmodernizmas socialinių tyrimų etika

VILNIAUS GEDIMINO TECHNIKOS UNIVERSITETAS

Socialiniai tyrimai. Postmodernizmas. Socialinių tyrimų etika.

Referatas



Vilnius, 2004

Turinys

Postmodernizmas 3

Socialinių tyrimų etika 4

Etikos problemos socialiniuose tyrimuose 6

Mokslo ir etikos santykis 7

Etikos kodeksas 9

Pagal P. Reynolds etinis kodeksas 9

Lietuvos mokslininko etikos kodeksas 10

Literatūra 11

Postmodernizmas

Postmodernizmas (lot. post – po, už, vėliau; pranc. moderne – naujausias, šiuolaikinis) – socialinės koncepcijos (poststruktualizavimas ir kt.), teigiančios pasaulio sampratą be absoliučių vertybių, visuotinio tikėjimo „moksliniu“ racionalizavimu, unitarinių teorijų pažangos vyravimo pabaiga. Tačiau postmodernistinė filosofija ir sociologija kelia rimtų problemų atviram diskursyviniam vertinimui, net jeigu jų „tiesų“ paneigimas kartais atrodo paradoksalus ir prieštarauja pats sau [2].

L. Richardson postmodernizmo esme laiko nepasitikėjimą tuo, kad kuris nors metodas ar teorija, diskursas ar stilius, tradicija ar naujovė gali pretenduoti į teisingus, universalius ar privilegijuotus tiesos aiškinimus. Postmodernizmas nepasitiki bet kuriais tiesos teiginiais, tarnaujančiais kieno nors interesams kultūrinėje ir politinėje kovoje. Tuo tarpu S. Kvale postmodernistinį laikotarpį charakterizuoja kaip nepasitikėjimą visuotinėmis minties sistemomis. Išlaisvėjus globalinėms minties sistemoms, nebeliko stabilaus pagrindo, palaikančio ilgą laiką propaguotą visuotinės ir objektyvios realybės idėją. Postmodernistai iki šiol gyvavusią koncepciją, jog „žinios yra realybės veidrodis“, pakeitė kita koncepcija, teigiančia, jog socialinė realybė yra sukuriama. Tai paaiškina postmodernistų rodomą dėmesį empiriniams metodams ir kokybiniams tyrimams. Ilgą laiką humanitariniuose moksluose (mene ir filosofijoje) gyvavusi postmodernistinė mintis pasiekė ir socialinius mokslus, propaguodama naują konstruktyvų požiūrį į socialinę realybę ir žinių kūrimą.

Postmodernistinės koncepcijos įtakoje išryškėjo du kokybinių tyrimų metodologijai gana svarbūs dalykai. Pirma, atsiranda galimybė interpretuoti socialinės realybės prasmes ir, antra, diskutuoti apie socialinės realybės prasmę. Dėl to socialiniuose moksluose atsirado sąlygos naujų tiesos paieškos metodų panaudojimui, atsižvelgiant į kontekstą, socialinio pasaulio įvairovę ir unikalumą, tyrėjo požiūrius ir išpažįstamas vertybes bei kitus kokybinius aspektus [3].

Šis naujas konstruktyvus realybės supratimas mokslinių tyrimų metodologijoje, šalia jau įprastų kiekybinių, atveria kelią kokybiniams tyrimų metodams – interviu, stebėjimui bei dokumentų analizei.

S. Kvale, atsižvelgdamas į žinių prigimtį, išskiria penkis žinių šaltinius:

1. Pokalbis. Pokalbis yra dviejų žmonių dialogas jiems abiem rūpima tema. Tiek mokslinis interviu, tiek ir filosofinis diskursas remiasi pokalbiu, kaip žinių šaltiniu. Pokalbių temos aktualios interviu dalyviams.

2. Pasakojimas. Atviruose interviu žmonės pasakoja istorijas, pasakojimus apie savo gyvenimą. Postmodernistinėje filosofijoje akcentuojamas poslinkis nuo formalizuotų žinių sistemų link žinių, įkūnytų tuose pasakojimuose. Remiantis šia idėja, tampa svarbi tiesa, egzistuojanti mažų vienetų interpretacijose, padedančiose atskleisti visos bendruomenės vertybes ir prasmes.

3. Kalba. Postmodernistinėje filosofijoje didelis dėmesys skiriamas lingvistinėms ir teksto analizėms, hermeneutinėms interpretacijoms. Kiekviena kalba konstruoja savitą realybę. Todėl kalbos struktūros, kurias perduoda asmuo, yra tiek pat svarbios, kiek ir pati perteikiama realybė.

4. Kontekstas (aplinka). Pokalbis ir stebėjimas paprastai vyksta tam tikrame kontekste, nuo kurio dažnai priklauso teiginių prasmė. Todėl viename kontekste sukurtos žinios negali būti automatiškai transformuotos į kitą aplinką ar laikomos bendramatėmis kituose kontekstuose. Esant didelei konteksto įvairovei, aktualūs tampa žinių taikymo skirtinguose kontekstuose, perėjimo nuo žodinių prie rašytinių žinių ir kiti klausimai.

5. Tarpusavio santykiai. Postmodernistinė filosofija laikosi nuostatos, kad žinios egzistuoja ne žmogaus viduje ir ne šalia jo, bet žmogaus ir pasaulio santykiuose. Šie pasaulio ir individo santykiai ir yra vienas iš žinių šaltinių. Pokalbio metu sukurtos žinios yra šios sąveikos rezultatas. Žinios nėra nei objektyvios, nei subjektyvios Jos yra intersubjektyvios.

Socialinių tyrimų etika

Besivystant socialiniams mokslams, vis aktualesni tampa moraliniai tyrimų klausimai, susiję su tyrimo dalyviais. Kai kuriuose tyrimuose aktualios yra etinės problemos, reikalaujančios išlaikyti pusiausvyrą tarp tyrėjo noro gauti objektyvią informaciją ir tiriamojo asmens saugos. Literatūroje tai dar vadinama išlaidų / naudos santykiu. Šis santykis yra fundamentali socialinio tyrimo svarbiausios etinės dilemos koncepcija [4].

Planuodami tyrimą, socialinių mokslų atstovai turi įvertinti galimą socialinę savo darbų naudą ir asmenų dalyvaujančių tyrime nuostolius. Šiuo atveju tyrimų nauda gali būti atradimai, prisidedantys prie teorinių ir taikomųjų žinių pažangos, o dalyvaujančių tyrime asmenų kaina gali būti siejama su pažeistu jų orumu, pasitikėjimo socialiniais santykiais praradimu.
Kita vertus, dalyvaujantys tyrime galėtų turėti ir naudos – jausti pasitenkinimą dėl savo indėlio į mokslą bei tyrimo srities supratimo. Tačiau subalansuoti naudingumą su galimomis netektimis yra nelengvas ir subjektyvus procesas, nes unifikuotų (absoliučių) sprendimų nėra, ir tyrėjas, remdamasis savo profesinėmis bei asmeninėmis vertybėmis, pats turi priimti sprendimus dėl tyrimų turinio ir procedūrų [3].

Problemos gali kilti dėl:

1. paties projekto (etninių grupių intelekto skirtumai),

2. tyrimo konteksto (pvz., įkalinimo įstaiga),

3. taikomų procedūrų (kurios gali sukelti nerimą),

4. dalyvių savybių (pvz., paaugliai su emociniais sutrikimais),

5. surinktų duomenų pobūdžio (pvz., asmeninė informacija),

6. duomenų publikavimo (publikavimas gali sukelti dalyvių sutrikimą).

Todėl, nesant gatavų receptų, tyrėjas pats turi nuspręsti, kaip reikėtų elgtis konkrečioje situacijoje.

Kita fundamentali tyrimų etikos koncepcija yra tiriamųjų sutikimas dalyvauti tyrime, jiems apie jį gavus išsamios informacijos. Tyrimo dalyviai turėtų žinoti, kad bet kuriuo tyrimo metu jų dalyvavimas yra savanoriškas, todėl jiems iš anksto turėtų būti paaiškintos visos galimos pasekmės, t.y. nauda, teisės, rizika, pavojai. Tai suteikia žmogaus teisės pačiam laisvai apsispręsti. Dalyvio sutikimas taip pat uždeda jam atsakomybę, jeigu tyrime kas nors nepavyksta.

Kitas laisvo apsisprendimo aspektas – galimybė asmeniui atsisakyti dalyvauti tyrime arba jam prasidėjus, iš jo pasitraukti. Šiame sutikime išskiriami keturi jo elementai [4]:

1. Kompetencija, reiškia, kad atsakingas, subrendęs žmogus priims tinkamą sprendimą tik gavęs tikslią informaciją. Tai įpareigoja tyrėją į tyrimą neįtraukti tų asmenų, kurie dėl savo nebrandumo ar psichologinių sutrikimų negali priimti tokių sprendimų.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 956 žodžiai iš 3072 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.