Socialinis darbas su rizikos grupės vaikais
5 (100%) 1 vote

Socialinis darbas su rizikos grupės vaikais

11213141

Socialinis darbas su rizikos grupės vaikais

Metodinė medžiaga

Statistiniai duomenys liudija, kad per pastaruosius 5 metus narkomanų skaičius Lietuvoje išaugo beveik 10 kartų. Deja, panaši tendencija stebima ir mokyklose. Pedagogikos institutas dalyvauja Europos mokyklų projekte tiriant rūkymo, alkoholio ir narkotikų vartojimo paplitimą tarp moksleivių. 1995 m. tyrimų duomenimis, 3,2% 15-16 metų moksleivių šalyje jau bandė nelegalių narkotikų. 1999m. šis skaičius išaugo iki 15,5% (21% berniukų ir 9,6% mergaičių). Tyrimai parodė, kad net 96,5% šio amžiaus moksleivių jau yra vartoję alkoholį, o 73,6% bent kartą buvo girti.

Taigi vargu ar rasime nors vieną moksleivį, kuris nebūtų girdėjęs apie narkotikus.* Beveik kiekvienas jau turi ir savo nuomonę šiuo klausimu, paremtą draugų pasakojimais, matytais filmais, skaitytomis knygomis ar pan. O kai kurie, kaip liudija jau minėtų tyrimų duomenys jau turi ir asmeninę patirtį – yra gėrę alkoholį, rūkę „žolės“, bandę ecstasy ar kitų narkotikų.

Tyrimai rodo, kad moksleiviai apie narkotikus žino daugiau, nei suaugusieji – mokytojai ir tėvai Moksleiviai domisi šiuo klausimu, žino daug narkotinių medžiagų pavadinimų, turi pažįstamų, vartojančių narkotikus, būna kompanijose, kuriose jie vartojami. Pastaruoju metu narkotikai tapo viena populiariausių moksleivių pokalbių ir diskusijų temų. Deja, jaunimui trūksta tikslios, tikros informacijos. Žinodami apie kai kurias žalingas narkotikų vartojimo pasekmes, jie nesupranta, kas yra fizinė ar psichologinė priklausomybė, abstinencija. Dauguma moksleivių nemano alkoholį ar nikotiną esant narkotikais. Yra paplitę daug mitų, pvz.; „jei vartosi ne kasdien, narkomanu netapsi“, „keli kartai tikrai nepakenks“, „žolė visai nekenkia“ ir pan.

Jei mes norime, kad jaunimas suprastų narkotikų vartojimo žalą, pasakytų narkotikams tvirtą „NE“, turime organizuoti prevencinį darbą mokyklose. Lietuvoje yra nemažai įstaigų, organizacijų, kurios dirba alkoholio ir kitų narkotikų prevencijos srityje, yra sukaupę nemažai patirties, išleidę metodinės, mokomosios literatūros, organizuoja įvairius kursus, seminarus šia tema. Narkotikų vartojimo prevencijos klausimai dažniausiai įtraukiami į sveikatos ugdymo programas. Lietuvos bendrojo lavinimo mokykloms yra parengta sveikatos ugdymo programa. Jos tikslas – iškelti sveikatos prioritetą vertybių sistemoje, diegti visuminį sveikatos supratimą, suteikti žinių ir įgūdžių, padedančių ugdyti, stiprinti bei gerinti savo ir kitų žmonių sveikatą. Vienas iš 10 sveikatos programoje pasiūlytų skyrių – „Blogi įpročiai“. Tačiau kol kas sveikatos ugdymo programa vykdoma tik nedaugelyje respublikos mokyklų. Ji ne visur planuojama, vykdoma epizodiškai. Tuo tarpu jos socialinis poreikis didėja. Nuo 1993m. Lietuva įsitraukė į Europos sveikatą stiprinančių mokyklų tinklą. Šių mokyklų tikslas – stiprinti moksleivių sveikatą, gilinti sveikatos žinias ir įgūdžius, bendromis mokytojų, medikų, šeimos ir visuomenės pastangomis kurti integruotą, visaapimančią sveikatos stiprinimo ir ugdymo sistemą per vaikų ugdymo institucijas. O kaip įgytas žinias mokytojai pritaiko praktikoje, ar jiems pakanka informacijos apie narkotikus, prevencinį darbą? 1998 m. apklausus 2 388 šalies mokymo įstaigų pedagogus, dirbančius 211 mokyklų, paaiškėjo, kad narkotinių medžiagų prevencija ugdymo įstaigose yra ribota. Plačiai propaguojamą nerūkymo dieną organizuoja tik 25% mokyklų. 38,6% apklaustų mokytojų buvo dalyvavę tobulinimosi kursuose, kuriuose nagrinėtos sveikatos ugdymo temos. Tik 29,6% iš jų teigė, kad šiuose kursuose buvo nagrinėtos narkotikų prevencijos temos. Alkoholio, tabako ir kitų narkotinių medžiagų vartojimo prevencijos programas vykdo tik 16,4% mokyklų. Mokytojams trūksta informacijos, kada ir kaip kalbėtis su moksleiviais šia tema, kokią informaciją pateikti.

Šioje knygelėje mes ir norime aptarti narkotinių medžiagų vartojimo prevencijos mokykloje problemas. Čia jūs rasite pagrindinius reikalavimus kaip sudaryti prevencines programas mokykloje, praktinių patarimų kada ir kaip kalbėtis su moksleiviais šia tema. Pateikiamas rekomenduojamos literatūros sąrašas. Kaip iliustracija pridedami ir keletas mokomųjų pavyzdžių iš įvairių programų. Tikimės, kad mūsų patarimai bei pasiūlymai padės mokytojams organizuoti prevencinį darbą mokykloje.

TRUMPA NARKOTIKŲ VARTOJIMO PREVENCIJOS ISTORIJA

Priklausomų nuo alkoholio ar kitų narkotikų asmenų gydymas reikalauja daug pastangų, laiko ir ne visada yra sėkmingas. Todėl jau seniai ieškoma šios problemos prevencinių priemonių: kada, kaip ir kokią informaciją pateikti, kokias poveikio priemones naudoti, kad žmonės nepradėtų vartoti svaigiųjų medžiagų. Paskutiniais dešimtmečiais galime išskirti net keletą šios problemos sprendimo etapų, kuriuose buvo naudojami skirtingi prevencijos būdai:

Gąsdinimas. Naudojant gąsdinimo metodą buvo pateikiama kuo daugiau bauginančios informacijos apie vartojimo pasekmes, rodomos alkoholikų, narkomanų bei pažeistų jų organų nuotraukos. Deja, tai nedavė laukiamų rezultatų. Daugumai ypač jaunų žmonių, tos bauginančios pasekmės atrodė labai tolimos ir nesusiję su jų elgesiu. Kartais tai sukelia baimės jausmą, tačiau jis irgi neskatina keisti savo
elgesio. Psichologai yra ištyrę, kaip baimė veikia žmogaus elgesį. Jei baimės jausmas labai stiprus, įsijungia psichologiniai gynybos mechanizmai, iržmogus šios bauginančios informacijos paprasčiausiai nepriima, negirdi, ima juoktis ar pan.

Informacija. Prevencinės priemonės buvo skirtos pateikti kuo tikslesnę ir gausesnę informaciją, statistinius duomenis. Deja jau seniai nustatyta kad vien informacija žmogaus elgesio nepakeičia. Juk visi žinome, kaip kenkia alkoholis, riebus maistas, nejudrumas. Deja…

Formuojami atsisakymo įgūdžiai. Pagrindinė užduotis – išmokinti jaunimą atsispirti socialiniam spaudimui vartoti narkotines medžiagas, tvirtai pasakyti ,,NE“. Tačiau nemokėjimas atsisakyti, atsispirti bendraamžių spaudimui – tik viena iš narkotinių medžiagų vartojimo priežasčių. Todėl vien šio įgūdžio formavimas neišsprendžia problemos.

Ugdomi socialiniai įgūdžiai. Ieškodami vis efektyvesnių prevencijos metodų, psichologai pabandė išsiaiškinti, kokie žmonės pradeda vartoti svaigiąsias medžiagas. Buvo nustatyta, kad tai asmenys, kurie menkai save vertina, nepasitiki savo jėgomis, jaučiasi atstumti, nemylimi, nereikalingi. Jie nemoka spręsti konfliktų bei iškylančių psichologinių sunkumų, neturi bendravimo įgūdžių, nuolat

jaučia nerimą, įtampą. Tai ir paskatino kurti prevencines programas, kuriose į pirmą vietą iškilo socialinių įgūdžių ugdymas.

Šiuolaikinėse prevencinėse programose naudojami visi šie metodai: pateikiama informacija, žinios, formuojamos nuostatos, vertybės ir socialiniai įgūdžiai. Svarbu ne tik pateikti informaciją apie narkotikus, jų poveikį, bet ir pakeisti žmonių nuostatas, didinti jų psichologinį atsparumą, puoselėti psichologinę brandą, tikintis, kad ateity tai užkirs kelią įvairiems asmenybės sutrikimams, socialinėms disfunkcijoms, taip pat ir svaiginimuisi alkoholiu ar kitomis narkotinėmis medžiagomis.

PAGRINDINIAI PREVENCIJOS PRINCIPAI

Jaunų žmonių požiūrį į narkotikus, jų elgesį formuoja tėvai, bendraamžiai, jaunimo kultūra, visuomenė, žiniasklaida. Tačiau tai nesumenkina mokyklos vaidmens sprendžiant narkotikų prevencijos problemą. Mokykla gali ir turi suteikti moksleiviams žinių apie narkotikų vartojimo riziką, pasekmes, formuoti socialinius įgūdžius, padėsiančius atsispirti socialiniam spaudimui vartoti įvairius narkotikus.

Statistiniai duomenys liudija, kad nemažai moksleivių jau yra susipažinę su įvairiomis narkotinėmis medžiagomis ir dažniau ar rečiau jas vartoja. Todėl mes turime ne tik stengtis apsaugoti visus moksleivius nuo narkotinių medžiagų vartojimo, bet ir padėti tiems, kurie jau pabandė šių medžiagų. Planuojant bei organizuojant prevencinį darbą mokykloje labai svarbu turėti omenyje visus asmenybės, psichologinius, kultūrinius, socialinius, šeimos ir kitus veiksnius, kurie turi įtakos jaunimo nuostatoms bei elgesiui.

Prevencinėms programoms, priemonėms mokykloje yra keliami tokie reikalavimai:

• Organizuojant prevencinį darbą mokykloje būtina atsižvelgti į realią padėtį tiek mieste, tiek pačioje mokykloje. Svarbu išsiaiškinti ne tik kokie narkotikai ir kaip plačiai vartojami, bet ir kokios prevencinės programos, priemonės taikomos, koks moksleivių požiūris į jas bei apskritai prevencinio darbo galimybes bei perspektyvas toje mokykloje.

• Prevencinės programos, priemonės turi apimti įvairias svaiginimosi formas – nuo rūkymo, alkoholio gėrimo iki stiprių narkotikų vartojimo.

• Negalima apsiriboti vien informacija apie įvairius narkotikus. Būtina formuoti asmens sugebėjimą ir pasiruošimą atsispirti socialiniam spaudimui vartoti narkotines medžiagas, pažinti ir įveikti savo psichologines problemas, kurios gali atvesti prie alkoholio ar narkotikų vartojimo.

• Prevenciniame darbe būtina akcentuoti gerą savijautą, nuotaiką, parodyti sveiko gyvenimo – be cigarečių, alkoholio, narkotikų – privalumus.

• Prevencinės programos, priemonės turi sustiprinti apsaugančius veiksnius ir sumažinti žinomus rizikos veiksnius.

• Planuojant įvairias priemones būtina atsižvelgti į moksleivių amžių.

• Būtina naudoti įvairius metodus, o ne vien didaktines mokymo priemones. Tai gali būti diskusijos, įvairūs žaidimai, psichologinės technikos, video filmai ir pan. Prevencinės programos, priemonės turi būti ilgalaikės. Vienkartiniai užsiėmimai, paskaitos nėra efektyvu. Prevencijos klausimais galima ne tik organizuoti specialius renginius, diskusijas, paskaitas ir pan. Labai dažnai narkotikų klausimai yra įtraukiami į sveikatos ugdymo programas, integruojami į atskirų dalykų mokymo programas.

• Būtinas prevencinis darbas ir su moksleivių tėvais. Jiems reikia ne tik suteikti informaciją apie įvairias narkotines medžiagas, kuriomis svaiginasi jaunimas, bet ir supažindinti su apsaugančiais veiksniais. Tėvai turi žinoti ir apie „įspėjamuosius signalus“ bei tai, kur

galima kreiptis pagalbos, paramos.

• Labai naudinga į prevencinį darbą įtraukti ir patį jaunimą. Tai vadinamasis „jaunimas-jaunimui“ ar „bendraamžiai-bendraamžiams principas. Narkomanijų prevencijos programos, kuriose naudojamas šis principas, laikomos pačiomis efektyviausiomis.

RIZIKOS IR APSAUGANTYS VEIKSNIAI

Kas skatina jaunimą vartoti narkotines medžiagas? Sunku išskirti vieną priežastį, nes paprastai veikia

kompleksas tarpusavyje susijusių veiksnių:

• Biologiniai veiksniai (organizmo, medžiagų apykaitos ypatybės, genetinės savybės ir pan.).

• Socialiniai veiksniai (aplinka, kurioje moksleivis gyvena; artimų žmonių pažiūros ir elgesys; draugų, bendraamžių pažiūros bei elgesys ir pan.).

• Asmenybės ypatybės bei psichologiniai veiksniai (menkas savęs vertinimas, nepasitikėjimas savimi, nerimas, depresija ir pan.). Mokslininkai pripažįsta, kad pradėti vartoti narkotikus skatina psichologiniai ir socialiniai veiksniai, o biologiniai veiksniai daugiausia nulemia tai, kaip greitai organizmas įpras prie narkotinės medžiagos.

Motyvus, kodėl jauni žmonės vartoja narkotines medžiagas, galima suskirstyti į tris grupes:

1. Įtampai sumažinti ar stresui įveikti. Narkotinės medžiagos vartojamos siekiant euforinės būsenos, norint pamiršti visas problemas, sumažinti įtampą, nemalonias emocijas. Narkotinių medžiagų vartojimas tampa įtampos ar streso įveikimo metodu.

2. Narkotikų efektas. Narkotinės medžiagos vartojamos norint išbandyti jų veikimą, patirti pakitusią sąmonės būseną. Pagrindinis tikslas – siekti malonumo.

3. Bendraamžių įtaka. Svaiginančios medžiagos vartojamos norint kartu praleisti laiką, neatsilikti nuo draugų.

Žinodami rizikos veiksnius, vartojimo motyvus, mes galime sukurti ir stiprinti apsaugančius nuo narkotikų vartojimo veiksnius.

Apsaugantys veiksniai šeimoje – tai geri tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai, pasitikėjimo bei bendradarbiavimo atmosfera šeimoje, tėvų domėjimasis vaikų problemomis, abipusė pagarba.

Apsaugantys veiksniai mokykloje – geri santykiai tarp pedagogų ir moksleivių, pasitikėjimo ir bendradarbiavimo atmosfera klasėje, mokytojų domėjimasis ne vien pažangumo rodikliais, bet ir moksleivių problemomis, vaikų užimtumas, pagarba ir dėmesys moksleiviams. Psichologai pripažįsta: jei mokinys jaus suaugusiųjų meilę, pagarbą, globą, domėjimąsi savo asmenybe, tikės, kad šie nori jį suprasti, padėti, tai sumažins narkotikų vartojimo tikimybę.

Žinodami visa tai, mokytojai gali laiku pastebėti ir vadinamuosius „įspėjamuosius ženklus“.

Įspėjamieji ženklai:

• Nepastovi nuotaika.

• Nesugebėjimas susikaupti.

• Abejingumas mokyklai, seniems draugams, pomėgiams.

• Nauji ir dažniausiai vyresni draugai.

• Melas ir vagystės.

• Pinigų švaistymas ar skolinimasis.

• Dideli ir staigūs pokyčiai (nuotaikų, elgesio, pažangumo ir pan.).

• Neįprasti kvapai, dėmės ar žymės ant kūno, rūbų.

• Milteliai, kapsulės, tabletės ir pan.

Šie ženklai mus įspėja, kad jaunuolis turi problemų, kurios jį gali paskatinti vartoti alkoholį ar kitus narkotikus, žengti nusikaltimų keliu, nusižudyti… Pastebėję šiuos ženklus, mokytojai gali padėti moksleiviui. Kartais užtenka vien paramos, padrąsinimo, užuojautos, pritarimo ar supratimo, kartais reikia ir rimtesnių žingsnių – psichologinės pagalbos, bendrų mokytojų bei tėvų pastangų. Tačiau jei mes laiku nepastebėsime šių įspėjamųjų ženklų ir nesiimsime prevencinių priemonių, gali tekti spręsti jau alkoholizmo, narkomanijos, nusikalstamumo problemas.

Kaip jau minėjome, šie įspėjamieji ženklai gali būti susiję ne vien su alkoholio ar kitų narkotikų vartojimu. Jie gali liudyti apie tai, kad jaunuolis turi psichologinių problemų. Taigi neskubėkite daryti išvadų, kad jaunuolis vartoja narkotikus. Net jeigu taip ir yra, daug svarbiau išsiaiškinti, kas vyksta jo viduje – kas jį jaudina, neramina, kelia rūpesčius. Ir padėti išspręsti tas problemas.

KADA IR KOKIĄ INFORMACIJĄ PATEIKTI MOKSLEIVIAMS

Švietimą narkotikų klausimais siūloma pradėti jau pradinėse klasėse. Be abejo, prevencijos tikslai, naudojamos priemonės, metodai labai priklauso nuo amžiaus. Šiame skyrelyje ir aptarsime, kokią informaciją pateikti skirtingo amžiaus moksleiviams.

6-9 metų moksleiviai. Amžiaus ypatumai:šiame amžiuje vaikai yra patenkinti savimi. Jiems patinka mokykla ir galimybės, kurias ji atveria. Vaikai mokosi pirmiausia iš patirties ir jiems sunku suprasti dalykus, kurie įvyks ateityje. Pasaulis atrodo toks, kokį vaikas nori matyti, o ne toks, koks yra iš tikrųjų. Vaikams šiame amžiuje reikia taisyklių, kurios reguliuotų jų elgesį, ir informacijos, kad galėtų teisingai pasirinkti ir nuspręsti.

Kaip pateikti informacijią apie narkotikus: diskusijos apie alkoholizmą ir narkomanija turi vykti pagal principą „čia ir dabar“ – t.y. remtis įvykiais ir žmonėmis, kuriuos vaikas žino ir pažįsta. Dauguma šio amžiaus vaikų labai domisi savo kūno sandara, todėl diskusija šiuo klausimu gali būti nukreipta į gerą sveikatą ir dalykus, kurie gali būti žalingi sveikatai. Šiame amžiuje vaikai labai pasitiki suaugusiais. Todėl jiems reikia paaiškinti, kad ne visais suaugusiais galima pasitikėti ir kad ne visa yra gerai, ką suaugusieji liepia daryti.

Vaikas turi sužinoti: kuo skiriasi maisto, vaistų ir narkotikų veikimas; kuo gali būti pavojingi nežinomi vaistai; kodėl vaikams draudžiama vartoti alkoholį ir narkotikus.

10-12 metų moksleiviai. Amžiaus ypatumai: šio amžiaus vaikams patinka faktai. Jie nori sužinoti, kaip, kas ir kodėl veikia. Draugai tampa labai svarbūs. Bendraamžių įtaka nulemia vaikų interesus, norus.

Kaip pateikti informaciją apie narkolikus: šis amžius labai svarbus
formuojantis požiūriui į rūkymą, alkoholio ir narkotikų vartojimą. Vaikai turi gauti faktinę informaciją apie svaigiąsias medžiagas, įgyti motyvaciją pasipriešinti bendraamžių spaudimui pabandyti alkoholio ar kitų narkotikų. Vaikai turi išmokti pasakyti ,,NE“.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 2292 žodžiai iš 4517 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.