Socialinis draudimas Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Socialinis draudimas Lietuvoje

112131

SOCIALINIS DRAUDIMAS LIETUVOJE

Referatas


TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………….3

1. Socialinio draudimo istorija Lietuvoje……………………………………….4

2. Socialianio draudimo sistema Lietuvoje…………………………………….5

3. Lietuvos piliečio socialinis draudimas užsienyje………………………..10

4. Naujoji pensijų sistema……………………………………………………………14

5. Valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos……………………..15

6. Socialinio draudimo nauda………………………………………………………17

7. Socialinio draudimo struktūra ir funkcijos…………………………………19

IŠVADOS………………………………………………………………………………………..20

NAUDOTOS LITERATŪROS SĄRAŠAS………………………………………….21

ĮVADAS

Valstybinis socialinis draudimas – valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Lietuvos Respublikos gyventojams, taip pat įstatymo nustatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių pasirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių turi papildomų išlaidų.

Socialinis draudimas yra privalomas kiekvienam nuolatiniam Lietuvos Respublikos gyventojui, dirbančiam pagal darbo sutartį ar individualiai. Daliai piliečių draustis neprivaloma – tai besimokantis, studijuojantis jaunimas, laisvieji menininkai, bedarbiai, namų šeimininkės. Neapseinama ir be tokių asmenų, kurie socialinio draudimo vengia – dirba nesudarydami darbo sutarčių (nelegaliai) arba patys nesidrausdami.

Įmonės bei dirbantieji asmenys įmokas socialiniam draudimui dažnai vertina kaip jiems „uždėtą“ sunkią naštą, kadangi šios įmokos padidina darbo jėgos kainą, mažina dirbančiųjų pajamas. Viena iš svariausių priežasčių, verčianti verslo įmones pažeidinėti galiojančius įstatymus, nesudarant darbo sutarčių ar deklaruojant ne visus mokamus atlyginimus, yra didelės socialinio draudimo įmokos.

1. SOCIALINIO DRAUDIMO ISTORIJA LIETUVOJE

Valstybinis socialinis draudimas – valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Respublikos gyventojams, taip pat šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių aprūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba dėl įstatymo numatytų svarbių priežasčių turi papildomų išlaidų.

•Lietuvoje socialinis draudimas savo istoriją skaičiuoja nuo 1926m. Kovo 23d., kai Respublikos prezidentas A.Stulginskis paskelbė Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įstatymą.

•Valdyba buvo įsteigta prie Vidaus reikalų ministerijos. Ji aiškino ligonių kasų įstatymą, steigė ligonių kasas, rūpinosi socialine globa, steigė ir prižiūrėjo našlaičių ir senelių prieglaudas.

•Ligonių kasos pradėtos steigti 1928m. pabaigoje. Buvo įsteigta 16 ligonių kasų: dešimt iš jų teritorinės, kitos atskirų įstaigų ir įmonių kasos.

•Tik prieš II-ąjį Pasaulinį karą buvo įvestas nelaimingu atsitikimu darbe draudimas.

•Draudimas suteikė nemokomą gydymą, ligos, laidojimo, motinystės ir žindymo pašalpas.

•Ligos pašalpa sudarė nuo 50 iki 100% algos.

•Ligos draudimas buvo finansuojamas įmokomis, kurios negalėjo būti už 3% algos ir 40% šios sumos mokėjo darbdavys, o 60% – apdraustasis.

•Tarpukario Lietuvoje nespėta įgyvendinti pensijų draudimo.

•Valstybė mokėjo pensijas tik kariams, valstybės tarnautojams bei pasižymėjusiems visuomenės veikėjams.

•Teisė į pensiją buvo suteikiama ištarnavus valstybinėje tarnyboje 25metus.

•Pensijos dydis sudarė 60% algos.

•Okupavus Lietuvą buvo pritaikytas sovietinis socialinio draudimo modelis.

•Iki 1990m. Socialinio draudimo funkcijas Lietuvoje vykdė profesinės sąjungos.

•Lietuvos įmonės, įstaigos ir organizacijos mokėjo profesinėms sąjungoms įnašus.

•Įnašai nuo 2.4% iki 18% darbuotojo uždarbio, priklausomai, kokiai profesiniai sąjungai priklausė.

•Vietinių profsąjungų leidimui, darbdaviai iš šių lėšų mokėdavo laikino nedarbingumo, neštumo ir gimdymo, vaikų gimimo, vaikų priežiūros, laidojimo ir kitas pašalpas.

•Pašalpos dydis priklausė nuo atlyginimo dydžio, nuo nepertraukiamo darbo stažo bei nuo narystės profsąjungoje.

•Neštumo ir gimdymo pašalpa buvo mokama 100%.

•Kūdikio gimimo pašalpa buvo mokama vienam iš tėvų, išdirbusiam įmonėje be pertraukos nemažiau kaip 3mėn. (30rublių).

•Pensijos buvo skiriamos senatvės, invalidumo ir maitintojo netekimo atvejais.

•Senatvinės pensijos amžius – 55m. vyr,, 50m. mot.. Darbo stažas vyrams 25m., moterims – 20m.

•Reikalingos lėšos pensijų mokėjimui buvo pervedamos iš Maskvos.

•Sovietiniu laikotarpiu SD nebuvo atskirtas nuo socialinės paramos, bei stengdamasi sudaryti vaizdą, jog visais žmonėmis rūpinasi valstybė.

•1991m gegužę

įsigalioja LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymas.

•1994-1995m.vyko pensijų reforma. 1995 01 01 įsigaliojo “Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas”.

•1999m.priimtas Pensijų fondų įstatymas.

•2000m.įstatymu įteisinta nauja draudimo rūšis – nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimas.

2. SOCIALINIO DRAUDIMO SISTEMA LIETUVOJE

Socialinis draudimas sudaro didžiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima kone visus Lietuvos gyventojus, o daugiau nei ketvirtadalis gauna jo mokamas išmokas. Socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas yra garantuoti pajamas apdraustiesiems netekus darbingumo dėl ligos, motinytės, senatvės, invalidumo ar kitais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais.

Kuriant socialinio draudimo sistemą buvo siekiama pereiti nuo valstybės teikiamo „aprūpinimo” negalintiems dirbti ir neturintiems pastovių pajamų gyventojams prie jų įmokomis įgyjamų teisių į išmokas, numatytas įstatymo. Socialinio draudimo sistemoje nėra jokių išskirtinių privilegijų ir teisių atskiroms socialinėms grupėms ar tam tikrų profesijų atstovams.

Socialinis draudimas, kaip ir visa socialinė apsauga, remiasi fundamentaliais universalumo, solidarumo ir kitais principais. Socialinio draudimo sistema veikia einamojo finansavimo (pay-as-you-go) principu. Nuo 2004 m. sausio 1 d. įteisintas socialinio draudimo įmokos dalies kaupimas, taip padėtas pagrindas kaupiamajam pensijų draudimui.

Nuo pat pradžių buvo siekiama, kad socialinio draudimo sistema būtų pakankamai savarankiška. Tai pasireiškė socialinio draudimo biudžeto atskyrimu nuo valstybės biudžeto, taip pat projektuojant trišalę socialinio draudimo valdymo sistemą. Valstybinio socialinio draudimo biudžeto atskyrimas nuo valstybės biudžeto reiškė, kad jo lėšos naudojamos tik Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytoms išmokoms.

Principai, kuriais pagrįsta socialinio draudimo sistema, per trylika Lietuvos nepriklausomybės metų jau išlaikė ne tik pirmuosius bandymus, bet ir užtikrino socialinę rimtį bei didelės dalies gyventojų pajamas.

Lietuvoje, kaip daugelyje pasaulio šalių, įteisintos šios tradicinės socialinio draudimo rūšys: pensijų, ligos ir motinystės, sveikatos, nedarbo, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų.

Iki 1997 metų vidurio iš Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto lėšų buvo finansuojama dalis sveikatos draudimo išlaidų. Nuo 1997 m. liepos 1 d., įsigaliojus Sveikatos draudimo įstatymui, socialinio draudimo įmokos dalis, tenkanti sveikatos draudimui, buvo pervedama į Privalomąjį sveikatos draudimo fondą.

Nuo 1991 iki 1995 metų pradžios valstybiniu socialiniu draudimu buvo draudžiami asmenys, kurie dirbo pagal darbo sutartis ir savarankiškai. Priėmus naują Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą, nuo 1995 metų valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pradėta drausti ir valstybės karinių struktūrų darbuotojus. Tai buvo padaryta siekiant laipsniškai panaikinti šių asmenų turimas privilegijas ir įtraukti juos į bendrąją socialinio draudimo sistemą.

Nuo 1996 metų valstybės lėšomis pradėtos drausti motinos, auginančios vaikus nuo 1 iki 3 metų, ir būtinosios tarnybos kariai, o nuo 2000 metų valstybės lėšomis draudžiami tradicinių ir kitų valstybės pripažintų religinių bendruomenių ir bendrijų dvasininkai ir tik vienuolyne dirbantys vienuoliai bei vienas iš visiškos negalios invalido tėvų arba asmuo, nustatyta tvarka pripažintas visiškos negalios invalido globėju arba rūpintoju, slaugantis namuose visiškos negalios invalidą. Šiuo metu šie asmenys draudžiami tik valstybinio socialinio draudimo bazinei pensijai gauti. Nuo 2005 metų privalomosios nuolatinės pradinės karo tarnybos kariai ir asmenys, atliekantys alternatyviąją krašto apsaugos tarnybą bus draudžiami visai pensijai.

Pagal mokėjimo laiką socialinio draudimo išmokos gali būti suskirstytos į trumpalaikes ir ilgalaikes. Taip pat per socialinio draudimo sistemą yra mokamos ir kitos išmokos. Išlaidas pensijoms bei pašalpoms lemia įstatymų apibrėžti socialinės apsaugos įsipareigojimai. Jie paprastai numato išmokų gavėjus, kvalifikacines sąlygas, kurias turi tenkinti šie asmenys, išmokos dydžio apskaičiavimo formulę ir tos išmokos didinimą vykstant infliacijai ir kylant gyvenimo lygiui. Tačiau išlaidas sąlygojantys veiksniai skiriasi trumpalaikėms ir ilgalaikėms išmokoms. Todėl tikslinga jas atskirai ir aptarti.

Šiuo metu pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus gali būti mokamos šios ilgalaikės išmokos: senatvės, invalidumo, našlių ir našlaičių pensijos, išankstinės senatvės pensijos, pensijos netekus maitintojo ir už ištarnautą laiką. Pastarosios dvi buvo skiriamos iki įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas.

Trumpalaikės išmokos yra mokamos ribotą laiką, paprastai mažiau negu vienerius metus. Prie jų priskiriamos tokios pašalpos: ligos, motinystės, motinystės (tėvystės), nelaimingų atsitikimų darbe išmokos (nuo 2000 m. sausio 1 d.) laidojimo ir transporto išlaidų kompensacijos (iki 2001 m. sausio 1 d.), reabilitacijos pašalpos (nuo 2005m. liepos 1 d.).

Trumpalaikėms pašalpoms finansuoti tinka einamojo finansavimo sistema. Jos esmė ta, kad išlaidos pašalpoms
tais pačiais metais gautų įmokų. Tik nenumatytiems atvejams gali būti laikomas nedidelis rezervas, skirtas kasmetiniams išlaidų pasikeitimams sušvelninti bei pastoviai įmokų normai palaikyti. Išlaidos trumpalaikėms pašalpoms priklauso nuo pašalpų gavėjų skaičiaus, pašalpų dydžio. Jeigu teisės į pašalpas nekeičiamos, tai pašalpų skyrimo dažnumas ir vidutinė pašalpų mokėjimų trukmė yra santykinai pastovūs dydžiai.

Ligos pašalpa yra mokama asmeniui, tapus laikinai nedarbingu dėl ligos, slaugančiam ligonį ar kitais įstatymo numatytais atvejais, siekiant kompensuoti jo prarastas darbo pajamas. Susirgus teisė į ligos pašalpą įgyjama nuo pirmosios darbo dienos be laukimo periodo. Nuo 1995 metų už pirmąsias dvi kalendorines nedarbingumo dienas apmoka darbdavys, išskyrus slaugos atvejus, o už likusias – Valstybinio socialinio draudimo fondas iš savo biudžeto lėšų. Iki 2001 m. sausio 1 d. ligos pašalpa buvo mokama nuo pirmos nedarbingumo dienos 80 proc., o nuo trisdešimt pirmosios nedarbingumo dienos 100 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio.

Nuo 2001 metų sausio 1 dienos, įsigaliojus Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymui, ligos pašalpa už pirmas dvi dienas negali būti mažesnė nei 80 proc. ir didesnė nei 100 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio. Nuo trečiosios dienos ligos pašalpa sudaro 85 proc. kompensuojamo darbo užmokesčio.

Didėjant skaičiui įmonių, dirbančių nepilnu pajėgumu bei išaiškėjant tam tikriems piktnaudžiavimo atvejams gaunant ligos pašalpas, buvo sustiprinta laikinojo nedarbingumo pažymėjimų išdavimo pagrįstumo kontrolė. Be to, 2001 m. sausio 1 d. buvo įvestas draudimosi stažo reikalavimas ligos ir motinystės pašalpoms gauti. Teisę gauti ligos pašalpą turi tik tas apdraustas asmuo, kuris per paskutiniuosius metus turėjo 3 mėnesių draudimo stažą arba per paskutiniuosius dvejus metus – 6 mėnesių draudimo stažą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1669 žodžiai iš 5508 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.