Socialinių garantijų ypatumai privačiose ir valstybinėseorganizacijose lyginamoji analizė
5 (100%) 1 vote

Socialinių garantijų ypatumai privačiose ir valstybinėseorganizacijose lyginamoji analizė

TURINYS

ĮVADAS 3

1.SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMA 5

1.1. Socialinės apsaugos sistemos samprata, struktūra ir jos taikymas 5

1.2. Socialinės apsaugos teisiniai pagrindai 7

1.3. Socialinės apsaugos sistemos reformos Lietuvai įstojus į Europos sąjungą 10

2.SOCIALINIŲ GARANTIJŲ SISTEMOS YPATUMAI VALSTYBINĖSE IR PRIVAČIOSE ORGANIZACIJOSE 14

2.1. Socialinis draudimas 14

2.1.1. Pensijų draudimas 21

2.1.2. Ligos ir motinystės draudimas 27

2.1.3. Sveikatos draudimas 32

2.1.4. Nedarbo draudimas 40

2.2. Socialinė parama 42

2.2.1. Šalpos išmokos 43

2.2.2. Šeimos išmokos 46

2.2.3. Socialinė pašalpa 48

2.2.4. Šildymo išlaidų ir kitos kompensacijos 50

3.SOCIALINIŲ GARANTIJŲ YPATUMŲ LYGINAMOJI ANALIZĖ 53

3.1. Veiksniai, įtakojantys socialines garantijas 58

3.2. Socialinių garantijų tobulinimo galimybės 60

IŠVADOS IR SIŪLYMAI 64

LITERATŪRA 65

PRIEDAI 68

ĮVADAS

Konstitucija užtikrina kiekvienam piliečiui lygias teises, tačiau valstybė ne visada yra pajėgi užtikrinti sąlygas pasinaudoti šiomis teisėmis. Valstybė paprastai yra pagrindinė institucija, nuo kurios didžia dalimi priklauso suteikiamos žmogui socialinės garantijos. Ilgą laiką socialinės paramos sričiai buvo skiriama nepakankamai dėmesio, tačiau jos svarba nuolat didėja, nes susiduriama su skurdo, spartaus visuomenės senėjimo bei nedarbo procesais.

Darbo aktualumas: suteikiamų socialinių garantijų skirtumas tarp privataus ir valstybinio sektorių paskatino išanalizuoti jas smulkiau, nes būtent jos vaidina didelį vaidmenį, renkantis darbo vietą viename iš šių paminėtų sektorių. Socialinių garantijų skirtumai atskleidė tas socialinės ekonomikos sritis, kurias dar galima tobulinti ir plėtoti, kad kiekvienas pilietis turėtų lygias teises į suteikiamą socialinę apsaugą.

Darbo tikslas: ištirti valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, suteikiamų socialinių garantijų ypatumus, įvertinti esamos socialinių paslaugų sistemos bei atskirų jos posistemių funkcionavimo principus, paslaugų teikimo sąlygas, jų atitikimą klientų poreikiams.

Darbo uždaviniai:

1) Nustatyti suteikiamas socialines garantijas;

2) Išanalizuoti suteikiamas socialines garantijas;

3) Nustatyti socialinių garantijų suteikimo prioritetus;

4) Nustatyti tobulinimo galimybes socialinių garantijų srityje.

Tyrimo dalykas: socialinių garantijų sistema.

Tyrimo objektas: darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis, valstybės tarnautojai.

Tyrimo periodas: 2004 metų liepos – 2005 gegužės mėnesiai.

Tyrimo metodai: socialines garantijas užtikrinančių Lietuvos Respublikos įstatymų lyginamoji analizė.

Informacijos šaltiniai: Lietuvos Respublikos teisinė bazė, Socialinės Apsaugos ir Darbo ministerija bei „SODROS“ tinklalapiai, moksliniai straipsniai bei pranešimai.

Tyrimo rezultatai: socialinių garantijų analizė padės lengviau nustatyti socialinių garantijų sistemos trūkumus, tobulinimo galimybes bei klientų poreikius.

Šį bakalauro baigiamąjį darbą sudaro: įvadas, trys dalys, išvados ir siūlymai, literatūros sąrašas bei priedai. Pirmojoje dalyje bendrais bruožais apibūdinama socialinės apsaugos sistema, jos reikalingumas, funkcionavimas, struktūra, teisiniai pagrindai; Europos sąjungos įtaka socialinės ekonomikos srityje; socialinės plėtros problemos ir jų sprendimo būdai. Antra dalis nagrinėja suteikiamų socialinių garantijų ypatumus valstybinėse ir privačiose organizacijose; pateikiamos socialinių garantijų rūšys ir jų analizė. Trečiojoje dalyje pateikiama socialinių garantijų sistemos privačiame ir valstybiniame sektoriuose lyginamoji analizė, teigiami ir neigiami veiksniai, įtakojantys socialinių garantijų sritį, socialinių garantijų tobulinimo galimybės bei plėtros sritys, kas tenkintų klientų poreikius.

1. SOCIALINĖS APSAUGOS SISTEMA

1.1. Socialinės apsaugos sistemos samprata, struktūra ir jos taikymas

Lietuvos socialinė apsauga buvo reformuota 1990 – 1991 metais. Tada buvo įteisinti pagrindiniai dabar galiojantys jos principai ir sukurtos pagrindinės vykdomosios institucijos. Šiek tiek vėlavo pensijų reforma – ji buvo užbaigta tik 1994 m., ir naujoji pensijų sistema pradėjo veikti nuo 1995-ųjų. Šiuo metu šalies socialinės apsaugos sistemą sudaro dvi pagrindinės dalys: socialinis draudimas ir socialinė parama. Socialinės apsaugos sistemos struktūra pateikta 1 lentelėje. [27, 8]

Lietuvoje sukurtas socialinės gerovės modelis, būdingas kontinentinės Europos šalims, įmokomis finansuojamas socialinis draudimas sudaro didžiausią socialinės apsaugos sistemos dalį. Jis apima kone visus Lietuvos gyventojus, o daugiau nei ketvirtadaliui jų kas mėnesį išmokamos išmokos. [25]

Didžiausią socialinės apsaugos dalį sudaro socialinis draudimas. Pagal galiojančius įstatymus juo privalomai draudžiami beveik visi ekonomiškai aktyvūs gyventojai taip pat ir tie, kuriems numatytos specialios socialinės išmokos (kariai ir pareigūnai, mokslininkai ir pan.) Taip siekiama įgyvendinti socialinio draudimo universalumo principą, kad jokia gyventojų grupė neliktų nuošalyje nuo socialinio draudimo suteikiamų teisių ir kiek galima vienodai vykdytų jame numatytas pareigas. Socialinis draudimas taip pat apima ir nedarbo socialinę riziką. [10]

Socialinės paramos teisės taip pat
pripažįstamos visiems šalies gyventojams, tačiau priešingai negu socialinio draudimo teisės, jos suteikiamos nepriklausomai nuo tikslinių įmokų mokėjimų toms gyventojų grupėms, kurios laikomos reikalingos tokios paramos. Socialinę paramą sudaro piniginė socialinė parama ir socialinės paslaugos. [27, 39]

Specialios socialinės išmokos daugiausia mokamos kaip papildomos (kartu su socialiniu draudimu) pensijos nusipelniusiems šaliai asmenims, taip pat nukentėjusiems nuo okupacinių režimų asmenims, karo dalyviams ir pan. Jos taip pat mokamos tam tikroms profesijų grupėms (kariams ir pareigūnams, mokslininkams, artistams ir pan.). [27, 43]

2003 metais socialinė apsauga buvo plėtojama veikiant trims reikšmingiems veiksniams. Pirma, tai buvo paskutinieji pasirengimo stoti į Europos Sąjungą metai. Antra, sparčiai augo Lietuvos ūkis, toliau mažėjo nedarbas, gerėjo finansinės tiek visos valstybės, tiek socialinės apsaugos institucijų galimybės. Pagaliau svarbu ir tai, kad nuo 2001 metų šalyje stabiliai dirbo Vyriausybė, Seime nebuvo valdančiosios daugumos pasikeitimo. [10]

1 lentelė. Lietuvos socialinės apsaugos sistemos struktūra. [27, 39]

Socialinė apsauga Specialios socialinės išmokos

Socialinis draudimas Socialinė parama

Piniginė socialinė parama Socialinės paslaugos

Pensijų draudimas Šalpos (socialinė) pensija Socialinės globos įstaigos Prezidento pensija

Ligos ir motinystės draudimas Šeimos pašalpos Senelių, invalidų, našlaičių ir vaikų, netekusių tėvų globos, namai I ir II laipsnio pensijos

Sveikatos draudimas Socialinė pašalpa Dienos centrai Lietuvos Respublikos pensijos

Nedarbo draudimas Šildymo išlaidų ir kitos kompensacijos Nakvynės namai Karių ir pareigūnų pensijos

Draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe Pagalba namuose Nukentėjusių asmenų pensijos

Slauga namuose Artistų renta

Mokslininkų pensijos

Šios minėtos aplinkybės buvo palankios toliau tobulinti socialinės apsaugos sistemą, didinti kai kurias išmokas, įgyvendinti socialines programas, todėl apibendrintai galima teigti, kad metai socialinės apsaugos plėtros požiūriu buvo sėkmingi. [23, 17]

Nauja yra tai, kad ryšium su įstojimu į Europos Sąjungą ir jos iniciatyvomis labai išsiplėtė Socialinės apsaugos ir Darbo ministerijos (toliau – SADM) veikla žmogiškųjų išteklių srityje, įsteigtas specialus skyrius. [23, 18]

Pastaraisiais metais socialinių paslaugų srityje buvo svarbi infrastruktūros plėtra ir socialinių darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas ir atestavimas. Nemažai vietos skiriama nukentėjusiųjų ir socialinės rizikos grupių asmenų socialinei apsaugai, SADM programoms. [27, 46]

Valstybinio socialinio draudimo sistemos pagrindinis tikslas yra garantuoti pajamas apdraustiesiems, netekus darbingumo dėl ligos, motinystės, senatvės, invalidumo ar kitais Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytais atvejais. Valstybinė socialinio draudimo sistema veikia einamojo ir finansavimo principu. Tai reiškia, kad socialinio draudimo įmokos nėra kaupiamos jas investuojant, o jas surinkus, iš karto panaudojamos socialinio draudimo išmokoms padengti. [10]

Valstybinio socialinio draudimo sistema buvo kuriama kaip savarankiška. Tai pasireiškė socialinio draudimo biudžeto atskyrimu nuo valstybės biudžeto bei projektuojant trišalę socialinio draudimo valdymo sistemą. Socialinio draudimo biudžeto atskyrimas nuo valstybės biudžeto reiškia, kad jo lėšos naudojamos tik Valstybinio socialinio draudimo įstatyme numatytoms išmokoms, nenaudojant jų kitiems, su socialiniu draudimu nesusijusiems tikslams. [25]

1.2. Socialinės apsaugos teisiniai pagrindai

Pagrindines teises į socialinę apsaugą, tame tarpe ir socialinį draudimą, apibrėžia 1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucija. 52 jos straipsnyje pasakyta, kad ,,Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.” 48 straipsnis nustato, kad ,,Kiekvienas žmogus … turi teisę gauti… socialinę apsaugą nedarbo atveju.” 39 straipsnis apibrėžia socialinę paramą dirbančioms motinoms: ,,Dirbančioms motinoms įstatymas numato mokamas atostogas iki gimdymo ir po jo, palankias daro sąlygas ir kitas lengvatas.” Konstitucijos nuostatos realizuojamos įstatymais, kuriuos priima Seimas. Pagrindiniai Lietuvos socialinio draudimo sistemą reglamentuojantys įstatymai yra šie:

• Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas (1990) apibrėžia Lietuvos socialinės apsaugos sistemos struktūrą. Juo nustatoma, kad valstybinio socialinio aprūpinimo sistema yra visuomenės socialinio aprūpinimo pagrindas. Įstatymas nurodo, kad valstybinio socialinio aprūpinimo sistema apima visus šalies gyventojus ir išvardina atvejus, kada taikomas socialinis aprūpinimas. Be to, šis įstatymas atskiria socialinio draudimo ir socialinės paramos sričių kompetenciją, finansavimo šaltinius ir administravimą.

• Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (1991) apibrėžia valstybinio socialinio draudimo rūšis, draudžiamus asmenis, finansavimo ir administravimo sistemą.

• Valstybinių socialinio draudimo pensijų, Valstybinių
Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros Kalėjimų departamento, jam pavaldžių įstaigų bei valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, Mokslininkų valstybinių pensijų laikinasis, Šalpos (socialinių) pensijų įstatymai (1994) sudaro pensijų įstatymų paketą, kuriuo buvo įgyvendinta pirmosios pakopos pensijų sistemos reforma. Įstatymai apibrėžia pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę gauti įvairių rūšių pensijas, pensijų dydžius ir jų mokėjimo šaltinius.

• Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas (2000) apibrėžia asmenis, draudžiamus ligos ir motinystės socialiniu draudimu, nustato teisę į šio draudimo pašalpas, jų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas. Apskaičiuojant, skiriant ir mokant šias draudimo pašalpas vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintais Ligos ir motinystės socialinio draudimo išmokų nuostatais.

Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas (1999) reglamentuoja nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo santykius, nustato asmenų, kurie draudžiami šios rūšies socialiniu draudimu, kategorijas, teises į šio draudimo išmokas, išmokų skyrimo, apskaičiavimo bei mokėjimo sąlygas, apibrėžia draudiminius bei nedraudiminius įvykius. Nustatant draudiminius įvykius bei apskaičiuojant, skiriant ir mokant šias draudimo išmokas vadovaujamasi Socialinės apsaugos ir darbo ministro patvirtinta Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų pripažinimo draudiminiais įvykiais tvarka bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintais Nelaimingų atsitikimų ir profesinių ligų socialinio draudimo išmokų nuostatais.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 9 d. nutarimą Nr. 360 „Dėl socialinės paramos koncepcijos“ bei kitus teisės aktus savivaldybės atsako už socialinės paramos teikimą savo teritorijoje. Padaliniai, atsakingi už socialinių išmokų ir kompensacijų administravimą ir teikimą, įsteigti visų savivaldybių administracijose. Šiuo metu savivaldybės, atlikdamos socialines funkcijas, vadovaujasi socialinį darbą dirbančių darbuotojų darbo normatyvais, patvirtintais Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. 38. Šie normatyvai savivaldybėms yra rekomendacinio pobūdžio. Savivaldybės juos taiko, atsižvelgdamos į savivaldybės, seniūnijos darbo organizavimo pobūdį, esamą pareigybių struktūrą, gyventojų socialinius poreikius ir kt.

Įgyvendinant Viešojo administravimo įstatymo (Žin., 1999, Nr. 60-1945) nuostatas draudžiama tam pačiam subjektui (savivaldybės socialinės paramos ar kitam skyriui ) teikti ir kartu administruoti viešųjų paslaugų teikimą. Savivaldybės, kaip viešojo administravimo institucijos, pagrindinis uždavinys yra sudaryti galimybes žmonėms gauti socialinę paramą ir organizuoti jos teikimą savivaldybės teritorijoje gyvenantiems žmonėms, o ne pačiai jas teikti. Todėl savivaldybių administracijos socialinių išmokų ir kompensacijų administravimą bei teikimą perduoda savivaldybių socialinės paramos centrams, įsteigtoms tarnyboms ar kitoms įstaigoms, kurių pagrindinė funkcija yra viešųjų paslaugų teikimas. Tai sąlygojo savivaldybių darbo organizavimo bei darbuotojų darbo krūvių pokyčius tiek savivaldybių socialinės paramos skyriuose, administruojančiuose socialinę paramą, tiek ir socialinę paramą teikiančiose įstaigose. Pagal minėtą įsakymą nustatyti savivaldybės ir jos įstaigų darbuotojų normatyvai, savivaldybių teigimu, neatitinka esamų darbo apimčių, neleidžia efektyviai vykdyti nustatytų funkcijų. [10]

Siekiant kompleksiškai reformuoti valstybinių pašalpų šeimoms sistemą ir garantuoti socialinį saugumą visoms vaikus auginančioms šeimoms, 2004 m. gegužės 18 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymas (įsigaliojo nuo 2004 m. liepos 1 d.), kuriuo pertvarkyta šeimos pašalpa už vaikus iki 3 metų bei pašalpa šeimoms, auginančioms 3 ir daugiau vaikų, numatant remti kiekvieną šeimoje auginamą vaiką iki pilnametystės.

Nuo 2004 m. balandžio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos mažas pajamas gaunančioms šeimoms (vieniems gyvenantiems asmenims) įstatymui, šalyje pradėta įgyvendinti vieninga pajamų ir turto įvertinimo principu teikiamos piniginės socialinės paramos sistema, pagal kurią socialinė parama skiriama ne tik atsižvelgiant į šeimos pajamas, bet ir į turimą turtą.

Įgyvendinant Vyriausybės 2001-2004 metų programos įgyvendinimo priemones, Socialinės apsaugo ir darbo ministerija 2004 m. parengė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl Nacionalinės demografinės (gyventojų) politikos strategijos patvirtinimo“ projektą, kuriuo siekiama sukurti palankesnes sąlygas gyventojų demografinei elgsenai ir jų gerovei, mažinti depopuliacijos lygą, gerinti šalies sociodemografinę raidą.

Šiuo metu socialinės apsaugos srityje galioja 10 dvišalių sutarčių (susitarimų):

1) Susitarimas dėl pensijų mokėjimo (perdavimo) asmenims, turintiems į jas teisę ir gyvenantiems Lenkijoje arba Lietuvoje, sudarytas 1992 m. birželio 2
(įsigaliojo 1992-06-02);

2) Susitarimas tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės dėl socialinių garantijų teikimo tvarkos nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantiems Rusijos Federacijos kariškiams pensininkams, sudarytas 1993 m. lapkričio 18 d. (įsigaliojo 1993-11-18);

3) Susitarimas tarp Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Latvijos Respublikos Vyriausybės dėl bendradarbiavimo socialinio aprūpinimo srityje, sudarytas 1993 m. gruodžio 17 d. (įsigaliojo 1995-01-31);

4) Lietuvos Respublikos ir Estijos Respublikos sutartis dėl socialinio aprūpinimo, pasirašyta

1996 m. gegužės 28 d. (įsigaliojo 1997-02-10);

5) Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartis dėl socialinės apsaugos, sudaryta 1999 m. vasario 4 d. (įsigaliojo 1999-12-15);

6) Lietuvos Respublikos ir Čekijos Respublikos sutartis dėl socialinės apsaugos, sudaryta

1999 m. gegužės 27 d. (įsigaliojo 2000-08-01);

7) Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Rusijos Federacijos Vyriausybės susitarimas dėl pensinio aprūpinimo, pasirašytas 1999 m. birželio 29 d. (įsigaliojo 2001-05-29);

8) Lietuvos Respublikos ir Suomijos Respublikos sutartis dėl socialinės apsaugos, pasirašyta

2000 m. rugsėjo 12 d. (įsigaliojo 2001-08-01);

9) Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartis dėl socialinės apsaugos, pasirašyta 2001 m.

balandžio 23 d. (įsigaliojo 2002-02-08);

10) Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Jungtinių Amerikos Valstijų Vyriausybės susitarimas

2004 m. rugpjūčio 1 d. 2002 m. gruodžio 12 d. pasirašyta Lietuvos Respublikos ir Nyderlandų Karalystės sutartis dėl socialinės apsaugos išmokų išmokėjimo užsienyje. [10]

2002-2003 metais parengtas ir suderintas Lietuvos Respublikos ir Kanados sutarties dėl socialinės apsaugos projektas. 2004 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos Prezidentas dekretu Nr. 354 įgaliojo socialinės apsaugos ir darbo ministrę V. Blinkevičiūtę pasirašyti šią Sutartį. Sutartimi bus sureguliuotas pensijų skyrimas ir mokėjimas asmenims, kurie iš vienos valstybės persikelia gyventi ar dirbti į kitą valstybę. Sutartis grindžiama įgytų ir įgyjamų teisių išsaugojimu. Ši sutartis labai perspektyvi ir naudinga Lietuvai, nes Kanados darbo rinka yra patraukli Lietuvos gyventojams. [26]

1.3. Socialinės apsaugos sistemos reformos Lietuvai įstojus į Europos sąjungą

2003 – 2004 metai labai svarbūs Lietuvai ir europinei jos užsienio bei vidaus politikai. 2003 m. balandžio 16 d. pasirašyta Lietuvos Stojimo į Europos Sąjungą (toliau ES) sutartis, 2004 m. gegužės 1 d. mūsų valstybė tapo pilnateise ES nare. Integracija ir narystė ES neabejotinai yra bene vienas didžiausių dabartinio laikotarpio veiksnių, kuris sąlygoja ir sąlygos įvairius socialinius, struktūrinius ir ekonominius pokyčius Lietuvoje ir visoje Europoje. Integruojantis į ES jau atlikti darbai padarė didžiulę įtaką mūsų šalies darbo rinkai, socialinei sferai. Integracijos proceso metu Lietuva aktyviai įsitraukė į ES vykdomas programas socialinės politikos koordinavimo, pensijų reformos, užimtumo strategijos rengimo ir kitais klausimais. [10]

Bendradarbiaujant su kitomis ES valstybėmis ir įgyvendinant įvairias užimtumo bei socialinės politikos priemones, taip pat naudojantis struktūrinių fondų lėšomis, tikimasi plėtoti mūsų socialinę politiką, artinant ją prie ES valstybėms narėms įprastų socialinės apsaugos standartų. Norint deramai ginti Lietuvos interesus, SADM tarnautojams tenka labai didelė atsakomybė, nes nuo pasirengimo atstovauti savo valstybei priklausys narystės Europos Sąjungoje sėkmė. [25]

Integracija, kaip procesas, vyksta jau daugiau nei dešimt metų ir jau kurį laiką jaučiame teigiamus šio proceso padarinius. Integruojantis į ES atlikti darbai padarė didžiulę įtaką mūsų šalies darbo rinkai, socialinei sferai. Atitinkamai buvo pertvarkyta įstatyminė bazė, sustiprėjo mūsų srities institucijos, pagerėjo jų darbo kokybė.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2601 žodžiai iš 8529 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.