Sociologijos išsamus
5 (100%) 1 vote

Sociologijos išsamus

1121314151617181

1 SOCIALINIO POŽIŪRIO Į VISUOMENĘ YPATUMAI

Visuomenę sudaro:

1) biologiniai faktai – pojūčiai, noras;

2) psichologiniai – emocijos, dvasinis;

3) socialiniai faktai – susiję su ritualais, ryšiais;

sociologai domisi tiek ekonominiais, tiek psichologiniais bei socialiniais klausimais. Soc. požiūrio specifiką praturtina spekuliatyviai naudojami 4 požiūriai:

1) Demografija – sociologai dirba su gyventojais grupiuodami juos (lytis, amžius,gyv.vieta);

2) Psichologinis aspektas – sociologijoje aiškinama žmonių elgsena, kuri motyvuoja kažkaip tą elgseną. Mūsų asmeninės svybės, charakteris lemia mūsų elgseną.

3) Socialinis psichologinis aspektas – psichologijoje – individuali asmeninė charakteristika. Soc. psichologijoje nagrinėjama grupinėje veikloje atsirandančios elgsenos normos, vaidmenys. Soc. psichologijos aspektas akcentuoja ir atkreipia dėmesį į tai, jog visas visuomenės gyvenimas susideda iš tam tikrų elgsenos standartų, vadinamų vaidmenimis.

Kaip su ta charakteristika žmogus telpa standarte – vaidmenyje?

Vaidmuo – socialinis rūbas, kurį mums užvelka kiti (lūkesčiai, prie kurių bandome prisitaikyti).

4) Kolektyvistinis aspektas – bandymas žiūrėti į žmonių santykius tam tikrose grupėse bei kolektyvuose.

5) Kultūrologinis aspektas – atkreipia dėmesį, jog yra tam tikri sąliginumai, reguliuojantys žmonių santykius.

Taisyklės pabrėžia, jog gyvename sunormintą soc. gyvenimą. Prisitaikymas prie buvimo soc. aplinkoje. Taisyklės daro žmogų socialiniu veikėju. (Darome poveikį ir jaučiame poveikį).

TAISYKLĖS:

1) Sankcionuotos k – os normos: jos susijusios su kategoriškais draudimais. Labai įsisąmoninta: nevok, nežudyk, nes gresia bausmė.

2) Sąlyginės normos – nėra bausmės.

SOCIOLOGIJOS TIKSLAI:

1. Rinkti ir kuo išsamesnius duomenis apie soc. santykius bei žmonių tarp. santykius.

2. Labiau profesionalus: gebėjimas surinktus duomenis teoriškai interpretuoti.

Sociologiniai įvykiai: žmonių stebėjimas, profesionalios žinios, geranoriškos interpretacijos.

Svarbu gerai suvokti, kad socialinis gyvenimas yra labai sudėtingas. Sociologija remiasi kitais mokslais.

1.sociologiniu laikomas toks tyrimo projektas, kuris įvykdo 4-ias jam keliamas sąlygas:

1) duomenys tyrimo metu renkami iš realaus žmonių gyvenimo ir tampa tyrimo faktais;

2) tyrimas visada turi būti struktūruotas; duomenys grupuojami į atskiras kategorijas;

3) tyrimo metu surinktų duomenų skirtumai turi būti interpretuojami arba aiškinami remiantis kokia nors specialia technologine teorija;

4) sociologinio tyrimo reprezentatyvumas; atskiro tyrimo objektas turi leisti daryti apibendrinimus apie visos socialinių santykių struktūros įtaką tiriamam atvejui ir atvirkščiai.

2 Sociologijos objektas ir f-os.

Sociologija – formuoja žmogaus gebėjimą mąstyti apie savo gyvenimą. Tai viena iš galimybių pažinti, ištirti žmonių gyvenimą. Sociologai siekia išsiaiškinti, kodėl žmonės elgiasi vienaip ar kitaip. Labiausiai domina, kas su žmonėmis vyksta kai jie tarpusavy susiję.

Sociologinio tyrimo objektu tampa ne individuuoli žmogaus elgsena, o įtaka vienas kitam kai bendraujam.

Sociologinis objektas yra susijęs su žmonių tarpusavio sąveikomis.

Sociologiją galima apibrėžti kaip mokslą, tyrinėjanrį visuomenę, o visuomenę siūloma suprasti kaip socialinių santykių, socialinių intelektų ir socialinių grupių sistemą.

Sociologija pasirinkusi savo objektu nagrinėja žmonių gyvenimą.

Visuomenė – žmonių santykių sistema. Tie santykiai nėra asmeniški. Domina santykių tipiškumas.

Visuomenė – didžiulis žmonių santykių kompleksas, tarpusavio santykių sistema.

Sociologijoj žodžio visuomenė reikšmė sunkiai apibrėžta. Svarbu suprasti visuomenę kaip santykių vyksmą tarp žmonių.

Visuomenė sociologijoj apibrėžiama kaip santykių visuma yra pakankamai apibrėžta, kad ją būtų galima analizuoti ar suprasti kaip autonominį vienetą.

Sociologijos paskirtis yra susijusi su 3-mis susijusiomis f-jomis, vykdoma 3-is kryptimis:

1) pažintinė kryptis, t.y. užtikrinanti žinias apie skirtingas socialinio gyvenimo sferas, atskleidžia visuomenės vystimosi dėsningumus;

2) taikomoji kryptis yra susijusi su praktinių problemų sprendimu, taip sociologija atlieka 3 f-jas:

a) socialinės kontrolės f-ja, nes soc. Informacija naudojasi įstatymus leidžiančios ir vykdančios valdžios institucijos;

b) sociologinės prognozės f-ja, t.y. sociologija parengia moksliškai pagrįstas prognozes apie socialinių procesų kaitą, apie jų valdymą;

c) ideologinė f-ja, ją sociologija atlieka kai sociologinio tyrimo rezultatais naudojasi politinės partijos arba visos politinės sistemos, kurios pagal tuos rezultatus kuria savo programas, grindžia jas.

3) humanistinė kryptis, tiems kam įdomu sociologija gali pateikti žinių apie save patį, apie grupę, padeda žmogui formuodama jam žmonių tarpusavio santykių supratimą.

3 PAGR. SOCIALINĖS ANALIZĖS LYGIAI

Bandymas aprėpti sociologinį objektą, kuris yra labai platus.

Jų yra du: soc. analizės lygiai. Soc. tiria :

1. Subjektyviąją soc. gyvenimo pusę – kasdienes žmonių sąveikas – mikroanalizės lygis (santykiai tarp nedidelių grupių tarp įvairių kolektyvų).

Mikroanalizės lygiu tiriamas žm. bendravimas kasdieniniame gyvenime, kuris suprantamas kiap
interakcija – tarpusavio sąveikos(besikartojančios).

Bandoma soc. reiškinius suprasti ir paaiškinti analizuojant reikšmes, kurias žmonės suteikia reiškiniams, daiktams, veiksmams bendraudami vienas su kitu. Pagrindiniu tyrimų objektu tampa individų socialinė elgsena. Elgsena kiekvieno žmogaus yra reikšminga visai visuomenei. Individo soc. elgsena aprėpia individų motyvus, poelgius ir svarbiausia simbolius ir reikšmes, kurios atsiranda žmonių tarpusavio sąveikoje (mimika, gestai). Reikšmės turi įtakos visos visuomenės stabilumui, ne tik žmogui pačiam.

2.Nagrinėjami objektyvūs žmonių santykius nulemiantys dalykai, tuomet yra makroanalizės lygis.

Nagrinėja objektyvią žmogaus gyvenimo pusę. Ji susijusi su visuomenės sandara. Ta simbolika vartojama tam tikrose specifinėse aplinkose (kareivinėse, politiniuose santykiuose). Makroanalizės lygyje nagrinėjami tokie elgsenos modeliai, kurie padeda suprasti visuomenės pagrindus.

Elgsenos modeliai – didelės struktūros, apjungiančios tokius soc. instinktus: šeima, švietimas, religija, politinė – soc. sistema.

Priklausomai nuo pasirenkamo soc. analizės vaidmens, sociologai yra skirtingai aprašo žmonių buvimą visuomenėje. Makroanalizės lygyje tiriami atskirų visuomenės dalių tarpusavio ryšiai ir jų kaita. Nagrinėjami žmonių elgseną įtakojantys visuomenės struktūriniai padaliniai.

4 Svarbiausios paradigmos sociologijoje

Abiejuose lygiuose nagrinėdami soc. problemas sociologai naudojasi paradigmomis. Sąvoką sukūrė amer. T.Kuhn 1977m. Šis terminas reiškia visų pripažintą mokslinį atradimą, kuris tam tikram laikui siūlo mokslininkų bendrijai problemos išskyrimo ir išsprendimo modelį. Tai tam tikras žiūrėjimo kampas į soc. reiškinį. Sociologija dėl tolerantiško požiūrio į tą patį reiškinį vadinama multiparadigmine – t.y. ji naudojasi keliomis paradigmomis. Multiparadigminė sociologija turi tris pagrindines paradigmas, kuriomis vadovaujasi. Mikroanalizės lygyje, kai siekiama aprėpti asmenis ir jų santykius grupėse naudojama simbolinės sąvokos paradigma (simbolinio interakcionizmo). Šia paradigma yra sprendžiama, kad žmonės į juos supančio pasaulio įtaką negali reaguoti betarpiškai kaip gyvūnai vien per refleksus. Todėl jie būdami žmonėmis sureikšmina juos veikiančius bet kokius stimulus ir reaguoja pirmiausia ne į pačius išorinio pasaulio veiksmus, o į jų reikšmes ir simbolius. Tokiais simboliais tampa žodžiai, daiktai poelgiai, veido išraiška ir net atstumas tarp bendraujančių žmonių, t.y. žmonės savo bendravime sureikšmina juos supančius signalus. Šios paradigmos pagr. autoriai: G.C.Homans, H.Garfinkel, E.Hofman. Jų darbais daugiausia remiamasi. Homans pastebėjęs, kad žmonių tarpusavio sąveiką galima suprasti ne šeip sau. Jis kalba apie simbolių atsiradimo, jų atsiminimo, pasikartojimo reikšmę. Bet koks simbolis įsitvirtina žmonių sąveikoje kai jis gauna tam tikrą įvertinimą. Garfinkelio pagr. idėja, kad mes susikuriam tam tikras bendravimo taisykles (ceremonijas), kurios padeda palaikyti kasdieninę sąveiką. Hoffman sako, kad analizuodami mūsų tarpusavio santykius, mes galim pamatyti ne tik simbolius, ceremonijas, bet galim pamatyti, kad t.y. tam tikras teatras. Šis požiūris teigia, kad tarpusavio sąveika rodo ne tik priklausomybę, bet ir norint palikti įspūdį.

Makroanalizės lygyje, kai siekiama aprėpti dideles socialines grupes, visuomenės sluoksnius ir soc. procesus yra naudojamos dvi pagr. paradigmos. Ar akcentuojam visuomenės sandarą, ar jos kaitą, mes remiamės struktūrinio funkcionalizmo paradigma arba soc. konflikto paradigma. Strukt. funkc. paradigmos pradininkas yra H.Spencer. jis visuomenę prilygino gyvam organizmui. Visuomenė kaip ir organizmas susideda iš dalių ir tos dalys turi f – jas. Kuo skirtingesnės dalys, tuo mažiau jos gali būti pakeičiamos viana kita. Kitas autorius pranc. E.Devikheim. jis atkreipė dėmesį į tai ką tos dalys veikia, akcentavo funkcionalumą. Ši paradigma dar vadinama suderinamumo paradigma. Šiuolaikiniai atstovai atkreipė dėmesį į tai, kad bet koks soc. reiškinys gali turėti ne vieną paskirtį. Parsons, Merton, Davis, jie sakė, kad soc. reiškinių f – jos gali būti dvejopos. Gali būti aiški, suprantama, akivaizdi f – ja ir gali būti nuspėjama, foninė f – ja, dar vadinama latentine f – ja.

Egzistuoja ir disjunkciniai reiškiniai (terorizmas) jie grėsmingi pačiai visuomenei.

Pagr. strukt. funkc. idėjos yra 5:

1. Visuomenėje yra dalių, sujungtų į vientisą visumą sistema ir tos dalys turi paskirtį ar f – ją, ji gali būti akivaizdi ir latentinė.

2. Visuomenės sitemos išlieka patvariomis, nes jų viduje veikia socialinės kontrolės mechanizmas (teisėsauga).

3. Visuomenės dalys nesuderinamos tarpusavyje, vadinamos disjunkcija, bet disjunkciniai visada yra visuomenės įveikiami.

4. Visuomenėje vykstančios permainos yra evoliucinio pobūdžio.

5. Visuomenės vientisumas arba socialinė integracija formuojasi tada, kai visuomenės dauguma pritaria vieningai vertybių visumai.

II – oje makrolygio analizėje naudojama paradigma – socialinio konflikto paradigma. Jos autorius K.Marksas. akcentas į nuolatinį vyksmą. Marksas teigė, kad visuomenės esmę sudaro klasių konfliktas. Jis atsiranda todėl, kad žmonės susiskaidę į klases priklausomai nuo jų padėties
ekonominėje sistemoje. Kapitalistai ir samdomi darbininkai yra pagr. buržuazinės visuomenės klasės ir jie negali turėti bendrų interesų, vertybių. Kapitalistai stengiasi eksploatuoti darbininkus ir viešpatauti visuomenėje. Todėl šios priešingos klasės nuolatos nesutaria tarpusavyje. Tas nesutarimas ilgainiui virsta klasių kova. Klasių kovą galima laikyti visų politinių konfliktų pagr. priežastimi. Savo epogėjuje ji perauga į revoliuciją ir tampa visuomenės istorijos varomąja jėga.

Kitas autorius išvystęs šią paradigmą – R.Dahrendorf. jis neigia Marksą, t.y. pagr. Markso idėją apie ekonominį klasių pagrindimą. Jis konfliktų priežastį mato pavaldume. Klasių kovos pagr. priežastis ne ekonominė, o politinė. Pagr. soc. konflikto priežastis yra tai, jog vieni žmonės valdo kitus, todėl pagr. konfliktai kyla tarp tų, kurių rankose yra valdžia, ir tų, kurie jos neturi.

Pagr. idėjomis galima būtų laikyti 5:

1. Bet kurios visuomenės pagr. skiriamieji požymiai yra valdžia, konfliktas ir slopinimas;

2. Visuomeninė struktūra yra pagrysta tuo, kad viena žmonių grupė visada valdo kitą (verslininkai darbuotojus ir kt.);

3. Kiekviena iš tokių grupių turi bendrus interesus (grupinius) ir nesvarbu ar jie yra grupės narių įsisąmoninti ar ne, tačiau skirtingų grupių interesai yra visada skirtingi arba priešingi;

4. Kai žmonės įsisąmonina grupinius interesus, jie gali sudaryti visuomenės klasę arba profsąjunginę grupę;

5. Klasių konfliktas visuomenėje aštrėja, jei visa valdžia sutelkta kelių žmonių rankose, o kiti nušalinami nuo jos visiškai, jeigu tie, kurie neturi valdžios neturi ir galimybės ją įgyti ir jei žmonės gali laisvai telktis į politines grupes.

Skirtumai:

1. SF paradigma akcentuoja soc. stabilumą, o SK akcentuoja soc. pokyčius;

2. T.y. paradigmų objektų samprata skiriasi, SF visuomenė suvokiama kaip patvari ir vientisa, o SK paradigmos objektas – tai visuomenė, kurioje vyksta permainos ir kyla konfliktai. Domina kokios konfliktų priežastys;

3. SF paradigma teigia, kad visuomenę vientisą daro visų visuomenės narių pritarimas vieningai vertybių sistemai, o SK šalininkai mano, kad niekada pilnos santarvės dėl vertybių tarp ž-monių negali būti. Įdomiausia, kaip tokioj situacijoj visuomenė išsaugo save kaip organizuotą derinį.

Reziume:

SF ir SK paradigmas negalima kategoriškai atskirti viena nuo kitos vykdant visuomenės analizę, iš esmės jos yra viena kitą papildančios. Viena tyrinėja akivaizdžią visuomenės tendenciją į stabilumą, o kita – į pokyčius. Visuomenė negalėtų egzistuoti be kai kurių bendrų vertybių ir turi pasiekti tam tikrą integracijos laipsnį, kad ją būtų galima vadinti visuomene. Tačiau tokios visuomenės viduje gali tarpusavyje konfliktuoti grupės inicijuodamos permainas. Nuolatiniai socialiniai pokyčiai būtini kaip visuomenės egzistavimo būdas.

Sociologijos taikomasis pobūdis. Sociologija atsirado ir vystosi vykdydama tam tikrus soc. užsakymus. Sociologijos mokslo vystymuisi reikalingas palankus politinis klimatas. Amerikiečių sociologija 1930m. užsiėmė bedarbyste, 1940/50m. aiškinamas paradigmos vaidmuo, 1960 – studentiški judėjimai, o taip pat kova už politines teises, 1970/80m. sekso problemos, vyro ir moters kaip partnerių santykių problemos, 1990 – tai politikų reitingų tyrimai. Ir šis dešimtmetis: sociologai iškėlė gyvenimo būdo ir sveikatingumo tyrimus.

Lietuvoje pagr. sociologijos vystymosi kryptys:

Visuomenės nuomonės tyrimai, politikų reitingų, lytinės partnerystės tyrimai. Lietuviškos sociologijos tradicijos formavosi atliekant savivaldos atskirus amžiaus tyrimus, elgsenos , gyvenimo būdo ir laiko biudžeto tyrimus. Socialiniai tyrimai visada užsakomieji ir brangūs.

Sociologijos humanistinė paskirtis yra padėti žmogui suvokti, ką reiškia būti žmogumi ir kaip juo būti esant įvairioms situacijoms, kurias sukuria soc. gyvenimo įvairovė.

Sociologija gali būti įdomi aktyvaus intelekto žmonėms, kurie vadovaujasi taisykle – nieko nėra akivaizdaus.

Sociologijos mokslas labai stipriai padeda pačiam žmogaus intelektui vystyti.

9 Sociologinė kultūros samprata. Kultūros struktūra ir formos

Kultūros turinį sudaro daug dalykų:

• Žmonių įsitikinimai

• Jų gyvenimo tikslai ir vertybės

• Įvairiausios jų išraiškos priemonės, kurios yra bendros ir privalomos, nes jos ima reguliuoti žmogišką elgseną

Kultūra suprantama kaip žmonių bendravimo bendra grupinės veiklos sistema. Čia įeina įv. tikėjimai, (religiniai, mistiniai), įv. pažinimo teorijos, žmogiškieji jausmai. Kultūrą sudarantys elementai turi išliekamąją vertę. Egzistuoja įvairios kultūros perdavimo priemonės.

Būdingos žmonėms charakteristikos, nulemiančios kultūros atsiradimą:

1. Išradinga vaizduotė

2. Ilgalaikė priklAausomybė nuo aplinkinių, nuo grupės (Mauglis). Dėl to labai palankiai perduodama kultūra.

3. Žinių perdavimas per ilgalaikę atmintį. Dėl to mes galime susikurti bendravimo sistemą: pašto ženklai, kalbos ženklai ir t.t. Galime informaciją perduoti, priimti, apibendrinti, išanalizuoti.

4. Žmogaus savimonė ir savistaba (kaip mus vertina, kaip mes atrodom)

Svarbu suvokti, kad kultūros vystymosi kelias gali būti suprantamas kaip žmogaus vystymosi biologinis ir soc. asmenybės vystymasis

Kultūros 3
funkcijos:

1) orientacinė – organizacinė. Jei gyvūnų elgsena priklauso nuo instinktų, tai žmonių elgsenos pagrindas – kultūra ir kultūrinės normos. Orientaciją visuomenėje mes išmokstame, o ne paveldime.

2) Socializacijos funkcija (kaip elgtis)

3) Represyvinė funkcija – kultūra baudžia už normų nesilaikymą.

Kultūros įtaką žmogaus elgsenai riboja kai kurie objektyvūs faktoriai:

1) ribotos žmogaus organizmo ir intelekto galimybės;

2) gyvenamoji aplinka;

3) visuomenės poreikis palaikyti tvarką

Kultūrinės bendrybės, universalijos – (būdingos visoms kultūros savybės) visuotinai pripažįstamos vertybės, reguliuojančios žmogiškąją elgseną.

Apie kultūrines bendrybes apie 1960 m. rašė Murdock:

1. šokiai

2. kūno puošimas

3. bendras darbas

4. sportas kaip veiklos rūšis ir treniruoto kūno kultas

5. mokymas kaip procesas

6. pagarba mirusiam

7. svetingumas ir vaišingumas

8. pokštai ir humoras

9. religinis įsitikinimas

10. kraujomaišos tabu

Kalbos vieta kultūroje

Kalbos vieta kultūroje išskirtinė, nes kalba – vienintelis ir patikimiausias informacijos perdavimo būdas. Žinios ir elgsenos taisyklės padeda žmonėms organizuoti soc. santykius. Kalba – priemonė bendrauti, jos pagalba žmonės mąsto, padeda užmegzti santykius, bendrauti.

2 Kultūros struktūra

4 pagrindiniai elementai, sudarantys kultūros struktūrą:

W.Goodenoucht pasiūlė

1 Sąvokos; organizuoja visą

Simboliai; žmogišką patyrimą

Kalbiniai ženklai;

Kad galėtų orientuotis soc. aplinkoje, žmogus turi mokėti žodžių reikšmes. Taip žmonės sugeba atsirinkti iš aplinkos reikiamus daiktus ir reiškinius.

Simboliai – daiktiniai, garsiniai ar vaizdiniai ženklai, apibūdinantys kokią nors sąvoką. Simbolio reikšmė ura socialinė todėl, kad žmonės suteikė jam prasmę, priklausomai nuo to, kokiame soc. konteksto (situacijoje) jis yra naudojamas.

Simboliais gali būti žodžiai, veiksmai, judesiai, mimika, daiktai.

2 Santykiai tarp sąvokų kaip simbolių

Simbolius mes siejame loginiais ryšiais. Simboliai yra 2 rūšių:

a) referentiniai – tokie žodžiai, vaizdai, ženklai, kurie neša inf. protui; jie nurodo kokiai daiktų klasei mes priskiriam objektą.

b) ekspresyviniai – ženklai, kurie neša inf. mūsų jausmui; ženklai, naudojami perkeltine prasme.

Kiekv. simbolis gali būti ir referentiniu ir ekspresyviniu. Viskas priklauso nuo soc. situacijos, kurioje mes linkę jais pasinaudoti.

3 Vertybės gali būti apibrėžiamos kaip visuotiniai įsitikinimai atspindintys tikslus, kurių žmonės turėtų siekti.

Vertybių pagrindu suformuota moralė.

4 Normos ir taisyklės reguliuoja žmonių elgseną, siekiant minėtų kultūrinių vertybių (idealų)

Individai paklūsta kultūrinėms normoms ir reikalavimams, taikomiems žmonių tarpusavio santykiams ne visada laisva valia, o dažnai todėl, kad tie reikalavimai yra palaikomi visos soc. grupės.

Kultūros struktūrą galima apibūdinti: kultūrą sudaro

1) įvaizdžiai, leidžiantys spręsti, kas egzistuoja (supančio pasaulio vaizdai ir įsitikinimai apie jį)

2) kas gali būti (tarpusavio ryšiai)

3) kaip vertinti tai, kas yra ir kas gali būti (vertybės)

4) ką su tuo daryti ir kaip daryti (normos)

3 Kultūra kaip procesas arba vyksmas

Kultūroje galima pastebėti 2 labai priešingas tendencijas:

1) susijusi su tuo, kad naudodamiesi tais pačiais simboliais mes galime sukurti ir išgyventi grupės vienybės jausmą (save identifikuojam su kt. individais). (Kartų konfliktas – tai kultūrinis konfliktas) Tai tendencija integruotis.

2) Naudojant skirtingą kultūrinę simboliką kyla konfliktai tarp grupių. Tendencija į dezorganizavimą. Šios tendencijos slypi kultūros vyksme. Kultūrą mes visada vertiname, tai atspindi 2 pagr. tendencijas.

Kultūrinis etnocentrizmas remiasi 2 dalykais:

1) ksenofobija – kitokios kultūrinės simbolikos baimė

2) stereotipais remiantis nuvertinama kitokia kultūra (durnius – tai čiukčia, suktas – žydas ir t.t)

Etnocentrizmas nėra vien tik neigiama savybė. Tai galimybė išlikti.

Kultūrinis kosmopolitizmas – pasaulėjauta, kai žmogus sugeba atsiriboti nuo tautinių, religinių skirtumų. Tai labai išsilavinusio žmogaus, toleruojančio kt., pasaulėjauta.

Vidurys tarp etnocentrizmo ir kosmopolitizmo – kultūrinis reliatyvumas . Kultūrinius skirtumus galima ir reikia suvokti religiniam, istoriniam, geografiniam… kontekste.

Pačioje kultūroje gali būti dominuojanti kultūra ir subkultūros (specifinis gyvenimo būdas, kuris per įvairesnę simboliką atspindi subkultūros žmonių gyvenimo būdą).

Dominuojanti – paremta tautinėmis tradicijomis, papročiais. Subkultūros susidaro remiantis kriterijais: amžiumi, profesijomis, kilme, pinigais. Savo išlikimui naudoja įv. organizacijų kūrimą.

Yra deviantinių (iškrypėliškų) subkultūrų, tai grupės žmonių, kurios nukrypsta nuo natūralių visuomenės normų (nudistai). Šios subkultūros gali būti narkomanai, neigiantys savisaugos, sveikatos vertybes, iškelia asmeninę laisvę, savą apsisprendimą. Homoseksualai turi visai kt. normas. Šios derviantinės subkultūros nekelia visuomenei jokios grėsmės, jeigu jie nenaudoja jokios prievartos. Kontrkultūrinės grupės kelia grėsmę, nes jos kėsinasi į įprastas vertybes (satanistai, teroristai).

Kultūroje galima pastebėti tam tikrų soc.

konfliktų. Galimi trejopi konfliktai:

1. Kult. Konfliktas kaip anomija – toks soc. reiškinys, kai, esant neaiškioms kultūros normoms, prasideda kultūrinis skilimas. Tai vertybių persivertimas.

2. Kultūrinis vėlavimas arba atsilikimas, kai materialinės kultūros rezultatai yra labai dideli, o adaptyvinė kultūra dar nesusikūrė.

3. Kultūrinė difurija (svetimos kultūros įtaka) – atviros visuomenės požymis. Gydo nuo etnocentrizmo, tačiau gali pagimdyti ir anomiją.

10 Socializacijos procesas ir jo komponentai. Pagrindiniai socializacijos tarpsnių ypatumai

Socializacija – priemonė arba būdas, kurio pagalba žmogus įeina į visuomenę, žmogaus tapsmas visuomenės dalimi

Socializacija galima suprasti kaip procesą, kurio metu individas įsisavina kultūrines normas ir vertybes tos visuomenės, kurios nariu jis tampa.

Socializaciją nagrinėja etika, soc., psichologija, pedagogika ir kt. Socializacijos teorijų iš soc. pusės pradininkas G.Tarde. Tai mokymas apie internalizaciją (gebėjimas laikyti grupės požiūrį savomis). Internalizacijos procesas, pagal Tardą, organizuojamas mėgdžiojimo principu. Visi žmonių santykiai atitinka mokytojo ir mokinių santykių tipą.mėgdžiojimo principas sustiprinamas grynai socialiniais faktoriais:

Pripažinimas

Pagarba

Nauda

XX a. pradžioje nuo pasiūlyto Tardo mėgdžiojimo principo bandoma aiškintis gilyn. Šiuolaikinės socializacijos sampratoje akcentuojama tai, dėl ko mėgdžiojimas vyksta.

T.Parsons siūlo socializaciją kaip socialinių vaidmenų mokymąsi, kuris vyksta įsisavinant šiuos vaidmenis:

Lyties

Amžiaus

Profesinius

Soc. vaidmuo – komplektas pareigų ir teisių, kurias visuomenės nariai įgyja dėl savo vietos tarp kt. narių.

Socializacija vadinama ta dalis asmenybės tarpsnio proceso, kurios metu formuojasi labiausiai paplitusios ir bendrai pastovios asmenybės savybės, pasireiškiančios socialiai organizuotoje veikloje, kurią reguliuoja visuomenės vaidmenų struktūra.

Pasak Parsono. soc. vaidmenų mokymasis vyksta imitacijos principu. Imitacija prasideda vaikystėje (nesąmoningai), vėliau – imitacija žaidimų pavidalu iš pradžių mažose grupelėse, vėliau didelėse. Socializacijos teorija labai svarbi soc., nes ji leidžia įsivaizduoti, kaip vyksta žm. integracija į visuomenę. Žmonės jaučia visuomenės spaudimą.

Socializacija iš vienos pusės labai palanki visuomenei, o iš kt. pusės tai labai svarbu ir asmeniškai kiekvienam. Socializacijai patingai svarbus šeimos vaidmuo. Šeima – pagrindinis pirminės socializacijos organas. Šeimoje susiklosto fundamentalios asmenybės motyvacijos nuostatas. Lytinių vaidmenų išmokimui t.b. pilna šeima.

Socializacijos mechanizmą aktyviai tyrinėjo Z. Froidas. Socializaciją garantuoja du mechanizmai:

1 atpažinimas ir vertinimas;

2 vertybių įsisavinimas

1. paremtas principu – “malonumas arba kančia“. Žmogus , imituodamas jam brangių žmonių elgesį, yra arba baudžiamas arba skatinamas. Šis mechanizmas veikia imituojant, mėgdžiojant suaugusius ir sutapatinant save su jais.

2. Vyksta, kai formuojasi super ego – asmenybės dalis, kuri padeda save identifikuoti su vienu iš tėvų, ne tik vyr. ar mot. giminės pavidalu, bet kaip tėvo ar motina.

Socializacijos metu atsirandarecetyvai arba deviantinė elgsena, kuri nukrypsta nuo visuotinai priimtinų elgsenos normų. Deviantinė nuostata formuojasi pirminės socializacijos metu, todėl jos pavyzdžių reikia ieškoti šeimoje.

Deviantinės elgsenos pradžių galima rasti apribotose aplinkose. Pvz. Berniukų ar mergaičių gimnazijos.

Deviantinė elgsena gali atsirasti dėl to, kad socializacijos dalyje, žmogus pajuto stiprų nepasitenkinimą. Save ir tą įspūdi užtvirtinti padėjo netinkamas auklėtojas ar socializatorius.

Socializacija – visą gyvenimą trunkantis procesas, kurio metu žmogus tampa socialine būtybe, galinčia prisitaikyti prie įvairių socialinių situacijų skirtingai gyvenimo periodais.

Socializacijos procesai

1. mokymasis būti žmogumi, soc. būtybe;

2. tuo pačiu metu vykstantis asmenybės formavimasis .

1. socializacija kaip mokymasis gali būti apibrėžiama kaip žmogiško elgesio pagrindų mokymasis socialinėje aplinkoje, jo metu įsisąmoninama ir perduodama iš kartos į kartą. Jie aktyviausiai vyksta vaikystėje. Tai vyksta dviem kryptim: ekstensyvioji (kiekybiška), gaunam daug žinių; intensyvi (kokybiška) žinios gilinamos.

Socializacijos turinys – pagrindiniai soc. gyvenimo dalykai, žmogaus gyvenimo ABC. Apie tai, kas yra žmonės, ko galima iš jų tikėtis, kaip jie turi elgtis mažose ir didelėse grupėse ir kaip jie turi bendrauti.

Penki pagrindiniai socializacijos turinį sudarantys dalykai:

1. kalba

2. įgūdžiai ir mokėjimai

3. elgesio taisyklės (mokomės galvoti apie poelgių pasekmes)

4. siekiai (kuo būti, kokiu būti)

5. vaidmenys verčia elgtis taip, kad pateisintume socialinius lūkesčius.

Socializatoriai dar vadinami socializacijos agentais. Kiekvienas žmogus yra socializacijos objektas.

Pirminiai pagr. socializatoriai – tėvai. Svarbu, kad šeimoje būtų daugiau vaikų. Idealiausia – 3 vaikai arba 2 skirtingų lyčių.

Bendraamžiai paauglystėje nukonkuruoja tėvus. Dažniau vienturčiai vaikai, nes jie šeimoje neturi bendraamžių.

Dažnai konkuruojančiu socializatoriumi tampama žiniasklaida. Ji nugali tėvus.

Stiprūs
niasklaida

Reklama

Religija, sektos

Menas

Literatūra

Kinas

3 pagr. socializacijos etapai

1. Vaikystė

2. Paauglystė

3. Suaugusiojo socializacija

1 g.b. vykdoma 2 skirtingais modeliais:

• socializacija slopinant (apribojant)

• socializacija dalyvaujant (leidžiant rizikuoti, negąsdinant, badymų ir klaidų principu)

2 Čia akcentuojama savivoka. Ieškoma, kaip save išreikšti. Vaikas ima suprasti, kad socializatoriai elgiasi priešingai, nei liepiama daryti jam. Viršų ima bendraamžiai, kurie siūlo tam tikras sąlygas, su kuriomis priims į savo grupę. Paauglystėje svarbu būti grupės nariu.

3 Šis etapas neturi pabaigos. Čia vyksta asmeninių bruožų derinimas su įsisavintomis normomis ir elgesio taisyklėmis. Svarbiausia problema – atitikimas vaidmenims. Vaidmenys keičiasi su amžiumi, lūkesčiais, pomėgiais ir kt.

Čia yra 2 kertiniai dalykai:

1 tėvystės socializacija (nebūtinai kraujo ryšys, susiję su vaikų poreikiu)

2 profesinė socializacija

1112 Socialinė sąveika kasdieniniame gyvenime. Socialinės situacijos apibrėžimas/ socialinė sąveika kaip mainai

Socialinė sąveika – veikimas atsižvelgiant į kitus žmones, esančius daugiamatėje socialinėje erdvėje. Socialinė sąveika yra nagrinėjama 2 lygiais: mikrolygyje, makrolygyje

Soc. sąveika mikrolygyje yra mūsų kaip individų kasdieninis bendravimas. Soc. veikėjai veikia kaip individai.

Soc. sąveika makrolygyje leidžia pamatyti, kad mums daro įtaką sąveikaujant tai, tai kad mes atstovaujam tam tikras grupes. Mes nesam nepriklausomi veikėjai, o kažkokios grupės atstovai.

Kasdieninė sąveika yra valdoma per soc. organizaciją, kurią galima suprasti kaip tam tikrą socialinę struktūrą, kuri pasiūlo daugybę stabilių ryšių kaip individų modelių (elgsenos technologija). Soc. organizacija įtvirtina daugybę modelių, pagal kuriuos mes sąveikaujam ir tų modelių buvimas leidžia teigti, kad realybėje individai sąveikauja drastiškai, o stebimi visuomenės kuri vardan savo stabilumo ir soc tvarkos reikalauja, kad visi individai elgtųsi atitinkamai nustatytoms konstrukcijomis, taisyklėmis.

Tam kad būtų vykdoma socialinė sąveika reikia kad visuomenėje egzistuotų 3 pagrindiniai faktoriai įvaldyti kontaktų chaosą :

1. visuomenėje egzistuojanti normatyvinė tvarka ( t.y. kultūra), kuri padiktuoja soc veikėjams kokios yra vertybės visuomenėje, kokių normų siūloma laikyti ir kokios yra pagrindinės elgesio taisyklės.

2. Socializacija, kurios metu mes buvome supažindinti su normatyvinė ir priversti paklusti tiems apribojimams.

3. Faktas kad mes esame vienas nuo kito priklausomi. Tai prieštarauja asmens laisvei.

Visuomenė sukuria ištisą socialinės sąveikos kontrolę, priežiūrą.

Soc sąveika yra aptariama priklausomai nuo to, kas jos metu yra labiausiai akcentuojama ( ar jos reikšmė, ar aplinkybės ar patys veikėjai). Priklausomai nuo to, kas sureikšminama, yra 2 pagr. soc sąveikos mikrolygyje interpretacijos :

1. reikšmės aiškinimas per simbolius

2. galima paaiškinti kaip mainus

1. Simbolinė sąveika galima suprasti kaip žmonių bendravimą užuominomis, gautomis vienas iš kito arba iš situacijos. Kaip atskiro individo elgseną nulemia tai, kaip suprantama situacija.

1) kaip soc sąveikos metu individai apibūdina vienas kitą

2) kaip soc sąveikos metu apibrėžiama soc situacija

Soc sąveiką kaip simbolinę sąveiką pirmasis pasiūlė nagrinėti Herbertas Blumeris. Rašo :

Kasdieniniuose kontaktuose individams yra būdingas gebėjimas naudotis simboliais, kuriais jie prisistato kitiems soc veikėjams ir aiškinasi sau kitų veiksmus jų pačių atžvilgiu.

Simbolinė paradigma yra paremta 3 pagrindinėmis prielaidomis :

a) individai veikia atsižvelgdami į tai, kokie reikšmingi jiems patiems žmonės, įvykiai ar objektai, bet jie neturi manyti, kad kitų supratimas būtinai bus toks pats.

b) Reikšmių, kurias pateikiame įvykiui, žmogui ar objektui slypi ne juose pačiuose, o atsiranda soc sąveikos procese. Tą reikšmę atrasti gali padėti kitų žmonių nuomonė.

c) Reikšmės, kurias mes suteikiam yra nuolatos peržiūrimos; vyksta nuolatinė simbolių reinterpretacija.

Simbolinei sąveikai didelę įtaką daro aplinkybės, kurių metu sąveika vyksta. Soc. situacijos supratimas dažnai padiktuoja simbolių supratimą.

Soc situacija – aplinkybės, apibrėžtos laike ir erdvėje, kuriose vyksta individų kontaktas. Tų aplinkybių supratimas nulemia sąveikos pobūdį.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4428 žodžiai iš 8825 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.