Sociologijos istorija
5 (100%) 1 vote

Sociologijos istorija

11213141516171

Socialinio pažinimo metodologijos ištakos.Vėberio kūryboje išskiriami 2 etapai.Per antrąjį etapą jis sukūrė ir išplėtojo socialinio pažinimo metodologinę koncepciją ir sšskyrė jos 5 dalis

social. pažinimo konstitucijos koncepciją

supratimo, aiškinimo, sąvokų koncepcijas ir metodologinio indvidualizmo koncepciją

Sudarinėdamas šią social. pažinimo koncepcija Vėberis gretino Rikerto teorijai apie gamtamokslį pažinimą.

,,Idealiųjų tipų“ koncepcija Vienas iš Veberio social. pažinimo metodologijos komponentų yra ,,idealiųjų tipų“koncepcija

Ją Vėberis priešpriešino Rikerio ,,individualių sąvokų“ koncep. Veberis konstruoja idielius tipus t.y. kokio nors socialinio reiškinio geras savybes paima ir sukuria idealius tipus.Šie tipai tarsi utopija.

Vėberis išskiria 3 pagr. atvejus ,,idealiųjų tipų“.Pirma, tai sąvokos, kurių turinį sudaro savybės, kurias tyrinėtojas laiko esminėmis konkrečiam istoriniam individui (,,Renesanso kultūra“).Antra, tai sąvokos, kurių turinį sudaro idėjos, kurias tyrinėtojas laiko esminėmis tam tikroje pasaulėžiūroje(,,krikščionybė šios sąvokos apimtį sudaro idėjos)Trečia tai sąvokos, kurių apimtį sudaro ,,istorinių individų“ sudedamosios dalys ,,Idealiųjų tipų“ koncepcijoje išskiriami 2aspektai: loginį ir gnoseologinį

Supratimo problemaSocialinis pažinimas kitaip nei gamtamokslinis pažinimas, jis gali ne tikpriskirti priežastis, ir suformuoti dėsnius, bet ir suprasti aiškinamus reiškinius t.y. nurodyti papildomas priežastis ir palyginti su tomis ,kurias galina nustatyti dėsnių pagalba.

Vėberis taip pat teigia , kad galima suprasti tik atskirų asmenų veiksmus,nes tik tokie veiksmai turi subjektyvią prasmę, kuri yra aiškinančio supratimo objektas.

Socialinio veiksmo tipai yra 4:tipiškai racionalus, vertybiškai racionalus, afektyvus, tradicinis. Tipiškai racionalus veiksmas yra idealus, bet realybėje neįmanomas.

Suprantančioji sociologija Sociologija vadinamas toks mokslas, kuris siekia suprasti ir paaiškint socialinį veiksmą ir tuo pačiu priežastingai paaiškinti jo eigą ir pasekmes. Socialinis faktas yra bet kuris veiksmų būdas, nusistovėjęs ar ne, galintis individui daryti išorinę prievartą Šie faktai pasireiškia veiksmo mąstymo ir jautimo būdais išoriniais individui( ženklų, pinigų sistema, papročiai) ir pasižyminčiais prievartine jėga, kuriai veikiant jie įsigali žmoguje.Iliuzija mus verčia tikėti, kad mes susikūrėme patys tai kas mums primetama iš šalies, taigi iš tikrųjų elgseną koreguoja prievartinė jėga,kurios mes kartais net nepastebime, nes mes prie jos prisitaikome arba iš prigimties esame prie jos pripratinti .Mes ją pajaučiame tik kai bandome pasipriešinti nusistovėjusiai tvarkai Socialiniai faktai gali būti tik ten kur yra apibrėžta organizacija.

Socialinių faktų stebėjimo ypatybės

Į socialinius faktus reikia žiūrėti kaip į daiktus. Į faktus reikia žvelgti kaip į daiktus, nes jie yra tiesioginiai mokslo duomenys ir dėl to kad jie pasižymi daikto savybėmis Žvelgti į socialinius faktus kaip į daiktus reiškia atlikti atskyrimo veiksmą o tai būtina kad pažintume, jog visuomenė turi savo objektyvią egzistenciją, nepriklausomą nuo tyrėjo, tai padaryti labai sunku, nes dažnai čia būna įsipainiojęs jausmas.Jausmas laikomas mokslo objektu, o ne mokslinės tiesos kriterijumi.Atlikdamas tyrimą sociologas pirmiausia turi apibrėžti tuos daiktus, kuriuos jis tirs ir nustatyti ar tai daiktas ar ne.Kad apibrėžimas būtų objektyvus jis turi atspindėti ne supratimą apie reiškinius, o nusakyti jiems būdingas savybes .Taigi taisyklė teigia, kad tyrimų objektu reikia rinktis tik grupę reiškinių, iš anksto apibrėžtų bendrais išoriniais požymiais, ir į tą patį tyrimą įtraukti visus tuos, kurie atitinka šį apibrėžimą. Daiktai prieinami protui tik iš išorės, todėl norint juos suprasti reikia nusakyti jų išorines savybes. Kadangi daiktų išorę mes suvikiame tik juslėmis tai mokslas stengdamasis būti objektyvus, privalo vadovautis ne konceptais, o jutimaisTačiau konceptai irgi reikalingi, kad adekvačiai atspindėtų daiktus, bet jie turi būti paremti jutimais, nes jutimas visų konceptų pagrindas. Bet jutimas nesunkiai gali būti subjektyvus, todėl išoriniai požymiai, pagal kuriuos nustatoma tyrimo objektas turi būti kuo objektyvesnis t.y. kuo pastovesnis kad galima būtų atmesti tai kas kintama.. Socialinių tipų sudarymas Normalus ir nenormalus skyrimas sudaro rūšių susidarymą. Taikant morfologinį sudarymo būdą atliekamas germėzdiškas darbas, nes surandami visi požymiai ir tada ieškoma skirtumų ir panašumų, tačiau praleidus bent vieną požymį tyrimas praras prasmę, o lyginant tiek daug požymių tai neišvengiamai įvyks.Taikanteksperimentinį metodą kruopščiai atrenkami pagrindiniai faktai būdingiausi visuomenėms. Klasifikacijos principas teigia, kad pradedant klasifikuoti visuomenes reikia pagal jų struktūros sudėtingumo laipsnį, pagrindu imant paprastą visuomenę su vienu segmentu; šių klasių viduje būtina išskirti atmainų įvairovę pagal tai, vyksta ar nevyksta visiškas pradinių segmentų susiliejimas. Taip pat Diurkheimas išskiris socialines rūšis ir lygina jas su biologinėmis.Pagr. skirtumas yra tas, kad biologinės rūšies individai turi specifinių savybių, bet juos veikia
vidinė jėga – paveldimumas, kuri juos sieja , o socialinių rūšių specifinės savybės negali būti sustiprintos kartos, nes tetrunka tik vienos kartos amžių.



Socialinio pažinimo metodologijos ištakos.Vėberio kūryboje išskiriami 2 etapai.Per antrąjį etapą jis sukūrė ir išplėtojo socialinio pažinimo metodologinę koncepciją ir sšskyrė jos 5 dalis social. pažinimo konstitucijos koncepciją supratimo, aiškinimo, sąvokų koncepcijas ir metodologinio indvidualizmo koncepciją

Sudarinėdamas šią social. pažinimo koncepcija Vėberis gretino Rikerto teorijai apie gamtamokslį pažinimą.

,,Idealiųjų tipų“ koncepcija Vienas iš Veberio social. pažinimo metodologijos komponentų yra ,,idealiųjų tipų“koncepcija

Ją Vėberis priešpriešino Rikerio ,,individualių sąvokų“ koncep. Veberis konstruoja idielius tipus t.y. kokio nors socialinio reiškinio geras savybes paima ir sukuria idealius tipus.Šie tipai tarsi utopija.

Vėberis išskiria 3 pagr. atvejus ,,idealiųjų tipų“.Pirma, tai sąvokos, kurių turinį sudaro savybės, kurias tyrinėtojas laiko esminėmis konkrečiam istoriniam individui (,,Renesanso kultūra“).Antra, tai sąvokos, kurių turinį sudaro idėjos, kurias tyrinėtojas laiko esminėmis tam tikroje pasaulėžiūroje(,,krikščionybė šios sąvokos apimtį sudaro idėjos)Trečia tai sąvokos, kurių apimtį sudaro ,,istorinių individų“ sudedamosios dalys ,,Idealiųjų tipų“ koncepcijoje išskiriami 2 aspektai: loginį ir gnoseologinį

Supratimo problemaSocialinis pažinimas kitaip nei gamtamokslinis pažinimas, jis gali ne tikpriskirti priežastis, ir suformuoti dėsnius, bet ir suprasti aiškinamus reiškinius t.y. nurodyti papildomas priežastis ir palyginti su tomis ,kurias galina nustatyti dėsnių pagalba.

Vėberis taip pat teigia , kad galima suprasti tik atskirų asmenų veiksmus,nes tik tokie veiksmai turi subjektyvią prasmę, kuri yra aiškinančio supratimo objektas.

Socialinio veiksmo tipai yra 4:tipiškai racionalus, vertybiškai racionalus, afektyvus, tradicinis. Tipiškai racionalus veiksmas yra idealus, bet realybėje neįmanomas.

Socialinių faktų stebėjimo ypatybės

Į socialinius faktus reikia žiūrėti kaip į daiktus. Į faktus reikia žvelgti kaip į daiktus, nes jie yra tiesioginiai mokslo duomenys ir dėl to kad jie pasižymi daikto savybėmis Žvelgti į socialinius faktus kaip į daiktus reiškia atlikti atskyrimo veiksmą o tai būtina kad pažintume, jog visuomenė turi savo objektyvią egzistenciją, nepriklausomą nuo tyrėjo, tai padaryti labai sunku, nes dažnai čia būna įsipainiojęs jausmas.Jausmas laikomas mokslo objektu, o ne mokslinės tiesos kriterijumi.Atlikdamas tyrimą sociologas pirmiausia turi apibrėžti tuos daiktus, kuriuos jis tirs ir nustatyti ar tai daiktas ar ne.Kad apibrėžimas būtų objektyvus jis turi atspindėti ne supratimą apie reiškinius, o nusakyti jiems būdingas savybes .Taigi taisyklė teigia, kad tyrimų objektu reikia rinktis tik grupę reiškinių, iš anksto apibrėžtų bendrais išoriniais požymiais, ir į tą patį tyrimą įtraukti visus tuos, kurie atitinka šį apibrėžimą. Daiktai prieinami protui tik iš išorės, todėl norint juos suprasti reikia nusakyti jų išorines savybes. Kadangi daiktų išorę mes suvikiame tik juslėmis tai mokslas stengdamasis būti objektyvus, privalo vadovautis ne konceptais, o jutimaisTačiau konceptai irgi reikalingi, kad adekvačiai atspindėtų daiktus, bet jie turi būti paremti jutimais, nes jutimas visų konceptų pagrindas. Bet jutimas nesunkiai gali būti subjektyvus, todėl išoriniai požymiai, pagal kuriuos nustatoma tyrimo objektas turi būti kuo objektyvesnis t.y. kuo pastovesnis kad galima būtų atmesti tai kas kintama.. Socialinių tipų sudarymas Normalus ir nenormalus skyrimas sudaro rūšių susidarymą. Taikant morfologinį sudarymo būdą atliekamas germėzdiškas darbas, nes surandami visi požymiai ir tada ieškoma skirtumų ir panašumų, tačiau praleidus bent vieną požymį tyrimas praras prasmę, o lyginant tiek daug požymių tai neišvengiamai įvyks.Taikanteksperimentinį metodą kruopščiai atrenkami pagrindiniai faktai būdingiausi visuomenėms. Klasifikacijos principas teigia, kad pradedant klasifikuoti visuomenes reikia pagal jų struktūros sudėtingumo laipsnį, pagrindu imant paprastą visuomenę su vienu segmentu; šių klasių viduje būtina išskirti atmainų įvairovę pagal tai, vyksta ar nevyksta visiškas pradinių segmentų susiliejimas. Taip pat Diurkheimas išskiris socialines rūšis ir lygina jas su biologinėmis.Pagr. skirtumas yra tas, kad biologinės rūšies individai turi specifinių savybių, bet juos veikia vidinė jėga – paveldimumas, kuri juos sieja , o socialinių rūšių specifinės savybės negali būti sustiprintos kartos, nes tetrunka tik vienos kartos amžių.

Socialinis faktas yra bet kuris veiksmų būdas, nusistovėjęs ar ne, galintis individui daryti išorinę prievartą Šie faktai pasireiškia veiksmo mąstymo ir jautimo būdais išoriniais individui( ženklų, pinigų sistema, papročiai) ir pasižyminčiais prievartine jėga, kuriai veikiant jie įsigali žmoguje.Iliuzija mus verčia tikėti, kad mes susikūrėme patys tai kas mums primetama iš šalies, taigi iš tikrųjų elgseną koreguoja prievartinė jėga,kurios mes kartais net nepastebime, nes mes prie jos prisitaikome arba iš prigimties esame prie jos
.Mes ją pajaučiame tik kai bandome pasipriešinti nusistovėjusiai tvarkai Socialiniai faktai gali būti tik ten kur yra apibrėžta organizacija.

Ankstyvasis pozityvizmas ir sociologijos pradmenys

A. Comte’as,,Pozityvios filosofijos kursas“ ,,Pozityvios politikos sistema“. Visų darbų pagr idėja: atskirti mokslus apie visuomenę nuo metafizikos ir teologijos. Jis pačius mokslus suskirstė į 2 grupes. Kiekviename moksle ieškojo moksliškumo(kas tą mokslą daro mokslu).

1)Abstraktūs mokslai-aiškina tam tikrų reiškinių dėsnius pvz. astronomija, fizika, sociolog.

2)Konkretūs mokslai(pradeda taikyti tuos dėsnius įvairioms sritims).

Pagal jo sociologija yra vienintelis mokslas kuris aiškina kaip žmogaus protas ir jo psichika veikia visuomeniniame gyvenime.Anot jo visuomenė turi istoriją todėl turi būti tyrinėjama pati visuomenė o ne individas. XVIII-XIXa. analizuojama visuomenė.Jis tyrinėti visuomenei pasiūlė kelis metodus:1)stebėjimas 2)apklausos 3)tiesioginis stebėjimas4)eksperimentas 5)lyginamasis metodas.Jis visus metodus paėmė iš tiksliųjų mokslų. Jis savo darbuose sprendė problemas 1)analizavo žmonių sąveikų atsiradimą 2) kalba apie visuomenės vystymosi dėsnius.Sociologijos šakos:1)politikos 2)šeimos 3)lyties 4) amžiaus 5)kultūros 6)religijos 7)ekonomikos 8)teiės ir kt.

3)Evoliucinė organinė paradigma sociologijoj.

Evoliucinė –organinė paradigma sociologijoje. Ji siejama su H Spencer’iu –anglų sociolog pradininku.Jo darbai:,,Sociologijos pagrindai“ ,,Biologijos, psichologijos, etikos pagrindai“

Smitas pasiūlė ekonomines teorijas kuriomis pasinaudojo Spenceris. Jis buvo liberalas manė jog visuomenėje negali būti socialinės lygybės, valstybė neturi remti socialiai remtinų žmonių. Lygios laisvės įstatymą pasiūlo Spenceris. Žmogus laisvas tiek kiek leidžia kitas žmogus(kiek neriboja kito žmogaus laisvės). Jis teigė jog sociologiją sudaro teorijos. Jas sudarinėdamas rėmėsi 2 principais:

1)Visuomenę reikia suprasti kaip gyvą organizmą 2) Kuriant sociologiją reikia remtis socialinės revoliucijos idėjomis. Į pirmą vietą iškelia visuomenę, o ne individą. Pradeda lyginti visuomenę su gyvu organizmu.Panašumai tarp visuomenės ir organizmo:

1)auga plečiasi, vystosi

2)kai pradeda vystytis atsiranda įvairios struktūros visuomenėje, organizme – organai.Jeigu iš visuomenės arba organizmo pašalintų labai svarbų organą tai išgyventų be jo tik trumpą laiką.

3)prasideda diferencijacija (funkcijų pasidalijimas).

Skirtumai: 1)Atskiros visuomenės dalys gali egzistuoti, bet jos sudaro bendrą visumą.

2)kiekvienas organizmas turi savo funkcijų t.y. nėra daugiafunkcis

3)gyvame organizme atskiros dalys egzistuoja tam kad sudarytų visumą, o visuomenė egzistuoja vardan individų, bet ne individai vardan visuomenės.

Kai visuomenė pilnai išsivysčiusi turi 3 organų sistemas(troškulį numalšinti, valgyti, daugintis pagr. žm. instinktai):1)Palaikanti sistema(organai kurie palaiko maisto gamybą)

2)Pasiskirstančioji sistema(pasiskirsto darbus)

3)Reguliuojančioji sistema (valstybės ir įstatymai)

Simbolinis interakcionizmas

Simbolinis interakcionizmas – teorija, kuri į sąveiką tarp žmonių žiūri kaip į nepertraukiamą procesą, dialogą, kurio metu individai stebi viens kitą, bando suvokti vienas kito ketinimus ir reaguoja į juos. Tiria simbolinę sąveiką.

Mead’as teigia kad visuomenė – kaip vaidmenų tinklas, o social. veiksmą suvokia kaip sąmoningą individo pasirinkimą.

Blumerio teiginiai: 1)Žmogiškoji veikla grindžiama sąntykiaias su objektais

2)Reikšmės yra socialinės sąveikos produktas

3)Reikšmės keičiasi(gali priklaisyti nuo soc. vaidKalba yra simbolių pasaulis, ja galima išreikšti (objektyvizuoti).

K. Marx’as Socialinės-ekonominės formacijos:vergov. azijietiška,buržuazinė,feod…

Social klasės 2:buržuazija ir proletariatas, jos nuolat kovoja, konfliktus sukelia skirtingi interesai. Valstybė yra ta forma, kurioje viešpataujančios klasės individai įgyvendina saavo bendrus interesus ir kurioje susitelkia tam tikros epochos civilinė visuomenė. Valstybė apjungia klases. Tai kaip organizmas, kuriame vyksta darbo pasidalijimas.Visuomenė yra istorinė, nes vystosi. Tai visuma apjungta iš vidaus, kurios viduje vyksta sąveikos.



Integralinė P. Sorokino sociologija Ji veikalas „Nusikaltimas ir bausmė, žygdarbis ir apdovanijimas“. Pagal Sorokiną sociologija tyrinėja bendrą žm. priklausančių vienas nuo kito gyv.Jis įžvelgia social., ekonom., biolog., kultūrinę, teritorinę priklausomybę, kaip vienas nuo kito priklauso socialiai.Jis bando pažvelgti į visuomenę kaip į sistemą(tai šiuolaikinėe soc. bruožas).Jis pradeda įvesti struktūrinę analizę t.y. pradeda visuomenę tyrinėti struktūriškai.

Didžiausias jo veikalas „Sociolog sistema“. Socialinis elgesys kuris atsiskleidžia per bendradarbiavimą tarp individ. domino Sorokiną, nes viską individ. gauna per sąveiką, bendradarbiavimą.Jis stengiasi išsiaiškinti subjektyvius motyvus(kodėl taip vyksta). Benrdadarbiav. yra paprasčiausias social. reiškinys jį sudaro: 1)Individualūs veiksmai 2)Veiksmo simboliai (gestai, mimika)

Kiekvienas veiksmas nusako individo psichologinę būklę. Gali indvidą veikti kas nors iš pašalies tai vad. dirgintojais (materealiniai,
individualūs) tai veikia bendradarbiav. Visi veiksmai gali būti trumpalaikiai ir ilgalaikiai, silpni ir stiprūs, sąmoningi ir nesąmoningi. Jis klasifikuoja bendradarbiav. rūšis, o kriterijai pagal kuriuos rūšiuojama: 1)Formalus kriterijus – individų skaičius 2)Neformalus – kriterijus leidžiantis nusakyti bendradarbiav. pagal individo charakterį, psichologines motyvacijas.

Pagal individų sk. gali būti maža ir didelė grupė, bendradarbiav. tarp šalių ir kt.

Bendradarbiav. gali būti organizuotas ir neorganizuotas. Sorokiną domona organizuotas bendradarbiav. nes tai sąmoningas veiksmas.Kai atsiranda vidinė organizacija susiformuoja šeima, valstybė, įstaiga. Organizuotas elgesys gali duoti socialinį institutą. Taip atnešama tvarka į visuomenės gyv. Neorganiz. elgesy nėra integruotų ryšių.

Socialinės grupės pagal Sorokiną:

I „Pagrindinės neorganizuotų ir pusiau organizuotų“ grupių formos:

1)Iš vidaus organizuotos grupės(studentai)

2)Minia 3)Nominaliniai konglameratai (tai visa žmonija ar kai yra didelis sk. žm.)

II „Pagrindinės vienpusės“ grupės, kurios remiasi viena eile vertybių:

1)Biosocialinės grupės(rasė, lytis, amžius)

2)Sociakultūrinės grupės (giminė, kaiminystė, kalbos gr., etninės, religinės ,profesinės, politinės

III „Pagrindinės daugiapusės“ gr. jose dominuoja vertybių kombinacija (šeima, bendruomenė, gentis, nacija, kasta, socialinės klasės)

Integralinė sociolig. – tai filosofijos psichologijos, kultūrologijos, etikos mokslų junginys.

Funkcionalizmas Funkcionalistinį požiūrį į visuomenę ir visuomeninę struktūrą pirmasis išreiškė H. Spenceris XIX a. Jis lygino visuomenes su gyvais organizmais, tokiais kaip žmogaus kūnas. Mūsų kūne kiekvienas organas – širdis, smegenys, skrandis ir t.t. – atlieka specifines funkcijas gyvybės palaikymo procese. Mūsų organizmo viduje organai sudaro sąveikaujančią sistemą. Jei vienas organas nustoja funkcionavęs arba veikia nepakankamai, organizmas negali normaliai veikti. Funkcionalizmo šalininkai visuomenę suvokia kaip organizmą, sudarytą iš daugelio dalių: karinės, ekonominės, medicininės, religinės ir t.t. Kiekviena visuomenės dalis atlieka savo funkciją, ir kuo labiau skirtingos šios funkcijos, tuo sunkiau vienas dalis pakeisti kitomis.

Spenceris suformulavo funkcionalizmo pagrindus, kuriuos išplėtojo įžymus prancūzų sociologas E. Diurkheimas. Jo nuomone, jei visuomenė sudaryta iš daugelio skirtingų dalių ir kiekviena jų įtakoja visos sistemos funkcionavimą, tai visuomeninius reiškinius galima paaiškinti, analizuojant jų funkcijas socialinėje sistemoje. Diurkheimo teorija aiškina visus visuomenės reiškinius, įskaitant ir deviantinį elgesį (t.y., nukrypimą nuo normų), nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad jis neatlieka jokių visuomeninių funkcijų. Diurkhemas manė, kad nukrypimas nuo visuotinai priimtinų visuomenės tikslų ir vertybių turi tam tikrą pozityvią prasmę. Pavyzdžiui, žmogžudystė suteikia žmonėms galimybę vėl patvirtinti taisykles, draudžiančias nusikaltimus, ir nubaudus žudiką, išreikšti savo pritarimą šioms normoms.

Šiuolaikiniai funkcionalistai – T. Parsonsas, R. Mertonas ir K. Deivisas – yra Spencerio ir Diurkheimo pasekėjai.Visuomenė yra integruota sistema sudaryta iš atskirų elementų, kurios vieentisumą palaiko funkciniai ryšiai čia egzistuoja socialinė tvarka.Jei iškyla konfliktai jie numalšinami ir visuomenė teisiog palaiko pusiausvyrą.Visuom. – statiška, o kaita vyksta evoliucijos būdu.Šiuolaikinio funkcionalizmo teorinius rėmus sudaro šie penki punktai:

1)Visuomenė – tai dalių sistema, apjungta į vieningą visumą. 2)Visuomeninės sistemos yra pastovios, kadangi jų viduje veikia tokie vidiniai kontrolės mechanizmai, kaip teisėsaugos organai ir teismai. 3)Disfunkcijos, žinoma, egzistuoja, tačiau jos išnyksta pačios savaime arba galiausiai įsitvirtina visuomenėje.4)Pokyčiai paprastai būda nuoseklaus, o ne revoliucinio pobūdžio.

5)Socialinė integracija arba suvokimas, kad visuomenė yra tvirta medžiaga, išausta iš skirtingų gijų, formuojasi daugumos šalies piliečių sutikimo laikytis vieningos vertybių sistemos pagrindu. Ši vertybių sistema – pati pastoviausia visuomeninės sistemos dalis.Todėl visuom. vieningumas palaikomas bendrų normų ir vertybių o tvarka grindžiama bendrom socisl. vertybėmis.

V.F.D. Pareto sociologija Jis sukūrė psichologinę individo elgesio, veiklos aiškinimo koncepciją, įvedė tokias sąvokas kaip socialinė sistema, socialinė pusiausvyra, elitas. Sociologijoje svarbiausia tyrinėti individo veiklą, elgesį. Sociologija Pareto koncepcijoje tapo mokslu apie neloginės veiklos tyrimo mokslu, nes pasak Pareto individas gyvenime vadovaujasi kitomis „religijomis“ kurios yra nelogiškos ir prasilenkia su logika. Pareto sociologijoje išsiskiria 2 individo veiklos rūšys: loginė ir neloginė. Pirmoji atitinka mokslinį pažinimą, o antroji remiasi jausmais, instinktais. Paretą domino neloginė individo veikla.

Evoliucinė – psichologinė kryptis JAV sociologijoje

L.F.Word’as evoliucinės-psichologinies krypties įkūrėjas.Pagr darbai 1)dinaminė sociologija 2) psichologiniai civilizacijos faktai 3)sociologijos apybraiža. Daugiausia įtakos turėjo Comte ir Spencerio darbai.
žmogus evuliucionuoja ne tik fiziškai bet ir psichiškai.Pagr tikslas – į soc. mokslą įtrauki psichologijos principus.Psichologinė evoliucija vyksta sąmoningai yra sudėtingesnė nei fizinė. Fizinė-natūrali, psichinė- dirbtinė, priklauso nuo žm. veiklos, yra svarbi pačiam žmogui. Wordas akcentuoja kad dirbtinė evoliucija yra nepaprasta – duodama pačios visuomenės vystymosi. Visuomenė ir individas turi jėgas, kurios skatina evoliucionuoti. Šios socialinės jėgos tai žmogaus troškulys, badas, giminės pratesimas.

Išoriniai poreikiai l. svarbūs žmogui. Žmogui reikia nuosavybės.Ant piniginių poreikių formuojasi sudėtingesni: intelektiniai, moraliniai ir estetiniai. Šie poreikiai sąlygoti žmogaus kūrybinės veiklos. Nuo žm. priklauso kokį jis turi intelektą. Kokie bus individai tokia bus ir visuomenė. Ne išimtis žmogaus jausmai.Asmenybei kurią valdo visuomenė neužtenka vadovautis vien tik protu reikia ir jausmų. Valstybė reguliuoja visuomenės ir žmogaus gyvenimą. Valstybė egzistuoja šalia institutų. Nuo valstybių priklauso ką jos gali pasiūlyti žmogui.

Č.H.Cooley’is Kalbėjo apie socialines grupes ir konfliktus.Darbai: „Žmogiškoji prigimtis ir socialinė svarba“, „Socialinė organizacija“, „Socialinis procesas“. Teigė kad visuomenės faktai yra individų vaizdiniai apie kitą individą. Asmenybė – psichinių reakcijų į kt individų nuomonę suma. Egzistuoja tie dalykai kaip kt. vertina, mato „mane“. Jausmai svarbūs kiekvienam žm. – garbė ir pažeminimas. Tai būdinga visiems visuomeniniams santykiams. Vyras ir žmona nėra šeima – tai du žm. o šeima – vaikai ir tėvai. Naudoja terminą „face to face“ – l. artima sąveika, informacijos perdavimas kolektyviškai. Kokios bus pirminės gr. tokia bus ir visuomenė.

F.Giddings’as darbai:1)“Sociologijos principai“ 2)“Civilizacija ir visuomenė“.Pratęsia pradėtą darbą jį patobulina.Pagilina „dirbtinę evoliuciją“ Pilnai įtraukė psichologinį principą į sociolog. Iš psicholog. principų pradėjo aiškinti visumos vystymąsi, analizavo social. procesus visuomenės pokyčius. Sociologiją griežtai padaro socialiniu mokslu. Atsisakoma gamtos ir kt mokslų įtakos. Jis pradeda šnekėti apie subjektyvių socialinių reiškinių aspektą. Siūlo atsiriboti nuo savo vertybių vertinant situaciją. Sociolog. anot jo yra mokslas kuris siekia suprasti visuomenę kaip visumą ir stengiasi paaiškinti pagal tam tikrus dėsnius kas joje vyksta. Jis mano kad visuomenė yra visuma veikiama dalinai besąmoningos (fizinės) ir sąmoningos (psicholog.) evoliucijos. Sociolog. savaime turi apjungti subjektyvų ir objektyvų paaiškinimą. Subjektyvioje (sąmoning) evoliucijoje didelį vaidmenį atlieka kolektyvinė sąmonė. Ji pasako kuris individas kokią vietą užima tam kolektyve. Ji egzistuoja visuose individuose, giminėje, giminės sąmonė – nėra individuali smonė. Socialinė sąmonė apjungia visą visuomenę – atsiranda vienu metu visuose individuose – supratimas kad esi visumos dalis.

Visuomenę sudaro 3 klasės:

1)gyvenimiškoji – pagal amžiaus gr.

2)asmenybių – kriterijus talentingumo laipsnis visi žmonės skirtingi. Jis išskiria: genijus, talentus, vidutinybes, su psichine negalia.

3)socialinė klasė. Jos pogrupiai: 1)žmonės kurie aktyviai dalyvauja visuomeniniam gyv. – aktyvūs 2)nesocialinė klasė – žm abejingi visuomenės reikalams 3)pseudosocialinė klasė – ją sudaro visuomenės vargšai, social. remtini žm. – siekia gyventi bet visuomenės narių sąskaita. 4)antisocialinė klasė- sudaro iš įpročio instinktyvūs nusikaltėliai.

Socialinio konflikto teorija mainų teorija

Konflikto teorija formavosi K. Markso darbų pagrindu, kurio nuomone, klasinis konfliktas sudaro pačią visuomenės esmę. Klasinis konfliktas iškyla todėl, kad žmonės pasiskirstę į skirtingas klases pagal jų padėtį ekonominėje sistemoje. Markso požiūriu, buržuazinėje visuomenėje pagr. klasės yra kapitalistai ir samdomi darbininkai. Šios dvi klasės neturi bendrų vertybių, be to, kapitalistai siekia viešpatauti ir išnaudoti darbininkus. Todėl šios dvi klasės nuolat konfliktuoja. Marksas manė, kad klasių kova yra daugelio politinių konfliktų šaltinis. Jis pranašavo, kad eksploatuojama klasė sukils, ir revoliucija pakeis visuomenę. Pagal Markso teoriją, klasių konfliktas yra varomoji istorijos jėga.

Mūsų šimtmetyje buvo pasiūlyti keli konflikto teorijos variantai. Viena žymiausių šiuolaikinių teorijų yra vokiečių sociologo R. Darendorfo koncepcija. Jis atmeta Markso mintį, kad pagrindinės konfliktuojančios visuomenės grupės yra klasės, kurios skiriasi pagal ekonominį požymį. Darendorfo nuomone, pagrindinė konflikto priežastis yra faktas, kad vieni žmonės turi valdžią kitų atžvilgiu. Pagr. konfliktai iškyla tarp tų, kurie turi valdžią, ir tų, kurie jos neturi.

Darendorfas suformulavo šiuos pagrindinius konflikto teorijos teiginius:

1)Svarbiausi kiekvienos visuomenės skiriamieji bruožai yra valdymas, konfliktas ir spaudimas.

2)Visuomeninė struktūra remiasi vienų žmonių grupių valdžia kitoms, pavyzdžiui, savininkų darbuotojams, karininkų kareiviams, dėstytojų studentams, ir t.t.

3)Kiekviena šių grupių turi savo interesus, nepriklausomai nuo to, ar sudarantys grupes individai juos suvokia, ar ne. Skirtingų grupių narių
skirtingi ir prieštaraujantys. Pavyzdžiui, gali iškilti konfliktas tarp verslininkų, siekiančių padidinti savo pajamas, ir aplinkosaugos aktyvistų, kovojančių už švaresnį orą ir vandenį.

4)Kuomet žmonės suvokia savo bendrus interesus, jie gali sudaryti visuomeninę klasę.

5)Klasinis konfliktas paaštrėja, kuomet: a) visa valdžia sukoncentruota nedaugelio žmonių rankose, o likusieji jos neturi; b) tie, kurie neturi valdžios, neturi galimybės jos įgyti; c) žmonės gali laisvai organizuoti politines grupes.

Visuomenė suprantama kaip faktinių ir potencialių konfliktų arena (tai lyg nuolatiniai konfliktai).Visuom. kaita vyksta revoliucijų keliu.Tvarka palaikoma vienos gr. prievarta kitai

Mainų teorija priešinga funkcionalistinei teorijai.Prielaida ją sukurti, tai kad teoretikai manė kad galima paaiškinti social. elgesį ekonomikos mokslo rėmuose. Social. elgesį supranta kaip žmonių tarpusavio sąveiką, kuri yra ne kas kita, o mainų procesas. Panašus į ekonom. Mainus.Mainų teorija tyrinėja individo elgesį. Pradininkas- Homans’as parašęs veikalą „Žmogiškoji grupė“ jis parašytas pagal funkcionalistines tradicijas.Social. veiksmas matomas kaip mainų procesas, kurio dalyviai siekia max naudos min sąnaudomis.

Yra simetriniai ir asimetriniai mainai. Daugiausia vyrauja asimetriniai – kai yra nevienoda situacija. Pati valdžia atsiranda iš asimetrinių mainų, visa nelygybė tap pat iš asimetrinių mainų.Laimi tas, kuris neturėjo jokio intereso.

Simbolinis interakcionizmas

Simbolinis interakcionizmas – teorija, kuri į sąveiką tarp žmonių žiūri kaip į nepertraukiamą procesą, dialogą, kurio metu individai stebi viens kitą, bando suvokti vienas kito ketinimus ir reaguoja į juos. Tiria simbolinę sąveiką.

Mead’as teigia kad visuomenė – kaip vaidmenų tinklas, o social. veiksmą suvokia kaip sąmoningą individo pasirinkimą.

Blumerio teiginiai: 1)Žmogiškoji veikla grindžiama sąntykiaias su objektais

2)Reikšmės yra socialinės sąveikos produktas

3)Reikšmės keičiasi(gali priklaisyti nuo soc. vaidKalba yra simbolių pasaulis, ja galima išreikšti (objektyvizuoti).

K. Marx’as Socialinės-ekonominės formacijos:vergov. azijietiška,buržuazinė,feod…

Social klasės 2:buržuazija ir proletariatas, jos nuolat kovoja, konfliktus sukelia skirtingi interesai. Valstybė yra ta forma, kurioje viešpataujančios klasės individai įgyvendina saavo bendrus interesus ir kurioje susitelkia tam tikros epochos civilinė visuomenė. Valstybė apjungia klases. Tai kaip organizmas, kuriame vyksta darbo pasidalijimas.Visuomenė yra istorinė, nes vystosi. Tai visuma apjungta iš vidaus, kurios viduje vyksta sąveikos.

Psichologinė koncepcija Vakarų Europoje G. Tarde’as Psichologizmo esmė tai kad aiškinama jog žmogaus prigimtis ypatinga,ji pasireiškia per žmogaus interesus, idėjas, norus – tai psichologiniai procesai. Psicholog. poreikiai įgyvendinami sąveikaujant su kitu individu. Gana glaudžiai siejasi su psichologija, bet sociologiją domina daugiau socialiniai santykiai. Psichologizmo atstovai pritaikė psichologinius principus sociologijoje. Tai padarė Tarde‘as vienas iš socialinės psichologijos pradininkų. Jį labiausiai domino santykiai tarp individų, viešosios nuomonės, minios psichologijos, psichologinio užkrėtimo ir įtaigumo temas tyrinėjo ir aprašinėjo.

Naudojo (tyrimo metodus): istorinių dokumentų analizes, statistinius duomenis.Žym. veikalai „Garbinimo įstatymai“ „Socialinė logika“ „Socialiniai etiudai“.

Jis visuomenę lygina su smegenimis.Pagal jį visuma atskirų individų sąmonių visuma – visuomenė. Atskirų individų sąmonių tarpusavio sąveikos produktas – visuomenė.

Knygoje „Garbinimo įstatymas“ teigiama jog garbinimas l. svarbus visuomenės vystymosi procese.Garbinti galima beveik viską. Viskas garbinama bangomis (ateina naujovė ji garbinama, o vėliau viskas nusistovi)Įvyksta loginė sąjunga. Garbinima eina iš vidaus, reikia norėti tai priimt.Visada apačios garbina viršų. Remiantis garbinimo mechanizmais jis aprašo papročius, madą, religiją.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4424 žodžiai iš 8805 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.