Sociologijos ivadas paskaitu
5 (100%) 1 vote

Sociologijos ivadas paskaitu

Sociologijos mokslo pradžia 18 a. pabaiga. Svarbiausią įtaką turėjo prancūzų sociologo A.Comte darbai. Jis pirmasis pavadino šį mokslą socialine fizika ir sociologijos mokslui suteikė mokslinės disciplinos statusą. A.Comte kaip ir daugelis kitų to laikmečio mokslininkų, buvo įtakotas pokyčių, vykstančių Europos visuomenėje. Prancūzijos revoliucija įnešė pakankamai daug netvarkos ir chaoso į prancūzų visuomenę. Comte manė, kad tvarką visuomenėje galima atstatyti, jei suvoksime pagrindinius principus kaip veikia visuomenė. A.Comte veikalai svarbūs dar ir tuo, kad jie pagrindė mokslo apie visuomenę idėją. A.Comte manė, kad sociologija gali spręsti tokias problemas, kaip karas, revoliucija, nusikaltimai ir t.t.Vėliau sociologijos kaip akademinės disciplinos susiformavimui įtakingas buvo kitas prancūzų mokslininkas E.Durkheimas (1858-1917). Vienas žymiausių jo veikalų ,,Savižudybė”, kuriame jis analizavo socialinių faktorių įtaką individų elgesiui. Durkheimas demontravo, kad socialinis kontekstas, kuriame gyvena individas, gali paaiškinti savižudybių skaičiaus dažnumą. Jis akcentavo dar ir tokį faktorių, kad savižudybės išaugdavo socialinių pokyčių ir krizių laikotarpiais. Tokias socialines sąlygas jis pavadino anomija. Anomija literatūriškai reiškia normų nebuvimą. Tai situacija kuomet individai visuomenėje nėra tikri dėl visuomenės normų. Žmogžudystę tokiomis sąlygomis, jis pavadino anomine. Daugumos sociologų nuomone, Durkheimo ,,Savižudybė” yra puikus sociologijos mokslo pavyzdys. Statistinė duomenų analizė tapo būdingu sociologijos mokslo bruožu.Max Weber (1864-1920) – vokiečių sociologas. Taip pat analizavo pokyčius, vykstančius Europos visuomenėse. Esminis pokytis, anot Max Weber buvo racionalumo žmonių elgesyje išaugimas. Racionalumas yra žmonių veikimo forma, kuomet tikslai pasiekiami pačiu efektyviausiu būdu. Žmogus pasirenka tą elgesio modelį, kuris jam greičiausiai ir lengviausiai leidžia pasiekti pasirinktą tikslą. Pats svarbiausias racionalumo simbolis, anot Max Weber yra biurokratija.Karlas Marksas (1818-1883). Vokiečių kilmės socialfilosofas ir socialinių procesų analitikas, užima visiškai kitokią vietą sociologijos istorijoje nei Max Weber ar Emilis Durkheimas. Jis nebuvo sociologu ir neketino juo būti, tačiau daugelis jo idėjų buvo labai reikšmingos pasaulio istorijos vystymosi ir įtakojo sociologijos mokslo plėtotei.Analizuodamas savo laikmečio Europos visuomenę, kuriose jis išskyrė dvi pagrindines klases – proletariatą (tie kurie parduoda savo darbą gamybos priemonių savininkams)ir kapitalistus (gamybos priemonių savininkai). Gamybos priemonių savininkai anot K.Markso kontroliuoja gamyklas, mašinas ir įrangą. Vienintelis galimas santykis tarp kapitalistų ir proletariato yra konfliktas. Konfliktas tarp tų, kurie dominuoja ekonominiu atžvilgiu. K.Markso veikalai įtakojo konflikto sociologijos atsiradimą ir vystymąsi.Sociologinės teorijos. Teorija yra idėjų rinkinys, kuris paaiškina platų socialinių reikškinių spektrą ir socialinių reiškinių įvairovę. Kiekviena sociologinė teorija išskiria tuos aspektus, kurie jos nuomone yra patys reikšmingiausi visuomenės socialiniame gyvenime. Mikrosociologinės teorijos. Simbolinės sąveikos – analizuoja sąveikas tarp individų simboliniu lygiu. Simboliai – tai žodžiai, gestai ir objektai, kurių pagalba komunikuoja individai. Anot simbolinės sąveikos teoretikų, žodžiai yra patys svarbiausi simboliai. Bet kurioje visuomenėje individai turi bendrą simbolių supratimą (Ugnis). Vienas žodis perduoda informaciją apie vykstantį socialinį reiškinį.Pasakyti ar parašyti žodžiai, taip pat kaip ir veido ir kūno gestai yra svarbūs simboliai. Žmonės yra apdovanoti išskirtiniu, ir galbūt unikaliu sugebėjimu naudoti žodžius (7 m.vaiko kalba susideda iš ~8000 žodžių). Pirmieji žodžiai, kuriuos išmoksta vaikas, atspindi konkrečius objektus mama, tėtė, katė, burna ir t.t. Pirmuosius vertinimus arba simbolius vaikai dažniausiai išmoksta iš šeimos narių, kurie yra vadinami reikšmingais kitais. Vėliau reikšmingais kitais tampa, draugai, bendraamžiai, bendramoksliai, partneriai, sutuoktiniai, bendradarbiai, religiniai ir politiniai lyderiai ir t.t.Mokydamiesi kalbinių objektų, vaikai išmoksta save vertinti, taip kaip jie išmoksta vertinti kitus objektus.Socialinių mainų teorija. Šios teorijos autoriai daugiausia domisi individų tarpusavio sąveika (arba grupių tarpusavio sąveika). Socialinių mainų teorijos atstovai pabrėžia žmonių elgesio motyvus: kainą ir atlygį. Kiekviena žmogiškoji veikla turi tam tikrą kainą ir už jos atlikimą, turi būti atlyginimas.Socialinių mainų teorijos principas, kad žmonės stengiasi elgtis taip, kad jiems būtų atlyginta. Apdovanojimu gali būti laikoma viskas, kas yra vertinga abiems individams. Reciprocity – socialiai priimta idėja, kad už paslaugą taip pat turi būti atlyginta. Struktūrinis funkcionalizmas – dažnai vadinamas funkcine teorija arba funcionalizmu, pabrėžia, kad kiekvienas veiklos modelis (arba bet kokia struktūra) turi visuomenei teigiamą arba neigiamą įtaką. Dvi pagrindinės struktūrinės – funkcinės teorijos sąvokos yra struktūra ir funkcija. Socialinė struktūra yra socialinių sąveikų ir socialinių santykių modelis. Struktūrinis
funkcionalizmas domisi, kokias funkcijas atlieka atitinkamos struktūros visuomenėje, koks jų tikslas.Vienas žymiausių funkcionalizmo atstovų yra T.Parsons, jis teigė, kad visuomenėje tvarka galima tuomet, kai dauguma jos narių prisilaiko vienodų normų. Jis siūlė, kad kiekviena visuoemenė ar grupė suformuluotų savo kultūrinius dėsningumus, kurie garantuotų bent jau minimalią tvarką (jei to nebus, kils socialinė betvarkė ir konliktai). Socialinės tvarkos perspektyva dar liečia ir tokias sistemos dalis, kurios tarpusavyje nesiderina, ir tas, kurios tą sistemą ardo. Visa tai vadinama – disfunkcija.1937 m. T.Parsons paskelbė veikalą “Socialinės veiklos struktūra”, kurio tikslas buvo sukurti visuomenės modelį, kuris paapškintų visuomenės struktūrą ir individualios veiklos modelius joje. Jis siekė paaiškinti socialinių institucijų kilmę, jų tęstinio rgzistavimo priežastis. Anot T.Parsons, visuomenė, norinti egzistuoti, turi išspręsti keturias pagrindines problemas:adaptacija prie aplinkos, užtikrinti sprendimų priėmomo procesą, integruoti įvairias visuomenės institucijas ir išspręsti psichologines visuomenės narių problemas. Jis parengė ir suformulavo AGIL principą:

Adaptacija visuomenė turi užtikrinti minimalią jos narių egzistenciją. Visuomenė, kuri negali išmaitinti ir aprengti savo visuomenės narių yra pasmerkta žlugti.Už šios problemos sprendimą yra atsakingos ekooonominės institucijos.

Tikslų siekimas kiekviena visuomenė turi turėti priemones, kurių pagal

(Goal attainment) ba ji organizuoja savo veiklą. Už sprendimų priėmimą yra atsakingos politinės institucijos.

Integracija visuomenėje atsiranda įvairios subsistemos, kurios kyla iš specifinių visuomenės poreikių ir sukuria savo vertybių skalę. Tačiau nėra garantijos, kad įvairios visuomenės dalys harmoningai egzistuos tarpusavyje. Už integraciją yra atsakingos kultūrinės ir kt. institucijos.

Latentinė šeimos, draugų, bendradarbių ir kt. įtaka.

Informacijos rinkimo metodai:

Metodas – būdas, kuriuo renkama socialinė informacija.

Apklausos (anketavimas ir interviu)

Stebėjimo metodas

Socialinis eksperimentas

Dokumentų analizės metodas

Testavimas

Kontento analizė

Sociometrinė apklausa

Socialinio tyrimo procesas, jo struktūriniai elementai ir etapai.Socialinis tyrimas turi savo specifiką, logiką ir struktūrinius elementus. Socialinio tyrimo procese išskiriami du lygiai: empirinis ir teorinis. Sociologiniai tyrimai gali būti teoriniai ir taikomieji. Taikomieji tyrimai prasideda vėliau, nei teoriškai orientuoti. Taikomųjų tyrimų pradžia siejama su XIX a.pab. – XX a. pradžia. Taikomieji tyrimai siejami su E.Diurkheimo vardu, kuris teigė, kad “ prasmę socialiniai mokslai turi tuomet, kai jie siejami su praktika“.Pirmasis taikomųjų tyrimų etapas tęsėsi iki ~1920 m. Platesnis taikomųjų tyrimų naudojimas socialiniuose moksluose siejamas su Čikagos mokyklos pradžia. Teorines žinias pradėta taikyti praktikoje. Šis etapas, mokyklos atstovų darbai susieti su tikslių, subtilių metodų sukūrimu. Daug dėmesio skiriama kaip surinkti informaciją, analizuoti kiek ji tiksli. Trečiasis etapas siejamas su pokario metais~1950. Tai tampresnio ryšio tarp teorijos ir empirikos etapas.

Struktūriniai socialinio tyrimo komponentai:

1. parengiamasis etapas, kuris yra daugiau teorinis (teorinių teiginių pervedimas į empirinius rodiklius)

2. faktų rinkimas

3. pirminės socialinės informacijos apdorojimas

4. informacijos interpretavimas ir publikavimas.

Parengiamasis etapas prasideda tyrimo sumanymu ir tyrimo problemos suformulavimu. Problemos formuluojamos.

Tyrimas prasideda nuo probleminės situacijos suvokimo, t.y. žinojimo apie žmonių poreikius ir nežinojimo kaip juos patenkinti. Nuo problemos sudėtingumo priklauso tyrimo lygis. Tyrimas gali būti orientuotas į naujų žinių gavimą (teorinis) arba į praktiką (taikomasis). Taikomasis tyrimas orientuotas į naujų būdų kaip tą problemą išspręsti, atskleidimą.

Objektas – socialinis gyvenimas.Metodas – mokslinis.

Uždavinių formulavimas – suformuluota tyrimo problema konkretizuojama. Sąvokų interpretacija – svarbus parengiamojo etapo komponentas. Mokslas – pastovus sąvokų tikslinimas. Sąvokų interpretacija – tai teorinis sąvokų patikslinimas, pagilinimas. Pradedant kiekvieną tyrimą, priimamas apibrėžimas, kuris yra pripažintas moksle.Sąvokų operacionalizacija – empirinių indikatorių suradimas, kurie atspindi šią problemą. Empiriniai indikatoriai – tokie reiškiniai gyvenime, kurie charakterizuoja, apibrėžia šią sąvoką.Atlikus sąvokų operacionalizaciją, sekantis etapas – išankstinis objekto aprašymas. Parengiamajame etape vyksta mintinis aprašymas to objekto, kuris bus tiriamas. Išankstinis aprašymas susietas su įvairių veiksnių, ryšių išskyrimu. Pirmiausia išskiriami bendriausi veiksniai, įtakojantys tyrimo objektą. Toliau išskiriami pagrindiniai bei šalutiniai veiksniai, taip pat tiesioginiai ir netiesioginiai. Gali būti išskiriami subjektyvūs, bei objektyvūs.Hipotezių iškėlimas ir jų formulavimas. Hipotezė – tai spėjami, numanomi ryšiai, santykiai, priklausomybės tarp įvairių socialinių reiškinių ir faktų. Hipotezėse paprastai formuluojamos kiekviename tyrime. Hipotezės daro tyrimą gilesniu. Yra įvairių nuomonių, kokia hipotezė yra gera. Gera hipoteze
kuri patvirtinama netampa amžina hipoteze.

Metodiniai nurodymai „gerai“ hipotezei. Tinkamai suformuluotoje hipotezėje neturi būti:

• sąvokų, kurių negalima apibrėžti ar patikrinti;

• labai daug apribojimų

• vertinimo sąvokų.

Socialiniai tyrimai, kuriuose nėra suformuluotos hipotezės taip pat galimi.

Hipotezės gali būti:

Aprašomosios, kuriose keliami spėjimai apie ryšių, santykių struktūrą (gali būti kiekybinių charakteristikų, jų tarpusavio ryšių aprašymas; nagrinėjami ryšiai tarp dviejų kintamųjų: vienas priklausomas, kuris kinta, o kitas ar kiti nepriklausomi, kurie aiškina kodėl kinta.

Paaiškinamosios, jos reikalauja tyrimo, kurio metu atskleidžiami priežastiniai – pasekminiai ryšiai.

Po to kai suformuluojamos hipotezės parengiamajame etape paprastai atliekamas:

Empirinio objekto ir teorinio objekto išskyrimas. Empirinis objektas – tai žmonės, kurie yra tos problemos nešėjai. Teorinis objektas – problema. Pvz. Problema -narkotikų naudojimas – teorinis objektas, narkomanai – empirinis objektas. Sociologiniai tyrimai gali būti visuminiai, atrankiniai, monografiniai.Visuminio tyrimo metu tiriami visi problemos nešėjai. Visuminiai tyrimai taikomi retai. Su visuminiais tyrimais susijęs gyventojų surašymas. Nėra problemos – tik renkama statistika. Jie atliekami retai. Atrankiniai tyrimai kuomet tiriama tik dalis problemos nešėjų.

ATRANKINĖS IMTIES PRIEMONĖS

Prieš pasirenkant imties tūrį paprastai atliekamas bandomąjį pilotažinį tyrimą. Tai vienas iš metodologinių apklausos kaip tyrimo metodo reikalavimų, bet kartu ir priemonė imties tūriui nustatyti. Atlikę bandomąjį tyrimą, pavyzdžiui nustatome, kad 70 proc. respondentų pasisako už teiginį, kad „Elito sprendimai ir veikla atspindi jų interesus ir siekimą dominuoti“

Naudojantis imties tūrio atrankos formule:kur n – atvejų skaičius atrankinėje grupėje;

t – koeficientas, surandamas iš Stjudento pasiskirstymo lentelių, kuris parenkamas pagal tai, kokį patikimumą noriu gauti. Daugelio autorių teigimu, moksliniam tyrimui atlikti pakanka 95 proc. patikimumo (p=0,05), t=2;

S – imties vidutinis kvadratinis nuokrypis, nustatomas apytiksliai, remiantis bandomaisiais tyrimais;

– leistinas netikslumas, t.y. skirtumas tarp atrankinės grupės ir generalinės visumos vidurkio, laisvai pasirenkamas, atsižvelgiant į ankstesniųjų tyrimų duomenų tikslumui keliamus reikalavimus:

Kur proc. – bandomojo tyrimo metu nustatytas kokybinis rodiklis. (Pvz. 70 proc.).

ATRANKA

Atrankos sąvoka yra naudojama dviem reikšmėmis:

1. Reiškia būdą, kaip iš generalinės visumos atrenkama dalis, kuri leidžia daryti išvadas apie visumą.

2. Dalis generalinės visumos, kurioje atliekami tyrimai.

Atrankinė visuma – dalis generalinės visumos, kurią ištyrus daroma išvada apie visą visumą.

Su atranka susieta tokia generalinės atrankos visuma kaip reprezentatyvumas – tai atrankinės visumos sugebėjimas atspindėti generalinę visumą.

Dažniausiai reprezentatyvumas vertinamas pagal socialines demografines charakteristikas. Socialinės demografinės charakteristikos imamos vertinti atrankos reprezentatyvumą remiasi:

Lytimi

Amžiumi

Išsimokslinimu

Tautybe

Gyvenamąja vieta.

Generalinę visumą kartais sunku apibrėžti, suvokti. Tai priklauso nuo to, koks yra mūsų empirinis objektas.Generalinės visumos atranka yra problematiška ir kiekvienu atveju sprendžiama konkrečiai. Atrankinei visumai suformuoti reikalingas atrankos pagrindas. Generalinės atrankos pagrindui keliami reikalavimai:

1. Generalinės atrankos pagrindas turi būti pilnas,

2. Generalinės atrankos pagrindas turi atitikti tyrimo uždavinius ir tikslus,

3. Jis turi būti pakankamai lankstus, pritaikyta tyrimui.

ATRANKOS BŪDAI, RŪSYS IR TIPAI

Iškyla klausimas, kaip ištyrus dalį, spręsti apie visumą.

Matematinis-statistinis – juo grindžiama atranka visuose socialiniuose tyrimuose. Jis turi atsakyti į tokius klausimus:

1. kokio dydžio atranka, kokia aibė

2. kaip turi būti atrankami generalines visumos elementai

3. kiek galima pasitikėti atrankos rezultatais.

Atrankų klasifikacijų mokslinėje literatūroje yra daug.

Pirmiausiai visos atrankos yra skirstomos į dvi grupes – Tikimybinės ir netikimybinės atrankos.

Tikimybinės atrankos

1. Paprastas – atsitiktinis. Iš populiacijos sąrašo atsitiktinai parenkamas reikiamas tiriamosios grupės narių skaičius. Pagrindinis šios atrankos principas yra tas, kad pasirinktos grupės savybės turi būti tokios, kaip ir visos populiacijos.

2. Sisteminis arba mechaninis – tai paprasto arba atsitiktinio būdo modifikacija. Čia tiriamieji iš populiacijos sąrašo parenkami ne atsitiktinai, o pagal tam tikrą sistemą. (Iš 80 000 norime suformuoti 400 grupę, tai iš sąrašo imame kas 200 asmenį)

3. Stratifikacinis arba sluoksniuotas – tiriant šiuo būdu populiacija suskirstoma į atskiras grupes pagal tam tikras panašias savybes. Pavyzdžiui, vienoje grupėje gali būti tik moterys, o kitoje tik vyrai. Be abejo populiaciją galima skirstyti atskirai pagal amžių, profesiją, išsilavinimą ir kitas savybes.

Netikimybinės atrankos. Nedidelės apimties tyrimuose tiriamųjų grupės neretai formuojamos ne visiškai laikantis atsitiktinumo principo.

1. Atsitiktinis grupių parinkimo būdas – tyrimui parenkami asmenys, kuriuos lengva rasti (bendramoksliai, bendradarbiai,
studentai, dėstytojai)

2. Kvotinė atranka – atranka suformuojama pagal kvotą, pagal proporcijas iš generalinės visumos: pvz. Lietuvoje gyvena 47 proc. vyrų ir 53 proc. moterų. Atranka 100. Tuomet atrenkame 47 vyrus ir 53 moteris.

Kvotinė atranka nepilnai atstovauja generalinę visumą.

2. Tikslinis grupių formavimas – tyrėjas į formuojamą grupę įtraukia asmenis, kurie yra tipiškiausi tiriamojo požymio atžvilgiu. Kitaip tariant, tyrėjas formuoja grupę, priklausomai nuo savo specifinių tikslų.

3. Sniego gniūžtės metodas – pirmiausia tyrėjas parenka nedaug asmenų, pasižyminčių tam tikromis tyrimą dominančiomis savybėmis. Po to šie asmenys nurodo kitus, turinčius analogiškų savybių.

Populiacijos apibrėžimas – mokslinių tyrimų kontekste žodis populiacija nereiškia visų šalies gyventojų. Technine prasme tai yra visa grupė individų, kurie bus tiriami. Priklausomai nuo tyrimo tikslo, populiacija gali būti apibrėžiama plačiai arba siaurai. Populiacijos apibrėžimas yra tyrėjo reikalas.Klausimyno sudarymo principai. Klausimyno pagrindas yra klausimas. Klausimai suteikia galimybę surinkti duomenis hipotezių patikrinimui. Klausimai gali būti kelių tipų: faktiniai, atviri, uždari klausimai ir t.t. Faktiniai klausimai suteikia informaciją apie respondento socialinę aplinką.Klausimų turinys yra svarbus aspektas sudarant klausimynus. Uždari klausimai, kuomet respondentams pateikiami atsakymų variantai. Uždari klausimai yra paprasti ir juos lengva atsakyti, tačiau jie gali įtakoti tam tikras paklaidas, kadangi respondentai turi pasirinkti atsakymą iš pateiktų variantų. Atviri klausimai – kuomet respondentas pats pateikia atsakymo variantą. Taip pat suteikia tyrėjui galimybę gauti platesnę informaciją apie nagrinėjamą problemą.Filtruojantys klausimai, skirti patikrinti respondento sąžiningumą.

Kontingencijos klausimai – specialus uždarų klausimų atvejis, kuomet tam tikras klausiamas adresuojamas tik tam tikrai respondentų grupei.Klausimų formatas – Vienas iš pagrindinių klausimų formatų yra klausimų skalės (nominalinės, ranginės ir t.t)Apklausos yra labai plačiai paplitę ir jų technika pakankamai atidirbta.Eksperimentas, tai toks tyrimas, kuomet nepriklausomąjį kintamąjį kontroliuoja tyrėjas, o priklausomojo kintamojo poveikis yra stebimas tiesiogiai.Eksperimentas itin tinkamas metodas priežastingumo nustatymui.

Sociologai dažniausiai naudoja eksperimentą tiriant kaip švietimas, paskaita ar papildomas žinojimas pakeitė individų požiūrį.Pretestas- tai toks matavimams, kuomet matuojamas priklausomas kintamasis iki mokomojo filmo parodymo.Po pretesto individai yra padalijami į dvi grupes ir vienai iš jų rodomas filmas, o kitaiEksperimentas apima tokius elementus kaip

1) vyksmas

2) pasekmių į tą vyksmą stebėjimas.

Eksperimentinė situacija yra taip suformuojama, kad nepriklausomąjį kintamąjį kontroliuoja mokslininkas ir tiesiogiai stebi jo poveikį priklausomam kintamajam. Todėl eksperimento metodas ypač tinkamas priežastingumo nustatymo tyrimuose.

Pagrindiniai eksperimento metodo privalumai ir trūkumai

Privalumai:

1) Priežastingumo nustatymo kontrolė

2) Situacijos kontrolė

3) Longitudinis tyrimas – eksperimentas leidžia nustatyti pakitimus per ilgą laiką.

Trūkumai:

1. dirbtinė aplinka

2. eksperimentuotojo įtaka eksperimento rezultatams

3. maža tiriamųjų grupė, nes eksperimentuojant sunku valdyti didesnes grupes

4. socialiniuose moksluose ne visuomet galima sukontroliuoti visus kintamuosius – kartais jie būna numatyti

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2676 žodžiai iš 8896 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.