Sociologijos ivadas paskaitu
5 (100%) 1 vote

Sociologijos ivadas paskaitu

11213141516171

Sociologijos mokslo pradžia 18 a. pabaiga. Svarbiausią įtaką turėjo prancūzų sociologo A.Comte darbai. Jis pirmasis pavadino šį mokslą socialine fizika ir sociologijos mokslui suteikė mokslinės disciplinos statusą. A.Comte kaip ir daugelis kitų to laikmečio mokslininkų, buvo įtakotas pokyčių, vykstančių Europos visuomenėje. Prancūzijos revoliucija įnešė pakankamai daug netvarkos ir chaoso į prancūzų visuomenę. Comte manė, kad tvarką visuomenėje galima atstatyti, jei suvoksime pagrindinius principus kaip veikia visuomenė. A.Comte veikalai svarbūs dar ir tuo, kad jie pagrindė mokslo apie visuomenę idėją. A.Comte manė, kad sociologija gali spręsti tokias problemas, kaip karas, revoliucija, nusikaltimai ir t.t.Vėliau sociologijos kaip akademinės disciplinos susiformavimui įtakingas buvo kitas prancūzų mokslininkas E.Durkheimas (1858-1917). Vienas žymiausių jo veikalų ,,Savižudybė”, kuriame jis analizavo socialinių faktorių įtaką individų elgesiui. Durkheimas demontravo, kad socialinis kontekstas, kuriame gyvena individas, gali paaiškinti savižudybių skaičiaus dažnumą. Jis akcentavo dar ir tokį faktorių, kad savižudybės išaugdavo socialinių pokyčių ir krizių laikotarpiais. Tokias socialines sąlygas jis pavadino anomija. Anomija literatūriškai reiškia normų nebuvimą. Tai situacija kuomet individai visuomenėje nėra tikri dėl visuomenės normų. Žmogžudystę tokiomis sąlygomis, jis pavadino anomine. Daugumos sociologų nuomone, Durkheimo ,,Savižudybė” yra puikus sociologijos mokslo pavyzdys. Statistinė duomenų analizė tapo būdingu sociologijos mokslo bruožu.Max Weber (1864-1920) – vokiečių sociologas. Taip pat analizavo pokyčius, vykstančius Europos visuomenėse. Esminis pokytis, anot Max Weber buvo racionalumo žmonių elgesyje išaugimas. Racionalumas yra žmonių veikimo forma, kuomet tikslai pasiekiami pačiu efektyviausiu būdu. Žmogus pasirenka tą elgesio modelį, kuris jam greičiausiai ir lengviausiai leidžia pasiekti pasirinktą tikslą. Pats svarbiausias racionalumo simbolis, anot Max Weber yra biurokratija.Karlas Marksas (1818-1883). Vokiečių kilmės socialfilosofas ir socialinių procesų analitikas, užima visiškai kitokią vietą sociologijos istorijoje nei Max Weber ar Emilis Durkheimas. Jis nebuvo sociologu ir neketino juo būti, tačiau daugelis jo idėjų buvo labai reikšmingos pasaulio istorijos vystymosi ir įtakojo sociologijos mokslo plėtotei.Analizuodamas savo laikmečio Europos visuomenę, kuriose jis išskyrė dvi pagrindines klases – proletariatą (tie kurie parduoda savo darbą gamybos priemonių savininkams)ir kapitalistus (gamybos priemonių savininkai). Gamybos priemonių savininkai anot K.Markso kontroliuoja gamyklas, mašinas ir įrangą. Vienintelis galimas santykis tarp kapitalistų ir proletariato yra konfliktas. Konfliktas tarp tų, kurie dominuoja ekonominiu atžvilgiu. K.Markso veikalai įtakojo konflikto sociologijos atsiradimą ir vystymąsi.Sociologinės teorijos. Teorija yra idėjų rinkinys, kuris paaiškina platų socialinių reikškinių spektrą ir socialinių reiškinių įvairovę. Kiekviena sociologinė teorija išskiria tuos aspektus, kurie jos nuomone yra patys reikšmingiausi visuomenės socialiniame gyvenime. Mikrosociologinės teorijos. Simbolinės sąveikos – analizuoja sąveikas tarp individų simboliniu lygiu. Simboliai – tai žodžiai, gestai ir objektai, kurių pagalba komunikuoja individai. Anot simbolinės sąveikos teoretikų, žodžiai yra patys svarbiausi simboliai. Bet kurioje visuomenėje individai turi bendrą simbolių supratimą (Ugnis). Vienas žodis perduoda informaciją apie vykstantį socialinį reiškinį.Pasakyti ar parašyti žodžiai, taip pat kaip ir veido ir kūno gestai yra svarbūs simboliai. Žmonės yra apdovanoti išskirtiniu, ir galbūt unikaliu sugebėjimu naudoti žodžius (7 m.vaiko kalba susideda iš ~8000 žodžių). Pirmieji žodžiai, kuriuos išmoksta vaikas, atspindi konkrečius objektus mama, tėtė, katė, burna ir t.t. Pirmuosius vertinimus arba simbolius vaikai dažniausiai išmoksta iš šeimos narių, kurie yra vadinami reikšmingais kitais. Vėliau reikšmingais kitais tampa, draugai, bendraamžiai, bendramoksliai, partneriai, sutuoktiniai, bendradarbiai, religiniai ir politiniai lyderiai ir t.t.Mokydamiesi kalbinių objektų, vaikai išmoksta save vertinti, taip kaip jie išmoksta vertinti kitus objektus.Socialinių mainų teorija. Šios teorijos autoriai daugiausia domisi individų tarpusavio sąveika (arba grupių tarpusavio sąveika). Socialinių mainų teorijos atstovai pabrėžia žmonių elgesio motyvus: kainą ir atlygį. Kiekviena žmogiškoji veikla turi tam tikrą kainą ir už jos atlikimą, turi būti atlyginimas.Socialinių mainų teorijos principas, kad žmonės stengiasi elgtis taip, kad jiems būtų atlyginta. Apdovanojimu gali būti laikoma viskas, kas yra vertinga abiems individams. Reciprocity – socialiai priimta idėja, kad už paslaugą taip pat turi būti atlyginta. Struktūrinis funkcionalizmas – dažnai vadinamas funkcine teorija arba funcionalizmu, pabrėžia, kad kiekvienas veiklos modelis (arba bet kokia struktūra) turi visuomenei teigiamą arba neigiamą įtaką. Dvi pagrindinės struktūrinės – funkcinės teorijos sąvokos yra struktūra ir funkcija. Socialinė struktūra yra socialinių sąveikų ir socialinių santykių modelis. Struktūrinis
funkcionalizmas domisi, kokias funkcijas atlieka atitinkamos struktūros visuomenėje, koks jų tikslas.Vienas žymiausių funkcionalizmo atstovų yra T.Parsons, jis teigė, kad visuomenėje tvarka galima tuomet, kai dauguma jos narių prisilaiko vienodų normų. Jis siūlė, kad kiekviena visuoemenė ar grupė suformuluotų savo kultūrinius dėsningumus, kurie garantuotų bent jau minimalią tvarką (jei to nebus, kils socialinė betvarkė ir konliktai). Socialinės tvarkos perspektyva dar liečia ir tokias sistemos dalis, kurios tarpusavyje nesiderina, ir tas, kurios tą sistemą ardo. Visa tai vadinama – disfunkcija.1937 m. T.Parsons paskelbė veikalą “Socialinės veiklos struktūra”, kurio tikslas buvo sukurti visuomenės modelį, kuris paapškintų visuomenės struktūrą ir individualios veiklos modelius joje. Jis siekė paaiškinti socialinių institucijų kilmę, jų tęstinio rgzistavimo priežastis. Anot T.Parsons, visuomenė, norinti egzistuoti, turi išspręsti keturias pagrindines problemas:adaptacija prie aplinkos, užtikrinti sprendimų priėmomo procesą, integruoti įvairias visuomenės institucijas ir išspręsti psichologines visuomenės narių problemas. Jis parengė ir suformulavo AGIL principą:

Adaptacija visuomenė turi užtikrinti minimalią jos narių egzistenciją. Visuomenė, kuri negali išmaitinti ir aprengti savo visuomenės narių yra pasmerkta žlugti.Už šios problemos sprendimą yra atsakingos ekooonominės institucijos.

Tikslų siekimas kiekviena visuomenė turi turėti priemones, kurių pagal

(Goal attainment) ba ji organizuoja savo veiklą. Už sprendimų priėmimą yra atsakingos politinės institucijos.

Integracija visuomenėje atsiranda įvairios subsistemos, kurios kyla iš specifinių visuomenės poreikių ir sukuria savo vertybių skalę. Tačiau nėra garantijos, kad įvairios visuomenės dalys harmoningai egzistuos tarpusavyje. Už integraciją yra atsakingos kultūrinės ir kt. institucijos.

Latentinė šeimos, draugų, bendradarbių ir kt. įtaka.

Informacijos rinkimo metodai:

Metodas – būdas, kuriuo renkama socialinė informacija.

Apklausos (anketavimas ir interviu)

Stebėjimo metodas

Socialinis eksperimentas

Dokumentų analizės metodas

Testavimas

Kontento analizė

Sociometrinė apklausa

Socialinio tyrimo procesas, jo struktūriniai elementai ir etapai.Socialinis tyrimas turi savo specifiką, logiką ir struktūrinius elementus. Socialinio tyrimo procese išskiriami du lygiai: empirinis ir teorinis. Sociologiniai tyrimai gali būti teoriniai ir taikomieji. Taikomieji tyrimai prasideda vėliau, nei teoriškai orientuoti. Taikomųjų tyrimų pradžia siejama su XIX a.pab. – XX a. pradžia. Taikomieji tyrimai siejami su E.Diurkheimo vardu, kuris teigė, kad “ prasmę socialiniai mokslai turi tuomet, kai jie siejami su praktika“.Pirmasis taikomųjų tyrimų etapas tęsėsi iki ~1920 m. Platesnis taikomųjų tyrimų naudojimas socialiniuose moksluose siejamas su Čikagos mokyklos pradžia. Teorines žinias pradėta taikyti praktikoje. Šis etapas, mokyklos atstovų darbai susieti su tikslių, subtilių metodų sukūrimu. Daug dėmesio skiriama kaip surinkti informaciją, analizuoti kiek ji tiksli. Trečiasis etapas siejamas su pokario metais~1950. Tai tampresnio ryšio tarp teorijos ir empirikos etapas.

Struktūriniai socialinio tyrimo komponentai:

1. parengiamasis etapas, kuris yra daugiau teorinis (teorinių teiginių pervedimas į empirinius rodiklius)

2. faktų rinkimas

3. pirminės socialinės informacijos apdorojimas

4. informacijos interpretavimas ir publikavimas.

Parengiamasis etapas prasideda tyrimo sumanymu ir tyrimo problemos suformulavimu. Problemos formuluojamos.

Tyrimas prasideda nuo probleminės situacijos suvokimo, t.y. žinojimo apie žmonių poreikius ir nežinojimo kaip juos patenkinti. Nuo problemos sudėtingumo priklauso tyrimo lygis. Tyrimas gali būti orientuotas į naujų žinių gavimą (teorinis) arba į praktiką (taikomasis). Taikomasis tyrimas orientuotas į naujų būdų kaip tą problemą išspręsti, atskleidimą.

Objektas – socialinis gyvenimas.Metodas – mokslinis.

Uždavinių formulavimas – suformuluota tyrimo problema konkretizuojama. Sąvokų interpretacija – svarbus parengiamojo etapo komponentas. Mokslas – pastovus sąvokų tikslinimas. Sąvokų interpretacija – tai teorinis sąvokų patikslinimas, pagilinimas. Pradedant kiekvieną tyrimą, priimamas apibrėžimas, kuris yra pripažintas moksle.Sąvokų operacionalizacija – empirinių indikatorių suradimas, kurie atspindi šią problemą. Empiriniai indikatoriai – tokie reiškiniai gyvenime, kurie charakterizuoja, apibrėžia šią sąvoką.Atlikus sąvokų operacionalizaciją, sekantis etapas – išankstinis objekto aprašymas. Parengiamajame etape vyksta mintinis aprašymas to objekto, kuris bus tiriamas. Išankstinis aprašymas susietas su įvairių veiksnių, ryšių išskyrimu. Pirmiausia išskiriami bendriausi veiksniai, įtakojantys tyrimo objektą. Toliau išskiriami pagrindiniai bei šalutiniai veiksniai, taip pat tiesioginiai ir netiesioginiai. Gali būti išskiriami subjektyvūs, bei objektyvūs.Hipotezių iškėlimas ir jų formulavimas. Hipotezė – tai spėjami, numanomi ryšiai, santykiai, priklausomybės tarp įvairių socialinių reiškinių ir faktų. Hipotezėse paprastai formuluojamos kiekviename tyrime. Hipotezės daro tyrimą gilesniu. Yra įvairių nuomonių, kokia hipotezė yra gera. Gera hipoteze
kuri patvirtinama netampa amžina hipoteze.

Metodiniai nurodymai „gerai“ hipotezei. Tinkamai suformuluotoje hipotezėje neturi būti:

• sąvokų, kurių negalima apibrėžti ar patikrinti;

• labai daug apribojimų

• vertinimo sąvokų.

Socialiniai tyrimai, kuriuose nėra suformuluotos hipotezės taip pat galimi.

Hipotezės gali būti:

Aprašomosios, kuriose keliami spėjimai apie ryšių, santykių struktūrą (gali būti kiekybinių charakteristikų, jų tarpusavio ryšių aprašymas; nagrinėjami ryšiai tarp dviejų kintamųjų: vienas priklausomas, kuris kinta, o kitas ar kiti nepriklausomi, kurie aiškina kodėl kinta.

Paaiškinamosios, jos reikalauja tyrimo, kurio metu atskleidžiami priežastiniai – pasekminiai ryšiai.

Po to kai suformuluojamos hipotezės parengiamajame etape paprastai atliekamas:

Empirinio objekto ir teorinio objekto išskyrimas. Empirinis objektas – tai žmonės, kurie yra tos problemos nešėjai. Teorinis objektas – problema. Pvz. Problema -narkotikų naudojimas – teorinis objektas, narkomanai – empirinis objektas. Sociologiniai tyrimai gali būti visuminiai, atrankiniai, monografiniai.Visuminio tyrimo metu tiriami visi problemos nešėjai. Visuminiai tyrimai taikomi retai. Su visuminiais tyrimais susijęs gyventojų surašymas. Nėra problemos – tik renkama statistika. Jie atliekami retai. Atrankiniai tyrimai kuomet tiriama tik dalis problemos nešėjų.

ATRANKINĖS IMTIES PRIEMONĖS

Prieš pasirenkant imties tūrį paprastai atliekamas bandomąjį pilotažinį tyrimą. Tai vienas iš metodologinių apklausos kaip tyrimo metodo reikalavimų, bet kartu ir priemonė imties tūriui nustatyti. Atlikę bandomąjį tyrimą, pavyzdžiui nustatome, kad 70 proc. respondentų pasisako už teiginį, kad „Elito sprendimai ir veikla atspindi jų interesus ir siekimą dominuoti“

Naudojantis imties tūrio atrankos formule:kur n – atvejų skaičius atrankinėje grupėje;

t – koeficientas, surandamas iš Stjudento pasiskirstymo lentelių, kuris parenkamas pagal tai, kokį patikimumą noriu gauti. Daugelio autorių teigimu, moksliniam tyrimui atlikti pakanka 95 proc. patikimumo (p=0,05), t=2;

S – imties vidutinis kvadratinis nuokrypis, nustatomas apytiksliai, remiantis bandomaisiais tyrimais;

– leistinas netikslumas, t.y. skirtumas tarp atrankinės grupės ir generalinės visumos vidurkio, laisvai pasirenkamas, atsižvelgiant į ankstesniųjų tyrimų duomenų tikslumui keliamus reikalavimus:

Kur proc. – bandomojo tyrimo metu nustatytas kokybinis rodiklis. (Pvz. 70 proc.).

ATRANKA

Atrankos sąvoka yra naudojama dviem reikšmėmis:

1. Reiškia būdą, kaip iš generalinės visumos atrenkama dalis, kuri leidžia daryti išvadas apie visumą.

2. Dalis generalinės visumos, kurioje atliekami tyrimai.

Atrankinė visuma – dalis generalinės visumos, kurią ištyrus daroma išvada apie visą visumą.

Su atranka susieta tokia generalinės atrankos visuma kaip reprezentatyvumas – tai atrankinės visumos sugebėjimas atspindėti generalinę visumą.

Dažniausiai reprezentatyvumas vertinamas pagal socialines demografines charakteristikas. Socialinės demografinės charakteristikos imamos vertinti atrankos reprezentatyvumą remiasi:

Lytimi

Amžiumi

Išsimokslinimu

Tautybe

Gyvenamąja vieta.

Generalinę visumą kartais sunku apibrėžti, suvokti. Tai priklauso nuo to, koks yra mūsų empirinis objektas.Generalinės visumos atranka yra problematiška ir kiekvienu atveju sprendžiama konkrečiai. Atrankinei visumai suformuoti reikalingas atrankos pagrindas. Generalinės atrankos pagrindui keliami reikalavimai:

1. Generalinės atrankos pagrindas turi būti pilnas,

2. Generalinės atrankos pagrindas turi atitikti tyrimo uždavinius ir tikslus,

3. Jis turi būti pakankamai lankstus, pritaikyta tyrimui.

ATRANKOS BŪDAI, RŪSYS IR TIPAI

Iškyla klausimas, kaip ištyrus dalį, spręsti apie visumą.

Matematinis-statistinis – juo grindžiama atranka visuose socialiniuose tyrimuose. Jis turi atsakyti į tokius klausimus:

1. kokio dydžio atranka, kokia aibė

2. kaip turi būti atrankami generalines visumos elementai

3. kiek galima pasitikėti atrankos rezultatais.

Atrankų klasifikacijų mokslinėje literatūroje yra daug.

Pirmiausiai visos atrankos yra skirstomos į dvi grupes – Tikimybinės ir netikimybinės atrankos.

Tikimybinės atrankos

1. Paprastas – atsitiktinis. Iš populiacijos sąrašo atsitiktinai parenkamas reikiamas tiriamosios grupės narių skaičius. Pagrindinis šios atrankos principas yra tas, kad pasirinktos grupės savybės turi būti tokios, kaip ir visos populiacijos.

2. Sisteminis arba mechaninis – tai paprasto arba atsitiktinio būdo modifikacija. Čia tiriamieji iš populiacijos sąrašo parenkami ne atsitiktinai, o pagal tam tikrą sistemą. (Iš 80 000 norime suformuoti 400 grupę, tai iš sąrašo imame kas 200 asmenį)

3. Stratifikacinis arba sluoksniuotas – tiriant šiuo būdu populiacija suskirstoma į atskiras grupes pagal tam tikras panašias savybes. Pavyzdžiui, vienoje grupėje gali būti tik moterys, o kitoje tik vyrai. Be abejo populiaciją galima skirstyti atskirai pagal amžių, profesiją, išsilavinimą ir kitas savybes.

Netikimybinės atrankos. Nedidelės apimties tyrimuose tiriamųjų grupės neretai formuojamos ne visiškai laikantis atsitiktinumo principo.

1. Atsitiktinis grupių parinkimo būdas – tyrimui parenkami asmenys, kuriuos lengva rasti (bendramoksliai, bendradarbiai,
studentai, dėstytojai)

2. Kvotinė atranka – atranka suformuojama pagal kvotą, pagal proporcijas iš generalinės visumos: pvz. Lietuvoje gyvena 47 proc. vyrų ir 53 proc. moterų. Atranka 100. Tuomet atrenkame 47 vyrus ir 53 moteris.

Kvotinė atranka nepilnai atstovauja generalinę visumą.

2. Tikslinis grupių formavimas – tyrėjas į formuojamą grupę įtraukia asmenis, kurie yra tipiškiausi tiriamojo požymio atžvilgiu. Kitaip tariant, tyrėjas formuoja grupę, priklausomai nuo savo specifinių tikslų.

3. Sniego gniūžtės metodas – pirmiausia tyrėjas parenka nedaug asmenų, pasižyminčių tam tikromis tyrimą dominančiomis savybėmis. Po to šie asmenys nurodo kitus, turinčius analogiškų savybių.

Populiacijos apibrėžimas – mokslinių tyrimų kontekste žodis populiacija nereiškia visų šalies gyventojų. Technine prasme tai yra visa grupė individų, kurie bus tiriami. Priklausomai nuo tyrimo tikslo, populiacija gali būti apibrėžiama plačiai arba siaurai. Populiacijos apibrėžimas yra tyrėjo reikalas.Klausimyno sudarymo principai. Klausimyno pagrindas yra klausimas. Klausimai suteikia galimybę surinkti duomenis hipotezių patikrinimui. Klausimai gali būti kelių tipų: faktiniai, atviri, uždari klausimai ir t.t. Faktiniai klausimai suteikia informaciją apie respondento socialinę aplinką.Klausimų turinys yra svarbus aspektas sudarant klausimynus. Uždari klausimai, kuomet respondentams pateikiami atsakymų variantai. Uždari klausimai yra paprasti ir juos lengva atsakyti, tačiau jie gali įtakoti tam tikras paklaidas, kadangi respondentai turi pasirinkti atsakymą iš pateiktų variantų. Atviri klausimai – kuomet respondentas pats pateikia atsakymo variantą. Taip pat suteikia tyrėjui galimybę gauti platesnę informaciją apie nagrinėjamą problemą.Filtruojantys klausimai, skirti patikrinti respondento sąžiningumą.

Kontingencijos klausimai – specialus uždarų klausimų atvejis, kuomet tam tikras klausiamas adresuojamas tik tam tikrai respondentų grupei.Klausimų formatas – Vienas iš pagrindinių klausimų formatų yra klausimų skalės (nominalinės, ranginės ir t.t)Apklausos yra labai plačiai paplitę ir jų technika pakankamai atidirbta.Eksperimentas, tai toks tyrimas, kuomet nepriklausomąjį kintamąjį kontroliuoja tyrėjas, o priklausomojo kintamojo poveikis yra stebimas tiesiogiai.Eksperimentas itin tinkamas metodas priežastingumo nustatymui.

Sociologai dažniausiai naudoja eksperimentą tiriant kaip švietimas, paskaita ar papildomas žinojimas pakeitė individų požiūrį.Pretestas- tai toks matavimams, kuomet matuojamas priklausomas kintamasis iki mokomojo filmo parodymo.Po pretesto individai yra padalijami į dvi grupes ir vienai iš jų rodomas filmas, o kitaiEksperimentas apima tokius elementus kaip

1) vyksmas

2) pasekmių į tą vyksmą stebėjimas.

Eksperimentinė situacija yra taip suformuojama, kad nepriklausomąjį kintamąjį kontroliuoja mokslininkas ir tiesiogiai stebi jo poveikį priklausomam kintamajam. Todėl eksperimento metodas ypač tinkamas priežastingumo nustatymo tyrimuose.

Pagrindiniai eksperimento metodo privalumai ir trūkumai

Privalumai:

1) Priežastingumo nustatymo kontrolė

2) Situacijos kontrolė

3) Longitudinis tyrimas – eksperimentas leidžia nustatyti pakitimus per ilgą laiką.

Trūkumai:

1. dirbtinė aplinka

2. eksperimentuotojo įtaka eksperimento rezultatams

3. maža tiriamųjų grupė, nes eksperimentuojant sunku valdyti didesnes grupes

4. socialiniuose moksluose ne visuomet galima sukontroliuoti visus kintamuosius – kartais jie būna numatyti

Lauko eksperimentas ir laboratorinis eksperimentas – dažnai sociologai atlieka eksperimentus specialiai tam įrengtose laboratorijose su dvipusiais veidrodžiais, audio ir video aparatūra. Tipišku laboratorinio eksperimento atveju subjektai yra prašomi atlikti tam tikrą veiksmą ar užduotį.Laboratorinis eksperimentas yra naudingas ta prasme, kad leidžia tyrėjui kontroliuoti priklausomąjį kintamąjį. Laboratorinis eksperimentas – padeda išvengti atsitiktinių veiksnių įtakos, todėl eksperimentinė situacija yra lengviau valdoma.Galima geriau kontroliuoti tiriamuosius, įvairias jų charakteristikas, tiksliau parinkti eksperimentines ir kontrolines grupes.

Tačiau laboratoriniai eksperimentai dažnai peikiami, kaip sukuriantys dirbtinę aplinką, esantys nenatūralūs.Prie eksperimento trūkumų taip pat priskiriami tokie, kaip eksperimentatoriaus įtaka eksperimento rezultatams. Įtaka gali būti ir visai nesąmoninga (mimika, balso tonas, elgesys ir pan.)Taip pat maža tiriamoji grupė, nes didelėje grupėje eksperimentatoriui yra sunku kontroliuoti visus kintamuosius.

Simboliai

X – nepriklausomi kintamieji

O1 stebimo objekto (arba priklausomų kintamųjų įvertinimas prieš eksperimentą

O2 stebimo objekto įvertinimas po tyrimo

R rodo, kad tiriamųjų grupės sudarytos, remiantis tikimybiniais grupių atrinkimo principais

Klasikinis eksperimentas

Eksperimentinė grupė R O1 X O2

Kontrolinė grupė R O3 O4

Sudaromos dvi grupės, kurios tiriamojo požymio atžvilgiu yra vienodos. Jos sukuriamos remiantis tikimybių principais, laikantis atsitiktinumo kriterijų.

Kai yra eksperimentinė ir kontrolinė grupė, tiriamasis poveikis kontrolinei grupei netaikomas, o tai leidžia įvertinti poveikio priemonių efektyvumą.

Sudarant tiriamųjų grupes labai sunku yra
kad grupės visiškai sutaptų. Taigi, svarbu, kad būtų laikomasi tokių principų:

1. Tiriamųjų skaičius grupėse turi būti kuo vienodesnis

2. Tiriamųjų grupių amžius, lytis, pasirengimo lygis ir t.t turi būti vienodas, ir skirtumai statistiškai nepatikimas

3. Tyrimo duomenys pirminio testavimo metu turi būti praktiškai vienodi.

(Pavyzdžiui tiriame moksleivius, imamos dvi kuo panašesnės mokyklos)

Subjektai į grupes gali būti atrenkami trimis būdais

1. Atrenkant atsitiktinai, kuomet sudaromas eksperimente galinčių dalyvauti asmenų sąrašas, iš kurio atsitiktinai parenkami asmenys į eksperimentinę ir kontrolinę grupes.

2. Derinant parenkamų asmenų savybes (šiuo atveju stengiamasi tiksliai parinkti tiriamųjų asmenų poras, o po to atsitiktinai parinkti vieną iš poros į kontrolinę, o kitą į eksperimentinę grupes.

Stebėjimo metodas

Stebėjimas – kryptingas, betarpiškas, vizualus socialinių reiškinių, procesų, vyksmų, situacijų suvokimas.

Reikia skirti – paprastą stebėjimą

mokslinį stebėjimą kaip pažinimo metodą

Mokslinis stebėjimas – tai toks stebėjimas, kuris nukreiptas:

1. aiškiam tikslui (tikslingas stebėjimas)

2. iš anksto numatyta, suplanuota stebėjimo struktūra – planingas stebėjimas

3. stebėjimo duomenys yra fiksuojami, registruojami

4. informacija, gauta stebėjimo pagalba gali būti kontroliuojama, tikrinama, įvertinamas jos patikimumas.

Stebėjimo metodas plačiai naudojamas ne tik socialiniuose moksluose. Jis atėjęs iš tiksliųjų mokslų. Tai pradinis taškas bet kokiame tyrime.

Stebėjimo uždaviniai –

1. Ką stebėti?

2. Kaip stebėti?

3. Kaip registruoti stebėjimo duomenis?

Pirmiausiai stebima bendra socialinė situacija, stebėjimas panaudojamas pradiniame socialinio tyrimo etape. Stebima bendra socialinė situacija, veiklos rūšys, taisyklės, normos (kiek jos oficialiai priimtos, kiek ne)Stebint individus socialinėse situacijose labai dažnai kreipiamas dėmesys į veiklos turinį, išorinius pasireiškimo rodiklius, per veiklą išryškėjusias savybes.Gali būti stebima veiklos struktūra- kaip ji atrodo iš šalies. Taip pat analizuojamas veiklos dažnumas, pastovumas, reguliarumas.Stebėjimo tikslas – pažinti, sukurti bendrą tiriamo objekto vaizdą ir tuo pačiu turėti pagrindą suformuoti hipotezes.

Stebėjimo rūšių yra įvairių:

1. Dalyvaujantis stebėjimas – priklausomai kaip dalyvaujama stebėjime, gali būti tokie įsijungimo į stebėjimą etapai:

a) toks dalyvavimas stebėjime kuomet stebimojo asmenybė nėra visiems žinoma. Jis toks pats grupės dalyvis kaip ir visi kiti.

b) Dalyvis – stebėtojas – grupės nariai žino, kad vienas iš narių yra stebėtojas, jie žino tyrimo tikslus bei uždavinius.

2. Nedalyvaujantis stebėjimas

Priklausomai nuo stebėjimo formalizavimo laipsnio skiriama. Struktūruotas stebėjimas – kuomet turime griežtą planą. Struktūruoto stebėjimo atveju naudojamas tyrimo planas, detaliai parengtas iš anksto. Stebimi iš anksto numatyti dalykai (pavyzdžiui televizijų reitingai ir t.t.)

Lindermann teigė, kad stebėjimas tai toks procesas kai stebėtojas dalyvauja sociologinėse situacijose su mokslinio stebėjimo tikslu.Vaitas tyrė italų emigrantų gyvenimą JAV tuo tikslu apsigyveno jų šeimose.Lenkų sociologai tyrė darbininkų vertybines orientacijas, įsidarbino gamykloje bendravo su darbininkais.Nestruktūruotas stebėjimas – kuomet neturime griežto plano, tačiau stebima bendra socialinė situacija. Stengiamasi kuo plačiau apimti stebimą situaciją.Pagal stebėjimo sąlygas skiriamiLauko stebėjimas (eksperimentas)Laboratorinis eksperimentas

Dalyvaujančio stebėjimo privalumai

1. Bet kokio reiškinio suvokimas iš vidaus (esminės, giluminės, subtilios reiškinio pusės)

2. Leidžia sužinoti slaptų, nematomų savybių apie tam tikrą aplinką

3. Stebima tiesiogiai

Dalyvaujančio stebėjimo trūkumai

1. tyrinėtojas gali prarasti sugebėjimą objektyviai įvertinti situaciją (per daug įsijausti į situaciją)

2. iškyla eilė etinių problemų (ar etiška slepiantis stebėti grupės narius)

3. sunku surasti žmogų, kurie imtųsi šio atsakingo darbo.

4. Klaidos vertinant (kontrasto klaida)

Jei stebima iš šalies ir respondentai to nežino, labai svarbu būti nematomu stebėtoju, kad stebėtojas neįtakotų veiklos.Stebėjimo duomenų interpretacija – bet kuriuos duomenis reikia atitinkamai susisteminti, sutvarkyti.

Stebėjimo metodui yra keliami tokie reikalavimai:

1. stebėjimas turi turėti konkretų tikslą

2. stebimų požymių skaičius turėtų būti minimalus

3. aiškūs vertinimo kriterijai

Stebėjimo procedūros metodologija

1. nusakomas, formuluojamas tiriamas uždavinys

2. formuluojama reiškinio hipotezė

3. patikrinamas vienas kuris nors konkretus atvejis ir žiūrima ar jis atitinka iškeltą hipotezę

4. jeigu hipotezė neatitinka stebimų faktų ji yra keičiama. Hipotezės ir faktų sutapimas galimas tik ištyrus keletą faktų.

Socializacija

Socializacija – yra procesas, kurio metu individas išmoksta socialiai priimtų elgesio normų. Socializacijos metu perduodamos normos ir vertybės.Socializacija yra palaikoma tų, kurie jau yra socialinės sistemos nariais.Socializacija prasideda individo gimimo metu ir trunka visą gyvenimą. Dauguma mokslininkų ypač akcentuoja lyčių vaidmenų socializaciją vaikystėje. Vaikas, mokydamasis kalbėti,
galvoti, jausti, perima jo aplinkai būdingus kultūrinius požiūrius ir vertybes – jie tampa jo paties nuomone, vertybėmis bei nuostatomis. Žmonės perima ir lūkesčius jų elgesio atžvilgiu. Šio „perėmimo“ proceso – socializacijos – metu mes mokomės „tinkamo“ elgesio, atitinkančio mūsų vaidmenis. Visuomenės nuomonė lemia mūsų elgesį.Socializacija vaikystėje vyksta dviem būdais: slopinant ir dalyvaujant

Visuomenėje egzistuoja daugybė standartinių elgesio tipų, kuriuos išreiškia socialiniai vaidmenys. Jau nuo pat vaikystės toje pačioje visuomenėje skirtingai traktuojami vyriškos ir moteriškos lyties individai. Tai pirmiausiai pasireiškia per žaislus, rūbus ir t.t. socializacija vyksta per daugybę įvairių procesų, tokių kaip vaidmenų socializacija, šeima, motinystė, darbo rinka, įvairios organizacijos, žiniasklaida, politika ir kt.

Pirminė ir antrinė socializacija. Socializacijos procesą galima suskirstyti į pirminę ir antrinę socializaciją. Pirminė socializacija paprastai būna svarbiausia individui ir visa antrinės socializacijos struktūra turi būti panaši į pirminę socializaciją. Pirminė socializacija skatina vaiko sąmonę vis labiau abstrahuotis nuo konkrečių kitų vaidmenų ir požiūrių apskritai.

Kiekvienas individas gimsta objektyvioje socialinėje struktūroje, ir jis čia susiduria su reikšmingais kitais, atsakingais už jo socializavimąsi. Šie reikšmingi kiti yra jam primesti. Jų pateikiami jo situacijos apibrėžimai jam tampa objektyvia tikrove. Tad jis atsiduria ne tik objektyvioje socialinėje struktūroje, bet ir objektyviame socialiniame pasaulyje. Reikšmingi kiti, kurie tarpininkauja tarp jo ir šito pasaulio, keičia šį pasaulį jį perduodami. Jie atrenka tam tikrus jo aspektus pagal jų pačių užimamą padėtį socialinėje struktūroje, taip pat pagal individualius, biografiškai nulemtus jiems būdingus bruožus. Socialinis pasaulis “filtruojamas” individui per šią dvigubą atranką. Vaikas iš žemesniosios klasės ne tik perima šios klasės požiūrį į socialinį pasaulį, jis perima jį per savo tėvų (ar kitų individų, atsakingų už jo pirminę socializaciją) individualių šio pasaulio suvokimo ypatumų prizmę.

Socializacija ir kultūra. Kultūra yra individo lyties vaidmenų formavimosi pagrindas. Kultūra yra apibrėžiama kaip “realybės apibrėžimų rinkinys, kurio laikosi tam tikra žmonių grupė ir kurie dalijasi bendra patirtimi “(Kluckhohn, 1962: 52). Kultūra yra tarsi modelis koks turi būti atitinkamas individo (visuomenės narių) elgesys ir įsitikinimai.

Kultūra nurodo koks turi būti socialinis elgesys. Kultūra taip pat nusako kaip individai konkrečioje kultūroje turi elgtis, kaip mąstyti, kokie gali būti ir ko gali tikėtis iš kitų visuomenės narių. Kultūros sąvoka daug paaiškina apie žmonių gyvenimo būdo įvairoves žmonių visuomenėse. Kultūrinės normos yra labai įvairios skirtingose visuomenėse, tarp skirtingų visuomenės grupių bei priklauso nuo konkrečių istorinių sąlygų. Antropologinės studijos atskleidžia didžiulę žmogiškųjų santykių įvairovę, todėl, kad žmonių kūrybiškumas ir kultūrinės adaptacijos prie įvairių sąlygų sukuria turtingą ir kompleksinę mozaiką apie žmonių gyvenimo galimybes.

Socializacijos veiksniai. Socialinis pasaulis, kuriame auga vaikas, beveik visose srityse diferencijuotas lyties atžvilgiu. Lytis yra vienas svarbiausių žmogaus skiriamųjų bruožų, jo tapatumo ir patyrimo pagrindas. Vyro ir moters skirtumai – sudėtingas reiškinys, apimantis ne tik anatomines, fiziologines, bet ir asmenybės, elgesio skirtybes. Iš vyrų tikimasi vienų, iš moterų – visai kitų dalykų: pavyzdžiui, tradiciškai priimta, kad vyrai turi būti savarankiški, nepriklausomi, veiklūs, racionalūs, ambicingi, siekiantys karjeros, o moterys – pasyvios, priklausomos, emocionalios, besirūpinančios vaikais ir namų ruoša. Įvairūs veiksniai – kalba, šeima, mokykla, bendraamžių grupės, žiniasklaida – jau nuo kūdikystės formuoja žmoguje lyčių skirtybių suvokimą.

Socializacija ir mokykla. Remiantis vaikystės žaidimų studijomis, socializacija vyksta ne tik šeimoje, bet taip pat ir kitų socialinių institucijų pagalba. Mokslininkai tradiciškai laiko šeimą pirminiu socialinių vertybių ir identiteto įgijimo šaltiniu, tačiau draugai, mokytojai, žiniasklaida taip pat yra labai svarbūs socializacijos proceso veiksniai. Mokykla yra itin reikšmingas socializacijos proceso veiksnys. Mokykloje mokytojų lūkesčiai, santykiai tarp draugų skatina mergaites ir berniukus mokytis įgūdžių ir elgtis atitinkamai pagal jų lytį, net jei šeimoje vaikai nėra mokomi stereotipinių lyčių vaidmenų. Sugebėjimai ir savasties sąvoka, kurias berniukai ir mergaitės išmoksta mokykloje formuoja ir jų tolesnę patirtį už mokyklos ribų.

Be abejo, paauglystėje bei jaunystėje svarbiais socializacijos veiksniais tampa bendraamžiai. Atsižvelgiant į juos renkamasi drabužius, kalbos manierą, interesus. Tėvai paprastai pripažįsta bendraamžių įtaką ir todėl skatina savo vaikus rinktis „tinkamus“ draugus. Nuo mažų dienų lyčių socializacijai didelę įtaką daro ir žiniasklaida – pavyzdžiui, televizijoje vaikai dažniausiai mato stereotipiškus vyrų ir moterų charakterius bei elgesio būdus.

Socializacija kaip socialinė
Peter Berger (1963) aprašo socialinę kontrolę koncentrinių apskritimų seriją. Centre yra individas, kurį supa įvairūs socialinės kontrolės lygmenys, pradedant išmoktais vaidmenimis, draugų įtaka iki tokių kaip smurtas, fizinės bausmės ir įkalinimas.Šia prasme socializacija yra kaip galinga sistema. Lyčių vaidmenų išmokimo atveju, socialinė kontrolė yra vykdoma per spaudimą elgtis atitinkamai pagal savo lyčiai priklausančias normas.Religijos institucijų vykdoma socialinė kontrolė yra labai stipri. Anot A.Richardson, religijos normos individų yra išmokstamos ankstyvoje vaikystėje yra labai svarbi individo socializacijos dalis, inkorporuojama į individo identitetą bei pasaulio suvokimą. Vakarų sociologų atlikti tyrimai leidžia teigti, kad giliau tikintys žmonės labiau nei netikintys, palaiko tradicinius lyčių vaidmenis. Keletas XIX a. pabaigos – XX a. pradžios teorijų išdėstė teiginį, kad individo prigimtį nulemia visuomenės patyrimas.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 4586 žodžiai iš 8896 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.