Sociologijos konspektai
5 (100%) 1 vote

Sociologijos konspektai

1121

1 Paskaita: Sociologijos sąvoka

Sociologijos mokslo atsiradimas. Sociologijos apibrėžimas, objektas, tikslai. Sociologijos ryšys su kitais mokslais. Sociologinės analizės lygiai. Pagrindinės sociologijos teorijos. Sociologija darbo rinkoje.



Sociologijos mokslo atsiradimas

Sociologijos pradininkas prancūzas Augustine Comte (1798-1857).

XVIII a. pab. – XIX a. per labai trumpą laiką globaliniai visuomeniniai procesai fundamentaliai pakeitė visuomenės, jos socialinių grupių ir individų mąstyseną ir elgesį. Visuomenė buvo sukrėsta, suiro viduramžių visuomenės sąranga ir iškilo nauji socialiniai santykiai. Reikėjo naujo visuomenės mokslo, kuris galėtų paaiškinti vykstančius visuomeninius procesus, duoti būdų stebėti visuomenės elgseną, o rezultatus panaudoti visuomenės tobulinimui.

Atsiradimo priežastys:

• Pokyčiai moksle

• Pokyčiai visuomenėje

• Politiniai pokyčiai

Sociologijos apibrėžimas

Sociologija- tai savarankiškas mokslas, besiremiantis empiriniais faktais, moksliniais metodais ir teorija, apie visuomenės socialinius pokyčius ir žmonių santykius po industrinės revoliucijos.

Sociologijos objektas- socialinė realybė. Sociologijos mokslo objektas esi Tu ir Tave supantis pasaulis.

Sociologija tyrinėja dviejų tipų reiškinius:

• socialinę statiką

• socialinę dinamiką

Sociologijai būdinga:

• Atrasti bendrumus

• Pastebėti keistus dalykus įprastuose

• Nuasmeninti dalykus

Sociologijos tikslas:

Sociologijos tikslas nėra iškelti visuomenės klaidas į paviršių. Sociologijos tikslas yra:

• suprasti

• paaiškinti

• prognozuoti.

Sociologijos analizės lygiai

Sociologai naudoja dviejų lygių analizę:

• mikroanalizė (asmenis ir mažas grupes)

• makroanalizė (didesnes socialines grupes ir procesus- institucijas, bendrijas, visuomenės sroves, tarptautinius santykius, klases, rases, nacijas ir pasaulio sistemas)

Pagrindinės sociologijos teorinės paradigmos:

• funkcionalizmas

• konflikto teorija

• simbolinis interakcionizmas

Funkcionalizmo atstovas- Herbert Spencer

Visuomenė traktuojama kaip sistema, kurios sudėtinės dalys atlieka funkcijas, leidžiančias išlaikyti visuomenės stabilumą. Visuomenė suvokiama kaip organizmas, sudarytas iš daugelio socialinių institutų (šeimos, valstybės, religijos, švietimo ir t.t.), kurių kiekvienas atlieka savo funkciją.

H.Spencer‘iui evoliucija- tai universalus procesas, vienodai aiškinantis visus pokyčius tiek gamtos aplinkoje, tiek ir socialinius bei individualius reiškinius. Evoliucija yra tarpusavyje nesusijusių vienarūšių (homogenų) transformacija į vienas nuo kito priklausomus nevienarūšius (heterogenus). Evoliuciją, pagal H.Spencer‘į, tuo pačiu užtikrina ir kova už išlikimą (socialinis darvinizmas).

Konflikto teorijos atstovas- Karl Marx

Visuomenė aiškinam materialistiškai: jos pagrindas yra materialinė gamyba (bazė), kuri nulemia visuomenės sąmonę (politiką, moralę, teisę, religiją, mokslą, meną), t.y., antstatą. Antstatas atsispindi bazėje. Materialinę gamybą, t.y. bazę, sudaro gamybinės jėgos ir gamybiniai santykiai. Gamybinės jėgos K.Marx‘ui yra gamybos priemonės; gamybiniai santykiai aprašo ekonominius ir socialinius žmonių tarpusavio santykius.

Visuomenių struktūrą K.Marx‘as suveda į dviklasį modelį: proletariatas ir kapitalistai. Nuolatos vyksta klasinis konfliktas. Tai, anot K.Marx‘o, yra varomoji istorijos jėga.

Klasinis konfliktas iškyla todėl, kad žmonės pasiskirstę į skirtingas klases pagal jų padėtį ekonominėje sistemoje. Jos neturi bendrų vertybių, be to, kapitalistai siekia viešpatauti ir eksploatuoti darbininkus.

Simbolinio interakcionizmo atstovas- Herbert Blumer

Socialinė tarpusavio sąveika yra tiesioginė komunikacija, t.y., keitimasis simboliais. Svarbiausia komunikacijos savybė– žmogaus sugebėjimas suvokti, kuo jį laiko bendravimo partneris ar grupė, ir pagal tai atitinkamai interpretuoti situaciją, reguliuoti savo veiksmus. Svarbiausi simboliai yra žodžiai, su jų pagalba suteikiame reikšmę daiktams, kurie be jų prarastų prasmę.

Pagrindiniai simbolinio interakcionizmo principai:

1. Žmonės skirtingai negu gyvūnai turi gebėjimą mąstyti.

2. Gebėjimas mąstyti gimsta iš socialinės sąveikos.

3. Per socialinę sąveiką žmonės įsisavina reikšmes ir simbolius, kurie leidžia įgyvendinti gebėjimą mąstyti.

4. Reikšmės ir simboliai leidžia žmonėms atlikti žmonėms būdingus veiksmus ir sąveikas.

5. Žmonės gali modifikuoti arba keisti reikšmes ir simbolius, kuriuos jie naudoja atliekant veiksmus ir sąveikas, savo interpretuojamos situacijos pagrindu.

6. Žmonės sugeba vykdyti šias modifikacijas ir pakeitimus iš dalies dėl to, jog sugeba sąveikauti tarpusavyje, kas leidžia jiems tirti galimas veiksmų kryptis, vertinti savo naudą ir praradimus šiame procese bei rinktis vieną iš šių krypčių.

7. Veiksmų ir sąveikos pavyzdžiai sudaro grupes ir visuomenes.

2. Paskaita: socialiniai institutai

Socialinio instituto sąvoka. Disfunkcija socialiniame institute. Institucionalizacija. Socialinių institutų klasifikavimas ir funkcinės ypatybės.

Socialinio instituto sąvoka

Negalima maišyti instituto ir institucijos sąvokų. Institucija: visuomenės įstaiga, žmonių susivienijimas tam tikro tikslo siekti
ar nusistojusi visuomeninio santykiavimo forma. Institutas: mokslinio tyrimo įstaiga arba tam tikras teisiškai sureguliuotas visuomeninių santykių kompleksas.

Sociologijoje socialinis institutas turi kitą prasmę. Žmogus, norėdamas išgyventi, užtikrinti savo egzistavimą, neišvengiamai susiduria su įvairių poreikių tenkinimo problemą. Žmonijos raidoje atsirado ir įsitvirtino organizuotos, formalizuotos pagrindinių poreikių tenkinimo formos, charakteringos kiekvienai visuomenei. Nors poreikių tenkinimo formos gali būti skirtingos ir gali keistis laikui bėgant, poreikiai vadinami universaliais, nes su jų tenkinimo problemomis susiduria kiekvienas žmogus, kiekviena visuomenė.

Socialinis institutas – tai istoriškai susiklosčiusi ir sąlygiškai pastovi visuomenės narių veiklos forma tenkinti universalius poreikius.

Disfunkcija socialiniame institute

Tam, kad socialinis institutas veiktų, reikia, kad taptų asmenybės vidinio pasaulio įsisąmoninta dalimi, būtų internalizuoti jų socializacijos procese, įgydami socialinių rolių ir statusų išraišką. Disfunkcija atsiranda, esant nepakankamai aiškiems instituto veiklos tikslams, neapibrėžtoms funkcijoms, kritus socialinio instituto prestižui ir autoritetui ir pan. Vienas iš aiškesnių disfunkcijos pasireiškimų yra jo veiklos personalizacija- socialinis institutas nustojo vykdyti objektyviai nustatytus poreikius ir tikslus, keisdamas savo funkcijas priklausomai nuo kitų asmenų interesų, jų asmeninių ypatybių ir savybių.

Institucionalizacija

Institucionalizacijos procesas– susiklosčiusios universalių poreikių tenkinimo praktikos įtvirtinimas papročiuose, sociokultūrinėse normose ir teisės aktuose. Tai tvarkos įvedimo, formalizacijos ir standartizacijos procesas. Socialinio instituto veikla turi būti socialiai pripažinta visuomenės narių bendros veiklos.

Socialinių institutų klasifikavimas ir funkcinės ypatybės

Universalus poreikis Socialinis institutas,

tenkinantis poreikį

Giminės pratęsimo poreikis

Saugumo, socialinės tvarkos užtikrinimo ir valdžios paskirstymo poreikis

Apsirūpinimo materialiniais egzistavimo ištekliais poreikis

Socializacijos arba žmogiškųjų išteklių rengimo poreikis

Apsirūpinimo dvasiniais egzistavimo ištekliais poreikis

Šeima- vienas pagrindinių socialinių institutų

Šeima– tai socialinė grupė, pagrįsta giminystės, santuokos arba įvaikinimo ryšiais (santykiai tarp žmonos ir vyro, tėvų, vaikų ir senelių, brolių ir seserų, kitų giminių, gyvenančių kartų).

Šeima kaip socialinis institutas yra socialiai priimtina, socialinėse normose ir teisės aktuose įtvirtinta, t.y., institucionalizuota veiklos forma, užtikrinanti visuomenės fizinį bei sociokultūrinį tęstinumą (universalus žmogaus ir visuomenės egzistencijos poreikis).

Šeimos instituto paskirtis- visuomenės narių reprodukcija, t.y., tęsti žmonių giminę, išlaikyti ir auklėti vaikus, organizuoti kasdieninį šeimos narių gyvenimą, individų socializaciją per pastovų sociokultūrinių elgesio standartų įsisavinimą bei apibrėžtų vertybių ir normų apsaugą.

Šeimos ir santuokos tipai:

• pagal giminystės ryšių struktūrą: branduolinė ir išplėstinė.

• pagal susituokusiųjų lytį ir skaičių: monogamija, poligamija, poliginija, poliandrija, grupinės santuokos, vyras-žmona, lesbiečių pora, gėjų pora.

• pagal sutuoktinio pasirinkimo apribojimą: endogeninė ir egzogeninė santuoka.

• pagal valdžios paskirstymą šeimoje: patriarchatas, matriarchatas, egalitarizmas

Šeimos institutas Lietuvoje:

• Santuokystės lygio mažėjimas.

• Gimstamumo mažėjimas.

• Gimstamumo ir santuokystės senėjimas.

• Ne santuokoje gimusių vaikų dalies didėjimas.

• Nepilnų šeimų dalies didėjimas.

• Sugyventinių arba kohabitacinių porų gausėjimas.

• Reorganizuotų šeimų gausėjimas.

• Savanoriškai bevaikių šeimų gausėjimas.

Šeimos demografiniai bruožai

Tradicinė šeima Modernioji šeima

• Ankstyvos santuokos

• Šeima kuriama tuokiantis

• Aukštas santuokystės lygis

• Pirmieji vaikai gimdomi jauname

amžiuje

• Vyrauja vidutinės šeimos

• Maža nesantuokinių vaikų dalis • Mažėja santuokų

• Santuokos atidedamos vyresniam amžiui (santuokos „senėja“)

• Daugėja neregistruotų šeimų

• Pirmųjų vaikų gimdymas atidedamas vyresniam amžiui (gimstamumas „senėja“)

• Mažėja gimstamumas, įsivyrauja šeimos, auginančios mažai vaikų

• Didėja nesantuokinių vaikų dalis

• Daugėja viengungių

• Plinta savanoriška bevaikystė

Lietuvos demografai ir sociologai kalba ne apie šeimos išnykimą, bet apie perėjimą nuo tradicinio šeimos modelio prie pliuralistinio šeimos modelio (prie šeimos formų įvairovės). Tai esminis šeimos instituto pokytis, kuris dar pareikalaus dar didesnio pakantumo netradicinėms šeimos formoms, ir įstatyminės bazės atitinkamą adaptacijos.

3. Paskaita: Socializacija

Socializacijos sąvoka. Biologinis ir kultūrinis kontekstas. Socializacijos tipai. Amžiaus tarpsniai ir socializacija. Resocializacija. Socializacijos agentai. Socializacija ir lytis.

Kas yra socializacija?

Socializacija- sudėtingas, visą gyvenimą besitęsiantis procesas, tampant socialine būtybe, kuri gali prisitaikyti prie naujų situacijų įvairiais
savo gyvenimo periodais, perimant žinias, vertybes, nuostatas, elgesį, būtinus efektyviam dalyvavimui visuomenėje.

Sudėtingas žmogaus elgesys turi būti išmoktas socialinėje aplinkoje. Tai neįvyksta automatiškai.

Socializacijos tipai

Socializacija trunka visą žmogaus gyvenimą ir įvairiomis formomis. Skiriami du socializacijos tipai: pirminė, arba socializacija vaikystėje, ir antrinė, arba suaugusiųjų socializacija:

Pirminė socializacija

Arba socializacija vaikystėje- tai yra pirmoji socializacija, kurią patiria žmogus gyvenime ir per kurią tampa visuomenės nariu. Tai žinių ir įgūdžių perėmimas, būtinų kasdieninio gyvenimo rutinoje.

Pirminės socializacijos pagrindiniai uždaviniai: perimti pagrindinius socialinio gyvenimo šaltinius, tarp jų kalbą, mokymosi dalykus, įgūdžius, siekius ir vaidmenis.

Kalba: šnekamoji kalba yra ne vien tik pagrindinė socializacijos priemonė, bet ir informacijos užšifravimas.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1509 žodžiai iš 5029 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.