Sociologijos medžiaga
5 (100%) 1 vote

Sociologijos medžiaga

1121314151617181

Garsioji sentencija “vox populi – vox dei“ siekia tolimą praeitį, dar prieš Kristaus gimimą. Apie tautos, liaudies “balsą“ gerų žodžių pasakė daugelis mąstytojų. Bet daugelis apie masių, minios nuomonę kalbėjo su panieka.

Montenio (Montaigne) mokinys Pierre Charron pasiūlė kitą lakonišką frazę: “Vox populi, vox stultorum“ (stultorum – kvailybė). Visuomenės nuomonės simpatikų ir antipatikų argumentai suprantami ir, matyt, jie yra amžini. Visuomenės nuomonė gali būti nekompetetinga, galinga, bet ją reikia žinoti. Visuomenės nuomonė tapo demokratinei visuomenei būtina institucija.

Lietuvoje reguliarūs visuomenės nuomonės tyrimai prasidėjo 1989 m. pradžioje. Tai buvo Atgimimo laikotarpis. Apklausų rezultatų visi nekantriai laukdavo, o pagrindinė tyrimų tema buvo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo problemos. Vėliau, kai atsirado teisėtai išrinkta valdžia, kitos nepriklausomos valstybės institucijos, visuomenės nuomonės tyrimai lyg ir nublanko. Atsirado argumentų, kad Parlamento deputatai ir yra visuomenės nuomonė gryna forma, kad žmonės nelabai išmano, kaip teisingai atsakinėti, kad tyrinėtojai tendencingai apklausia, tarnauja kuriai nors partijai ir t.t. Suprantama, kad daugiausia abejonių kyla pralaiminčioms politinėms grupėms.

Skaudų smūgį visuomenės nuomonės tyrimų prestižui sudavė viena užsienio firma rinkimų dieną klaidingai prognozavusi 1992 m. Seimo rinkimų rezultatus.

Vėliau, kai Lietuvos tyrimų centrai pradėjo pateikti gana tikslias tyrimų prognozes, dėmesys visuomenės nuomonės rezultatams vėl sustiprėjo. Ypač jų populiarumas padidėjo, kai duomenis kas mėnesį pradėjo publikuoti didžiausi Lietuvos dienraščiai: “Lietuvos rytas“ ir “Respublika“.

Taigi, visuomenės nuomonė tapo viešojo diskurso dalimi. Kita vertus, kasdieninė praktika rodo, kad didžiosios daugumos žmonių supratimas apie visuomenės nuomonės tyrimų ir jų rezultatų prigimtį yra gana miglotas: nėra žinoma, kaip atliekami reprezentatyvūs tyrimai, kokios čia yra paklaidos, kaip korektiškai interpretuoti rezultatus.

Taip pat labai svarbūs, bet nepakankamai Lietuvoje aptarti dalykai yra visuomenės nuomonės formavimosi mechanizmas (ypač žiniasklaidos įtakos problema), jos funkcijos, jos ypatumai įvairiuose visuomenės segmentuose.

Būtent šioms problemoms analizuoti ir yra skirta ši mokymo priemonė, o formuluojant trumpiau – čia bus siekiama atsakyti, “kas tai yra visuomenės nuomonė“ ir “kaip yra tiriama visuomenės nuomonė“.

Šis darbas yra parašytas Amsterdamo universiteto Komunikacijos fakultete “Tempus“ programos stažuotės metu. Naudojami empiriniai tyrimų rezultatų duomenys priklauso Filosofijos ir sociologijos instituto Visuomenės nuomonės tyrimų centrui bei Visuomenės nuomonės tyrimų centrui “Vilmorus“. Autorius dėkoja Komunikacijos ir informacijos teorijos katedros darbuotojams už konsultacijas ir pagalbą rašant šį darbą.

1. Visuomenės nuomonės samprata

Lietuvoje yra prigijęs terminas „viešoji nuomonė“. Iš tiesų „public opinion“ galima versti ir kaip „viešoji nuomonė“, ir kaip „visuomenės nuomonė“. Atgimimo laikotarpiu, kai taip buvo populiari viešumo idėja, į žiniasklaidos apyvartą pateko pirmasis variantas. Praėjus dešimtmečiui šis vertinys skamba kiek paradoksaliai – visuomenės nuomonė, bent jau ta, kuri yra matuojama reprezentatyvių apklausų būdu, būtent ir nėra vieša, tai nuomonės žmonių, kurių absoliuti dauguma niekada neturėjo galimybės (ar neturėjo ir tokio poreikio) ką nors pasakyti viešai (žiniasklaidos lygmenyje), ir tik tyrimų rezultatų publikavimas jų agreguotą nuomonę padaro vieša. Taigi, toliau tekste naudosime terminą “visuomenės nuomonė“.

Visuomenės nuomonės apibrėžimų dėl paties reiškinio sudėtingumo priskaičiuojama dešimtys [Noelle-Neumann: 1984, p. 58-69]. Vienas iš dažniausiai naudojamų apibrėžimų priklauso žymiam visuomenės nuomonės teoretikui Bernard Hennessy (Hennessy: 1985, p. 13): „tai žymios žmonių dalies išreikštas preferencijų kompleksas apie visiems bendrai svarbią problemą“. Problema turi būti aktuali ne tik individo, bet ir bendruomenės, visuomenės lygmenyje (t. y. klausimas apie mėgstamą TV laidą gali nebūti visuomenės nuomonės objektas, bet klausimas apie šios laidos „uždarymą“, dėl kurių nors, pvz., moralinių, motyvų jau gali tapti tokiu objektu). „Preferencijų kompleksas“ – visi išreikðti požiūriai apie svarstomą klausimą.

1948 m. G. Gallup, kaip tyrimų praktikas, savo nepraradusioje aktualumo knygoje „Visuomenės nuomonės tyrimų vadovas“ apibrėžimams daug vietos neskiria. Jam pakanka, kad ir tokios definicijos (Gallup: 1948, p. 84): „agreguota požiūrių visuma apie dalykus, kurie veikia ar domina bendruomenę“.

“De facto“, kai skelbiami ir analizuojami visuomenės nuomonės tyrimų rezultatai, visuomenės nuomonė suprantama dar labiau redukuotai, supaprastintai: “visuomenės nuomonė – tai kokiu nors konkrečiu klausimu visuomenės narių išreikštų nuomonių visuma“.

Toks apibrėžimas nesunkiai gali būti sukritikuotas, nes net intuityviai galima jausti, kad mechaninė nuomonių suma nėra „visuomenės nuomonė“, į kurią atsižvelgia šalies elitas, įsiklauso ir kartais pataikauja žiniasklaida. Ar galima vadinti visuomenės nuomone atsakymus į visuomenėje neaptartą,
neaktualų, nesuprantamą klausimą? Deja, kartais tokios mechaniškos nuomonių sumos pateikiamos visuomenei ir tampa visuomenės nuomonės “faktoidais“, kurie pradeda savo funkcionavimŕ vieđajame diskurse.

Taigi, apibrėžiant visuomenės nuomonę kaip sociologinę sąvoką, naudosimės Bernard Hennessy apibrėžimu, tačiau pripažinsime taip pat, kad visuomenės nuomonės tyrimų metu gaunami faktai dažnai yra žymiai primityvesni ir juos vadinti “visuomenės nuomone“ yra kiek netikslu. Daugeliu atvejų, kadangi to išvengti neįmanoma, visuomenės nuomonė bus suprantama kaip reprezentatyvių tyrimų metu gautų atsakymų profiliai.

2. Visuomenės nuomonės tyrimų istorija

Tūkstantmečius didesnių ar mažesnių piliečių grupių nuomonės buvo išreiškiamos balsavimu. Vienas iš pavyzdžių – piliečių susirinkimai antikinės Graikijos miestuose. Mums artimesnis pavyzdys – bajorų seimai Lietuvos ir Lenkijos valstybėje. “Liberum veto” – kiekvieno dalyvio teisė vetuoti bet kurį nutarimą faktiškai sužlugdė galingą valstybę (Davies: 1998, p. 379).

Tačiau visuomenės nuomonės tyrimai tokia prasme, kaip jie dabar yra suprantami, numato ne balsavimus susirinkimuose ar balsavimus nacionaliniuose rinkimuose, bet tam tikros dalies žmonių apklausas, kai jų rezultatai yra ekstrapoliuojami tiriamai aibei.

Tokių apklausų priešistorė siejama su „šiaudinių apklausų“ („Straw Polls“) periodu. Sąvoka „šiaudinis balsavimas“ amerikiečių slenge atsirado praeitame šimtmetyje. Tuo metu ji reiškė bet kurią apklausą prieš oficialius rinkimus į valstybinį postą. Paprastai tuo užsiimdavo žurnalistai. Matyt, kad tokių apklausų prognostika buvo menka, todėl ir buvo sakoma „šiaudinė“, t.y. menkavertė apklausa. Yra užfiksuota, kad JAV tokio pobūdžio apklausos vyko bent jau nuo 1824 m. (Smith: 1990). Šie metai JAV buvo ypatingi: esmingai pasikeitė partijų konfigūracija politinėje scenoje, iš 24 valstijų aštuoniolikoje turėjo įvykti tiesioginis balsavimas, savo kandidatūras iškėlė neįprastai daug pretendentų. Susidomėjimas būsimų rinkimų rezultatu buvo didžiulis. Šiame politiniame fone ir prasidėjo stichiškos apklausos. Buvo apklausiami politikai, žurnalistai, laikraščių prenumeratoriai, būdavo naudojama pašto apklausa, interviu, viešose vietose pildomos anketos. Aišku, kad tokių apklausų rezultatai buvo nereprezentatyvūs, prieštaringi.

Išmoningo informacijos rinkimo būdo pavyzdžiu yra nurodomos „apklausos“, kurias atlikdavo vienas prekybininkas, kuris ant savo produkcijos spausdindavo kandidatų į prezidentus pavardes, o pirkėjas, išsirinkęs labiau patinkančią prekę tuo pačiu „balsuodavo“ už būsimą prezidentą. Suskaičiavęs parduotą produkciją, prekybininkas publikuodavo savo rinkimines prognozes. Įdomu, kad šis tyrinėtojas gerai nuspėdavo būsimo prezidento pavardę.

„Šiaudinių apklausų“ suklestėjimas ir žlugimas tampriai susijęs su JAV leistu žurnalu „Literary Digest“. Negali nestebinti šių apklausų užmojis: 1920 m. išsiųsta 11 mln. anketų, 1924 m. – 16.5 mln., 1928 m. – 18 mln., 1932 m. – 20 mln. Kokie gi buvo šio darbo motyvai? Vienas jų – padidinti leidinio tiražą kartu su anketa siunčiant prenumeratos blanką, kitas motyvas – sudominti skaitytojus skelbiamomis prognozėmis.

Rinkimų rezultatai buvo nuspėjami gana tiksliai, o jeigu ir būdavo neatitikimas, tai buvo manoma, kad reikėjo apklausti dar keletą milijonų žmonių. Skandalas kilo visai netikėtai 1936 m., kai „Literary Digest“ ne tik nenumatė, kad laimės F. Ruzveltas (kuo papiktino savo skaitytojus), bet ir padarė 19.6% klaidą (kuo papiktino mokslinę visuomenę). Daugeliui atrodė neįtikėtina – beveik 20% klaida apklausus 2.4 milijono žmonių (išsiųsta 10 mln. anketų). Reikia įsivaizduoti, kaip sunku techniškai atlikti tokią apklausą: vien 500 darbuotojų perrašinėjo adresus iš telefono abonentų knygų ir kitų žinynų, išsiuntimui paruošti laiškai užėmė tūrį, prilygstantį 40 kambarių tūriui, laiškai buvo išsiuntinėti kas ketvirtam rinkėjui. Žurnalas po šios nesėkmės netrukus užsidarė.

Metodinė tyrimo klaida tapo sisteminės klaidos klasikiniu pavyzdžiu. Atlikdami apklausą žurnalistai naudojosi telefono knygomis ir automobilių savininkų sąrašais. Tuo metu automobilius turėjo 55%, o telefonus – 40% amerikiečių šeimų (Gallup: 1948, p. 74), be to, šios grupės didele dalimi sutapo. Tokiu būdu pusė mažiau turtingų amerikiečių, kurie balsavo už F. Ruzveltą, nepateko į apklausą.

Tais pat metais G. Gallup, E. Roper ir A. Crossley, naudodami moksliðkai pagrįstą atranką, atliko priešrinkiminę tik keletos tūkstančių respondentų apklausą ir gana gerai atspėjo rezultatą. Taigi, nuo 1936 m. yra atliekamos moksliniais kriterijais pagrįstos apklausos.

Čia rašome „prasidėjo“, turėdami galvoje reguliarius, visuomenės dėmesį patraukiančius tyrimus. Atskirų atvejų galima aptikti žymiai anksčiau. Pavyzdžiui, statistinio reprezentatyvumo principais pagrįstas tyrimas buvo atliktas Anglijoje jau 1912 m. (A. Bowley), tačiau šis ir kai kurie kiti tyrimai didelės įtakos būsimai didelę praktinę vertę turinčiai apklausų industrijai neturėjo.

Visuomenės nuomonės institucionalizavimo procesas (turima galvoje stabilios tyrimų firmos tarnybų reguliarūs tyrimai, publikavimas) prasidėjo 1935 m. AIPO (American Institute
of Public Opinion), kuriam vadovavo G. Gallup ir kuris jau po metų išgarsėjo minėtų prezidentinių rinkimų metu. 1937 m. prie Columbia universiteto buvo įkurtas Bureau of Applied Social Research, 1941 m. – National Opinion Research Center, 1947 m. prie Michigan universiteto (Ann Arbor) įkurtas Survey Research Center, kurio funkcija buvo akademiniai viešosios nuomonės metodikos ir metodologijos tyrinėjimai. Dėmesys metodikai ypač padidėjo po 1948 m., kai dauguma firmų neteisingai prognozavo, kas bus JAV prezidentu.

Visuomenės nuomonės tyrimų istorijai yra svarbūs 1937 m., kai JAV buvo pradėtas leisti žurnalas “Public Opinion Quarterly“. Prieškarinis pasaulis psichologiškai yra taip toli, kad visuomenės nuomonės tyrimai jame kartais suvokiami kaip kazusas, o ne kaip organiška to laikmečio dalis. Pavarčius pirmuosius Public Opinion Quarterly numerius tenka tik stebėtis įdomių straipsnių gausa, nepasenusiu sąvokų aparatu, netgi problemų aktualumu nūdienai (žr. Priedą 1).

Europoje visuomeninės nuomonės tyrimai vystėsi ne taip sparčiai: skirtingai nuo demokratiškų JAV, Europoje dar buvo gyvos monarchizmo, aristokratizmo tradicijos, nekalbant, kad daugelyje šalių įsivyravo autoritariniai ir totalitariniai režimai, vienok 1937 m. buvo įsteigtas pirmas viešosios nuomonės tyrimų institutas Didţiojoje Britanijoje , o 1938 m. – Prancūzijoje. Tik po karo 1947 m. pirmas tyrimų institutas buvo įsteigtas Vokietijoje (Institut für Demoskopie Allensbach).

Ypač padaugėjo visuomeninės nuomonės tyrimų firmų 60-aisiais. Šiuo metu pasaulyje jų yra tūkstančiai. Paminėsime kai kurias žymiausias: Gallup International, GfK, INRA, IPSOS, Yankelovich Partners International. Šiuo metu JAV kiekvienais metais atliekama apie 20 milijonų interviu (Fishkin: 1995).

Visuomenės nuomonės tyrimai Lietuvoje

Empiriniai sociologiniai tyrimai Lietuvoje buvo pradėti 60-ųjų pradžioje. Per 25 metus daugelis tyrinėtojų grupių atliko nemažai tyrimų (Gaidys, Vosyliūtė: 1994).

Kiekvienoje anketoje buvo klausiama nuomonės kokiu nors klausimu, tačiau šių tyrimų nepriskirtume prie „visuomeninės nuomonės“ tyrimų. Pirmiausia, apklausos nereprezentavo visų gyventojų, buvo apklausiama mokyklose, gamyklose ir pan. Antra, tyrimų rezultatai nebuvo orientuoti žiniasklaidos priemonėms, buvo rašomi straipsniai, knygos, rekomendacijos ministerijoms (suprantama, kad cenzūra ribodavo ir klausimų pobūdį, ir publikuojamus duomenis), nuo tyrimo iki publikacijos praeidavo metai.

Kodėl nebuvo atliekamos reprezentatyvios visuomeninės nuomonės apklausos sovietiniu laikotarpiu? Pirmiausia, kad totalitarinėje valstybėje gyventojų nuomonė nėra reikalinga, viską sprendžia „partija ir vyriausybė“. Bet jos nebuvo atliekamos ir neutralia tematika (pvz., apie šeimos, demografijos problemas). Matyt, kad buvo bijomasi, jog reprezentatyvios apklausos gali atskleisti šiaip jau įslaptintus duomenis apie vyrų amžiaus struktūrą (potencialus kareivių skaičius), apie tam tikras profesijas, ir t.t. Didelė dalis vienintelio, kartą per dešimt metų atliekamo tikrai reprezentatyvaus tyrimo – visuotinio gyventojų surašymo – duomenų buvo tik „tarnybiniam naudojimui“.

Yra ir trečia, gal ne tiek jau racionali priežastis. Randomizuota atranka numato apklausas butuose. Sovietinėje ideologijoje žmogaus butas, privati erdvė buvo lyg ir nelabai „progresyvi“, ją sunku buvo kontroliuoti (ši problema „išspręsta“ G. Orwell’o „1984“). Butuose į apklausą galėjo patekti „neprogresyvūs“ žmonės. Be to, jeigu interviuotojai pradėtų vaikščioti po butus, tai galbūt galėtų pradėti daryti ir disidentai (agituoti, rinkti informaciją, ir t.t.).

Sunku pasakyti, kas atliko pirmŕ reprezentatyviŕ gyventojų apklausą Lietuvoje. Jos prasidėjo daugmaž vienu metu – 1989 metais. Viešosios nuomonės tyrimų centras prie Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto (V. Gaidys, D. Tureikytė) pirmąją reprezentatyvią apklausą Vilniuje atliko 1989 m. kovo mėnesį (N=1042), o Lietuvoje 1989 m. gegužės mėnesį (N=1725). Tuo metu reguliarias apklausas pradėjo Vilniaus universiteto Sociologinių tyrimų laboratorija (R.Ališauskienė), Lietuvos radijo ir televizijos sociologinė laboratorija.

Tas laikotarpis buvo „aukso amţius“ tyrinėtojams, tai buvo „vox populi – vox dei“ periodas. Apklausų rezultatais domėjosi visi (koks Sąjūdžio, A. Brazausko, V. Landsbergio reitingas?; kokia dalis remia Lietuvos Nepriklausomybę?). Tada atrodė, kad visuomenės nuomonė (tiksliau, apklausų rezultatai) bus ypatingai svarbi naujos Lietuvos gyvenimo dalis. Vėliau ši euforija išnyko, visuomenės nuomonė užėmė reikšmingą, nors ir kuklią vietą. Tyrimai tapo kasdienybe, didžiąją dalį tyrinėtojų darbo sudarė jau rinkos tyrimai.

1992 m. Vilniaus universiteto Sociologinių tyrimų laboratorijos pagrindu įsikūrė bendra Lietuvos – Didžiosios Britanijos įmonė „Baltijos tyrimai“, kuri buvo priimta į Gallup International sistemą. 1993 m. įsikūrė Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“, Socialinės Informacijos Centras (SIC). Yra ir daugiau firmų Lietuvoje, galinčių atlikti ir atliekančių reprezentatyvius tyrimus, tačiau aukščiau minėtos firmos visuomenės nuomonės tyrimus atlieka reguliariai. Visuomenės nuomonės tyrimų centro prie Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto ir Visuomenės nuomonės
rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ tyrimų rezultatai yra publikuoti leidinyje „Nuomonės 1989-1994“ (Gaidys, Tureikytė: 1994), apie tyrimų ypatumus Lietuvoje žr. (Gaidys, Tureikytė: 1991).

3. Visuomenės nuomonės apklausų funkcijos ir reikšmė

Pirmiausia atkreipsime dėmesį, kad visuomenės nuomonės tyrimai galimi tik demokratinėje visuomenėje. Jų nereikėjo monarchams, jų nereikia totalitariniams ar autoritariniams režimams. Kur nėra realių valdžios rinkimų, ten nėra ir visuomenės nuomonės apklausų. To priežastys yra suprantamos.

Kam reikalinga daugybė kiekvienais metais demokratinėse šalyse atliekamų apklausų? Kas yra jų užsakovai? Paminėsime kai kuriuos visuomenės nuomonės tyrimų galimus užsakovus.

1) Politinės scenos veikėjai.

Politinės scenos veikėjai domisi rinkėjų jautrumu įvairioms problemoms, jų lūkesčiais (tai padeda konstruoti rinkiminę kampaniją). Nustatomas įvairių politikų populiarumas (ieškomi efektyviausi variantai pritraukti rinkėjų balsus). Valdančiai partijai priėmus nepopuliarų sprendimą, opozicija gali išlošti pateikdama „vox populi“ apklausos rezultatus.

Politikos subjektų reakcija į apklausas esmingai skiriasi priklausomai nuo to, ar apklausa daroma „sau“, ar propagandai.

Apklausų „sau“ pavyzdžiu gali būti vieno ar kito kandidato šansų tikrinimas konkrečioje rinkiminėje apygardoje. Šiuo atveju reikalavimai tyrimo kokybei, patikimumui yra labai aukšti. Klaida apklausoje ar duomenų interpretavime gali turėti neigiamų pasekmių politikos subjekto karjerai.

Jeigu apklausos duomenys numatyti viešam publikavimui, politikos subjektai jautriai reaguoja į sau nepalankų rezultatą. Jau po tyrimo gali kilti klausimų dėl tyrimo metodikos, „neteisingo“ klausimo formulavimo, dėl „nekompetetingų asmenų“ apklausos tikslingumo.

Tyrinėtojas turi būti pasiruošęs šiam natūraliai pasikartojančiam psichologiniam reiškiniui. Jau prieš apklausą turi būti detaliai išsiaiškintos metodinės tyrimo aplinkybės ir turi būti sutarta, ar duomenys bus publikuojami, ar ne, nepriklausomai nuo būsimų rezultatų.

2) Valstybės valdymo subjektai (vyriausybė, ministerijos, departamentai, ir t.t.).

Čia svarbi tyrimo uždavinių klasė – numatyti žmonių reakciją į vieną ar kitą sprendimą, reformą. Ar žmonės pritartų alkoholio ar tabako pabrangimui? Koks požiūris į lošimo namų legalizavimą? Koks požiūris į greičio ribojimą Lietuvos keliuose? Daug tirtinų klausimų gali būti savivaldybių lygmenyje.

Svarbūs yra „grįžtamojo ryšio“ tyrimai – žmonių reakcija į jau įvykusią ar vykdomą reformą: laiko juostos pakeitimas, pakitusi mokesčių sistema, ar žmonės pajuto kovos su nusikalstamumu programos rezultatus.

Tyrimuose, kurie susiję su ekspertų priimtų sprendimų vertinimu, visada iškyla respondentų kompetencijos problema. Ar „paprasti“ žmonės“ turi pakankamai informacijos ir analitinių sugebėjimų, kad pagrįstai įvertintų vieną ar kitą sprendimą, ar jie gali numatyti to sprendimo ilgalaikes pasekmes, be to, kitų sprendimų kontekste?

Ypač diskutuotinas visuomenės nuomonės vaidmuo prieš priimant sprendimą. Nuomones reikia žinoti, tačiau vykdomoji valdžia neturi teisės atsisakyti atsakomybės ir ją peradresuoti visuomenės nuomonei.

3) Visuomeninės organizacijos.

Visuomeninės organizacijos tyrimus užsako gana retai dėl resursų stokos. Be to, dažnai jos atstovauja nedidelei gyventojų daliai su specifiniais interesais, todėl reprezentatyvios apklausos joms nėra labai aktualios.

Puikus visuomeninės organizacijos veiklos pavyzdys Lietuvoje šioje sferoje – Lietuvos viešųjų ryšių asociacijos organizuojamas “Nešališkiausios žiniasklaidos priemonės Lietuvoje“ rinkimas. Nešališkiausia žiniasklaidos priemonė renkama metų pabaigoje pasinaudojant reprezentatyvia Lietuvos gyventojų apklausa.

4) Biznio, ūkio subjektai.

Nuomonės yra tiriamos, tačiau tai vyksta, kaip taisyklė, rinkos tyrimų kontekste.

5) Žiniasklaida.

Tai vienas iš pagrindinių informacijos apie visuomenės nuomonę užsakovų. Pirmiausiai taip yra todėl, kad žiniasklaida pretenduoja būti visuomenės nuomonės išraiška, tačiau tai įrodyti nėra taip paprasta. Jeigu Seimo narys teigtų, kad jis ir yra visuomenės nuomonės išraiška gryna forma, tai jis savotiškai būtų teisus, nes jį išrinko (nors ne visada potencialių rinkėjų dauguma) ir jam delegavo savo balsus „paprasti žmonės“. Žiniasklaidos atstovai to pasakyti negali (tik iš dalies jų gebą skleisti visuomenę rezonuojančią informaciją ar vertinimus liudija tiražas, žiūrimumas, klausomumas), todėl vos ne kiekvienas laikraštis turi „nuomonių“ skyrelį, kuriame pateikti komentarai nėra reprezentatyvūs. Reprezentatyvių visuomenės nuomonės tyrimų rezultatai suteikia žiniasklaidos kanalui „vox populi“ funkciją.

Žiniasklaida yra natūralus valdžių oponentas, tai yra viena iš žiniasklaidos funkcijų, todėl visuomenės nuomonė (pvz., pasitikėjimas įvairiomis institucijomis) čia yra tiesiog nepakeičiama.

Apklausų rezultatai domina ir pačią visuomenę: partijų, politikų reitingai, požiūriai į įvairias problemas. Žmonės ne tik nori jausti, suprasti esamą situaciją, bet ir palyginti savo požiūrius su daugumos požiūriais. Ši informacija yra skaitoma, žiūrima, klausoma. Taip pat tai yra būdas
padidinti laikraščio skaitomumą, televizijos kanalo žiūrimumą, radijo kanalo klausomumą.

Visuomenei adresuota informacija gali būti ir grynai pramoginio pobūdžio: klausimas apie tai, ar egzistuoja velnias, „už kiek sutiktų nuogas nueiti apsipirkti į parduotuvę“ (savaitraščio „Pirmadienis“ užsakymas, 1994).

6) Akademinė sfera.

Mokslininkai retai užsiima šios dienos aktualijomis. Standartiniai visuomenės nuomonės tyrimų klausimų blokai jiems yra pernelyg paviršutiniški, todėl, kaip taisyklė, yra ieškoma finansavimo sociologiniams tyrimams, kur anketą sudaro išvystyta rodiklių sistema.

Kita vertus, kai kurie sociologai kartais per dažnai tik atpasakoja visuomenės nuomonės tyrimų rezultatus, tuo pačiu kiek devalvuodami patį sociologijos mokslą.

7) Visuomenės nuomonės tyrimo firmos.

Gal ir paradoksalu, bet patys visuomenės nuomonės tyrėjai (dirbantys tokio profilio firmose), ne taip dažnai domisi visuomenės nuomone. Kiekvienas papildomas klausimas apsunkina anketą, kuri finansiškai turi atsipirkti.

Tačiau yra temų, kurių sunku nenagrinėti, net jei tai, formaliai žiūrint, atneštų nuostolius. Pirmiausiai tai priešrinkiminiai tyrimai, kurių rezultatų publikavimas yra gera reklama. Teisingai numatytas rezultatas leidžia teigti, kad firma dirba patikimai, kad informacija ir apie kitus klausimus, pirmiausia apie rinką, yra teisinga.

Reklamai gali pasitarnauti ir kiti „karšti“ klausimai, ypač jei informacija gaunama ir pateikiama operatyviai.

*

Kol kas buvo kalbama apie subjektus, kurie gali skirti ar skiria finansinius išteklius visuomenės nuomonės tyrimams. Šis akcentas kiek nepelnytai de-idealizuoja visuomenės nuomonės tyrimų reikšmę.

Nepriklausomai nuo to, kas užsako tyrimus, jeigu tie tyrimai yra vieši ir kokybiški, jų rezultatai demokratinėje visuomenėje turi tokias funkcijas:

1. Visuomenės savirefleksacija.

Visuomenės nuomonės tyrimų rezultatai – kaip veidrodis, kuriame atsispindi ir teigiamos, ir neigiamos jos charakteristikos, atsispindi nuomonių įvairovė ir t. t. Save pažinti būtina, kad geriau įvertintum savo galimybes sparčiai besikeičiančiame pasaulyje ir t. t.

Politikai, neretai ir socialinių mokslų atstovai, nevengia pateikti spekuliatyvias, sensacingas visuomenės charakteristikas. Apklausų rezultatai padeda ugdyti didesnį atsargumą darant išvadas, sumažina neįprastų vertinimų tiražavimą.

2. Valdžios elito kontrolė.

Valdžia, elitas dažniausiai veikia pasiremdamas tautos ar visuomenės vardu (gali būti remiamasi ir „tikrų lietuvių“ ar „dorų žmonių“ vardu). Visuomenės nuomonės apklausos kiek pakoreguoja šias pretenzijas.

Bene ryðkiausias pavyzdys – 1990 m. sausio mėn. M. Gorbačiovo vizitas Vilniuje. Nežiūrint šimtatūkstantinių demonstracijų, parodžiusių Lietuvos nepriklausomybės siekį, jo manymu, tai buvo netipiška visuomenės dalis, o „liaudis“ bei „paprasti žmonės“ galvoja praktiškai, jiems reikia ne nepriklausomybės, o konkrečių ekonominių dalykų. Kadangi visuomenės nuomonės apklausų rezultatai prieštaravo šiam jo teiginiui, tai jam teko paneigti reprezentatyvių apklausų metodo objektyvumą visumoje. Bet tai jau istorija.

Ðiuo metu elito kontrolės funkciją atlieka klausimai apie Vyriausybės, Seimo veiklos vertinimą, apie konkrečių sprendimų vertinimą.

Šiuolaikinėje visuomenėje vargu ar gali būti „tiesioginė demokratija“, kai viską sprendžia piliečių balsų dauguma (referendumai), tačiau „atstovaujanti demokratija“ gali degeneruoti į „elito demokratiją“ (Crespi: 1989, p. 3), kurioje visuomenės nuomonės faktai būtų traktuojami tik kaip „neišsivysčiusios sąmonės“ empiriniai pasireiškimai. Demokratinėje visuomenėje, kurioje kiekvieno piliečio balsas rinkimuose turi vienodą svorį, kur kiekvienas pilietis turi vienodas teises, kur nėra „blogų“ ar „gerų“ nuomonių, kur yra teisė į „neteisingą“ mąstymą bei jo išraišką bet kuriose komunikacijos priemonėse, tokioje visuomenėje visuomenės nuomonės apklausų rezultatai yra svarbus visuomeninio ir politinio gyvenimo faktas.

3. Visuomenės nuomonė – tai komunikacija.

Komunikacijos sistema yra gal ir svarbiausias mechanizmas, kuris palaiko grupių, subkultūrų, tautų savastį, susitelkimą. Visuomenės nuomonės tyrimai ir jų rezultatų sklaida yra svarbus komunikacinis mechanizmas (Davison: 1972, p. 312), palaikantis ryšį ne tik tarp „paprastų žmonių“ („general public“), bet ir norint sužinoti apie kitas socialines grupes, tautas, ir t.t.

*

Nežiūrint visuomenės nuomonės tyrimų gausos, jų populiarumo ir, sakytume, neginčijamos naudos visuomenei, neretai galima išgirsti ir priekaištų dėl visuomenės nuomonės kaip institucijos. Dažniausiai sutinkama kritika:

1) Tyrimai neatspindi realybės (tendencingi, netikslūs, ir t.t.).

Į šį priekaištą trumpai galima būtų atsakyti taip – tyrimai neturi būti tendencingi, ir daugelį metų (ar dešimtmečių) dirbančios firmos tokių klaidų negali sau leisti; atrankinis metodas taikomas ne tik visuomenės nuomonės apklausose, bet ir ekonomikoje, fizikoje, žemės ūkyje, ir t.t., kur jis įrodė savo patikimumą.

2) Dauguma yra nekompetetinga.

Bet yra prezumpcija, kad dauguma yra kompetetinga renkant Seimą ar Prezidentą, todėl ji gali reikštis ir svarstant kai kuriuos kitus klausimus. Yra problemos, kurias nagrinėti visuomenės
nepretenduoja, yra problemos, kurias turi vertinti ekspertai, tačiau visuomenės nuomonė gali būti kontekstas, gali turėti patariamąjį balsą.

3) Apklausos matuoja ne visuomenės nuomonę, bet individualias nuomones, kurios dažnai yra nesusiformavusios ir neaptartos, neturinčios komunikatyvinio konteksto.

Nevalidūs klausimai neturi būti pateikiami. Rengiant referendumą taip pat nėra numatyta procedūra įvertinti, ar visuomenės nuomonė yra susiformavusi, ar tokia nuomonė egzistuoja.

4) Daugumos despotija.

Nėra šalies, kur apklausos būtų prilygintos referendumui (manyčiau, ne dėl to, kad jos palyginus yra pigios, ir politikams atsirastų pagunda per dažnai apeliuoti į visuomenės nuomonę). Beje, demokratijos esmė yra ne daugumos valdymas, bet daugelio interesų suderinimas. Demokratija efektyvi ten, kur mažuma nesijaučia pralaimėjusi, izoliuota. Visuomenės nuomonės apklausose nedominuojantys atsakymai tiek pat svarbūs, kiek ir modalūs.

Taigi, kalbant apie visuomenės nuomonės funkcijas ir reikšmę, reikia vengti kraštutinumų: nereikia menkinti visuomenės nuomonės ir nereikia jos absoliutizuoti.

*

Čia išdėstytuose argumentuose ir kontrargumentuose apie visuomenės nuomonės reikšmę taškas nėra padėtas. Ši diskusija tęsiasi ir tęsis jau kitame tūkstantmetyje.

Svarbus postūmis nagrinėjant šią problematiką įvyko jau šiame dešimtmetyje, kai buvo pradėtos taip vadinamos “apgalvotos visuomenės nuomonės apklausos“ (“deliberative polls“). Šio metodo esmė yra tai, kad respondentai turi galimybę detaliai susipažinti su visuomenės nuomonės apklausai pateikto klausimo, problemos turiniu, turi galimybę apie tai padiskutuoti su kitais respondentais, taip pat turi pakankamai laiko, kad neskubėdami atsakytų į klausimus.

Pirmoji tokio pobūdžio apklausa įvyko Didžiojoje Britanijoje 1994 m. balandį – gegužės mėnesiais. Tyrimo tema: “Augantis nusikalstamumas: ką mes galime padaryti?“. Pradžioje, naudojantis reprezentatyvia atranka, buvo apklausti 869 respondentai savo namuose. Po to respondentai buvo pakviesti į Mančesterį dalyvauti antroje tyrimo fazėje. Jiems buvo padengtos kelionės išlaidos, sumokėti honorarai, vakare jie turėjo galimybę nueiti į teatrą. Viso į Mančesterį atvyko 300 respondentų. Prieš atvykdami jie diskutavo apie nagrinėjamą problematiką su šeimos nariais, draugais, jie perskaitė jiems išsiųstą medžiagą. Susitikimo metu jie dalyvavo fokusuotose grupėse, kur diskutavo apie nusikaltimų prevencijos problemas.

Kaip nurodo projekto autoriai, po įvykusių diskusijų respondentai pradėjo skeptiškiau vertinti kalėjimą kaip nusikaltimų mažinimo instrumentą: “daugiau nusikaltėlių sodinti į kalėjimą“ – 57% iki diskusijų ir 38% po diskusijų (Fishkin: 1995, p. 178).

Eksperimentas su “apgalvota visuomenės nuomonės apklausa“ (“deliberative poll“) buvo vėliau atliekamas JAV, tačiau išvados apie jų reikalingumą yra prieštaringos (Merkle: 1996).

4. Nuomonės formavimasis: žiniasklaidos įtaka

Neretai galima išgirsti sakant, kad žmonių nuomonės (o taip pat jų matavimas) yra kažkas paviršutiniško, nestabilaus. Ir su tuo galima sutikti, nes iš tikrųjų yra žymiai gilesni, nuomones apsprendžiantys dalykai.

Pirmiausia tai vertybės (values) – pagrindiniai, fundamentalūs lūkesčiai (beliefs), kas turi vykti. Vertybės turi normatyvinę reikšmę, jos visada susietos su vertinimais “teisinga – neteisinga“, “gerai – blogai“. Vertybės kuria tai, ką paprastai vadiname civilizacija, kultūra. Vertybių pagrindu susiformuoja konkretesnė pozicija atskirų objektų atžvilgiu – nuostatos (attitudes). O jau vertybių ir nuostatų sistemos bazėje formuojasi konkrečios nuomonės.

Vertybių ir nuostatų sistema formuojasi žmogaus socializacijos procese. Gerai žinomi du socializacijos procesą lemiantys principai (Ericson, Luttberg, Tedin: 1991, p. 39). Pirmumo principas: tai, kas išmokstama pirma, išsilaiko ilgiausiai. Struktūravimo principas: tai, kas išmokstama pirma, struktūruoja tolimesnį mokymąsi. Socializacijos agentai minimi kiekviename sociologijos vadovėlyje, pvz., Giddens 1989: šeima, bendraamžių grupė, mokykla, žiniasklaida, vėliau – darbo aplinka.

Taigi, nuostatos, vertybės pirmiausia formuojasi šeimoje, bendraamžių aplinkoje, mokykloje. Kiek vėliau įsijungia žiniasklaida. Konkrečios nuomonės formuojasi vertybių ir nuostatų sistemos bazėje. Konkrečių visuomenėje aktualizuotų nuomonių formavimuisi didžiulę įtaką turi žiniasklaida.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4452 žodžiai iš 8863 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.