Sociologijos metodo taisyklės
5 (100%) 1 vote

Sociologijos metodo taisyklės

1121



E.Durkheim

“Sociologijos metodo taisyklės”, Giddens A.Durkheimas

ir

Z.Norkus “Markso Vėberio socialinio pažinimo metodologijos kontūrai”, Z.Norkus “Racionalizmo sociologija”, Z.Norkus “Trečiasis M.Weberio prasivežimas”

Savarankiškas darbas

Turinys

Socialinio fakto samprata

Socialinių faktų stebėjimo ypatybės

Normalaus ir patologinio išsiskyrimo ypatybės

Socialinių tipų sudarymas

Socialinių tipų aiškinimas

Metodų naudojamų įrodymams ypatybės

Socialinio pažinimo metodologijos ištakos

“Idealiųjų tipų” koncepcija

Supratimo problema

Socialinio veiksmo tipai

Suprantančioji sociologija

Socialinio fakto samprata

Sąvoka socialinis faktas vartojama apibūdinti visiems visuomenėje vykstantiems reiškiniams, jei tik jie atspindi kokį nors bendrą socialinį interesą. Socialiniam faktui būdingos specifinės savybės pasireiškiančios veikimo, jautimo ir mąstymo būdais pasižyminčiais prievartine jėga, dėl šios jėgos poveikio ilgainiui šie būdai įsigali žmogaus viduje. Šie veikimo ir mąstymo būdai vadinami socialiniais. Socialinis faktas tai sociologijos tyrinėjama sritis, kuri neįeina į jokią kitą įvardytą faktų kategoriją.

Socialinį faktą galima išskirti pagal šiuos požymius 1) prievartinis poveikis, kurį šis faktas daro individualioms sąmonėms, 2) išoriškumas individualių sąmonių atžvilgiu. Taip pat, kaip kitą socialinio fakto apibūdinimą galima išskirti nepriklausomumą jo individualių apraiškų atžvilgiu. Šis apibūdinimas taikomas nusistovėjusiems papročiams ir socialinėms srovėms. Socialiniam faktui būdingas visuotinis plitimas. Socialinis faktas yra veiksmų visuma ar pavienis, nusistovėjęs arba ne veikimo būdas galintis individui daryti išorinę prievartą. Taip pat šis reiškinys gali būti išplitęs konkrečioje visuomenėje ir gyvuoti savarankiškai ir nepriklausyti nuo individualių pasireiškimų.

Socialinių faktų stebėjimo ypatybės

Autorius pabrėžia, kad pagrindinė taisyklė apie socialinius faktus – jie laikytini daiktais. Kiekvienam mokslui būdinga ideologinė fazė mokslo vystymosi pradžioje. Šioje fazėje mokslas vystosi ir vietoje daiktų išaiškinimo sudaro pirmines praktines sąvokas. Pastebėta, kad ši stadija sociologijoje trunka ilgiau nei kituose moksluose. Sociologijos tyrinėtojas – Anglijos sociologijos mokyklos įkurėjas H. Spencer’is domėjosi anglų ekonomistų darbais: Maltis’u ir Smith’u. Spencer’is vienas iš pirmųjų panaudoja laisvės principą -tiek kiek nepažeidžia kito žmogaus laisvės). Jis yra liberalių pažiūrų žmogus. Jis pasisakė už sveiką konkurenciją, prieš socialinę paramą. Jis į visuomenės nelygybę žiūrėjo kaip į normalų reiškinį. Jis rėmėsi A.Comte, sudariusio mokslų hierarchiją, kurios viršuje sociologija, mintimis bei pozicija ir kūrė savo koncepciją – evoliucinę organinę paradigmą. Taigi faktai paimti iš A. Comte, H.Spencer’io sociologijos, iš dabartinės etikos ir politines ekonomijos įrodo, kad ši stadija dar nepereita. Įvardijamos kelios priežastys dėl, kurių ši ideologijos stadija turėtų būti pereita – pirma tai, kad socialiniai faktai turėtų būti tiriami kaip daiktai, nes jie pagrindiniai ir tiesioginiai mokslo duomenys, o antra tai, kad visiems socialiniams faktams būdingos daikto savybės. Pasitaiko ir klaidų, kurios atsiranda kai nepaisoma ši taisyklė neteisingai taikoma arba kai jos nepaisoma. Viena iš jų – Garofalas ir jo pateiktas nusikaltimo apibrėžimas, paplitusi klaida neigianti moralės buvimo žemesnio išsivystymo pakopos visuomenėje, taip pat Spencer’is ir jo sukurta evoliucijos teorija.

Normalaus ir patologinio išskyrimo ypatybės

Kai kuriais atžvilgiais pagal aukščiau išdėstytas taisykles painiojamos dvi faktų grupės – vieni normalūs, kiti – patologiniai reiškiniai. Teorinė ir praktinė to skyrimo nauda -tai būtina mokslui tam, kad padėtų valdyti elgseną. Įprastų kriterijų nagrinėjimas: skausmas nėra skiriamasis ligos požymis, nes šį požymį turi ir sveikata, tas pats pasakyta ir apie tikimybę išgyventi, nes ji sumažėja dėl normalių gyvenimo reiškinių (senatvė, gimdymas), o ne būtinai dėl ligos. Be to, šis kriterijus dažniausiai netaikytinas, ypač sociologijoje. Liga skiriama nuo sveikatos kaip normalus nuo nenormalaus. Vidutinis arba specifinis tipas. Būtina atkreipti dėmesį į amžių nustatant ar faktas yra normalus ar ne. Nenormalu- tai atsitiktinis reiškinys, nenormalumas paprastai laikomas žemesne būkle.

Socialinių tipų sudarymas

Socialiniai faktai būna normalus ar nenormalus, taigi dėl šios priežasties tik tam tikrai apibrėžtai socialinei rūšiai galime teigti jog viena socialinė šaka skirta šių rūšių sudarymui ir klasifikavimui. Pradžioje gali atrodyti, kad nėra jokio kitokio būdo vien tiktai tirti atskirai kiekvieną visuomenę, tyrimo eigą surašyti į monografiją, po to jas palyginti, pažiūrėti kuo jos sutampa, kuo skiriasi, po to suskirstyti į tautas, į panašias ir skirtingas grupes. Šis metodas tinka stebėjimu paremtam mokslui. Geresnis metodas yra skirti visuomenes pagal jų sandaros laipsnį. Paprastas visuomenės apibrėžimas yra orda. Orda – socialinis agregatas, kuriame nėra ir niekada nebuvo jokio kito
elementaresnio agregato, bet kuris tiesiogiai susiskirsto į individus. Pradedant nuo visuomenių klasifikavimo pagal jų struktūros sudėtingumo laipsnį. Pagrindu imdami paprastą visuomenę su vieninteliu segmentu, šių klasių viduje būtina išskirti atmainų įvairybę pagal tai, kaip vyksta ar nevyksta visiškas pradinių segmentų susiliejimas.

Socialinių tipų aiškinimas (schema)

Socialinių rūšių sudarymas – tai būdas grupuoti socialinius faktus supaprastinant jų aiškinimą, o socialinė morfologija, tai gilinimasis į mokslo dalį.

Įprastų aiškinimų finalistinis pobūdis. Fakto naudingumas nepaaiškina jo gyvavimo. Dviejų klausimų dvylipumas, būtinumas tirti veiksmingas socialinių tipų priežastis. Veiksminga priežastis turi būti apibrėžiama nepriklausomai nuo funkcijos.

Psichologinis įprastai taikomo metodo pobūdis. Šis metodas pagrįstas socialinio fakto prigimties nepripažinimu. Socialiniai faktai tegali būti aiškinami tik socialiniais faktais. Psichiniai faktai sudaro neapibrėžtą materiją kiti, to pat teiginio įrodymai: 1- socialinių faktų savarankiškumas etinio faktoriaus , susijusio su organine ir psichine sritimi, atžvilgiu. 2-socialinė evoliucija, nepaaiškinama grynai socialinėmis priežastimis. 3- didžiausia socialinės morfologijos faktų svarba sociologiniuose aiškinimuose: vidinė aplinka- kiekvieno bent kiek reikšmingesnio socialinio proceso šaltinis. Vyraujantis elementas žmogaus vaidmuo šioje aplinkoje. Sociologijos uždavinys rasti tos aplinkos savybes, kurios labiausiai veikia socialinius reiškinius. Socialines aplinkos sąvokos svarba. –ją atmetus, sociologija negali nustatyti priežastingu,mo santykių, tik sekos santykius. Suvoktas socialinis gyvenimas priklauso nuo vidinių priežasčių.4- Bendras šios sociologinės koncepcijos pobūdis. Psichines ir sociologinis ryšys yra natūralus ir sintetinis.

Metodų naudojamų įrodymams ypatybės

Įrodymo metodas sociologijoje yra lyginamasis metodas arba netiesioginis. Šio metodo principas – tą pačią pasekmę atitinka ta pati priežastis. Geriausias sociologijoje būdas, tarp įvairiausių lyginamojo metodo taikymo būdų yra gretimųjų pokyčio metodas. Jo pranašumai: jis laiko priežastinį ryšį suvokiamų iš vidaus, jis leidžia panaudoti daug griežčiau ir kritiškiau atrinktus duomenis.

Sociologija nepaisant vienintelio metodo taikymo dėl pokyčio gausos nėra menkesnė už kitus mokslus, nes yra įvairūs tų grupių sudarymo būdai. Tai kai išeinantys į grupes reiškiniai gali būti paimti iš vienintelės visuomenes, kai reikia jas imti iš įvairių, bet tos pačios rūšies visuomenių.

Kito būdo esmė – skirtingų rūšių lyginimas, tai yra lyginamoji sociologija.Šiam mokslui būdingi bruožai – nepriklausomybė nuo bet kurios filosofijos ir praktinių doktrinų, tai pat objektyvumas. Taip pat aptartiems socialiniams faktams būdingas savo specifikos išsaugojimas.

Socialinio pažinimo metodologijos ištakos

Apibendrinsime Makso Vėberio tą kūrybos aspektą, kuris artimiausias filosofijos, suprantančios save kaip bendrąją mokslo metodologiją, problematikai, tai yra socialinio pažinimo metodologijai. M.Vėberio kūryboje galima išskirti du etapus. Pirmasis baigiasi 1898 m., kai dėl ligos visai nutūko jo mokslinė veikla. Čia M.Vėberis – tyrinetojas -empirikas, tipiškas “istorinės mokyklos” politinėje ekonomijoje atstovas.”Istorinė mokykla” atsirado kaip opozicija klaiskinei politinei ekonomijai ir K.Mengerio austriškajai “ribinio naudingumo” mokyklai. Pastaroji politinės ekonomijos uždaviniu laikė universalių žmonių ekonominės veiklos dėsnių atradimą; šis universalumas buvo grindžiamas žmonių psichinės prigimties vienove. Antrasis etapas prasideda M.Vėberiui atnaujinus mokslinį darbą po ligos. Šiame etape, pirma, M.Vėberio empiriniuose tyrinėjimuos išryšskėja centrinė tema – Vakarų kapitalizmo specifika ir genezė. Antra, jis sukuria ir išplėtoja savitą socialinio pažinimo metodologinę konsepciją. M.Vėberio socialinio pažinimo metodologijoje galima išskirti penkias pagrindines dalis:

1. Socialinio pažinimo objektų konstitucijos konsepciją

Šiuo metu Jūs matote 57% šio straipsnio.
Matomi 1373 žodžiai iš 2427 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.