Sociologijos paskaitų konspektai
5 (100%) 1 vote

Sociologijos paskaitų konspektai

1121314151617181

Sociologijos paskaitų konspektai

Įvadinės pastabos

Bendriausia prasme galima pateikti tokį sociologijos apibrėžimą: tai mokslas, tiriantis visuomenę. Tačiau iki pat šio laiko, nuo sociologijos atsiradimo ir susiformavimo pradžios, nei vienas sociologas nesugebėjo pateikti konkretesnio disciplinos apibrėžimo, kuris būtų priimtinas daugumai.

Kaip ir daugelio kitų visuomeninių mokslų (pvz. antropologijos, ekonomikos ar istorijos), sociologijos turinys daugeliu atveju yra gana prieštaringo pobūdžio. Pagrindiniai nesutarimai kyla dėl jos prigimties, nes sociologija nagrinėja tiek istorijos eigoje vykusius procesus, tiek tam tikrą ekonominę elgseną, tiek papročius bei kalbą (antropologijos tyrimo objektus) ir vadovaujasi filosofiniais samprotavimais bei idėjomis.

Kai kas sociologijos nevientisumą laiko jos silpniausia vieta. Dažnai ne sociologai lieka labai sumišę, išgirdę tai, kad egzistuoja daug skirtingų sociologijos koncepcijų, kurios vieną ir tą patį socialinį reiškinį interpretuoja skirtingai. Kritikai tai laiko sociologijos nebrandumo požymiu. Tačiau sociologijos nevientisumas nėra jos trūkumas, bet greičiau atspindi šios mokslinės disciplinos ir jos tiriamųjų objektų specifiką.

Pati sociologija pradėjo formuotis XIX amžiuje, kada tikslieji mokslai jau buvo pasiekę gana pastebimą progresą. Jai taip pat buvo keliami tokie patys reikalavimai kaip ir gamtos mokslams. Net šios disciplinos pradininkas, Auguste Comte (1799-1847), naują visuomenės mokslą vadino socialine fizika. Jos tikslas buvo sukurti universalius visuomenės vystymosi ir funkcionavimo dėsnius, kurių pagalba būtų galima paaiškinti vykstančius visuomenėje procesus bei padėti išspręsti įvairias socialines problemas.

Pradinis tikslas – sukurti sociologiją remiantis gamtamokslinių disciplinų modeliu- patyrė didelę nesėkmę, kuri pasireiškė didele sociologijos krize 80-tais XX amžiaus metais. Sukurtos teorijos, kurios bandė viena kitą pakeisti kaip geresnė, kurios aiškino tuos reiškinius, kurių negalėjo paaiškinti pirmesnės, pasirodė esančios teisingomis ir buvo prieita išvados, kad nėra pačios teisingausios teorijos, nes nėra vieningų ir nepaneigiamų visuomenės vystymosi dėsnių.

Kadangi sociologija tiria individus ir jų kuriamą socialinį pasaulį, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad žmonės ir gamtos objektai nėra tapatūs. Individai, skirtingai nei gamtos objektai, visuomet gali nelauktai pakeisti savo elgesį, ko negali padaryti antrieji. Individų elgsena yra nulemta tiek išorinių veiksnių (tam tikros socialinės aplinkos), kurie užduoda tam tikrus elgesio orientyrus ir kurių įtaka yra labai didelė, tiek vidinių (individuali sprendimo priėmimo laisvė pasielgti vienaip ar kitaip).

Sociologija, kaip pastanga pažinti socialinį pasaulį, negali eiti tokiu pat pažinimo keliu kaip gamtos mokslai. Nors ji ir turi savo specifinius pažinimo kelius bei būdus, sociologai dažnai remiasi ir gamtamoksliniais metodais. Ji užsiima objektyvių faktų stebėjimu, remiantis empiriniais tyrimais, bei jų apibendrinimo ir sisteminimo dėka formuluoja teorinius apibendrinimus apie socialinį pasaulį.

Sociologijos atsiradimo kontekstas

Visą sociologijos vystymąsi ir aktualias problemas būtina nagrinėti vykstančių pasaulinių pokyčių kontekste. Dabartinio pasaulio atsiradimas siejamas su XVIII-XIX amžiais vykusiais istoriniais įvykiais, kurių pasėkoje atsirado ir pradėjo formuotis sociologija. Būtent tuo metu Vakarų Europoje atsirado naujos socialinės organizacijos formos. Šių pokyčių ištakos glūdi dviejose ‘didžiosiose revoliucijose’.

Pirmoji – 1789 m. politinė Prancūzijos revoliucija, kuri tapo pagrindiniu politinio persitvarkymo simboliu dabartiniame pasaulyje. Tai buvo pirmas tokio pobūdžio vidinis politinis persitvarkymas, kada revoliucijos tikslas buvo politinių ir humaniškų idealų įgyvendinimas, o ne kokio konkretaus asmens (monarcho) nuvertimas. Šios revoliucijos pasėkoje pirmą kartą istorijoje socialinio judėjimo įtakoje buvo visiškai sugriauta visuomeninė santvarka. Šios revoliucijos idėjos – laisvė ir lygybė – nebuvo įgyvendintos, tačiau davė didelį postūmį tolimesnėms politinėms permainoms, kurios ligi šiol vyksta pasaulyje. Kaip tik nuo to laiko beveik visų valstybių teisinės sistemos principu pradėtos pripažinti demokratinės teisės.

Antroji – industrinė (pramoninė) revoliucija, XVIIIa. prasidėjusi Anglijoje, XIXa. paplitusi visoje Vakarų Europoje bei Šiaurės Amerikoje ir vėliau – visame pasaulyje. Pramoninė revoliucija dažnai suprantama kaip tam tikrų techninių pasiekimų visuma. Tačiau techniniai išradimai sudarė tik nedidelę daug platesnių socialinių ekonominių pokyčių dalį. Tuo metu prasidėjo labai sparti darbo jėgos migracija iš kaimo vietovių į miestą, į augančius pramoninius gamybos centrus. Tam įtakos turėjo ir žemės ūkio produktų gavybos mechanizavimas, kurio pasėkoje vis mažiau darbo jėgos reikėjo šiam darbui. Techninių inovacijų taikymas darbo ir gamybos procesuose ir tokios gamybos plėtra yra vadinama industrializacija.

Pramoninė revoliucija sudarė geras sąlygas prasidėti urbanizacijos procesui. Yra paskaičiuota, kad iki XIXa. net ir labiausiai urbanizuotuose visuomenėse miestuose gyveno ne daugiau 10% visos populiacijos. Dabartiniu metu visos išsivysčiusios industrinės
šalys yra labai urbanizuotos. Miestuose gyvena daugiau nei 50% viso pasaulio gyventojų, 2025 metams manoma, kad jų dalis bus apie 63%. Spartus urbanizacijos procesas vyksta ir Trečiojo pasaulio šalyse, kur linkę augti vienas ar du pagrindiniai šalies miestai, kai V.Europoje ir Š.Amerikoje – miestai auga maždaug tolygiai.

Be vykstančios pasaulyje industrializacijos ir urbanizacijos, reikia paminėti ir vykstantį gimstamumo didėjimą. Remiantis kai kurių mokslininkų tyrimais, teigiama, kad 1-ais mūsų eros metais žemėje gyveno beveik 300 mln. žmonių. Šis skaičius, nors ir pakankamai lėtai, XVIIIa. padvigubėjo. Nuo tada prasideda demografinis sprogimas – kasmet sparčiai auga pasaulio gyventojų skaičius. 2000 metams skaičiuojam, kad bus apie 8mlr.gyventojų.

Šio proceso priežastys gan lengvai atsekamos pramoninėje revoliucijoje. Ilgą laiką žmonijos istorijoje buvo išlaikoma pusiausvyra tarp gimstamumo ir mirštamumo. Vidutinis gyvenimo amžius prieš 200 metų buvo apie 35 m. Taip pat buvo stebimas didelis vaikų mirtingumas, ir mažiau nei pusė jų sulaukdavo pilnametystės. Pramoninės revoliucijos pasėkoje ištobulėjo medicina, pagerėjo sanitarinės ir higieninės gyventojų gyvenimo sąlygos, todėl bendras gyvenimo ilgumas beveik padvigubėjo, o vaikų mirtingumas žymiai nukrito.

Sociologija kaip mokslas

Sociologija atsirado kaip pastanga suprasti aukščiau minėtų socialinių procesų priežastis ir galimas pasekmes. Patį disciplinos atsiradimą galima tiesiogiai susieti su XVIIIa. socialinės filosofijos idėjomis, kaip Švietimo filosofija, anglų liberalizmo doktrinos (Thomas Hobse, John Lock), socialiniai utopistai, enciklopedistai ir pan.

Reikia paminėti, kad vyravęs ideologinis ir intelektualinis klimatas taip pat padėjo užgimti ir dviem aukščiau minėtoms revoliucijoms.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, sociologiją galima apibrėžti kaip mokslą apie visuomenę. Tačiau nėra aiškus visuomenės empirinis referentas. Visuomenė yra labai plati kategorija, įtraukianti ne tik išsivysčiusias pramonines šalis, bet ir tokias dideles agrarines imperijas kaip senovės Kinija ar Romos imperija. Ši kategorija gali įvardinti ir mažas gentines grupes.

Kadangi ‘visuomenė’ yra tik kalbinis teorinis konstruktas, ją galima apibrėžti kaip institucionalizuotų suvokimo, mąstymo ir veiklos formų, paplitusių ir nuolat reprodukuojamų erdvėje ir laike, visuma arba sistema.

Institucionalizuotos elgesio formos yra pastovūs, sunkiai kintantys individualios veiklos būdai, bendrai priimti ir naudojami, kuriais individai sąmoningai ar ne kuria savo pačių bei aplinkinį pasaulį. Dar kitaip institucionalizuotas elgesio formas galima pavadinti socialiniais institutais. Institutą (instituciją) lengviausiai yra suprasti kaip tam tikras nerašytas, bet tvirtai įsigyvenusias elgesio taisykles, šablonus, modelius. Kaip pavyzdį galima pateikti kalbą. Kalba yra viso socialinio gyvenimo pagrindas, visi ja naudojasi, kalbėdami vadovaujasi tam tikromis gramatinėmis, sintaksinėmis, lingvistinėmis taisyklėmis, kurių dėka galime suvokti vienas kito išreikštus sakinius, žodžius bei už jų slypinčias reikšmes. Dar vienas institucionalizuotos elgesio formos pavyzdys yra šeimos institucija. Šeima – tam tikras gyvensenos būdas, kai du individai (dažniausiai vyras ir moteris) gyvena kartu, augina vaikus, bendrai veda šeimos ūkį ir pan.

Maždaug taip apibrėžus instituciją, galima teigti, kad sociologija yra mokslas tiriantis socialinius institutus, socialinę bei kultūrinę individų sąveiką ir patirtį , varijuojančią nuo tarpasmeninio individų kontakto kasdieniniame gyvenime ligi pasaulinio masto procesų. Iš esmės ji labiausiai domisi pastarųjų 200-300 metų socialiniais procesais ir reiškiniais.

(Šis apibrėžimas nėra pilnas ar išsamus, bet nurodo pačias bendriausias šios mokslinės disciplinos tyrinėjimo lauko charakteristikas).

Bendriausiai galima sakyti, kad sociologija nagrinėja mūsų, kaip socialinių būtybių elgseną bei mąstyseną. Jos tyrinėjimų laukas labai platus. Sociologai analizuoja daug dalykų – pradedant atsitiktiniais žmonių susidūrimais gatvėje, baigiant globaliniais socialiniais procesais.

Sociologinių klausimų tipai

Faktiniai klausimai. Sociologai domisi,pvz. kokia yra nelegali migracija, kiek yra homoseksualių šeimų, kaip dažnai yra mušami vaikai šeimose, kokios amžiaus grupės vartoja tam tikrų rūšių cigaretes ir pan. Atlikdami sisteminius sociologinius tyrimus, sociologai gali surinkti gan daug empirinės informacijos, kuri nepasiekiama jokiais kitais būdais ir nepublikuojama jokiuose statistiniuose leidiniuose.

Lyginamieji klausimai. Palyginimo principą galime laikyti vienu svarbiausiu sociologinio mąstymo bruožu. Lyginamoji analizė dažniausiai įtraukia erdvės ir laiko dimensijas. Besidomint vystymosi klausimais, yra atliekami vienos institucijos ar visos visuomenės komparatyvistiniai tyrimai istorijos eigoje (gretimai analizuojamo, pvz., XIX a.pradžios ir XXa.pabaigos visuomeninės struktūros). Kiekvieno socialinio reiškinio specifikos nustatymui lyginami panašūs socialiniai institutai, tik paimti iš skirtingų socialinių ir kultūrinių kontekstų.

Teoriniai klausimai. Sociologija nesusideda vien tik iš empirinių faktų rinkimo. Dažniausiai stengiamasi sužinoti, kodėl vyksta tam tikri dalykai. Tik taikant teoriją
ir teorinį mąstymą, galima korektiškai interpretuoti empirinius faktus. Empiriniai klausimai, kurie atskleidžia realiai egzistuojančius ar egzistavusius faktus, ir teoriniai visada eina vienas greta kito ir jų negalima nagrinėti atskirai. Patikimas teorijas galima suformuluoti tik tuo atveju, jeigu jas galime patikrinti empiriniais tyrimais, kurie remiasi faktų rinkimu.

Teorija suteikia prasmę faktams, nes faktai sociologijoje niekada ‘nekalba patys už save’, jie visada ‘kalba tik tam tikros teorijos ar loginės mąstysenos sistemos rėmuose.

Sociologija ir mokslo statusas

Mokslas apjungia tyrimo metodų sistemą, teorinį mąstymą bei loginį argumentų pagrindimą, tam kad suformuluotų žinių apie tyrimo objektą visumą. Moksliniame darbe labai svarbu yra kritinis mąstymas, naujos idėjos ir jų mokslinis pagrindimas remiantis hipotezių kėlimu ir jų tikrinimu.

Naujos idėjos ir koncepcijos moksliniuose tyrimuose tam tikru laipsniu yra eksperimentinės – jas nuolatos galima naujai tikrinti ar net visiškai paneigti remiantis naujais akivaizdesniais argumentais. Kada iškyla klausimas dėl sociologijos mokslo statuso, paprastai galvoje turimi du dalykai:

– ar ši disciplina sukurta pagal gamtos mokslų modelį, nes mokslas asocijuojamas kaip tik su pastaraisiais?

– ar gali sociologija pasiekti tokį pat tikslumo laipsnį, koks yra pasiektas gamtos moksluose tiriant fizinį pasaulį?

Šie klausimai yra gan problematiški, bet istorijos eigoje daugelis sociologų į juos atsakydavo teigiamai. Jie pritardavo teiginiui, kad sociologija gali ir privalo būti panaši į gamtos mokslus tiek pagal savo metodiką, tiek pagal veiksmingumą. Ši teorinė nuostata sociologiją, kaip praktinį mokslą, atskyrė nuo socialinės filosofijos ir buvo pavadinta pozityvizmu. Tačiau XXa. antroje pusėje tokios pozicijos jau buvo laikomos naiviomis.

Aišku, sociologija, kaip ir kiti socialiniai mokslai, yra mokslinė disciplina, kuri turi savo tyrimo metodų ir duomenų analizės sistemą bei savo teorijas grindžia akivaizdžiais ir logiškais argumentais.

Tirti žmones nėra tas pats kaip stebėti fizinio pasaulio reiškinius, o sociologiniai duomenų interpretacijos bei pagrindimo rėmai negali būti prilyginti gamtamoksliniams. Skirtingai nuo gamtos objektų, žmonės suvokia save ir sugeba tikslingai veikti. Sociologija negali paaiškinti socialinio gyvenimo tol, kol ji neapčiuopia tos prasmės, kurią savo veiklai suteikia žmonės.

Sociologai savo tyrimuose bei teoriniuose ieškojimuose siekia būti savarankiškais ir bešališkais. Jiems reikia vengti išankstinio nusistatymo bet kokių naujų idėjų ar atskleistų faktų atžvilgiu. Jiems reikalingas platus mąstymas.

Vienas iš svarbių sociologinės mąstysenos kriterijų yra objektyvumas. Objektyvumo kriterijai visai sociologijai yra bendrai paremta tam tikrų stebėjimo ir tyrimo metodų visuma. Dažniausiai jie nustatomi pačių sociologų kritinėse diskusijose.

Praktinis sociologijos pritaikymas

1.Padeda aiškiau ir adekvačiau suvokti visuomenėje vykstančius reiškinius bei socialinę situaciją.

2. Padeda suvokti kultūrinius skirtumus visuomenėje, juos įvertinti ir išvengti nereikalingos įtampos bei konfliktų.

3. Atskleidžia valdžios, socialinės politikos veiksmų rezultatus.

4. Padeda geriau suvokti savo priklausomybę tam tikrai grupei, savo veiklos socialines sąlygas bei aplinką, jos galimas pasekmes ir pan. (Bendrai kalbant – kai kas mano, kad ji yra naudinga savišvietai).



Visuomenė ir kultūra

Kultūra yra pagrindinis žmonių bruožas, kuris skiria juos nuo gyvūnų pasaulio. Ji yra plati kategorija, kuri apima ne tik kažką tai suvokiamo kaip aukštesnio ir nesuprantamo paprastiems žmonėms, bet ir tokius paprasčiausius dalykus kaip apsirengimo manieros, vedybiniai papročiai, šeimyninio gyvenimo modeliai, religinės ceremonijos ar laisvalaikio praleidimo formos. Taip pat kultūra apima ir visus artefaktus (žmogaus rankų sukurtus daiktus) – lankus, plūgus, mašinas, fabrikus, knygas, kompiuterius ir pan. Pats abstrakčiausias kultūros apibrėžimas: kultūra tai istoriškai susiformavęs žmonių gyvensenos būdas, kuris yra įkūnytas materialinės ir dvasinės veiklos produktuose, socialinių normų sistemoje, žmogaus santykyje su kitais žmonėmis, su pačiu savimi ir su gamta.

Kultūros ir visuomenės sąvokos yra neatskiriamos viena nuo kitos. Negalima kalbėti apie visuomenę neturint galvoje kultūros ir atvirkščiai; ten, kur yra visuomenė, kad ir kokio išsivystymo lygio ji būtų, ten yra ir kultūra. Kiekviena visuomenė turi savitą kultūrą ir tai leidžia ją atskirti nuo kitų visuomenių. Tai reiškia, kiek yra visuomenių, tiek yra ir kultūrų.

Kultūrinė įvairovė buvo pastebėta ir normaliai įvertinta tik su europiečių kelionėmis XVIII-XIX amžiais. Susidūrimai su skirtingomis visuomenėmis atskleidė kultūrinius skirtumus ir taip leido labiau pažinti tiek savo kultūrą, tiek ir žmonių, kaip biologinių būtybių, prigimtį bei bendrumą.

Žmogaus prigimties problema

1859 metais Anglijoje biologas Charles Drawin išleido knygą Apie rūšių kilmę, kur pateikė labai iššaukiančią to meto vyravusiai nuomonei teoriją apie žmogaus vystymosi ypatybes ir jo sąsają su gyvūnų pasauliu. Remdamasis didele biologinių ekspedicijų metu surinkta medžiaga, jis atrado gan aiškų tęstinumą (vystymosi seką) tarp
gyvūnų ir žmonių. Jo manymu, žmogiškos charakteristikos atsirado biologinio proceso eigoje, kuris prasidėjo prieš 3 milijardų metų.

Visa teorija buvo pavadinta evoliucinio vystymosi teorija. Ji teigė, kad žmogiškų būtybių vystymasis yra atsitiktinis procesas, kuris neturi jokio tikslo. Tai buvo prieštaraujantis teiginys anksčiau dominavusioms religinėms pasaulio ir žmogaus aiškinimo teorijoms.

Evoliucija yra natūralios atrankos rezultatas. Ji aiškinama labai paprastai. Organinėms būtybėms reikia tam tikrų resursų išgyvenimui (maisto, šilumos ir pan.). Tų resursų yra labai nedaug, o biologinis organizmų dauginimasis vyksta labai sparčiai; tai reiškia, kad ne visi gali gauti gyvybiškai svarbių resursų. Labiausiai prisitaikantys prie gyvenimo sąlygų organizmai išgyvena, o kiti yra pasmerkti išnykimui. Kovoje dėl išgyvenimo protingesni, greitesni gyvūnai turi daugiau pranašumų kitų atžvilgiu ir todėl ilgiau išgyvena bei perduoda panašias savybes savo palikuonims.

Natūralioje atrankoje veikia mutacijos mechanizmas – atsitiktinis genetinis pokytis, kuris keičia individų biologines charakteristikas. Dažnai mutacijos yra skausmingos ir bevertės, tačiau pasitaiko ir tokių, kurios mutantui suteikia daugiau pranašumo kitų tos pačios rūšies individų atžvilgiu ir taip mutantai išgyvena kitų sąskaita.

Ši Darwino teorija leidžia suvokti skirtingų rūšių atsiradimą bei jų sąsajas su kitomis rūšimis. Pateikdamas bendrą evoliucijos istoriją, kuri prasideda gyvybės vandenyne atsiradimu ir baigiasi žmogaus triumfu, Darwinas parodo žmonių artumą primatams – beždžionėms, iš kurių prieš 50 tūkst.metų susiformavo identiškas žmogaus tipas. Biologinė evoliucija ir kultūros poveikis buvo abipusis žmogaus vystymuisi. Kultūriniai artefaktai, kaip įrankių naudojimas, komunikacijos galimybių vystymas, socialinių bendruomenių formavimas, leido žmonėms lengviau ir geriau prisitaikyti prie aplinkos ir suteikė jiems geresnes išgyvenimo galimybes kitų rūšių atžvilgiu. Istorijos eigoje vis spartėja kultūrinė raida ir žmogus vis labiau kontroliuoja aplinką bei pradeda pats ją formuoti savo tikslams.

Tokia evoliucijos teorija padeda suprasti žmogiškos prigimties bendrumą ir kultūrinės įvairovės atsiradimo galimybes.

Sociobiologų teiginiai

1975 metais E.Wilson preiškė, kad žmonės yra daug daugiau panašūs į gyvūnus, nei buvo manoma anksčiau. Panaši elgsena atsekama tiek pas vienus, tiek pas kitus ir tai galima paaiškinti genetine struktūra, kurioje yra užkoduojami tam tikri elgsenos būdai. Sociobiologai teigė, kad, pvz., vedybiniai ritualai prieš sueitį pastebimi tiek pas gyvūnus, tiek pas žmones; taip pat pastebima ir tai, kad moteriškos lyties individai yra silpnesni nei vyriškos.

Jų nuomone, didelę dalį socialinės veiklos galima paaiškinti genetiniais faktoriais, o pačią sociologiją galima būtų įtraukti į biologijos mokslą. Tačiau buvo pateikta labai mažai įrodymų apie genetinį paveldimumą, kuris kontroliuotų socialinę individų veiklą. Kad ir kokie bebūtų genai veiksmingi, jų nepakanka socialinės ir kultūrinės veiklos įvairovei paaiškinti. Įvairi elgsena yra greičiau kultūriškai išmokstama ir perduodama iš kartos į kartą per išmokimą, o ne per genus.

Kultūros sudėtinės dalys

Materialinė kultūra. Ją sudaro kultūriniai artefaktai, visa tai, kas buvo pagaminta žmogaus rankomis. Materialinės kultūros vystymasis yra įtakotas kultūrinių idėjų, kurios įkūnijamos materialiame daikte. Tačiau materiali kultūra taip pat veikia ir idėjų vystymąsi, duoda paskatą naujų idėjų atsiradimui. Kultūrinio objekto ypatybė yra ta, kad kartą sukurtas jis tampa nepriklausomas nuo kūrėjo ir tampa neatsiejama visos kultūros dalimi.

Nematerialią kultūrą sudaro simboliai, kalba, įsitikinimai, vertybės, normos, sankcijos.

Kalba yra tam tikra simbolių (žodžių) ir taisyklių, kaip tais simboliais reikia manipuliuoti, sistema. Simbolių pagalba mes galime išmokti kategorizuoti objektus (suteikti tam tikriems daiktams ir reiškiniams pavadinimus) bei, kas yra dar svarbiau, išmokyti kategorizuoti ir kitus. Kalba yra būdinga tik žmonėms, gyvūnai kalbėti nemoka. Buvo atliekami eksperimentai su beždžionėmis, tačiau kalbos mokymosi galimybės buvo labai menkos (sugebėdavo išmokti nedaug nebylių kalbos simbolių bei ženklų, negalėjo jų suregzti į ilgesnius prasmingus sakinius), o taip pat nesugebėdavo savo išmoktų sugebėjimų peruoti kitiems savo rūšies atstovams.

Žodžiai ir jų reikšmės atspindi tuos socialinio gyvenimo aspektus, kurie yra svarbūs tos kalbos vartotojui. Pvz., Aliaskos eskimai turi 20 skirtingų pavadinimų išreikšti sniegą, kur kiekvienas jų nusako tam tikrą sniego pobūdį. Arba Argentinos piemenys turi 200 skirtingų žodžių apibudinti arklio spalvą ir pakankamai lengvai pagal vieną žodį gali atsekti reikiamą arklį didelėje arklių bandoje.

Dažnai kalbos sudėtingumas atspindi kultūros sudėtingumą. Pati kalba išsivysto tik grupėje vykstančios sąveikos metu. Kalba neatsiranda iš izoliuotos individualios patirties. Žodis tik tada turi reikšmę, kada bent keli žmonės jį suvokia vienodai. Tik tokiu atveju garsų rinkinys gali tapti žodžiu. Kalbos pagalba mes kuriame mus supantį pasaulį (suteikiame jo atskiroms dalims pavadinimus) ir taip
jį. Kalba yra pagrindinis įrankis, kuriuo mes išreiškiame savo mintis bei perduodame vienas kitam kultūriškai vertingą informaciją.

Įsitikinimai yra simboliniai tvirtinimai apie mūsų suvokiamą tikrovę. Tai yra bandymai paaiškinti tam tikrus realybės aspektus. Pvz., žemė yra apvali, žemė yra visatos centras ir pan. Įsitikinimas yra tik tuomet kultūros produktas, kai jo pagrįstumo galia nepriklauso nuo atskiro individo. Jie aprūpina mus ‘akivaizdžiais’ faktais. Toks ‘akivaizdumas’ yra neginčijamas, o jo tikrumas ar ne priklauso ne nuo objektyvios tikrovės, bet yra kultūriškai nulemtas. Pvz., XV amžiaus kultūroje buvo manoma, kad žemė yra visatos centras; dabar yra visai kitokia visatos struktūros teorija. Vienas teiginys buvo teisingas vienais amžiais ir priimtinas savo kultūrinėje aplinkoje, kitas – kitais, bet abiem atvejais jie buvo kultūriniai įsitikinimai, kurie nekėlė abejonių to meto auditorijai.

Vertybės yra simboliniai teiginiai apie tai, kaip turėtų, mūsų manymu, būti sutvarkytas pasaulis, bet ne apie jo realų vaizdą. Jos apibrėžia tikslus, išskirdamos ir suranguodamos tam tikras elgesio bei socialinio sambūvio formas, remiantis tuo, ar jie yra pageidautini, ar ne. Vertybės visada apsprendžia kiekvieno individualaus veiksmo pasirinkimo variantą.

Vertybės, kaip ir įsitikinimai, egzistuoja nepriklausomai nuo atskirų individų. Vertybių sistema daugelyje visuomenių yra sudėtinga, besikeičianti ir dažnai prieštaringo charakterio. Kiekvienoje kultūroje yra tam tikras vertybių rinkinys, tačiau tai nereiškia, kad visi tos visuomenės nariai vienodai išpažįsta tas vertybes – vienos gali būti toleruojamos viename socialiniame rate, kitos – kitame. Dėl šių priežasčių dažnai kyla vertybiniai prieštaravimai bei konfliktai.

Vertybių konfliktas. Dažnas žmogus išpažįsta daug vertybių ir kartais pasitaiko tokių situacijų, kurios iššaukia vertybių konfliktą. Vertybių konfliktas kyla todėl, kad mes vienu metu užimame skirtingas socialines pozicijas skirtingose socialinėse sistemose, kur kiekviena turi savo vertybes. Tokioje situacijoje mes turime spręsti dilemą – kuriai socialinei sistemai atiduoti pirmenybę. Vertybinio konflikto pavyzdys – krikščioniškai auklėtas jaunuolis kare, kada reikia užmušti priešą. Jo dalyvavimas kare ir kario socialinė pozicija reikalauja iš jo nužudyti priešą, tačiau krikščionio socialinė pozicija liepia jam nežudyti. Tokioje situacijoje iškyla vertybinis konfliktas, kuriai socialinei sistemai paklūsti – ar karo taisyklėms, ar krikščionybei? Vertybinis konfliktas yra išsprendžiamas paties individo atsižvelgiant į konkrečios situacijos pobūdį.

Normos yra taisyklės, kuriomis valdomas visuomenės narių elgesys. Jos pagrinde susijusios su moraliniais kriterijais. Yra išskiriamos dvi normų rūšys: A) proskriptyvinės normos, kurios nusako, koks elgesys yra neleistinas (taboo). Daugelyje kultūrų tai yra kraujomaišos, vaikų lytinių santykių, žmogaus nužudymo draudimai. Šios normos dažnai susijusios su žmogaus gyvybės bei ypatumų išsaugojimu. Pasikėsinimas į jas yra griežtai baudžiamas. B) preskriptinės normos , kurios nusako tai, kokio elgesio yra tikimasi ar laukiama. Pvz., gero elgesio taisyklės, atitinkamų kūno vietų prisidengimas ir pan. Šių normų pažeidimai nesusilaukia didesnės bausmės.

Normos yra ir elgesio modelis, ir tam tikras elgesį stebintis arbitras, kuris pasako, kas yra gerai, o kas blogai.Jos sukuria tam tikrą saugumo būseną ir suteikia galimybę būti suvoktam kitų žmonių. Jos nusako, ko būtent tikimasi konkrečioje situacijoje.

Sankcijos yra atlygis už paklusimą normoms bei suderinamumą arba bausmė už nukrypimą nuo normų. Sankcijos yra neatskiriama normų dalis ir visada turi tam tikrą prievartos elementą, kuris verčia žmones laikytis normų. Yra išskiriamos formalios sankcijos ir ne. Neformalios sankcijos nėra aiškiai išreikštos ir apibrėžtos bei teisę jas taikyti turi bet kas. Neformalių sankcijų pavyzdys – tėvų santykiuose su vaikais, kur vaikai vienaip ar kitaip skatinami ar baudžiami už tam tikrą elgseną. Formalios sankcijos yra aiškiai apibrėžtos ir jas taikyti teisę turi tik tam tikras socialines pozicijas užimantys žmonės. Tokių sankcijų pavyzdžiai yra pažymių rašymas mokykloje, įstatymų kodeksai. Bendrai sankcijos taikomos ne už padarytą veiksmą, bet už normos sulaužymą.

Kultūrinis reliatyvizmas, etnocentrizmas ir subkultūros

Kultūrinės universalijos – visose kultūrose aptinkami kultūriniai reiškiniai. Tai kalba, kalendorius, valgio gaminimas, dekoratyvinis menas, žaidimai, etika, higiena, kraujomaišos tabu ir pan.

Kultūrinis reliatyvizmas – kada skirtingose kultūrose vieni ir tie patys simboliai bei veiksmai turi skirtingas prasmes, kurias galima suvokti tik tos kultūros visumoje. Pvz., naujagimių žudymas daugelyje kultūrų yra griežtai baudžiamas, kai kitose tai gali būti priimtinas dalykas, nes naujagimiai suvokiami kai tam tikra našta bendruomenei, kelianti grėsmę visos bendruomenės išlikimui.

Kiekvienoje visuomenėje galima išskirti dominuojančią kultūrą – tas socialines normas, idėjas, vertybes ir elgsenos būdus, kurie yra toleruojami ir priimtini didesnei visuomenės narių daliai. Šalia dominuojančios kultūros galima išskirti ir subkultūras – kultūroje
egzistuojantys savotiški gyvensenos būdai ir socialinio elgesio standartai, kurie būdingi tik tam tikroms visuomeninėms grupėms (etninėms, amžiaus ir pan.). Subkultūros išsiskiria iš bendro kultūros konteksto, tačiau yra jos sudėtinės dalys.

Kontrkultūra – tai priešiška dominuojančiai kultūrai subkultūra. Ji yra negatyvaus turinio ir dominuojančią kultūrą suvokia kaip priešą, kurį reikia sugriauti iš vidaus. Tačiau ji nedaro esminio poveikio dominuojančiai kultūrai, tik užsiima jos kritika. Kontrkultūros pavyzdžiai – pankai, hipiai, komunistinės grupuotės Vakaruose ir pan.

Etnocentrizmas yra kitos kultūros vertinimas pagal savos kultūros standartus. Etnocentriniam mąstymui būdinga tai, kad toks žmogus jaučiasi teisus vertindamas kitas kultūras, kurias dažniausiai mato kaip žemesnio išsivystymo lygio ar blogesnes. Etnocentrinis mąstymas nesuvokia kitos kultūros visumos ir vertina tik atskirus tos kultūros aspektus.

Ksenocentrizmas yra kitos kultūros pervertinimas ir savos kultūros nuvertinimas.

Dabartiniame pasaulyje, kada yra didelė sąveika tarp skirtingų kultūrų atstovų ir didelė žmonių migracija, mes negalime kalbėti apie grynas kultūrines formas. Tarp skirtingų kultūrų vyksta intensyvūs mainai ir kiekviena visuomenė perima ką nors iš kitos atiduodama jai savo dalį. Todėl kiekvienoje visuomenėje galima aptikti ir kitų kultūroms būdingų elementų.

Papildomi skaitiniai:

V.Kavolis. Kultūros dirbtuvės. Vilnius: Baltos lankos, 1996.

Kultūros prigimtis: 5 t. sud. S.Juknevičius ir kt. Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1993.

A.L.Kroeber. Kultūros sąvoka moksle. psl.108-136.

T.S.Eliot. Pastabos apie kultūros apibrėžimą. psl. 257-353

B.Kuzmickas, L.Astra. Šiuolaikinė lietuvių tautinė savimonė. Vilnius: Rosma, 1996.

L.Astra. Šiuolaikinės lietuvių vertybės. psl.102-134.

SOCIALINĖ STRUKTŪRA

Socialinė struktūra yra visuomenės susiskirstymas į gana pastovius socialinius darinius, įgyjančius naujų savybių palyginti su tomis, kurias turi jas sudarantys individai. (M117)

Analizuojant visuomenės struktūra galimi du pagrindiniai modeliai:

I) kai struktūra yra visuomenės institutų sistema;

II) kai struktūra yra socialinių grupių sistema.

Galima sakyti, kad šios dvi sistemos glaudžiai susijusios tarpusavyje. Tik institutų sistema nusako elgsenos formą ir taisykles, o grupių sistema labiau apibrėžia žmonių santykių pobūdį, specifiką, apimtis.

Socialinė struktūra suprantama kaip susidedanti iš atskirų elementų:

1. Socialiniai statusai;

2. Socialiniai vaidmenys;

3. Socialinės grupės;

4. Socialiniai institutai.

Socialinis statusas

Kuomet kasdienėje kalboje vartojame ,,statuso“ sąvoką, dažniausiai ją siejame su įtakos turėjimu, gerbūviu ar įžymumu. Sociologai šį terminą vartoja vienai iš daugelio apibrėžtų asmens pozicijų visuomenėje nurodyti. Socialinis statusas įtraukia tiek aukštas socialines pozicijas, tiek žemas. Kiekvienas žmogus įprastai užima ne vieną socialinę poziciją – turi ne vieną socialinį statusą.

Socialinį statusą sociologai skirsto į dvi rūšis – priskirtą ir įgytą:

1. Priskirtas socialinis statusas žmogui priskirtas visuomenės, neatsižvelgiant į jo asmenybės bruožus, unikalumą, talentą bei charakterio savybes. Tokios rūšies statusas paprastai priskiriamas gimus, tai – lytis, rasė, tautybė, pilietybė, religija, amžius. Nors šios charakteristikos remiasi daugiausia biologiniais ar kitais objektyviais kriterijais, priskirtieji statusai svarbūs dėl savo sąsajų su socialinėmis charakteristikomis, kurios priskiriamos tokiems socialiniams statusams. Tokios rūšies statusai patvirtina jų turėtojo dispozicijų ribas – ką asmuo gali ir ko – ne, kokias privilegijas jis turi ir pan. Priskirti statusai ,,atspindi“ ir žmogaus priklausymą tam tikrai socialinei kategorijai bei nurodo jo dalyvavimą konkrečios socialinės grupės veikloje.

Priskirti socialiniai statusai žmogaus gyvenimo eigoje retai kinta. Žmonės įprastai sunkiai gali pakeisti tokios rūšies savo statusą. Jie turi įprasti prie tų suvaržymų, kuriuos nulemia tokių statusų turėjimas. Vis dėlto galima siekti pakeisti visuomenės požiūrį į nusistovėjusius suvaržymus šių statusų atžvilgiu. Galima pridurti ir tai, kad vienas ir tas pats statusas gali turėti skirtingas kultūrines reikšmes skirtingose visuomenėse.

2. Pasiektą socialinį statusą žmogus įgyja savo asmeninių pastangų bei sugebėjimų dėka gyvenimo eigoje – bet kuri profesija ar darbinė pozicija. Šie statusai palyginti su priskirtais statusais dažniai kinta.

Kai kurios socialinės pozicijos turi tiek priskirtų, tiek pasiektų statusų elementų.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4619 žodžiai iš 9231 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.