Sociologijos paskaitų konspektai
Įvadinės pastabos
Bendriausia prasme galima pateikti tokį sociologijos apibrėžimą: tai
mokslas, tiriantis visuomenę. Tačiau iki pat šio laiko, nuo sociologijos
atsiradimo ir susiformavimo pradžios, nei vienas sociologas nesugebėjo
pateikti konkretesnio disciplinos apibrėžimo, kuris būtų priimtinas
daugumai.
Kaip ir daugelio kitų visuomeninių mokslų (pvz. antropologijos,
ekonomikos ar istorijos), sociologijos turinys daugeliu atveju yra gana
prieštaringo pobūdžio. Pagrindiniai nesutarimai kyla dėl jos prigimties,
nes sociologija nagrinėja tiek istorijos eigoje vykusius procesus, tiek tam
tikrą ekonominę elgseną, tiek papročius bei kalbą (antropologijos tyrimo
objektus) ir vadovaujasi filosofiniais samprotavimais bei idėjomis.
Kai kas sociologijos nevientisumą laiko jos silpniausia vieta. Dažnai
ne sociologai lieka labai sumišę, išgirdę tai, kad egzistuoja daug
skirtingų sociologijos koncepcijų, kurios vieną ir tą patį socialinį
reiškinį interpretuoja skirtingai. Kritikai tai laiko sociologijos
nebrandumo požymiu. Tačiau sociologijos nevientisumas nėra jos trūkumas,
bet greičiau atspindi šios mokslinės disciplinos ir jos tiriamųjų objektų
specifiką.
Pati sociologija pradėjo formuotis XIX amžiuje, kada tikslieji mokslai
jau buvo pasiekę gana pastebimą progresą. Jai taip pat buvo keliami tokie
patys reikalavimai kaip ir gamtos mokslams. Net šios disciplinos
pradininkas, Auguste Comte (1799-1847), naują visuomenės mokslą vadino
socialine fizika. Jos tikslas buvo sukurti universalius visuomenės
vystymosi ir funkcionavimo dėsnius, kurių pagalba būtų galima paaiškinti
vykstančius visuomenėje procesus bei padėti išspręsti įvairias socialines
problemas.
Pradinis tikslas – sukurti sociologiją remiantis gamtamokslinių
disciplinų modeliu- patyrė didelę nesėkmę, kuri pasireiškė didele
sociologijos krize 80-tais XX amžiaus metais. Sukurtos teorijos, kurios
bandė viena kitą pakeisti kaip geresnė, kurios aiškino tuos reiškinius,
kurių negalėjo paaiškinti pirmesnės, pasirodė esančios teisingomis ir buvo
prieita išvados, kad nėra pačios teisingiausios teorijos, nes nėra vieningų
ir nepaneigiamų visuomenės vystymosi dėsnių.
Kadangi sociologija tiria individus ir jų kuriamą socialinį pasaulį,
reikia atkreipti dėmesį į tai, kad žmonės ir gamtos objektai nėra tapatūs.
Individai, skirtingai nei gamtos objektai, visuomet gali nelauktai pakeisti
savo elgesį, ko negali padaryti antrieji. Individų elgsena yra nulemta tiek
išorinių veiksnių (tam tikros socialinės aplinkos), kurie užduoda tam
tikrus elgesio orientyrus ir kurių įtaka yra labai didelė, tiek vidinių
(individuali sprendimo priėmimo laisvė pasielgti vienaip ar kitaip).
Sociologija, kaip pastanga pažinti socialinį pasaulį, negali eiti
tokiu pat pažinimo keliu kaip gamtos mokslai. Nors ji ir turi savo
specifinius pažinimo kelius bei būdus, sociologai dažnai remiasi ir
gamtamoksliniais metodais. Ji užsiima objektyvių faktų stebėjimu, remiantis
empiriniais tyrimais, bei jų apibendrinimo ir sisteminimo dėka formuluoja
teorinius apibendrinimus apie socialinį pasaulį.Sociologijos atsiradimo kontekstas
Visą sociologijos vystymąsi ir aktualias problemas būtina nagrinėti
vykstančių pasaulinių pokyčių kontekste. Dabartinio pasaulio atsiradimas
siejamas su XVIII-XIX amžiais vykusiais istoriniais įvykiais, kurių
pasėkoje atsirado ir pradėjo formuotis sociologija. Būtent tuo metu Vakarų
Europoje atsirado naujos socialinės organizacijos formos. Šių pokyčių
ištakos glūdi dviejose ‘didžiosiose revoliucijose’.
Pirmoji – 1789 m. politinė Prancūzijos revoliucija, kuri tapo
pagrindiniu politinio persitvarkymo simboliu dabartiniame pasaulyje. Tai
buvo pirmas tokio pobūdžio vidinis politinis persitvarkymas, kada
revoliucijos tikslas buvo politinių ir humaniškų idealų įgyvendinimas, o ne
kokio konkretaus asmens (monarcho) nuvertimas. Šios revoliucijos pasėkoje
pirmą kartą istorijoje socialinio judėjimo įtakoje buvo visiškai sugriauta
visuomeninė santvarka. Šios revoliucijos idėjos – laisvė ir lygybė – nebuvo
įgyvendintos, tačiau davė didelį postūmį tolimesnėms politinėms permainoms,
kurios ligi šiol vyksta pasaulyje. Kaip tik nuo to laiko beveik visų
valstybių teisinės sistemos principu pradėtos pripažinti demokratinės
teisės.
Antroji – industrinė (pramoninė) revoliucija, XVIIIa. prasidėjusi
Anglijoje, XIXa. paplitusi visoje Vakarų Europoje bei Šiaurės Amerikoje ir
vėliau – visame pasaulyje. Pramoninė revoliucija dažnai suprantama kaip tam
tikrų techninių pasiekimų visuma. Tačiau techniniai išradimai sudarė tik
nedidelę daug platesnių socialinių ekonominių pokyčių dalį. Tuo metu
prasidėjo labai sparti darbo jėgos migracija iš kaimo vietovių į miestą, į
augančius pramoninius gamybos centrus. Tam įtakos turėjo ir žemės ūkio
produktų gavybos mechanizavimas, kurio pasėkoje vis mažiau darbo jėgos
reikėjo šiam darbui.
Techninių inovacijų taikymas darbo ir gamybos
procesuose ir tokios gamybos plėtra yra vadinama industrializacija.
Pramoninė revoliucija sudarė geras sąlygas prasidėti urbanizacijos
procesui. Yra paskaičiuota, kad iki XIXa. net ir labiausiai urbanizuotuose
visuomenėse miestuose gyveno ne daugiau 10% visos populiacijos. Dabartiniu
metu visos išsivysčiusios industrinės šalys yra labai urbanizuotos.
Miestuose gyvena daugiau nei 50% viso pasaulio gyventojų, 2025 metams
manoma, kad jų dalis bus apie 63%. Spartus urbanizacijos procesas vyksta ir
Trečiojo pasaulio šalyse, kur linkę augti vienas ar du pagrindiniai šalies
miestai, kai V.Europoje ir Š.Amerikoje – miestai auga maždaug tolygiai.
Be vykstančios pasaulyje industrializacijos ir urbanizacijos, reikia
paminėti ir vykstantį gimstamumo didėjimą. Remiantis kai kurių mokslininkų
tyrimais, teigiama, kad 1-ais mūsų eros metais žemėje gyveno beveik 300
mln. žmonių. Šis skaičius, nors ir pakankamai lėtai, XVIIIa. padvigubėjo.
Nuo tada prasideda demografinis sprogimas – kasmet sparčiai auga pasaulio
gyventojų skaičius. 2000 metams skaičiuojam, kad bus apie 8mlr.gyventojų.
Šio proceso priežastys gan lengvai atsekamos pramoninėje
revoliucijoje. Ilgą laiką žmonijos istorijoje buvo išlaikoma pusiausvyra
tarp gimstamumo ir mirštamumo. Vidutinis gyvenimo amžius prieš 200 metų
buvo apie 35 m. Taip pat buvo stebimas didelis vaikų mirtingumas, ir mažiau
nei pusė jų sulaukdavo pilnametystės. Pramoninės revoliucijos pasėkoje
ištobulėjo medicina, pagerėjo sanitarinės ir higieninės gyventojų gyvenimo
sąlygos, todėl bendras gyvenimo ilgumas beveik padvigubėjo, o vaikų
mirtingumas žymiai nukrito.
Sociologija kaip mokslas
Sociologija atsirado kaip pastanga suprasti aukščiau minėtų socialinių
procesų priežastis ir galimas pasekmes. Patį disciplinos atsiradimą galima
tiesiogiai susieti su XVIIIa. socialinės filosofijos idėjomis, kaip
Švietimo filosofija, anglų liberalizmo doktrinos (Thomas Hobse, John Lock),
socialiniai utopistai, enciklopedistai ir pan.
Reikia paminėti, kad vyravęs ideologinis ir intelektualinis klimatas
taip pat padėjo užgimti ir dviem aukščiau minėtoms revoliucijoms.
Kaip jau buvo minėta anksčiau, sociologiją galima apibrėžti kaip
mokslą apie visuomenę. Tačiau nėra aiškus visuomenės empirinis referentas.
Visuomenė yra labai plati kategorija, įtraukianti ne tik išsivysčiusias
pramonines šalis, bet ir tokias dideles agrarines imperijas kaip senovės
Kinija ar Romos imperija. Ši kategorija gali įvardinti ir mažas gentines
grupes.
Kadangi ‘visuomenė’ yra tik kalbinis teorinis konstruktas, ją galima
apibrėžti kaip institucionalizuotų suvokimo, mąstymo ir veiklos formų,
paplitusių ir nuolat reprodukuojamų erdvėje ir laike, visuma arba sistema.
Institucionalizuotos elgesio formos yra pastovūs, sunkiai kintantys
individualios veiklos būdai, bendrai priimti ir naudojami, kuriais
individai sąmoningai ar ne kuria savo pačių bei aplinkinį pasaulį. Dar
kitaip institucionalizuotas elgesio formas galima pavadinti socialiniais
institutais. Institutą (instituciją) lengviausiai yra suprasti kaip tam
tikras nerašytas, bet tvirtai įsigyvenusias elgesio taisykles, šablonus,
modelius. Kaip pavyzdį galima pateikti kalbą. Kalba yra viso socialinio
gyvenimo pagrindas, visi ja naudojasi, kalbėdami vadovaujasi tam tikromis
gramatinėmis, sintaksinėmis, lingvistinėmis taisyklėmis, kurių dėka galime
suvokti vienas kito išreikštus sakinius, žodžius bei už jų slypinčias
reikšmes. Dar vienas institucionalizuotos elgesio formos pavyzdys yra
šeimos institucija. Šeima – tam tikras gyvensenos būdas, kai du individai
(dažniausiai vyras ir moteris) gyvena kartu, augina vaikus, bendrai veda
šeimos ūkį ir pan.
Maždaug taip apibrėžus instituciją, galima teigti, kad sociologija yra
mokslas tiriantis socialinius institutus, socialinę bei kultūrinę individų
sąveiką ir patirtį , varijuojančią nuo tarpasmeninio individų kontakto
kasdieniniame gyvenime ligi pasaulinio masto procesų. Iš esmės ji
labiausiai domisi pastarųjų 200-300 metų socialiniais procesais ir
reiškiniais.
(Šis apibrėžimas nėra pilnas ar išsamus, bet nurodo pačias
bendriausias šios mokslinės disciplinos tyrinėjimo lauko charakteristikas).
Bendriausiai galima sakyti, kad sociologija nagrinėja mūsų, kaip
socialinių būtybių elgseną bei mąstyseną. Jos tyrinėjimų laukas labai
platus. Sociologai analizuoja daug dalykų – pradedant atsitiktiniais žmonių
susidūrimais gatvėje, baigiant globaliniais socialiniais procesais.
Sociologinių klausimų tipai
Faktiniai klausimai. Sociologai domisi, pvz., kokia yra nelegali
migracija, kiek yra homoseksualių šeimų, kaip dažnai yra mušami vaikai
šeimose, kokios amžiaus grupės vartoja tam tikrų rūšių cigaretes ir pan.
Atlikdami sisteminius sociologinius tyrimus, sociologai gali surinkti gan
daug empirinės informacijos, kuri nepasiekiama jokiais kitais būdais ir
nepublikuojama jokiuose statistiniuose leidiniuose.
klausimai. Palyginimo principą galime laikyti vienu
svarbiausiu sociologinio mąstymo bruožu. Lyginamoji analizė dažniausiai
įtraukia erdvės ir laiko dimensijas. Besidomint vystymosi klausimais, yra
atliekami vienos institucijos ar visos visuomenės komparatyvistiniai
tyrimai istorijos eigoje (gretimai analizuojamo, pvz., XIX a. pradžios ir
XXa. pabaigos visuomeninės struktūros). Kiekvieno socialinio reiškinio
specifikos nustatymui lyginami panašūs socialiniai institutai, tik paimti
iš skirtingų socialinių ir kultūrinių kontekstų.
Teoriniai klausimai. Sociologija nesusideda vien tik iš empirinių
faktų rinkimo. Dažniausiai stengiamasi sužinoti, kodėl vyksta tam tikri
dalykai. Tik taikant teoriją ir teorinį mąstymą, galima korektiškai
interpretuoti empirinius faktus. Empiriniai klausimai, kurie atskleidžia
realiai egzistuojančius ar egzistavusius faktus, ir teoriniai visada eina
vienas greta kito ir jų negalima nagrinėti atskirai. Patikimas teorijas
galima suformuluoti tik tuo atveju, jeigu jas galime patikrinti empiriniais
tyrimais, kurie remiasi faktų rinkimu.
Teorija suteikia prasmę faktams, nes faktai sociologijoje niekada
‘nekalba patys už save’, jie visada ‘kalba tik tam tikros teorijos ar
loginės mąstysenos sistemos rėmuose.
Sociologija ir mokslo statusas
Mokslas apjungia tyrimo metodų sistemą, teorinį mąstymą bei loginį
argumentų pagrindimą, tam kad suformuluotų žinių apie tyrimo objektą
visumą. Moksliniame darbe labai svarbu yra kritinis mąstymas, naujos idėjos
ir jų mokslinis pagrindimas remiantis hipotezių kėlimu ir jų tikrinimu.
Naujos idėjos ir koncepcijos moksliniuose tyrimuose tam tikru laipsniu
yra eksperimentinės – jas nuolatos galima naujai tikrinti ar net visiškai
paneigti remiantis naujais akivaizdesniais argumentais. Kada iškyla
klausimas dėl sociologijos mokslo statuso, paprastai galvoje turimi du
dalykai:
– ar ši disciplina sukurta pagal gamtos mokslų modelį, nes mokslas
asocijuojamas kaip tik su pastaraisiais?
– ar gali sociologija pasiekti tokį pat tikslumo laipsnį, koks yra
pasiektas gamtos moksluose tiriant fizinį pasaulį?
Šie klausimai yra gan problematiški, bet istorijos eigoje daugelis
sociologų į juos atsakydavo teigiamai. Jie pritardavo teiginiui, kad
sociologija gali ir privalo būti panaši į gamtos mokslus tiek pagal savo
metodiką, tiek pagal veiksmingumą. Ši teorinė nuostata sociologiją, kaip
praktinį mokslą, atskyrė nuo socialinės filosofijos ir buvo pavadinta
pozityvizmu. Tačiau XXa. antroje pusėje tokios pozicijos jau buvo laikomos
naiviomis.
Aišku, sociologija, kaip ir kiti socialiniai mokslai, yra mokslinė
disciplina, kuri turi savo tyrimo metodų ir duomenų analizės sistemą bei
savo teorijas grindžia akivaizdžiais ir logiškais argumentais.
Tirti žmones nėra tas pats kaip stebėti fizinio pasaulio reiškinius, o
sociologiniai duomenų interpretacijos bei pagrindimo rėmai negali būti
prilyginti gamtamoksliniams. Skirtingai nuo gamtos objektų, žmonės suvokia
save ir sugeba tikslingai veikti. Sociologija negali paaiškinti socialinio
gyvenimo tol, kol ji neapčiuopia tos prasmės, kurią savo veiklai suteikia
žmonės.
Sociologai savo tyrimuose bei teoriniuose ieškojimuose siekia būti
savarankiškais ir bešališkais. Jiems reikia vengti išankstinio nusistatymo
bet kokių naujų idėjų ar atskleistų faktų atžvilgiu. Jiems reikalingas
platus mąstymas.
Vienas iš svarbių sociologinės mąstysenos kriterijų yra objektyvumas.
Objektyvumo kriterijai visai sociologijai yra bendrai paremta tam tikrų
stebėjimo ir tyrimo metodų visuma. Dažniausiai jie nustatomi pačių
sociologų kritinėse diskusijose.Praktinis sociologijos pritaikymas
1.Padeda aiškiau ir adekvačiau suvokti visuomenėje vykstančius
reiškinius bei socialinę situaciją.
2. Padeda suvokti kultūrinius skirtumus visuomenėje, juos įvertinti ir
išvengti nereikalingos įtampos bei konfliktų.
3. Atskleidžia valdžios, socialinės politikos veiksmų rezultatus.
4. Padeda geriau suvokti savo priklausomybę tam tikrai grupei, savo
veiklos socialines sąlygas bei aplinką, jos galimas pasekmes ir pan.
(Bendrai kalbant – kai kas mano, kad ji yra naudinga savišvietai).
Visuomenė ir kultūra
Kultūra yra pagrindinis žmonių bruožas, kuris skiria juos nuo gyvūnų
pasaulio. Ji yra plati kategorija, kuri apima ne tik kažką tai suvokiamo
kaip aukštesnio ir nesuprantamo paprastiems žmonėms, bet ir tokius
paprasčiausius dalykus kaip apsirengimo manieros, vedybiniai papročiai,
šeimyninio gyvenimo modeliai, religinės ceremonijos ar laisvalaikio
praleidimo formos. Taip pat kultūra apima ir visus artefaktus (žmogaus
rankų sukurtus daiktus) – lankus, plūgus, mašinas, fabrikus, knygas,
kompiuterius ir pan. Pats abstrakčiausias kultūros apibrėžimas: kultūra tai
istoriškai susiformavęs žmonių gyvensenos būdas, kuris yra įkūnytas
materialinės ir dvasinės veiklos produktuose, socialinių normų sistemoje,
žmogaus santykyje su kitais žmonėmis, su pačiu savimi ir su gamta.
Kultūros ir visuomenės sąvokos yra neatskiriamos viena nuo kitos.
Negalima kalbėti apie visuomenę neturint galvoje kultūros ir atvirkščiai;
ten, kur yra visuomenė, kad ir kokio išsivystymo lygio ji būtų, ten yra ir
kultūra. Kiekviena visuomenė turi savitą kultūrą ir tai leidžia ją atskirti
nuo kitų visuomenių. Tai reiškia, kiek yra visuomenių, tiek yra ir kultūrų.
Kultūrinė įvairovė buvo pastebėta ir normaliai įvertinta tik su
europiečių kelionėmis XVIII-XIX amžiais. Susidūrimai su skirtingomis
visuomenėmis atskleidė kultūrinius skirtumus ir taip leido labiau pažinti
tiek savo kultūrą, tiek ir žmonių, kaip biologinių būtybių, prigimtį bei
bendrumą.
Žmogaus prigimties problema
1859 metais Anglijoje biologas Charles Drawin išleido knygą Apie rūšių
kilmę, kur pateikė labai iššaukiančią to meto vyravusiai nuomonei teoriją
apie žmogaus vystymosi ypatybes ir jo sąsają su gyvūnų pasauliu. Remdamasis
didele biologinių ekspedicijų metu surinkta medžiaga, jis atrado gan aiškų
tęstinumą (vystymosi seką) tarp gyvūnų ir žmonių. Jo manymu, žmogiškos
charakteristikos atsirado biologinio proceso eigoje, kuris prasidėjo prieš
3 milijardų metų.
Visa teorija buvo pavadinta evoliucinio vystymosi teorija. Ji teigė,
kad žmogiškų būtybių vystymasis yra atsitiktinis procesas, kuris neturi
jokio tikslo. Tai buvo prieštaraujantis teiginys anksčiau dominavusioms
religinėms pasaulio ir žmogaus aiškinimo teorijoms.
Evoliucija yra natūralios atrankos rezultatas. Ji aiškinama labai
paprastai. Organinėms būtybėms reikia tam tikrų resursų išgyvenimui
(maisto, šilumos ir pan.). Tų resursų yra labai nedaug, o biologinis
organizmų dauginimasis vyksta labai sparčiai; tai reiškia, kad ne visi gali
gauti gyvybiškai svarbių resursų. Labiausiai prisitaikantys prie gyvenimo
sąlygų organizmai išgyvena, o kiti yra pasmerkti išnykimui. Kovoje dėl
išgyvenimo protingesni, greitesni gyvūnai turi daugiau pranašumų kitų
atžvilgiu ir todėl ilgiau išgyvena bei perduoda panašias savybes savo
palikuonims.
Natūralioje atrankoje veikia mutacijos mechanizmas – atsitiktinis
genetinis pokytis, kuris keičia individų biologines charakteristikas.
Dažnai mutacijos yra skausmingos ir bevertės, tačiau pasitaiko ir tokių,
kurios mutantui suteikia daugiau pranašumo kitų tos pačios rūšies individų
atžvilgiu ir taip mutantai išgyvena kitų sąskaita.
Ši Darwino teorija leidžia suvokti skirtingų rūšių atsiradimą bei jų
sąsajas su kitomis rūšimis. Pateikdamas bendrą evoliucijos istoriją, kuri
prasideda gyvybės vandenyne atsiradimu ir baigiasi žmogaus triumfu,
Darwinas parodo žmonių artumą primatams – beždžionėms, iš kurių prieš 50
tūkst.metų susiformavo identiškas žmogaus tipas. Biologinė evoliucija ir
kultūros poveikis buvo abipusis žmogaus vystymuisi. Kultūriniai artefaktai,
kaip įrankių naudojimas, komunikacijos galimybių vystymas, socialinių
bendruomenių formavimas, leido žmonėms lengviau ir geriau prisitaikyti prie
aplinkos ir suteikė jiems geresnes išgyvenimo galimybes kitų rūšių
atžvilgiu. Istorijos eigoje vis spartėja kultūrinė raida ir žmogus vis
labiau kontroliuoja aplinką bei pradeda pats ją formuoti savo tikslams.
Tokia evoliucijos teorija padeda suprasti žmogiškos prigimties
bendrumą ir kultūrinės įvairovės atsiradimo galimybes.
Sociobiologų teiginiai
1975 metais E.Wilson preiškė, kad žmonės yra daug daugiau panašūs į