Sociologijos paskaitų
5 (100%) 1 vote

Sociologijos paskaitų

1121314151617181

Sociologijos paskaitų konspektai

Įvadinės pastabos

Bendriausia prasme galima pateikti tokį sociologijos apibrėžimą: tai

mokslas, tiriantis visuomenę. Tačiau iki pat šio laiko, nuo sociologijos

atsiradimo ir susiformavimo pradžios, nei vienas sociologas nesugebėjo

pateikti konkretesnio disciplinos apibrėžimo, kuris būtų priimtinas

daugumai.

Kaip ir daugelio kitų visuomeninių mokslų (pvz. antropologijos,

ekonomikos ar istorijos), sociologijos turinys daugeliu atveju yra gana

prieštaringo pobūdžio. Pagrindiniai nesutarimai kyla dėl jos prigimties,

nes sociologija nagrinėja tiek istorijos eigoje vykusius procesus, tiek tam

tikrą ekonominę elgseną, tiek papročius bei kalbą (antropologijos tyrimo

objektus) ir vadovaujasi filosofiniais samprotavimais bei idėjomis.

Kai kas sociologijos nevientisumą laiko jos silpniausia vieta. Dažnai

ne sociologai lieka labai sumišę, išgirdę tai, kad egzistuoja daug

skirtingų sociologijos koncepcijų, kurios vieną ir tą patį socialinį

reiškinį interpretuoja skirtingai. Kritikai tai laiko sociologijos

nebrandumo požymiu. Tačiau sociologijos nevientisumas nėra jos trūkumas,

bet greičiau atspindi šios mokslinės disciplinos ir jos tiriamųjų objektų

specifiką.

Pati sociologija pradėjo formuotis XIX amžiuje, kada tikslieji mokslai

jau buvo pasiekę gana pastebimą progresą. Jai taip pat buvo keliami tokie

patys reikalavimai kaip ir gamtos mokslams. Net šios disciplinos

pradininkas, Auguste Comte (1799-1847), naują visuomenės mokslą vadino

socialine fizika. Jos tikslas buvo sukurti universalius visuomenės

vystymosi ir funkcionavimo dėsnius, kurių pagalba būtų galima paaiškinti

vykstančius visuomenėje procesus bei padėti išspręsti įvairias socialines

problemas.

Pradinis tikslas – sukurti sociologiją remiantis gamtamokslinių

disciplinų modeliu- patyrė didelę nesėkmę, kuri pasireiškė didele

sociologijos krize 80-tais XX amžiaus metais. Sukurtos teorijos, kurios

bandė viena kitą pakeisti kaip geresnė, kurios aiškino tuos reiškinius,

kurių negalėjo paaiškinti pirmesnės, pasirodė esančios teisingomis ir buvo

prieita išvados, kad nėra pačios teisingiausios teorijos, nes nėra vieningų

ir nepaneigiamų visuomenės vystymosi dėsnių.

Kadangi sociologija tiria individus ir jų kuriamą socialinį pasaulį,

reikia atkreipti dėmesį į tai, kad žmonės ir gamtos objektai nėra tapatūs.

Individai, skirtingai nei gamtos objektai, visuomet gali nelauktai pakeisti

savo elgesį, ko negali padaryti antrieji. Individų elgsena yra nulemta tiek

išorinių veiksnių (tam tikros socialinės aplinkos), kurie užduoda tam

tikrus elgesio orientyrus ir kurių įtaka yra labai didelė, tiek vidinių

(individuali sprendimo priėmimo laisvė pasielgti vienaip ar kitaip).

Sociologija, kaip pastanga pažinti socialinį pasaulį, negali eiti

tokiu pat pažinimo keliu kaip gamtos mokslai. Nors ji ir turi savo

specifinius pažinimo kelius bei būdus, sociologai dažnai remiasi ir

gamtamoksliniais metodais. Ji užsiima objektyvių faktų stebėjimu, remiantis

empiriniais tyrimais, bei jų apibendrinimo ir sisteminimo dėka formuluoja

teorinius apibendrinimus apie socialinį pasaulį.Sociologijos atsiradimo kontekstas

Visą sociologijos vystymąsi ir aktualias problemas būtina nagrinėti

vykstančių pasaulinių pokyčių kontekste. Dabartinio pasaulio atsiradimas

siejamas su XVIII-XIX amžiais vykusiais istoriniais įvykiais, kurių

pasėkoje atsirado ir pradėjo formuotis sociologija. Būtent tuo metu Vakarų

Europoje atsirado naujos socialinės organizacijos formos. Šių pokyčių

ištakos glūdi dviejose ‘didžiosiose revoliucijose’.

Pirmoji – 1789 m. politinė Prancūzijos revoliucija, kuri tapo

pagrindiniu politinio persitvarkymo simboliu dabartiniame pasaulyje. Tai

buvo pirmas tokio pobūdžio vidinis politinis persitvarkymas, kada

revoliucijos tikslas buvo politinių ir humaniškų idealų įgyvendinimas, o ne

kokio konkretaus asmens (monarcho) nuvertimas. Šios revoliucijos pasėkoje

pirmą kartą istorijoje socialinio judėjimo įtakoje buvo visiškai sugriauta

visuomeninė santvarka. Šios revoliucijos idėjos – laisvė ir lygybė – nebuvo

įgyvendintos, tačiau davė didelį postūmį tolimesnėms politinėms permainoms,

kurios ligi šiol vyksta pasaulyje. Kaip tik nuo to laiko beveik visų

valstybių teisinės sistemos principu pradėtos pripažinti demokratinės

teisės.

Antroji – industrinė (pramoninė) revoliucija, XVIIIa. prasidėjusi

Anglijoje, XIXa. paplitusi visoje Vakarų Europoje bei Šiaurės Amerikoje ir

vėliau – visame pasaulyje. Pramoninė revoliucija dažnai suprantama kaip tam

tikrų techninių pasiekimų visuma. Tačiau techniniai išradimai sudarė tik

nedidelę daug platesnių socialinių ekonominių pokyčių dalį. Tuo metu

prasidėjo labai sparti darbo jėgos migracija iš kaimo vietovių į miestą, į

augančius pramoninius gamybos centrus. Tam įtakos turėjo ir žemės ūkio

produktų gavybos mechanizavimas, kurio pasėkoje vis mažiau darbo jėgos

reikėjo šiam darbui.
Techninių inovacijų taikymas darbo ir gamybos

procesuose ir tokios gamybos plėtra yra vadinama industrializacija.

Pramoninė revoliucija sudarė geras sąlygas prasidėti urbanizacijos

procesui. Yra paskaičiuota, kad iki XIXa. net ir labiausiai urbanizuotuose

visuomenėse miestuose gyveno ne daugiau 10% visos populiacijos. Dabartiniu

metu visos išsivysčiusios industrinės šalys yra labai urbanizuotos.

Miestuose gyvena daugiau nei 50% viso pasaulio gyventojų, 2025 metams

manoma, kad jų dalis bus apie 63%. Spartus urbanizacijos procesas vyksta ir

Trečiojo pasaulio šalyse, kur linkę augti vienas ar du pagrindiniai šalies

miestai, kai V.Europoje ir Š.Amerikoje – miestai auga maždaug tolygiai.

Be vykstančios pasaulyje industrializacijos ir urbanizacijos, reikia

paminėti ir vykstantį gimstamumo didėjimą. Remiantis kai kurių mokslininkų

tyrimais, teigiama, kad 1-ais mūsų eros metais žemėje gyveno beveik 300

mln. žmonių. Šis skaičius, nors ir pakankamai lėtai, XVIIIa. padvigubėjo.

Nuo tada prasideda demografinis sprogimas – kasmet sparčiai auga pasaulio

gyventojų skaičius. 2000 metams skaičiuojam, kad bus apie 8mlr.gyventojų.

Šio proceso priežastys gan lengvai atsekamos pramoninėje

revoliucijoje. Ilgą laiką žmonijos istorijoje buvo išlaikoma pusiausvyra

tarp gimstamumo ir mirštamumo. Vidutinis gyvenimo amžius prieš 200 metų

buvo apie 35 m. Taip pat buvo stebimas didelis vaikų mirtingumas, ir mažiau

nei pusė jų sulaukdavo pilnametystės. Pramoninės revoliucijos pasėkoje

ištobulėjo medicina, pagerėjo sanitarinės ir higieninės gyventojų gyvenimo

sąlygos, todėl bendras gyvenimo ilgumas beveik padvigubėjo, o vaikų

mirtingumas žymiai nukrito.

Sociologija kaip mokslas

Sociologija atsirado kaip pastanga suprasti aukščiau minėtų socialinių

procesų priežastis ir galimas pasekmes. Patį disciplinos atsiradimą galima

tiesiogiai susieti su XVIIIa. socialinės filosofijos idėjomis, kaip

Švietimo filosofija, anglų liberalizmo doktrinos (Thomas Hobse, John Lock),

socialiniai utopistai, enciklopedistai ir pan.

Reikia paminėti, kad vyravęs ideologinis ir intelektualinis klimatas

taip pat padėjo užgimti ir dviem aukščiau minėtoms revoliucijoms.

Kaip jau buvo minėta anksčiau, sociologiją galima apibrėžti kaip

mokslą apie visuomenę. Tačiau nėra aiškus visuomenės empirinis referentas.

Visuomenė yra labai plati kategorija, įtraukianti ne tik išsivysčiusias

pramonines šalis, bet ir tokias dideles agrarines imperijas kaip senovės

Kinija ar Romos imperija. Ši kategorija gali įvardinti ir mažas gentines

grupes.

Kadangi ‘visuomenė’ yra tik kalbinis teorinis konstruktas, ją galima

apibrėžti kaip institucionalizuotų suvokimo, mąstymo ir veiklos formų,

paplitusių ir nuolat reprodukuojamų erdvėje ir laike, visuma arba sistema.

Institucionalizuotos elgesio formos yra pastovūs, sunkiai kintantys

individualios veiklos būdai, bendrai priimti ir naudojami, kuriais

individai sąmoningai ar ne kuria savo pačių bei aplinkinį pasaulį. Dar

kitaip institucionalizuotas elgesio formas galima pavadinti socialiniais

institutais. Institutą (instituciją) lengviausiai yra suprasti kaip tam

tikras nerašytas, bet tvirtai įsigyvenusias elgesio taisykles, šablonus,

modelius. Kaip pavyzdį galima pateikti kalbą. Kalba yra viso socialinio

gyvenimo pagrindas, visi ja naudojasi, kalbėdami vadovaujasi tam tikromis

gramatinėmis, sintaksinėmis, lingvistinėmis taisyklėmis, kurių dėka galime

suvokti vienas kito išreikštus sakinius, žodžius bei už jų slypinčias

reikšmes. Dar vienas institucionalizuotos elgesio formos pavyzdys yra

šeimos institucija. Šeima – tam tikras gyvensenos būdas, kai du individai

(dažniausiai vyras ir moteris) gyvena kartu, augina vaikus, bendrai veda

šeimos ūkį ir pan.

Maždaug taip apibrėžus instituciją, galima teigti, kad sociologija yra

mokslas tiriantis socialinius institutus, socialinę bei kultūrinę individų

sąveiką ir patirtį , varijuojančią nuo tarpasmeninio individų kontakto

kasdieniniame gyvenime ligi pasaulinio masto procesų. Iš esmės ji

labiausiai domisi pastarųjų 200-300 metų socialiniais procesais ir

reiškiniais.

(Šis apibrėžimas nėra pilnas ar išsamus, bet nurodo pačias

bendriausias šios mokslinės disciplinos tyrinėjimo lauko charakteristikas).

Bendriausiai galima sakyti, kad sociologija nagrinėja mūsų, kaip

socialinių būtybių elgseną bei mąstyseną. Jos tyrinėjimų laukas labai

platus. Sociologai analizuoja daug dalykų – pradedant atsitiktiniais žmonių

susidūrimais gatvėje, baigiant globaliniais socialiniais procesais.

Sociologinių klausimų tipai

Faktiniai klausimai. Sociologai domisi, pvz., kokia yra nelegali

migracija, kiek yra homoseksualių šeimų, kaip dažnai yra mušami vaikai

šeimose, kokios amžiaus grupės vartoja tam tikrų rūšių cigaretes ir pan.

Atlikdami sisteminius sociologinius tyrimus, sociologai gali surinkti gan

daug empirinės informacijos, kuri nepasiekiama jokiais kitais būdais ir

nepublikuojama jokiuose statistiniuose leidiniuose.

klausimai. Palyginimo principą galime laikyti vienu

svarbiausiu sociologinio mąstymo bruožu. Lyginamoji analizė dažniausiai

įtraukia erdvės ir laiko dimensijas. Besidomint vystymosi klausimais, yra

atliekami vienos institucijos ar visos visuomenės komparatyvistiniai

tyrimai istorijos eigoje (gretimai analizuojamo, pvz., XIX a. pradžios ir

XXa. pabaigos visuomeninės struktūros). Kiekvieno socialinio reiškinio

specifikos nustatymui lyginami panašūs socialiniai institutai, tik paimti

iš skirtingų socialinių ir kultūrinių kontekstų.

Teoriniai klausimai. Sociologija nesusideda vien tik iš empirinių

faktų rinkimo. Dažniausiai stengiamasi sužinoti, kodėl vyksta tam tikri

dalykai. Tik taikant teoriją ir teorinį mąstymą, galima korektiškai

interpretuoti empirinius faktus. Empiriniai klausimai, kurie atskleidžia

realiai egzistuojančius ar egzistavusius faktus, ir teoriniai visada eina

vienas greta kito ir jų negalima nagrinėti atskirai. Patikimas teorijas

galima suformuluoti tik tuo atveju, jeigu jas galime patikrinti empiriniais

tyrimais, kurie remiasi faktų rinkimu.

Teorija suteikia prasmę faktams, nes faktai sociologijoje niekada

‘nekalba patys už save’, jie visada ‘kalba tik tam tikros teorijos ar

loginės mąstysenos sistemos rėmuose.

Sociologija ir mokslo statusas

Mokslas apjungia tyrimo metodų sistemą, teorinį mąstymą bei loginį

argumentų pagrindimą, tam kad suformuluotų žinių apie tyrimo objektą

visumą. Moksliniame darbe labai svarbu yra kritinis mąstymas, naujos idėjos

ir jų mokslinis pagrindimas remiantis hipotezių kėlimu ir jų tikrinimu.

Naujos idėjos ir koncepcijos moksliniuose tyrimuose tam tikru laipsniu

yra eksperimentinės – jas nuolatos galima naujai tikrinti ar net visiškai

paneigti remiantis naujais akivaizdesniais argumentais. Kada iškyla

klausimas dėl sociologijos mokslo statuso, paprastai galvoje turimi du

dalykai:

– ar ši disciplina sukurta pagal gamtos mokslų modelį, nes mokslas

asocijuojamas kaip tik su pastaraisiais?

– ar gali sociologija pasiekti tokį pat tikslumo laipsnį, koks yra

pasiektas gamtos moksluose tiriant fizinį pasaulį?

Šie klausimai yra gan problematiški, bet istorijos eigoje daugelis

sociologų į juos atsakydavo teigiamai. Jie pritardavo teiginiui, kad

sociologija gali ir privalo būti panaši į gamtos mokslus tiek pagal savo

metodiką, tiek pagal veiksmingumą. Ši teorinė nuostata sociologiją, kaip

praktinį mokslą, atskyrė nuo socialinės filosofijos ir buvo pavadinta

pozityvizmu. Tačiau XXa. antroje pusėje tokios pozicijos jau buvo laikomos

naiviomis.

Aišku, sociologija, kaip ir kiti socialiniai mokslai, yra mokslinė

disciplina, kuri turi savo tyrimo metodų ir duomenų analizės sistemą bei

savo teorijas grindžia akivaizdžiais ir logiškais argumentais.

Tirti žmones nėra tas pats kaip stebėti fizinio pasaulio reiškinius, o

sociologiniai duomenų interpretacijos bei pagrindimo rėmai negali būti

prilyginti gamtamoksliniams. Skirtingai nuo gamtos objektų, žmonės suvokia

save ir sugeba tikslingai veikti. Sociologija negali paaiškinti socialinio

gyvenimo tol, kol ji neapčiuopia tos prasmės, kurią savo veiklai suteikia

žmonės.

Sociologai savo tyrimuose bei teoriniuose ieškojimuose siekia būti

savarankiškais ir bešališkais. Jiems reikia vengti išankstinio nusistatymo

bet kokių naujų idėjų ar atskleistų faktų atžvilgiu. Jiems reikalingas

platus mąstymas.

Vienas iš svarbių sociologinės mąstysenos kriterijų yra objektyvumas.

Objektyvumo kriterijai visai sociologijai yra bendrai paremta tam tikrų

stebėjimo ir tyrimo metodų visuma. Dažniausiai jie nustatomi pačių

sociologų kritinėse diskusijose.Praktinis sociologijos pritaikymas

1.Padeda aiškiau ir adekvačiau suvokti visuomenėje vykstančius

reiškinius bei socialinę situaciją.

2. Padeda suvokti kultūrinius skirtumus visuomenėje, juos įvertinti ir

išvengti nereikalingos įtampos bei konfliktų.

3. Atskleidžia valdžios, socialinės politikos veiksmų rezultatus.

4. Padeda geriau suvokti savo priklausomybę tam tikrai grupei, savo

veiklos socialines sąlygas bei aplinką, jos galimas pasekmes ir pan.

(Bendrai kalbant – kai kas mano, kad ji yra naudinga savišvietai).

Visuomenė ir kultūra

Kultūra yra pagrindinis žmonių bruožas, kuris skiria juos nuo gyvūnų

pasaulio. Ji yra plati kategorija, kuri apima ne tik kažką tai suvokiamo

kaip aukštesnio ir nesuprantamo paprastiems žmonėms, bet ir tokius

paprasčiausius dalykus kaip apsirengimo manieros, vedybiniai papročiai,

šeimyninio gyvenimo modeliai, religinės ceremonijos ar laisvalaikio

praleidimo formos. Taip pat kultūra apima ir visus artefaktus (žmogaus

rankų sukurtus daiktus) – lankus, plūgus, mašinas, fabrikus, knygas,

kompiuterius ir pan. Pats abstrakčiausias kultūros apibrėžimas: kultūra tai

istoriškai susiformavęs žmonių gyvensenos būdas, kuris yra įkūnytas

materialinės ir dvasinės veiklos produktuose, socialinių normų sistemoje,

žmogaus santykyje su kitais žmonėmis, su pačiu savimi ir su gamta.

Kultūros ir visuomenės sąvokos yra neatskiriamos viena nuo kitos.

Negalima kalbėti apie visuomenę neturint galvoje kultūros ir atvirkščiai;

ten, kur yra visuomenė, kad ir kokio išsivystymo lygio ji būtų, ten yra ir

kultūra. Kiekviena visuomenė turi savitą kultūrą ir tai leidžia ją atskirti

nuo kitų visuomenių. Tai reiškia, kiek yra visuomenių, tiek yra ir kultūrų.

Kultūrinė įvairovė buvo pastebėta ir normaliai įvertinta tik su

europiečių kelionėmis XVIII-XIX amžiais. Susidūrimai su skirtingomis

visuomenėmis atskleidė kultūrinius skirtumus ir taip leido labiau pažinti

tiek savo kultūrą, tiek ir žmonių, kaip biologinių būtybių, prigimtį bei

bendrumą.

Žmogaus prigimties problema

1859 metais Anglijoje biologas Charles Drawin išleido knygą Apie rūšių

kilmę, kur pateikė labai iššaukiančią to meto vyravusiai nuomonei teoriją

apie žmogaus vystymosi ypatybes ir jo sąsają su gyvūnų pasauliu. Remdamasis

didele biologinių ekspedicijų metu surinkta medžiaga, jis atrado gan aiškų

tęstinumą (vystymosi seką) tarp gyvūnų ir žmonių. Jo manymu, žmogiškos

charakteristikos atsirado biologinio proceso eigoje, kuris prasidėjo prieš

3 milijardų metų.

Visa teorija buvo pavadinta evoliucinio vystymosi teorija. Ji teigė,

kad žmogiškų būtybių vystymasis yra atsitiktinis procesas, kuris neturi

jokio tikslo. Tai buvo prieštaraujantis teiginys anksčiau dominavusioms

religinėms pasaulio ir žmogaus aiškinimo teorijoms.

Evoliucija yra natūralios atrankos rezultatas. Ji aiškinama labai

paprastai. Organinėms būtybėms reikia tam tikrų resursų išgyvenimui

(maisto, šilumos ir pan.). Tų resursų yra labai nedaug, o biologinis

organizmų dauginimasis vyksta labai sparčiai; tai reiškia, kad ne visi gali

gauti gyvybiškai svarbių resursų. Labiausiai prisitaikantys prie gyvenimo

sąlygų organizmai išgyvena, o kiti yra pasmerkti išnykimui. Kovoje dėl

išgyvenimo protingesni, greitesni gyvūnai turi daugiau pranašumų kitų

atžvilgiu ir todėl ilgiau išgyvena bei perduoda panašias savybes savo

palikuonims.

Natūralioje atrankoje veikia mutacijos mechanizmas – atsitiktinis

genetinis pokytis, kuris keičia individų biologines charakteristikas.

Dažnai mutacijos yra skausmingos ir bevertės, tačiau pasitaiko ir tokių,

kurios mutantui suteikia daugiau pranašumo kitų tos pačios rūšies individų

atžvilgiu ir taip mutantai išgyvena kitų sąskaita.

Ši Darwino teorija leidžia suvokti skirtingų rūšių atsiradimą bei jų

sąsajas su kitomis rūšimis. Pateikdamas bendrą evoliucijos istoriją, kuri

prasideda gyvybės vandenyne atsiradimu ir baigiasi žmogaus triumfu,

Darwinas parodo žmonių artumą primatams – beždžionėms, iš kurių prieš 50

tūkst.metų susiformavo identiškas žmogaus tipas. Biologinė evoliucija ir

kultūros poveikis buvo abipusis žmogaus vystymuisi. Kultūriniai artefaktai,

kaip įrankių naudojimas, komunikacijos galimybių vystymas, socialinių

bendruomenių formavimas, leido žmonėms lengviau ir geriau prisitaikyti prie

aplinkos ir suteikė jiems geresnes išgyvenimo galimybes kitų rūšių

atžvilgiu. Istorijos eigoje vis spartėja kultūrinė raida ir žmogus vis

labiau kontroliuoja aplinką bei pradeda pats ją formuoti savo tikslams.

Tokia evoliucijos teorija padeda suprasti žmogiškos prigimties

bendrumą ir kultūrinės įvairovės atsiradimo galimybes.

Sociobiologų teiginiai

1975 metais E.Wilson preiškė, kad žmonės yra daug daugiau panašūs į

gyvūnus, nei buvo manoma anksčiau. Panaši elgsena atsekama tiek pas vienus,

tiek pas kitus ir tai galima paaiškinti genetine struktūra, kurioje yra

užkoduojami tam tikri elgsenos būdai. Sociobiologai teigė, kad, pvz.,

vedybiniai ritualai prieš sueitį pastebimi tiek pas gyvūnus, tiek pas

žmones; taip pat pastebima ir tai, kad moteriškos lyties individai yra

silpnesni nei vyriškos.

Jų nuomone, didelę dalį socialinės veiklos galima paaiškinti

genetiniais faktoriais, o pačią sociologiją galima būtų įtraukti į

biologijos mokslą. Tačiau buvo pateikta labai mažai įrodymų apie genetinį

paveldimumą, kuris kontroliuotų socialinę individų veiklą. Kad ir kokie

bebūtų genai veiksmingi, jų nepakanka socialinės ir kultūrinės veiklos

įvairovei paaiškinti. Įvairi elgsena yra greičiau kultūriškai išmokstama ir

perduodama iš kartos į kartą per išmokimą, o ne per genus.

Kultūros sudėtinės dalys

Materialinė kultūra. Ją sudaro kultūriniai artefaktai, visa tai, kas

buvo pagaminta žmogaus rankomis. Materialinės kultūros vystymasis yra

įtakotas kultūrinių idėjų, kurios įkūnijamos materialiame daikte. Tačiau

materiali kultūra taip pat veikia ir idėjų vystymąsi, duoda paskatą naujų

idėjų atsiradimui. Kultūrinio objekto ypatybė yra ta, kad kartą sukurtas

jis tampa nepriklausomas nuo kūrėjo ir tampa neatsiejama visos kultūros

dalimi.

Nematerialią kultūrą sudaro simboliai, kalba, įsitikinimai, vertybės,

normos, sankcijos.

Kalba yra tam tikra simbolių (žodžių) ir taisyklių, kaip tais

simboliais
manipuliuoti, sistema. Simbolių pagalba mes galime

išmokti kategorizuoti objektus (suteikti tam tikriems daiktams ir

reiškiniams pavadinimus) bei, kas yra dar svarbiau, išmokyti kategorizuoti

ir kitus. Kalba yra būdinga tik žmonėms, gyvūnai kalbėti nemoka. Buvo

atliekami eksperimentai su beždžionėmis, tačiau kalbos mokymosi galimybės

buvo labai menkos (sugebėdavo išmokti nedaug nebylių kalbos simbolių bei

ženklų, negalėjo jų suregzti į ilgesnius prasmingus sakinius), o taip pat

nesugebėdavo savo išmoktų sugebėjimų peruoti kitiems savo rūšies atstovams.

Žodžiai ir jų reikšmės atspindi tuos socialinio gyvenimo aspektus,

kurie yra svarbūs tos kalbos vartotojui. Pvz., Aliaskos eskimai turi 20

skirtingų pavadinimų išreikšti sniegą, kur kiekvienas jų nusako tam tikrą

sniego pobūdį. Arba Argentinos piemenys turi 200 skirtingų žodžių

apibudinti arklio spalvą ir pakankamai lengvai pagal vieną žodį gali

atsekti reikiamą arklį didelėje arklių bandoje.

Dažnai kalbos sudėtingumas atspindi kultūros sudėtingumą. Pati kalba

išsivysto tik grupėje vykstančios sąveikos metu. Kalba neatsiranda iš

izoliuotos individualios patirties. Žodis tik tada turi reikšmę, kada bent

keli žmonės jį suvokia vienodai. Tik tokiu atveju garsų rinkinys gali tapti

žodžiu. Kalbos pagalba mes kuriame mus supantį pasaulį (suteikiame jo

atskiroms dalims pavadinimus) ir taip pažįstame jį. Kalba yra pagrindinis

įrankis, kuriuo mes išreiškiame savo mintis bei perduodame vienas kitam

kultūriškai vertingą informaciją.

Įsitikinimai yra simboliniai tvirtinimai apie mūsų suvokiamą tikrovę.

Tai yra bandymai paaiškinti tam tikrus realybės aspektus. Pvz., žemė yra

apvali, žemė yra visatos centras ir pan. Įsitikinimas yra tik tuomet

kultūros produktas, kai jo pagrįstumo galia nepriklauso nuo atskiro

individo. Jie aprūpina mus ‘akivaizdžiais’ faktais. Toks ‘akivaizdumas’ yra

neginčijamas, o jo tikrumas ar ne priklauso ne nuo objektyvios tikrovės,

bet yra kultūriškai nulemtas. Pvz., XV amžiaus kultūroje buvo manoma, kad

žemė yra visatos centras; dabar yra visai kitokia visatos struktūros

teorija. Vienas teiginys buvo teisingas vienais amžiais ir priimtinas savo

kultūrinėje aplinkoje, kitas – kitais, bet abiem atvejais jie buvo

kultūriniai įsitikinimai, kurie nekėlė abejonių to meto auditorijai.

Vertybės yra simboliniai teiginiai apie tai, kaip turėtų, mūsų manymu,

būti sutvarkytas pasaulis, bet ne apie jo realų vaizdą. Jos apibrėžia

tikslus, išskirdamos ir suranguodamos tam tikras elgesio bei socialinio

sambūvio formas, remiantis tuo, ar jie yra pageidautini, ar ne. Vertybės

visada apsprendžia kiekvieno individualaus veiksmo pasirinkimo variantą.

Vertybės, kaip ir įsitikinimai, egzistuoja nepriklausomai nuo atskirų

individų. Vertybių sistema daugelyje visuomenių yra sudėtinga,

besikeičianti ir dažnai prieštaringo charakterio. Kiekvienoje kultūroje yra

tam tikras vertybių rinkinys, tačiau tai nereiškia, kad visi tos visuomenės

nariai vienodai išpažįsta tas vertybes – vienos gali būti toleruojamos

viename socialiniame rate, kitos – kitame. Dėl šių priežasčių dažnai kyla

vertybiniai prieštaravimai bei konfliktai.

Vertybių konfliktas. Dažnas žmogus išpažįsta daug vertybių ir kartais

pasitaiko tokių situacijų, kurios iššaukia vertybių konfliktą. Vertybių

konfliktas kyla todėl, kad mes vienu metu užimame skirtingas socialines

pozicijas skirtingose socialinėse sistemose, kur kiekviena turi savo

vertybes. Tokioje situacijoje mes turime spręsti dilemą – kuriai socialinei

sistemai atiduoti pirmenybę. Vertybinio konflikto pavyzdys – krikščioniškai

auklėtas jaunuolis kare, kada reikia užmušti priešą. Jo dalyvavimas kare ir

kario socialinė pozicija reikalauja iš jo nužudyti priešą, tačiau

krikščionio socialinė pozicija liepia jam nežudyti. Tokioje situacijoje

iškyla vertybinis konfliktas, kuriai socialinei sistemai paklūsti – ar karo

taisyklėms, ar krikščionybei? Vertybinis konfliktas yra išsprendžiamas

paties individo atsižvelgiant į konkrečios situacijos pobūdį.

Normos yra taisyklės, kuriomis valdomas visuomenės narių elgesys. Jos

pagrinde susijusios su moraliniais kriterijais. Yra išskiriamos dvi normų

rūšys: A) proskriptyvinės normos, kurios nusako, koks elgesys yra

neleistinas (taboo). Daugelyje kultūrų tai yra kraujomaišos, vaikų lytinių

santykių, žmogaus nužudymo draudimai. Šios normos dažnai susijusios su

žmogaus gyvybės bei ypatumų išsaugojimu. Pasikėsinimas į jas yra griežtai

baudžiamas. B) preskriptinės normos , kurios nusako tai, kokio elgesio yra

tikimasi ar laukiama. Pvz., gero elgesio taisyklės, atitinkamų kūno vietų

prisidengimas ir pan. Šių normų pažeidimai nesusilaukia didesnės bausmės.

Normos yra ir elgesio modelis, ir tam tikras elgesį stebintis

arbitras, kuris pasako, kas yra gerai, o kas blogai.Jos sukuria tam tikrą

saugumo būseną ir suteikia galimybę būti suvoktam kitų žmonių. Jos nusako,

ko būtent tikimasi konkrečioje situacijoje.

Sankcijos
atlygis už paklusimą normoms bei suderinamumą arba

bausmė už nukrypimą nuo normų. Sankcijos yra neatskiriama normų dalis ir

visada turi tam tikrą prievartos elementą, kuris verčia žmones laikytis

normų. Yra išskiriamos formalios sankcijos ir ne. Neformalios sankcijos

nėra aiškiai išreikštos ir apibrėžtos bei teisę jas taikyti turi bet kas.

Neformalių sankcijų pavyzdys – tėvų santykiuose su vaikais, kur vaikai

vienaip ar kitaip skatinami ar baudžiami už tam tikrą elgseną. Formalios

sankcijos yra aiškiai apibrėžtos ir jas taikyti teisę turi tik tam tikras

socialines pozicijas užimantys žmonės. Tokių sankcijų pavyzdžiai yra

pažymių rašymas mokykloje, įstatymų kodeksai. Bendrai sankcijos taikomos ne

už padarytą veiksmą, bet už normos sulaužymą.

Kultūrinis reliatyvizmas, etnocentrizmas ir subkultūros

Kultūrinės universalijos – visose kultūrose aptinkami kultūriniai

reiškiniai. Tai kalba, kalendorius, valgio gaminimas, dekoratyvinis menas,

žaidimai, etika, higiena, kraujomaišos tabu ir pan.

Kultūrinis reliatyvizmas – kada skirtingose kultūrose vieni ir tie

patys simboliai bei veiksmai turi skirtingas prasmes, kurias galima suvokti

tik tos kultūros visumoje. Pvz., naujagimių žudymas daugelyje kultūrų yra

griežtai baudžiamas, kai kitose tai gali būti priimtinas dalykas, nes

naujagimiai suvokiami kai tam tikra našta bendruomenei, kelianti grėsmę

visos bendruomenės išlikimui.

Kiekvienoje visuomenėje galima išskirti dominuojančią kultūrą – tas

socialines normas, idėjas, vertybes ir elgsenos būdus, kurie yra

toleruojami ir priimtini didesnei visuomenės narių daliai. Šalia

dominuojančios kultūros galima išskirti ir subkultūras – kultūroje

egzistuojantys savotiški gyvensenos būdai ir socialinio elgesio standartai,

kurie būdingi tik tam tikroms visuomeninėms grupėms (etninėms, amžiaus ir

pan.). Subkultūros išsiskiria iš bendro kultūros konteksto, tačiau yra jos

sudėtinės dalys.

Kontrkultūra – tai priešiška dominuojančiai kultūrai subkultūra. Ji

yra negatyvaus turinio ir dominuojančią kultūrą suvokia kaip priešą, kurį

reikia sugriauti iš vidaus. Tačiau ji nedaro esminio poveikio

dominuojančiai kultūrai, tik užsiima jos kritika. Kontrkultūros pavyzdžiai

– pankai, hipiai, komunistinės grupuotės Vakaruose ir pan.

Etnocentrizmas yra kitos kultūros vertinimas pagal savos kultūros

standartus. Etnocentriniam mąstymui būdinga tai, kad toks žmogus jaučiasi

teisus vertindamas kitas kultūras, kurias dažniausiai mato kaip žemesnio

išsivystymo lygio ar blogesnes. Etnocentrinis mąstymas nesuvokia kitos

kultūros visumos ir vertina tik atskirus tos kultūros aspektus.

Ksenocentrizmas yra kitos kultūros pervertinimas ir savos kultūros

nuvertinimas.

Dabartiniame pasaulyje, kada yra didelė sąveika tarp skirtingų kultūrų

atstovų ir didelė žmonių migracija, mes negalime kalbėti apie grynas

kultūrines formas. Tarp skirtingų kultūrų vyksta intensyvūs mainai ir

kiekviena visuomenė perima ką nors iš kitos atiduodama jai savo dalį. Todėl

kiekvienoje visuomenėje galima aptikti ir kitų kultūroms būdingų elementų.

Papildomi skaitiniai:

V.Kavolis. Kultūros dirbtuvės. Vilnius: Baltos lankos, 1996.

Kultūros prigimtis: 5 t. sud. S.Juknevičius ir kt. Vilnius: Valstybinis

leidybos centras, 1993.

A.L.Kroeber. Kultūros sąvoka moksle. psl.108-136.

T.S.Eliot. Pastabos apie kultūros apibrėžimą. psl. 257-353

B.Kuzmickas, L.Astra. Šiuolaikinė lietuvių tautinė savimonė. Vilnius:

Rosma, 1996.

L.Astra. Šiuolaikinės lietuvių vertybės. psl.102-134.

SOCIALINĖ STRUKTŪRASocialinė struktūra yra visuomenės susiskirstymas į gana pastovius

socialinius darinius, įgyjančius naujų savybių palyginti su tomis, kurias

turi jas sudarantys individai. (M117)Analizuojant visuomenės struktūra galimi du pagrindiniai modeliai:

I) kai struktūra yra visuomenės institutų sistema;

II) kai struktūra yra socialinių grupių sistema.

Galima sakyti, kad šios dvi sistemos glaudžiai susijusios tarpusavyje. Tik

institutų sistema nusako elgsenos formą ir taisykles, o grupių sistema

labiau apibrėžia žmonių santykių pobūdį, specifiką, apimtis.Socialinė struktūra suprantama kaip susidedanti iš atskirų elementų:

1. Socialiniai statusai;

2. Socialiniai vaidmenys;

3. Socialinės grupės;

4. Socialiniai institutai.

Socialinis statusas

Kuomet kasdienėje kalboje vartojame ,,statuso“ sąvoką, dažniausiai ją

siejame su įtakos turėjimu, gerbūviu ar įžymumu. Sociologai šį terminą

vartoja vienai iš daugelio apibrėžtų asmens pozicijų visuomenėje nurodyti.

Socialinis statusas įtraukia tiek aukštas socialines pozicijas, tiek žemas.

Kiekvienas žmogus įprastai užima ne vieną socialinę poziciją – turi ne

vieną socialinį statusą.

Socialinį statusą sociologai skirsto į dvi rūšis – priskirtą ir įgytą:

1. Priskirtas socialinis statusas žmogui priskirtas visuomenės,

neatsižvelgiant į jo asmenybės bruožus, unikalumą, talentą bei charakterio

savybes. Tokios rūšies statusas paprastai priskiriamas gimus, tai –
lytis,

rasė, tautybė, pilietybė, religija, amžius. Nors šios charakteristikos

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4435 žodžiai iš 8859 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.