Sociologijos paskaitų konspektai
Įvadinės pastabos
Bendriausia prasme galima pateikti tokį sociologijos apibrėžimą: tai
mokslas, tiriantis visuomenę. Tačiau iki pat šio laiko, nuo sociologijos
atsiradimo ir susiformavimo pradžios, nei vienas sociologas nesugebėjo
pateikti konkretesnio disciplinos apibrėžimo, kuris būtų priimtinas
daugumai.
Kaip ir daugelio kitų visuomeninių mokslų (pvz. antropologijos,
ekonomikos ar istorijos), sociologijos turinys daugeliu atveju yra gana
prieštaringo pobūdžio. Pagrindiniai nesutarimai kyla dėl jos prigimties,
nes sociologija nagrinėja tiek istorijos eigoje vykusius procesus, tiek tam
tikrą ekonominę elgseną, tiek papročius bei kalbą (antropologijos tyrimo
objektus) ir vadovaujasi filosofiniais samprotavimais bei idėjomis.
Kai kas sociologijos nevientisumą laiko jos silpniausia vieta. Dažnai
ne sociologai lieka labai sumišę, išgirdę tai, kad egzistuoja daug
skirtingų sociologijos koncepcijų, kurios vieną ir tą patį socialinį
reiškinį interpretuoja skirtingai. Kritikai tai laiko sociologijos
nebrandumo požymiu. Tačiau sociologijos nevientisumas nėra jos trūkumas,
bet greičiau atspindi šios mokslinės disciplinos ir jos tiriamųjų objektų
specifiką.
Pati sociologija pradėjo formuotis XIX amžiuje, kada tikslieji mokslai
jau buvo pasiekę gana pastebimą progresą. Jai taip pat buvo keliami tokie
patys reikalavimai kaip ir gamtos mokslams. Net šios disciplinos
pradininkas, Auguste Comte (1799-1847), naują visuomenės mokslą vadino
socialine fizika. Jos tikslas buvo sukurti universalius visuomenės
vystymosi ir funkcionavimo dėsnius, kurių pagalba būtų galima paaiškinti
vykstančius visuomenėje procesus bei padėti išspręsti įvairias socialines
problemas.
Pradinis tikslas – sukurti sociologiją remiantis gamtamokslinių
disciplinų modeliu- patyrė didelę nesėkmę, kuri pasireiškė didele
sociologijos krize 80-tais XX amžiaus metais. Sukurtos teorijos, kurios
bandė viena kitą pakeisti kaip geresnė, kurios aiškino tuos reiškinius,
kurių negalėjo paaiškinti pirmesnės, pasirodė esančios teisingomis ir buvo
prieita išvados, kad nėra pačios teisingiausios teorijos, nes nėra vieningų
ir nepaneigiamų visuomenės vystymosi dėsnių.
Kadangi sociologija tiria individus ir jų kuriamą socialinį pasaulį,
reikia atkreipti dėmesį į tai, kad žmonės ir gamtos objektai nėra tapatūs.
Individai, skirtingai nei gamtos objektai, visuomet gali nelauktai pakeisti
savo elgesį, ko negali padaryti antrieji. Individų elgsena yra nulemta tiek
išorinių veiksnių (tam tikros socialinės aplinkos), kurie užduoda tam
tikrus elgesio orientyrus ir kurių įtaka yra labai didelė, tiek vidinių
(individuali sprendimo priėmimo laisvė pasielgti vienaip ar kitaip).
Sociologija, kaip pastanga pažinti socialinį pasaulį, negali eiti
tokiu pat pažinimo keliu kaip gamtos mokslai. Nors ji ir turi savo
specifinius pažinimo kelius bei būdus, sociologai dažnai remiasi ir
gamtamoksliniais metodais. Ji užsiima objektyvių faktų stebėjimu, remiantis
empiriniais tyrimais, bei jų apibendrinimo ir sisteminimo dėka formuluoja
teorinius apibendrinimus apie socialinį pasaulį.Sociologijos atsiradimo kontekstas
Visą sociologijos vystymąsi ir aktualias problemas būtina nagrinėti
vykstančių pasaulinių pokyčių kontekste. Dabartinio pasaulio atsiradimas
siejamas su XVIII-XIX amžiais vykusiais istoriniais įvykiais, kurių
pasėkoje atsirado ir pradėjo formuotis sociologija. Būtent tuo metu Vakarų
Europoje atsirado naujos socialinės organizacijos formos. Šių pokyčių
ištakos glūdi dviejose ‘didžiosiose revoliucijose’.
Pirmoji – 1789 m. politinė Prancūzijos revoliucija, kuri tapo
pagrindiniu politinio persitvarkymo simboliu dabartiniame pasaulyje. Tai
buvo pirmas tokio pobūdžio vidinis politinis persitvarkymas, kada
revoliucijos tikslas buvo politinių ir humaniškų idealų įgyvendinimas, o ne
kokio konkretaus asmens (monarcho) nuvertimas. Šios revoliucijos pasėkoje
pirmą kartą istorijoje socialinio judėjimo įtakoje buvo visiškai sugriauta
visuomeninė santvarka. Šios revoliucijos idėjos – laisvė ir lygybė – nebuvo
įgyvendintos, tačiau davė didelį postūmį tolimesnėms politinėms permainoms,
kurios ligi šiol vyksta pasaulyje. Kaip tik nuo to laiko beveik visų
valstybių teisinės sistemos principu pradėtos pripažinti demokratinės
teisės.
Antroji – industrinė (pramoninė) revoliucija, XVIIIa. prasidėjusi
Anglijoje, XIXa. paplitusi visoje Vakarų Europoje bei Šiaurės Amerikoje ir
vėliau – visame pasaulyje. Pramoninė revoliucija dažnai suprantama kaip tam
tikrų techninių pasiekimų visuma. Tačiau techniniai išradimai sudarė tik
nedidelę daug platesnių socialinių ekonominių pokyčių dalį. Tuo metu
prasidėjo labai sparti darbo jėgos migracija iš kaimo vietovių į miestą, į
augančius pramoninius gamybos centrus. Tam įtakos turėjo ir žemės ūkio
produktų gavybos mechanizavimas, kurio pasėkoje vis mažiau darbo jėgos
reikėjo šiam darbui.
Techninių inovacijų taikymas darbo ir gamybos
procesuose ir tokios gamybos plėtra yra vadinama industrializacija.
Pramoninė revoliucija sudarė geras sąlygas prasidėti urbanizacijos
procesui. Yra paskaičiuota, kad iki XIXa. net ir labiausiai urbanizuotuose
visuomenėse miestuose gyveno ne daugiau 10% visos populiacijos. Dabartiniu
metu visos išsivysčiusios industrinės šalys yra labai urbanizuotos.
Miestuose gyvena daugiau nei 50% viso pasaulio gyventojų, 2025 metams
manoma, kad jų dalis bus apie 63%. Spartus urbanizacijos procesas vyksta ir
Trečiojo pasaulio šalyse, kur linkę augti vienas ar du pagrindiniai šalies
miestai, kai V.Europoje ir Š.Amerikoje – miestai auga maždaug tolygiai.
Be vykstančios pasaulyje industrializacijos ir urbanizacijos, reikia
paminėti ir vykstantį gimstamumo didėjimą. Remiantis kai kurių mokslininkų
tyrimais, teigiama, kad 1-ais mūsų eros metais žemėje gyveno beveik 300
mln. žmonių. Šis skaičius, nors ir pakankamai lėtai, XVIIIa. padvigubėjo.
Nuo tada prasideda demografinis sprogimas – kasmet sparčiai auga pasaulio
gyventojų skaičius. 2000 metams skaičiuojam, kad bus apie 8mlr.gyventojų.
Šio proceso priežastys gan lengvai atsekamos pramoninėje
revoliucijoje. Ilgą laiką žmonijos istorijoje buvo išlaikoma pusiausvyra
tarp gimstamumo ir mirštamumo. Vidutinis gyvenimo amžius prieš 200 metų
buvo apie 35 m. Taip pat buvo stebimas didelis vaikų mirtingumas, ir mažiau
nei pusė jų sulaukdavo pilnametystės. Pramoninės revoliucijos pasėkoje
ištobulėjo medicina, pagerėjo sanitarinės ir higieninės gyventojų gyvenimo
sąlygos, todėl bendras gyvenimo ilgumas beveik padvigubėjo, o vaikų
mirtingumas žymiai nukrito.
Sociologija kaip mokslas
Sociologija atsirado kaip pastanga suprasti aukščiau minėtų socialinių
procesų priežastis ir galimas pasekmes. Patį disciplinos atsiradimą galima
tiesiogiai susieti su XVIIIa. socialinės filosofijos idėjomis, kaip
Švietimo filosofija, anglų liberalizmo doktrinos (Thomas Hobse, John Lock),
socialiniai utopistai, enciklopedistai ir pan.
Reikia paminėti, kad vyravęs ideologinis ir intelektualinis klimatas
taip pat padėjo užgimti ir dviem aukščiau minėtoms revoliucijoms.
Kaip jau buvo minėta anksčiau, sociologiją galima apibrėžti kaip
mokslą apie visuomenę. Tačiau nėra aiškus visuomenės empirinis referentas.
Visuomenė yra labai plati kategorija, įtraukianti ne tik išsivysčiusias
pramonines šalis, bet ir tokias dideles agrarines imperijas kaip senovės
Kinija ar Romos imperija. Ši kategorija gali įvardinti ir mažas gentines
grupes.
Kadangi ‘visuomenė’ yra tik kalbinis teorinis konstruktas, ją galima
apibrėžti kaip institucionalizuotų suvokimo, mąstymo ir veiklos formų,
paplitusių ir nuolat reprodukuojamų erdvėje ir laike, visuma arba sistema.
Institucionalizuotos elgesio formos yra pastovūs, sunkiai kintantys
individualios veiklos būdai, bendrai priimti ir naudojami, kuriais
individai sąmoningai ar ne kuria savo pačių bei aplinkinį pasaulį. Dar
kitaip institucionalizuotas elgesio formas galima pavadinti socialiniais
institutais. Institutą (instituciją) lengviausiai yra suprasti kaip tam
tikras nerašytas, bet tvirtai įsigyvenusias elgesio taisykles, šablonus,
modelius. Kaip pavyzdį galima pateikti kalbą. Kalba yra viso socialinio
gyvenimo pagrindas, visi ja naudojasi, kalbėdami vadovaujasi tam tikromis
gramatinėmis, sintaksinėmis, lingvistinėmis taisyklėmis, kurių dėka galime
suvokti vienas kito išreikštus sakinius, žodžius bei už jų slypinčias
reikšmes. Dar vienas institucionalizuotos elgesio formos pavyzdys yra
šeimos institucija. Šeima – tam tikras gyvensenos būdas, kai du individai
(dažniausiai vyras ir moteris) gyvena kartu, augina vaikus, bendrai veda
šeimos ūkį ir pan.
Maždaug taip apibrėžus instituciją, galima teigti, kad sociologija yra
mokslas tiriantis socialinius institutus, socialinę bei kultūrinę individų
sąveiką ir patirtį , varijuojančią nuo tarpasmeninio individų kontakto
kasdieniniame gyvenime ligi pasaulinio masto procesų. Iš esmės ji
labiausiai domisi pastarųjų 200-300 metų socialiniais procesais ir
reiškiniais.
(Šis apibrėžimas nėra pilnas ar išsamus, bet nurodo pačias
bendriausias šios mokslinės disciplinos tyrinėjimo lauko charakteristikas).
Bendriausiai galima sakyti, kad sociologija nagrinėja mūsų, kaip
socialinių būtybių elgseną bei mąstyseną. Jos tyrinėjimų laukas labai
platus. Sociologai analizuoja daug dalykų – pradedant atsitiktiniais žmonių
susidūrimais gatvėje, baigiant globaliniais socialiniais procesais.
Sociologinių klausimų tipai
Faktiniai klausimai. Sociologai domisi, pvz., kokia yra nelegali
migracija, kiek yra homoseksualių šeimų, kaip dažnai yra mušami vaikai
šeimose, kokios amžiaus grupės vartoja tam tikrų rūšių cigaretes ir pan.
Atlikdami sisteminius sociologinius tyrimus, sociologai gali surinkti gan
daug empirinės informacijos, kuri nepasiekiama jokiais kitais būdais ir
nepublikuojama jokiuose statistiniuose leidiniuose.
klausimai. Palyginimo principą galime laikyti vienu
svarbiausiu sociologinio mąstymo bruožu. Lyginamoji analizė dažniausiai
įtraukia erdvės ir laiko dimensijas. Besidomint vystymosi klausimais, yra
atliekami vienos institucijos ar visos visuomenės komparatyvistiniai
tyrimai istorijos eigoje (gretimai analizuojamo, pvz., XIX a. pradžios ir
XXa. pabaigos visuomeninės struktūros). Kiekvieno socialinio reiškinio
specifikos nustatymui lyginami panašūs socialiniai institutai, tik paimti
iš skirtingų socialinių ir kultūrinių kontekstų.
Teoriniai klausimai. Sociologija nesusideda vien tik iš empirinių
faktų rinkimo. Dažniausiai stengiamasi sužinoti, kodėl vyksta tam tikri
dalykai. Tik taikant teoriją ir teorinį mąstymą, galima korektiškai
interpretuoti empirinius faktus. Empiriniai klausimai, kurie atskleidžia
realiai egzistuojančius ar egzistavusius faktus, ir teoriniai visada eina
vienas greta kito ir jų negalima nagrinėti atskirai. Patikimas teorijas
galima suformuluoti tik tuo atveju, jeigu jas galime patikrinti empiriniais
tyrimais, kurie remiasi faktų rinkimu.
Teorija suteikia prasmę faktams, nes faktai sociologijoje niekada
‘nekalba patys už save’, jie visada ‘kalba tik tam tikros teorijos ar
loginės mąstysenos sistemos rėmuose.
Sociologija ir mokslo statusas
Mokslas apjungia tyrimo metodų sistemą, teorinį mąstymą bei loginį
argumentų pagrindimą, tam kad suformuluotų žinių apie tyrimo objektą
visumą. Moksliniame darbe labai svarbu yra kritinis mąstymas, naujos idėjos
ir jų mokslinis pagrindimas remiantis hipotezių kėlimu ir jų tikrinimu.
Naujos idėjos ir koncepcijos moksliniuose tyrimuose tam tikru laipsniu
yra eksperimentinės – jas nuolatos galima naujai tikrinti ar net visiškai
paneigti remiantis naujais akivaizdesniais argumentais. Kada iškyla
klausimas dėl sociologijos mokslo statuso, paprastai galvoje turimi du
dalykai:
– ar ši disciplina sukurta pagal gamtos mokslų modelį, nes mokslas
asocijuojamas kaip tik su pastaraisiais?
– ar gali sociologija pasiekti tokį pat tikslumo laipsnį, koks yra
pasiektas gamtos moksluose tiriant fizinį pasaulį?
Šie klausimai yra gan problematiški, bet istorijos eigoje daugelis
sociologų į juos atsakydavo teigiamai. Jie pritardavo teiginiui, kad
sociologija gali ir privalo būti panaši į gamtos mokslus tiek pagal savo
metodiką, tiek pagal veiksmingumą. Ši teorinė nuostata sociologiją, kaip
praktinį mokslą, atskyrė nuo socialinės filosofijos ir buvo pavadinta
pozityvizmu. Tačiau XXa. antroje pusėje tokios pozicijos jau buvo laikomos
naiviomis.
Aišku, sociologija, kaip ir kiti socialiniai mokslai, yra mokslinė
disciplina, kuri turi savo tyrimo metodų ir duomenų analizės sistemą bei
savo teorijas grindžia akivaizdžiais ir logiškais argumentais.
Tirti žmones nėra tas pats kaip stebėti fizinio pasaulio reiškinius, o
sociologiniai duomenų interpretacijos bei pagrindimo rėmai negali būti
prilyginti gamtamoksliniams. Skirtingai nuo gamtos objektų, žmonės suvokia
save ir sugeba tikslingai veikti. Sociologija negali paaiškinti socialinio
gyvenimo tol, kol ji neapčiuopia tos prasmės, kurią savo veiklai suteikia
žmonės.
Sociologai savo tyrimuose bei teoriniuose ieškojimuose siekia būti
savarankiškais ir bešališkais. Jiems reikia vengti išankstinio nusistatymo
bet kokių naujų idėjų ar atskleistų faktų atžvilgiu. Jiems reikalingas
platus mąstymas.
Vienas iš svarbių sociologinės mąstysenos kriterijų yra objektyvumas.
Objektyvumo kriterijai visai sociologijai yra bendrai paremta tam tikrų
stebėjimo ir tyrimo metodų visuma. Dažniausiai jie nustatomi pačių
sociologų kritinėse diskusijose.Praktinis sociologijos pritaikymas
1.Padeda aiškiau ir adekvačiau suvokti visuomenėje vykstančius
reiškinius bei socialinę situaciją.
2. Padeda suvokti kultūrinius skirtumus visuomenėje, juos įvertinti ir
išvengti nereikalingos įtampos bei konfliktų.
3. Atskleidžia valdžios, socialinės politikos veiksmų rezultatus.
4. Padeda geriau suvokti savo priklausomybę tam tikrai grupei, savo
veiklos socialines sąlygas bei aplinką, jos galimas pasekmes ir pan.
(Bendrai kalbant – kai kas mano, kad ji yra naudinga savišvietai).
Visuomenė ir kultūra
Kultūra yra pagrindinis žmonių bruožas, kuris skiria juos nuo gyvūnų
pasaulio. Ji yra plati kategorija, kuri apima ne tik kažką tai suvokiamo
kaip aukštesnio ir nesuprantamo paprastiems žmonėms, bet ir tokius
paprasčiausius dalykus kaip apsirengimo manieros, vedybiniai papročiai,
šeimyninio gyvenimo modeliai, religinės ceremonijos ar laisvalaikio
praleidimo formos. Taip pat kultūra apima ir visus artefaktus (žmogaus
rankų sukurtus daiktus) – lankus, plūgus, mašinas, fabrikus, knygas,
kompiuterius ir pan. Pats abstrakčiausias kultūros apibrėžimas: kultūra tai
istoriškai susiformavęs žmonių gyvensenos būdas, kuris yra įkūnytas
materialinės ir dvasinės veiklos produktuose, socialinių normų sistemoje,
žmogaus santykyje su kitais žmonėmis, su pačiu savimi ir su gamta.
Kultūros ir visuomenės sąvokos yra neatskiriamos viena nuo kitos.
Negalima kalbėti apie visuomenę neturint galvoje kultūros ir atvirkščiai;
ten, kur yra visuomenė, kad ir kokio išsivystymo lygio ji būtų, ten yra ir
kultūra. Kiekviena visuomenė turi savitą kultūrą ir tai leidžia ją atskirti
nuo kitų visuomenių. Tai reiškia, kiek yra visuomenių, tiek yra ir kultūrų.
Kultūrinė įvairovė buvo pastebėta ir normaliai įvertinta tik su
europiečių kelionėmis XVIII-XIX amžiais. Susidūrimai su skirtingomis
visuomenėmis atskleidė kultūrinius skirtumus ir taip leido labiau pažinti
tiek savo kultūrą, tiek ir žmonių, kaip biologinių būtybių, prigimtį bei
bendrumą.
Žmogaus prigimties problema
1859 metais Anglijoje biologas Charles Drawin išleido knygą Apie rūšių
kilmę, kur pateikė labai iššaukiančią to meto vyravusiai nuomonei teoriją
apie žmogaus vystymosi ypatybes ir jo sąsają su gyvūnų pasauliu. Remdamasis
didele biologinių ekspedicijų metu surinkta medžiaga, jis atrado gan aiškų
tęstinumą (vystymosi seką) tarp gyvūnų ir žmonių. Jo manymu, žmogiškos
charakteristikos atsirado biologinio proceso eigoje, kuris prasidėjo prieš
3 milijardų metų.
Visa teorija buvo pavadinta evoliucinio vystymosi teorija. Ji teigė,
kad žmogiškų būtybių vystymasis yra atsitiktinis procesas, kuris neturi
jokio tikslo. Tai buvo prieštaraujantis teiginys anksčiau dominavusioms
religinėms pasaulio ir žmogaus aiškinimo teorijoms.
Evoliucija yra natūralios atrankos rezultatas. Ji aiškinama labai
paprastai. Organinėms būtybėms reikia tam tikrų resursų išgyvenimui
(maisto, šilumos ir pan.). Tų resursų yra labai nedaug, o biologinis
organizmų dauginimasis vyksta labai sparčiai; tai reiškia, kad ne visi gali
gauti gyvybiškai svarbių resursų. Labiausiai prisitaikantys prie gyvenimo
sąlygų organizmai išgyvena, o kiti yra pasmerkti išnykimui. Kovoje dėl
išgyvenimo protingesni, greitesni gyvūnai turi daugiau pranašumų kitų
atžvilgiu ir todėl ilgiau išgyvena bei perduoda panašias savybes savo
palikuonims.
Natūralioje atrankoje veikia mutacijos mechanizmas – atsitiktinis
genetinis pokytis, kuris keičia individų biologines charakteristikas.
Dažnai mutacijos yra skausmingos ir bevertės, tačiau pasitaiko ir tokių,
kurios mutantui suteikia daugiau pranašumo kitų tos pačios rūšies individų
atžvilgiu ir taip mutantai išgyvena kitų sąskaita.
Ši Darwino teorija leidžia suvokti skirtingų rūšių atsiradimą bei jų
sąsajas su kitomis rūšimis. Pateikdamas bendrą evoliucijos istoriją, kuri
prasideda gyvybės vandenyne atsiradimu ir baigiasi žmogaus triumfu,
Darwinas parodo žmonių artumą primatams – beždžionėms, iš kurių prieš 50
tūkst.metų susiformavo identiškas žmogaus tipas. Biologinė evoliucija ir
kultūros poveikis buvo abipusis žmogaus vystymuisi. Kultūriniai artefaktai,
kaip įrankių naudojimas, komunikacijos galimybių vystymas, socialinių
bendruomenių formavimas, leido žmonėms lengviau ir geriau prisitaikyti prie
aplinkos ir suteikė jiems geresnes išgyvenimo galimybes kitų rūšių
atžvilgiu. Istorijos eigoje vis spartėja kultūrinė raida ir žmogus vis
labiau kontroliuoja aplinką bei pradeda pats ją formuoti savo tikslams.
Tokia evoliucijos teorija padeda suprasti žmogiškos prigimties
bendrumą ir kultūrinės įvairovės atsiradimo galimybes.
Sociobiologų teiginiai
1975 metais E.Wilson preiškė, kad žmonės yra daug daugiau panašūs į
gyvūnus, nei buvo manoma anksčiau. Panaši elgsena atsekama tiek pas vienus,
tiek pas kitus ir tai galima paaiškinti genetine struktūra, kurioje yra
užkoduojami tam tikri elgsenos būdai. Sociobiologai teigė, kad, pvz.,
vedybiniai ritualai prieš sueitį pastebimi tiek pas gyvūnus, tiek pas
žmones; taip pat pastebima ir tai, kad moteriškos lyties individai yra
silpnesni nei vyriškos.
Jų nuomone, didelę dalį socialinės veiklos galima paaiškinti
genetiniais faktoriais, o pačią sociologiją galima būtų įtraukti į
biologijos mokslą. Tačiau buvo pateikta labai mažai įrodymų apie genetinį
paveldimumą, kuris kontroliuotų socialinę individų veiklą. Kad ir kokie
bebūtų genai veiksmingi, jų nepakanka socialinės ir kultūrinės veiklos
įvairovei paaiškinti. Įvairi elgsena yra greičiau kultūriškai išmokstama ir
perduodama iš kartos į kartą per išmokimą, o ne per genus.
Kultūros sudėtinės dalys
Materialinė kultūra. Ją sudaro kultūriniai artefaktai, visa tai, kas
buvo pagaminta žmogaus rankomis. Materialinės kultūros vystymasis yra
įtakotas kultūrinių idėjų, kurios įkūnijamos materialiame daikte. Tačiau
materiali kultūra taip pat veikia ir idėjų vystymąsi, duoda paskatą naujų
idėjų atsiradimui. Kultūrinio objekto ypatybė yra ta, kad kartą sukurtas
jis tampa nepriklausomas nuo kūrėjo ir tampa neatsiejama visos kultūros
dalimi.
Nematerialią kultūrą sudaro simboliai, kalba, įsitikinimai, vertybės,
normos, sankcijos.
Kalba yra tam tikra simbolių (žodžių) ir taisyklių, kaip tais
simboliais
manipuliuoti, sistema. Simbolių pagalba mes galime
išmokti kategorizuoti objektus (suteikti tam tikriems daiktams ir
reiškiniams pavadinimus) bei, kas yra dar svarbiau, išmokyti kategorizuoti
ir kitus. Kalba yra būdinga tik žmonėms, gyvūnai kalbėti nemoka. Buvo
atliekami eksperimentai su beždžionėmis, tačiau kalbos mokymosi galimybės
buvo labai menkos (sugebėdavo išmokti nedaug nebylių kalbos simbolių bei
ženklų, negalėjo jų suregzti į ilgesnius prasmingus sakinius), o taip pat
nesugebėdavo savo išmoktų sugebėjimų peruoti kitiems savo rūšies atstovams.
Žodžiai ir jų reikšmės atspindi tuos socialinio gyvenimo aspektus,
kurie yra svarbūs tos kalbos vartotojui. Pvz., Aliaskos eskimai turi 20
skirtingų pavadinimų išreikšti sniegą, kur kiekvienas jų nusako tam tikrą
sniego pobūdį. Arba Argentinos piemenys turi 200 skirtingų žodžių
apibudinti arklio spalvą ir pakankamai lengvai pagal vieną žodį gali
atsekti reikiamą arklį didelėje arklių bandoje.
Dažnai kalbos sudėtingumas atspindi kultūros sudėtingumą. Pati kalba
išsivysto tik grupėje vykstančios sąveikos metu. Kalba neatsiranda iš
izoliuotos individualios patirties. Žodis tik tada turi reikšmę, kada bent
keli žmonės jį suvokia vienodai. Tik tokiu atveju garsų rinkinys gali tapti
žodžiu. Kalbos pagalba mes kuriame mus supantį pasaulį (suteikiame jo
atskiroms dalims pavadinimus) ir taip pažįstame jį. Kalba yra pagrindinis
įrankis, kuriuo mes išreiškiame savo mintis bei perduodame vienas kitam
kultūriškai vertingą informaciją.
Įsitikinimai yra simboliniai tvirtinimai apie mūsų suvokiamą tikrovę.
Tai yra bandymai paaiškinti tam tikrus realybės aspektus. Pvz., žemė yra
apvali, žemė yra visatos centras ir pan. Įsitikinimas yra tik tuomet
kultūros produktas, kai jo pagrįstumo galia nepriklauso nuo atskiro
individo. Jie aprūpina mus ‘akivaizdžiais’ faktais. Toks ‘akivaizdumas’ yra
neginčijamas, o jo tikrumas ar ne priklauso ne nuo objektyvios tikrovės,
bet yra kultūriškai nulemtas. Pvz., XV amžiaus kultūroje buvo manoma, kad
žemė yra visatos centras; dabar yra visai kitokia visatos struktūros
teorija. Vienas teiginys buvo teisingas vienais amžiais ir priimtinas savo
kultūrinėje aplinkoje, kitas – kitais, bet abiem atvejais jie buvo
kultūriniai įsitikinimai, kurie nekėlė abejonių to meto auditorijai.
Vertybės yra simboliniai teiginiai apie tai, kaip turėtų, mūsų manymu,
būti sutvarkytas pasaulis, bet ne apie jo realų vaizdą. Jos apibrėžia
tikslus, išskirdamos ir suranguodamos tam tikras elgesio bei socialinio
sambūvio formas, remiantis tuo, ar jie yra pageidautini, ar ne. Vertybės
visada apsprendžia kiekvieno individualaus veiksmo pasirinkimo variantą.
Vertybės, kaip ir įsitikinimai, egzistuoja nepriklausomai nuo atskirų
individų. Vertybių sistema daugelyje visuomenių yra sudėtinga,
besikeičianti ir dažnai prieštaringo charakterio. Kiekvienoje kultūroje yra
tam tikras vertybių rinkinys, tačiau tai nereiškia, kad visi tos visuomenės
nariai vienodai išpažįsta tas vertybes – vienos gali būti toleruojamos
viename socialiniame rate, kitos – kitame. Dėl šių priežasčių dažnai kyla
vertybiniai prieštaravimai bei konfliktai.
Vertybių konfliktas. Dažnas žmogus išpažįsta daug vertybių ir kartais
pasitaiko tokių situacijų, kurios iššaukia vertybių konfliktą. Vertybių
konfliktas kyla todėl, kad mes vienu metu užimame skirtingas socialines
pozicijas skirtingose socialinėse sistemose, kur kiekviena turi savo
vertybes. Tokioje situacijoje mes turime spręsti dilemą – kuriai socialinei
sistemai atiduoti pirmenybę. Vertybinio konflikto pavyzdys – krikščioniškai
auklėtas jaunuolis kare, kada reikia užmušti priešą. Jo dalyvavimas kare ir
kario socialinė pozicija reikalauja iš jo nužudyti priešą, tačiau
krikščionio socialinė pozicija liepia jam nežudyti. Tokioje situacijoje
iškyla vertybinis konfliktas, kuriai socialinei sistemai paklūsti – ar karo
taisyklėms, ar krikščionybei? Vertybinis konfliktas yra išsprendžiamas
paties individo atsižvelgiant į konkrečios situacijos pobūdį.
Normos yra taisyklės, kuriomis valdomas visuomenės narių elgesys. Jos
pagrinde susijusios su moraliniais kriterijais. Yra išskiriamos dvi normų
rūšys: A) proskriptyvinės normos, kurios nusako, koks elgesys yra
neleistinas (taboo). Daugelyje kultūrų tai yra kraujomaišos, vaikų lytinių
santykių, žmogaus nužudymo draudimai. Šios normos dažnai susijusios su
žmogaus gyvybės bei ypatumų išsaugojimu. Pasikėsinimas į jas yra griežtai
baudžiamas. B) preskriptinės normos , kurios nusako tai, kokio elgesio yra
tikimasi ar laukiama. Pvz., gero elgesio taisyklės, atitinkamų kūno vietų
prisidengimas ir pan. Šių normų pažeidimai nesusilaukia didesnės bausmės.
Normos yra ir elgesio modelis, ir tam tikras elgesį stebintis
arbitras, kuris pasako, kas yra gerai, o kas blogai.Jos sukuria tam tikrą
saugumo būseną ir suteikia galimybę būti suvoktam kitų žmonių. Jos nusako,
ko būtent tikimasi konkrečioje situacijoje.
Sankcijos
atlygis už paklusimą normoms bei suderinamumą arba
bausmė už nukrypimą nuo normų. Sankcijos yra neatskiriama normų dalis ir
visada turi tam tikrą prievartos elementą, kuris verčia žmones laikytis
normų. Yra išskiriamos formalios sankcijos ir ne. Neformalios sankcijos
nėra aiškiai išreikštos ir apibrėžtos bei teisę jas taikyti turi bet kas.
Neformalių sankcijų pavyzdys – tėvų santykiuose su vaikais, kur vaikai
vienaip ar kitaip skatinami ar baudžiami už tam tikrą elgseną. Formalios
sankcijos yra aiškiai apibrėžtos ir jas taikyti teisę turi tik tam tikras
socialines pozicijas užimantys žmonės. Tokių sankcijų pavyzdžiai yra
pažymių rašymas mokykloje, įstatymų kodeksai. Bendrai sankcijos taikomos ne
už padarytą veiksmą, bet už normos sulaužymą.
Kultūrinis reliatyvizmas, etnocentrizmas ir subkultūros
Kultūrinės universalijos – visose kultūrose aptinkami kultūriniai
reiškiniai. Tai kalba, kalendorius, valgio gaminimas, dekoratyvinis menas,
žaidimai, etika, higiena, kraujomaišos tabu ir pan.
Kultūrinis reliatyvizmas – kada skirtingose kultūrose vieni ir tie
patys simboliai bei veiksmai turi skirtingas prasmes, kurias galima suvokti
tik tos kultūros visumoje. Pvz., naujagimių žudymas daugelyje kultūrų yra
griežtai baudžiamas, kai kitose tai gali būti priimtinas dalykas, nes
naujagimiai suvokiami kai tam tikra našta bendruomenei, kelianti grėsmę
visos bendruomenės išlikimui.
Kiekvienoje visuomenėje galima išskirti dominuojančią kultūrą – tas
socialines normas, idėjas, vertybes ir elgsenos būdus, kurie yra
toleruojami ir priimtini didesnei visuomenės narių daliai. Šalia
dominuojančios kultūros galima išskirti ir subkultūras – kultūroje
egzistuojantys savotiški gyvensenos būdai ir socialinio elgesio standartai,
kurie būdingi tik tam tikroms visuomeninėms grupėms (etninėms, amžiaus ir
pan.). Subkultūros išsiskiria iš bendro kultūros konteksto, tačiau yra jos
sudėtinės dalys.
Kontrkultūra – tai priešiška dominuojančiai kultūrai subkultūra. Ji
yra negatyvaus turinio ir dominuojančią kultūrą suvokia kaip priešą, kurį
reikia sugriauti iš vidaus. Tačiau ji nedaro esminio poveikio
dominuojančiai kultūrai, tik užsiima jos kritika. Kontrkultūros pavyzdžiai
– pankai, hipiai, komunistinės grupuotės Vakaruose ir pan.
Etnocentrizmas yra kitos kultūros vertinimas pagal savos kultūros
standartus. Etnocentriniam mąstymui būdinga tai, kad toks žmogus jaučiasi
teisus vertindamas kitas kultūras, kurias dažniausiai mato kaip žemesnio
išsivystymo lygio ar blogesnes. Etnocentrinis mąstymas nesuvokia kitos
kultūros visumos ir vertina tik atskirus tos kultūros aspektus.
Ksenocentrizmas yra kitos kultūros pervertinimas ir savos kultūros
nuvertinimas.
Dabartiniame pasaulyje, kada yra didelė sąveika tarp skirtingų kultūrų
atstovų ir didelė žmonių migracija, mes negalime kalbėti apie grynas
kultūrines formas. Tarp skirtingų kultūrų vyksta intensyvūs mainai ir
kiekviena visuomenė perima ką nors iš kitos atiduodama jai savo dalį. Todėl
kiekvienoje visuomenėje galima aptikti ir kitų kultūroms būdingų elementų.
Papildomi skaitiniai:
V.Kavolis. Kultūros dirbtuvės. Vilnius: Baltos lankos, 1996.
Kultūros prigimtis: 5 t. sud. S.Juknevičius ir kt. Vilnius: Valstybinis
leidybos centras, 1993.
A.L.Kroeber. Kultūros sąvoka moksle. psl.108-136.
T.S.Eliot. Pastabos apie kultūros apibrėžimą. psl. 257-353
B.Kuzmickas, L.Astra. Šiuolaikinė lietuvių tautinė savimonė. Vilnius:
Rosma, 1996.
L.Astra. Šiuolaikinės lietuvių vertybės. psl.102-134.
SOCIALINĖ STRUKTŪRASocialinė struktūra yra visuomenės susiskirstymas į gana pastovius
socialinius darinius, įgyjančius naujų savybių palyginti su tomis, kurias
turi jas sudarantys individai. (M117)Analizuojant visuomenės struktūra galimi du pagrindiniai modeliai:
I) kai struktūra yra visuomenės institutų sistema;
II) kai struktūra yra socialinių grupių sistema.
Galima sakyti, kad šios dvi sistemos glaudžiai susijusios tarpusavyje. Tik
institutų sistema nusako elgsenos formą ir taisykles, o grupių sistema
labiau apibrėžia žmonių santykių pobūdį, specifiką, apimtis.Socialinė struktūra suprantama kaip susidedanti iš atskirų elementų:
1. Socialiniai statusai;
2. Socialiniai vaidmenys;
3. Socialinės grupės;
4. Socialiniai institutai.
Socialinis statusas
Kuomet kasdienėje kalboje vartojame ,,statuso“ sąvoką, dažniausiai ją
siejame su įtakos turėjimu, gerbūviu ar įžymumu. Sociologai šį terminą
vartoja vienai iš daugelio apibrėžtų asmens pozicijų visuomenėje nurodyti.
Socialinis statusas įtraukia tiek aukštas socialines pozicijas, tiek žemas.
Kiekvienas žmogus įprastai užima ne vieną socialinę poziciją – turi ne
vieną socialinį statusą.
Socialinį statusą sociologai skirsto į dvi rūšis – priskirtą ir įgytą:
1. Priskirtas socialinis statusas žmogui priskirtas visuomenės,
neatsižvelgiant į jo asmenybės bruožus, unikalumą, talentą bei charakterio
savybes. Tokios rūšies statusas paprastai priskiriamas gimus, tai –
lytis,
rasė, tautybė, pilietybė, religija, amžius. Nors šios charakteristikos