Sociologines informacijos patikimumo kontroles metodai
5 (100%) 1 vote

Sociologines informacijos patikimumo kontroles metodai

112131

SOCIOLOGINĖS INFORMACIJOS PATIKIMUMO KONTROLĖS METODAI

Pirmas žingsnis, kuris turi būti padarytas sprendžiant sociologinės informacijos patikimumo padidinimo problemą – galimų klaidų išaiškinimas. Kokiu būdu tai padaroma Įprastinis kelias – hipotezių apie galimų klaidų šaltinius formulavimas ir specialių tyrimų (metodinių eksperimentų) šioms hipotezėms patikrinti vykdymas. Ši situacija yra analogiška tai, kai tikrinamos mokslinės teorijos. Teorijos teisingumas patvirtinamas empiriniais faktais. Tačiau , kiek bebūtų daug faktų, jie galutinai negali įrodyti teorijos, nes visada gali atsirasti faktas, kuris šiai teorijai prieštaraus ir , kurio paaiškinimui reikės sukurti naują teoriją. Pasirodo, kad empiriškai įrodyti tyrinėtojo gautos informacijos patikimumą pilnai neįmanoma, bet kuo pilnesnė galimų klaidų hipotezių sistema bus sukurta, tuo su didesniu patikimumu bus galima žiūrėti į gautą informaciją.

Informacijos klaidingumo išaiškinimo sudėtingumas susijęs su tuo, kad nėra hipotezių sukūrimo metodo, nėra nei kriterijų, pagal kuriuos galima būtų pilnai įvertinti klaidas. Viskas, ką dabar galima pasiūlyti, – tai įvairus klaidų klasifikavimas, kuris gali padėti tyrinėtojui sukuriant hipotezes apie klaidas jo gautoje informacijoje. Tuo tikslu ap ir daroma patikimumo charakteristikų klasifikacija – pagrįstumo, reprezentatyvumo, teisingumo ir stabilumo. Tai tik bendri orientyrai, reikalinga detalesnė klasifikacija. Todėl nurodytos informacijos charakteristikos konkretizuojamos sociologinio tyrimo etapams (informacijos surinkimas, kodavimas, informacijos apdorojimas ir t.t.) arba šios charakteristikos konkretizuojamos informacijos surinkimo metodams (interviu, anketos, apklausimas paštu, stebėjimas ir t.t.), arba jos konkretizuojamos konkrečioms situacijoms ar tyrimo problematikai.

Kiekvienam nagrinėjamam tyrimo etapui, kiekvienma metodui, vienai ar kitai problemai, klaidų klasifikacija yra neatliekama – nagrinėjamos tik kai kurios klaidos ir duodamos tik kai kurios rekomendacijos. Kadangi standartinių klaidų aptikimo metodikų nėra, todėl kiekvienas tyrinėtojas sukuria savo būdus, kurie padės įvertinti galimas klaidas konkrečioms situacijoms.

Toliau pateikiamas pavyzdys – tai darbinė schema, kuri naudojama galimų klaidų aptikimui įvertinant tyrimo procedūrą respondentų apklausos būdą.

Jeigu nevertinti klaidas atrenkant respondentus ir pagrįstumo klaidas, todėl norint gauti patikimą informaciją, būtina, kad respondentas , pirma, norėtų (sutiktų) atsakyti į anketos klausimus, antra, galėtų į juos atsakyti. Išnagrinėsime pagrindines priežastis, dėl ko respondentai nenori ar negali atsakyti į anketos klausimus.

1. Galimos priežastys, dėl kurių respondentas nenori sąžiningai atsakyti į anketą

1.1 Priežastys, susijusios su apklausimo situacija

Respondentas apsklausimo metu yra atitraukiamas nuo savo užsiėmimo ir skuba greičiau prie jo sugrįžti (specialistai, kalbėdami apie telefoninį apklausimą, atkreipia tyrinėtojų dėmesį į tai, kad respondentas gali toliau daryti darbus, pavyzdžiui, žiūrėti per televizorių futbolo rungtynes ar detektyvą, ir atsakinėti į klausimus taip, kad greičiau apklausėjas baigtų jam juos uždavinėti); laiko trūkumas, respondentas skuba išeiti (pavyzdžiui, mokinių apklausimas po pamokų gali sukelti jų skubėjimą ir nervinimąsi ar net atsisakymą užpildyti anketas, todėl atsakymai į anketos klausimus nebus ovjektyvūs); netyinkama aplinka – triukšmaas, dūmai, mechanizmų judėjimas ir kiti faktoriai, sukeliantys dėmesio blaškymą (dažniausiai tai atsitinka vykdant apklausą darbo vietose); aplinkinių įtaka (kolegos darbe, šeimos nariai); įvykiai, kurie įvyko prieš apklausą, tačiau jie labai rūpi respondentui apklausos momentu (“galva ne tuo užimta”) ir t.t.

1.2. Priežastys, susijusios su apklausėjo dalyvavimu

Respondentui nepatinka išorinė apklasėjo išvaizda bei jo manieros; respondentui patinka apklausėjas, todėl jis stengiasi apklausėjo akyse atrodyti geresnis; apklausėjas savo dalyvavimu, savo elgesiu arba kitomis charakteristikomis (lytis, tautybė, ir t.t.) daro įtaką respondento atsakymams.

1.3. Priežastys, susijusios su tyrimo procedūra ir jo atlikimo priemonėmis

Respondentas abejoja apklausimo procedūros anonimiškumu; respondento nedomino tyrimo tema, klausimai jam atrodo neįdomūs arba kvaili (o gali būti , kad jie tokie ir yra); respondentas mano, kad tyrimas yra bevertis; labai intymūs ar respondentui nemalonias temas liečiantys klausimai (pavyzdžiui, klausimai apie skyrybų priežastis); klausimuose jaučiama tyrinėtojo išankstinė nuostata, kuri primeta respondentui “teisingą” atsakymą.

2. Galimos priežastys, dėl kurių respondentas nesugeba teisingai atsakyti į anketos klausimus

2.1. Respondentams siūlo,a įvertinti tai ,ko iš principo pats žmogus įvertinti negali

Dažniausiai tai klaismai apie tai, kas respondentui svarbu. Tokia informacija įdomi tuo, kad parodo individo požiūrį (bet ne daugiau – tik požiūrį)

2.2.Respondentų prašo įvertinti tai, ką iš principo galima įvertinti savarankiškai, bet ta, reikalingas atitinkamas refleksijos lygis, kurio respondentas neturi

2.3.Respondentų klausia apie tai , ką iš principo galima įvertinti ir kas neviršija jų

refleksijos lygio, tačiau klausia tik tų klausimų, į kuriuos atsakyti jie neturi kompetencijos.

2.4. Anketos klausimai neįvertina respondentų atminties (kai kuriuos žmones suglumina klausimai apie konkrečius įvykius ir datas, pavyzdžiui : “Nuo kurių metų jūs pastoviai skaitote mūsų laikraštį”).

2.5.Respondentas žino ir atsimena tai, apie ką jo klausia, bet neteisingai supranta anketos klausimą.

Tai gali būti dėl tyrinėtojo ir respondento “žodynų” skirtingumo, o kartais dėl nepakankamo klausimų konkretumo ir dėl to galimo jų dviprasmiškumo. Pavyzdžiui, į vieno tyrimo metu užduotą klausimą : “Ar Jūsų namuose yra televizorius” ir galimi atsakymų variantai “taip” ir “ne”, respondentų atsakymai neatspindėjo tikrosios padėties (dėl klausimo dviprasmiškumo buvo gautos žymios klaidos). Atrodytų, televizorius – tai toks daiktas, kuris yra arba jo nėra. Tačiau paaiškėjo, kad apie 10 proc. apklaustų darbininkų gyveno bendrabutyje ir jiems šis klausimas buvo dviprasmiškas. Todėl dalis jų atsakė teigiamai, turėdami omenyje jų aukšte esantį televizorių, o dalis – neigiamai.

G.I.Saganenko pateikia eilę kriterijų, įvertinančių anketos klausimų sunkumą ir siūlo pagal kiekvieną kriterijų skaičiuoti baudos taškus. Tokiais kriterijais yra : klausimo ilgis, jo gramatinės konstrukcijos sudėtingumas, alternatyvų skaičius (atsakymai su daugiau kaip keturiomis – penkiomis alternatyvomis priskiriami prie sudėtingų). Sunkiu taip pat laikomas sudėtinis klausimas, sunkus ir logikos požiūriu (pavyzdžiui, naudojamas dvigubas neigimas: “Ar jūs nemanote, kad Jums sunku atsakyti “ne”, ko nors kam nors atsakyti”). Su atitinkamais sunkumais susiję klausimai, reikalaujantys įvykių atsiminimo, skaičiavimo (pavyzdžiui, vidutinių pajamų); hipotetinės situacijos įsivaizdavimo, o taip pat didelio skaičiaus atskirų pastebėjimų palyginimo ir apibendrinimo. Jeigu klausime naudojamos sąvokos, kurias respondentai vartoja retai ir jos jiems turi kitokią negu tyrinėtojams reikšmę, tai taip pat pasunkina klausimo supratimą.

Vienu iš būdų, leidžiančiu užtikrinti pilnesnį klaidų atsiradimo įvertinimą, gali būti tyrimo matrologinės lentelės sukūrimas. B.S.Doktoras siūlo šioje lentelėje įtraukti tris matavimus. Pirmas matavimas – sociologinio tyrimo etapai (teorinio modelio paruošimas, anketos sudarymas, jos padauginimas, ir t.t. – viso 9 etapai). Antras matavimas – klaidos tipas (pagrįstumo, teisingumo ir tiklslumo klaidos – išskiriami trys tipai). Trečias matavimas – metrologinės užduotys (iš viso 6 užduotys). Jos išreiškiamos tokiais klausimais: 1) kokios paklaidų atsiradimo priežastys, 2) koks jų atsiradimo dažnumas, 3) koks paklaidų dydis, 4) kokiame tyrimo etape kiekvieno tipo paklaidos gali būti pirmiausia aptiktos, 5) kokiu būdu paklaidos aptinkamos, 6) kaip pašalinti šio tipo paklaidą

Šie trijų tipų matavimai duoda 162 langelius (9x3x6). Tam, kad įvertinti sociologinio tyrimo rezultatų patikimumą, užpildomas kiekvienas šios lentelės langelis. Toliu būdu gauta metrologinė lentelė yra kaip integralinis rodiklis, kuris parodo tyrimo rezultatų patikimumą.

Bet kaip išspręsti anksčiau suformuluotas metrologines užduotis Kaip įvertinti klaidų dydį ir kokiais metodais jas pašalinti Daugumą anksčiau aprašytų galimų klaidų įvertina pats tyrinėtojas, remdamasis savo (ir svetimų) patyrimu be specialių procedūrų naudojimo. Tyrinėtojas sukuria kreipimąsi į respondentą, tam , kad respondentas teigiamai žiūrėtų į apklausą. Tam naudojami kontaktiniai klausimai, specialus anketos apiforminimas, stengiamasi surasti neutralias klausimų formuluotes, pateikiami kontroliniai klausimai ir testai respondentų atvirumui įvertinti (pavyzdžiui, atvirumo testas pagal Aizenko metodiką arba žinių testas su sugalvotais pavadinimais), naudojamos procedūros anonimiškumo užtikrinimui ir kiti metodai, aprašyti metodinėje literatūroje. Tačiau visos šios priemonės neatleidžia tyrinėtojo nuo būtinumo kontroliuoti ir matuoti klaida su specialių tyrimų ir metodų pagalba.

Šiuos tyrimus ir procedūras (pavadinkime juos sociologinės informacijos patiimumo kontrolės metodais) galima padalinti į dvi grupes – išorinės ir vidinės kontrolės metodais.

Išorinė kontrolė – tai empirinės informacijos , gautos konkrečiame tyrime sulyginimas su kokia nors kita informacija. Vidinė kontrolė – tai klaidų nustatymas remiantis informacija, gauta konkrečiame tyrime.

Nagrinėsime labiausiai paplitusius patikimumo kontrolės metodus.

1.Išorinė kontrolė

1.1. Kontrolė, kuri yra vidinė tyrimo momentui, arba kitaip tariant, matavimo rezultatų konkrečiame tyrime sugretinimas su pakartotinų matavimų rezultatais tiems patiems respondentams ir to paties tyrinėtojo tomis pačiomis sąlygomis, kai naudojama ta pati tyrimo procedūra ir priemonė.

Tai labiausiai paplitęs metodas, kurio pagalba tyrinėja informacijos tikslumą. Šį metodą dar vadina pertikrinimo arba test-retest metodu. Šis metodas nagrinėjamas beveik visuose darbuose, skirtuose informacijos patikimumui. Viena pagrindinė problema esant tokiam kontrolės metodui – apsklausos atlikimo intervalo parinkimas; esant trumpiems laikotarpiams tarp apklausų, rezultatams įtakos turės tai, kad respondentai
savo ankstesnius atsakymus, o esant ilgiems laikotarpiams galima gauti ne patikimumo charakteristiką, o tyrinėjamų rodiklių dinamikos charakteristiką.

1.2. Tyrimų situacijos (sąlygų) išorinė kontrolė.

Tokią kontrolę yra naudinga įgyvendinti, jeigu tyrinėtojas mano, kad informacijai gali turėti įtakos jos gavimo sąlygos (pavyzdžiui, respondentas apklaustas namuose ar darbe). Tokios kontrolės įgyvendinimo pavyzdys, tai dviejų atsitikitinai suformuotų įmonės darbuotojų grupės, kurių viena apklausiama darbo vietoje, o kita – namuose (abejais apklausimo atvejais naudojama ta pati anketa). Šis kontrolės būdas matuoja pirmiausia informacijos teisingumą.

1.3. Tyrimo priemonės ir procedūros išorinė kontrolė.

Galima nurodyti keletą skirtingų tokios kontrolės įgyvendinimo būdų. Vienas jų – apklausos duomenų sulyginimas su tyrimo priemonės, kuris laikomas ekvivalentu, duomenims. Šį metodą vadina ekvivalenčių arba alternatyvių formų metodu. Vienas iš variantų – skirstymo metodas, kuris daugiausia naudojamas testinėse metodikose, kuriose naudojami giminingi klausimai ir kurios skirtos gauti kažkokį galutinį rodiklį. Klausimai suskirstomi į dvi grupes, ekvivalentiškas viena kitai, ir toliau vykdoma apklausa vienu metu dviejose giminingose respondentų grupėse arba tam tikrais laiko intervalais. Toliu būdu tyrinėjamas informacijos pastovumas.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1674 žodžiai iš 3255 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.