Sociologinis požiūris į visuomenę
5 (100%) 1 vote

Sociologinis požiūris į visuomenę



VILNIAUS UNIVERSITETO

KAUNO HUMANITARINIS FAKULTETAS

Sociologijos katedra

SOCIOLOGINIO POŽIŪRIO Į VISUOMENĘ

SPECIFIKA

Sociologijos referatas

Sociologijos neakivaizdinių studijų programos studentė ________________ A. Kazickienė, 1 gr.

Darbo vadovas ____________________________ asist. R. Freitakienė

Darbo atlikimo data 2001 12 05

KAUNAS 2001

TURINYS

ĮVADAS ……………………………………………………………………………………………………………….. 3

1. ŽMOGUS VISUOMENĖJE ………………………………………………………………………….. 3

1.1. Socialinė kontrolė. ………………………………………………………………………………………………. 3

1.2. Socialinė stratifikacija. ………………………………………………………………………………………… 4

2. VISUOMENĖ ŽMOGUJE ……………………………………………………………………………… 5

2.1. Vaidmenų teorija. ……………………………………………………………………………………………….. 5

2.2. Žinojimo sociologija. ………………………………………………………………………………………….. 6

2.3. Referentinių grupių teorija. ………………………………………………………………………………….. 8

3. VISUOMENĖ KAIP DRAMA ……………………………………………………………………… 9

IŠVADOS ……………………………………………………………………………………………………………. 11

Šio darbo tikslas pateikti sociologinio požiūrio į visuomenę specifiką.

Kiekvienas mokslas turi nubrėžtas tam tikras gaires sampratos apie jį dominantį ar su juo sietiną objektą. Politologija, teisės mokslai, istorija žiūri į visuomenę savo aspektu. Sociologijos samprata apie visuomenę taip pat turi savo specifiką.

Šiame darbe pateikiamas sociologinis požiūris į visuomenę pasitelkiant vieno žymiausių JAV sociologų, profesoriaus Peter L. Berger knygą “Sociologija”.

Požiūris į visuomenę mums, individams, yra labai svarbus ir aktualus, kadangi kiekvienas iš mūsų esame visuomenės dalis, esame visuomenėje, o visuomenė yra mumyse. Visuomenė lemia ne tik tai, ką mes darome, bet ir kas mes esame. Sociologija ypač vaizdžiai atspindi ir modeliuoja mūsų egzistenciją, mūsų tarpusavio santykius.

1. ŽMOGUS VISUOMENĖJE

Daugumos žmonių padėtį visuomenėje nustato moralės normos, tradicijos, taisyklės, kurioms privalu paklusti. Sociologas nepaneigia šios sampratos. “Priešingai, jis konkretina šį suvokimą, analizuoja jo ištakas, kartais modifikuoja ar išplečia jo ribas”. Sociologinė perspektyva aprėpia daugiau nei “sistemos” suvokimas ir mūsų nelaisvė joje. Analizuojant tipines socialines situacijas visuomenėje, pasitelkiamos dvi svarbios tyrimų sritys – socialinė kontrolė ir socialinė stratifikacija.

1.1. Socialinė kontrolė

Socialinė kontrolė aprėpia daugybę būdų bei priemonių, kuriuos nustato ir naudoja visuomenė nepaklusniems, neatitinkantiems nustatytų normų nariams sutramdyti. “Jokia visuomenė negali egzistuoti be socialinės kontrolės”. Nors socialinės kontrolės priemonės bei metodai yra skirtingi įvairiose socialinėse situacijose, tačiau bet kokiu atveju kontrolės sistemos tikslai yra vienodi.

“Kraštutinis ir, be abejo, seniausias socialinės kontrolės būdas- fizinė prievarta”. Demokratinėse valstybėse šis būdas oficialiai nėra akcentuojamas, tačiau žinoma, kad po sekos kitų drausminių priemonių gali būti panaudotas ir pastarasis. Šalyse, kurioms nėra būdingos demokratijos ir humanizmo ideologijos, šią kraštutinę priemonę taiko be jokių skrupulų, pvz.mirties bausmė.

Socialinės kontrolės sistema apima ir tokius būdus kaip ekonominės sankcijos; mažesnėse visuomenės grupėse – pašaipa, pajuoka, ištrėmimas iš būrio; atskiram individui – moralė, papročiai, elgsenos normos.

Apžvelgus socialinės kontrolės sistemą suvokiama, kad “padėtis visuomenėje – tai individo vieta daugelio ribojančių bei varžančių veiksnių atžvilgiu”. Sociologai linkę stiprinti požiūrį, kad visuomenė susimokiusi prieš žmogų, kuris turi įtikti kiekvienam, pradedant šeimos nariu ir baigiant valstybės pareigūnu.

1.2. Socialinė stratifikacija.

Padėties visuomenėje prasmę atskleidžia kita sociologinės analizės sritis – socialinė stratifikacija. Stratifikacijos sąvoka apima visuomenę kaip rangų sistemą,kurie yra žemesni ir aukštesni visuomenės sluoksnių požiūriu. Jų visuma sudaro visuomenės stratifikacijos sistemą. Individas atsineša į visuomenę savo padėtį kaip paveldimą ar ją įgyja. Demonstruodamas įvairią simboliką parodo kitiems individams, kokią visuomeninę padėtį kis užima.

Visuomenei būdingas didelis socialinis mobilumas, tai yra vyksta kova dėl padėties įsitvirtinimo, gerovės sukūrimo, perėjimas iš vieno sluoksnio į kitą. Visuomenė suinteresuota išlaikyti nelygybę, kuri kaip varomoji jėga veikia individus siekiams, progresui, gerovės kūrimui.

Tačiau visuomenėje yra ir tokia stratifikacinė sistema, kurią sociologai vadina “kastų sistemos
variantu”. Tokioje sistemoje nulemiamas individo gyvenimas jo gimimo momentu. “Žmogus gimsta priklausydamas savo kastai ir privalo nugyventi visą gyvenimą neperžengdamas jos ribų bei visų jos sąlygotų elgsenos apribojimų”.

Visuomenė apriboja individų asmeninį gyvenimą, profesinę veiklą, suvaržo pasirinkimo laisvę. Tam įtakos turi ir priešistoriniai laikai. Kai šiuolaikinė visuomenė nededa jokių sąmoningų pastangų apriboti individų pasirinkimą, iš senų laikų išlikusių normų atšvaitai tam turi įtakos. Pavyzdžiui piršlybų forma bei pati santuoka. Partneriai tik pasirenka vienas kitą, kur ir pasirinkimas vyksta ne be visuomenės įsikišimo, ir “jiems belieka žaisti šį žaidimą”. “Šeima, draugai, dvasininkija, juvelyrai ir gyvybės draudėjai, gėlių komponuotojai ir interjero meistrai užtikrina, kad likusi žaidimo dalis būtų žaidžiama pagal nustatytas taisykles”. Tačiau ir “žaidėjų” norai sutampa su tuo, ko iš jų tikisi visuomenė.

Sociologinė samprata padeda identifikuoti visus – ir gyvuosius, ir mirusiuosius, – kurie turi privilegijų reguliuoti mums gyvenimą. Emile Durkheim teigė, kad „socialiniai faktai yra „dalykai“, objektyviai egzistuojantysnepriklausomai nuo mūsų kaip gamtos reiškinai“. „Dalykas“ primena, pvz. uolą, kurią netyčia aptinka žmogus ir kurios egzistavimas bei pavidalas nepriklauso nuo jo norų. „Dalykas“, kuris yra, ir viskas, nepaisant mūsų troškimų bei vilčių, jis gali kada nors nukristi ant mūsų galvų ir užmušti mus. Ta prasme visuomenė yra „dalykų“ kolekcija“.

Pagal diurkheimišką koncepciją, visuomenė iškyla prieš mus kaip objektyvus faktiškumas. Tai kažkas, ko negalima paneigti, su kuo reikia skaitytis. „Visuomenė yra mūsų pačių išorė. Ji supa mus, gaubia mūsų gyvenimą iš visų pusių. Mes esame viduje visuomenės, lokalizuoti tam tikrose socialinės sistemos vietose. Ši lokalizacija iš anksto nustato ir apibrėžia beveik viską, ką mes darome: nuo kalbos iki etiketo, nuo išpažįstamos religijos iki ikimybės užbaigti gyvenimą savižudybe“. „Visuomenė kaip objektyvus ir išorinis reiškinys, aiškiausiai stoja prieš mus kaip prievartos forma. Jos institucijos modeliuoja mūsų veiksmus ir net formuoja mūsų lūkesčius. Institucijos atlygina mums, jei išliekame apibrėžtos veiklos ribose. Jeigu jas peržengiame, visuomenė turi daugybę įvairių kontrolės bei prievartos priemonių. Bet kuriuo momentu visuomenės sankcijos pajėgios mus izoliuoti nuo draugų, pasmerkti pajuokai, atimti pragyvenimo šaltinį, laisvę ir – blogiausiu atveju – gyvybę. Visuomenės įstatymai ir moralė gali atrasti įmantriausių pateisinimų kiekvienai iš sankcijų, kurioms pritars dauguma mūsų bendrapiliečių, jei jomis baudžiama už nukrypimus nuo normų. Be to mes esame lokalizuoti viesuomenėje ne tik erdvės, bet ir laiko atžvilgiu. Mūsų visuomenė yra istorinis esinys, savo gyvavimo trukme pralenkiantis kiekvieno žmogaus gyvenimą. Visuomenė gyvavo iki mūsų ir pergyvens mus. Ji buvo čia iki mums gimstant ir liks čia po mūsų mirties. Mūsų gyvenimai tėra tik epizodai jos didingame žygyje per laiką. Taigi – visuomenė yra mūsų ikalinimo istorijoje sienos“.

2. VISUOMENĖ ŽMOGUJE

Aukščiau paminėtoje sociologinio požiūrio į visuomenę specifikoje individas ir visuomenė buvo pateikti kaip du konfrontuojantys vienas su kitu esiniai. Visuomenė parodoma kaip išorinė tikrovė, taikanti prievartą ir daranti spaudimą individui. Atrodytų, kad iš tokių nelaisvės gniaužtų daug žmonių kasdien stengiasi ištrūkti. Jų paklusnumą lemia tik baimė veikiančių kontrolės sistemų. Tačiau sociologinė analizė bei kasdienis visuomenės supratimas patvirtina, kad taip nėra. Dauguma žmonių nesunkiai pakenčia visuomnės reglamentą. Sosiologija tai paaiškina kaip mūsų pačių troškimą to, ko visuomenė tikisi iš mūsų. „Mes norim paklusti taisyklėms. Mes norime vaidinti vaidmenis, kuriuos visuomenė paskyrė“. Tai yra ne dėl to, kad visuomenės galia silpnesnė, bet kad ji daug kartų stipresnė. „Visuomenė lemia ne tik tai, ką mes darome, bet ir kas mes esame“.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1199 žodžiai iš 3937 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.