Turinys
Įvadas………………………………………………………………………………….2
1. Socialinis draudimas Lietuvoje……………………………………………………4
2. “Sodros” aplinkos ir išteklių analizė………………………………………………7
2.1. Išorės aplinkos veiksniai……………………………………………………..7
2.2. Vidaus aplinkos veiksniai……………………………………………………10
2.3. Išteklių analizė………………………………………………………………12
3. Pašalpos, kompensacijos, išmokos ir paslaugos…………………………………14
4. Strateginiai tikslai………………………………………………………………..17
Išvados……………………………………………………………………………….20
Literatūros sąrašas……………………………………………………………………21
Įvadas
Visais žmogaus gyvenimo ir veiklos periodais didelę reikšmę turi baimės jausmas, siekimas būti saugiu, apsaugoti savo artimuosius, savo turtą. Jau nuo senų laikų žmonės savo saugumui, galimų rizikų sumažinimui ėmė taikyti įvairius draudimo elementus ir formas.
Trečiame šio amžiaus dešimtmetyje Vokietijoje išleistame draudimo vadovėlyje rašoma, kad “draudimas yra žmogaus proto pergalė prieš žiaurias gyvenimo jėgas”.
Draudimas turi labai didelę ir įvairiapusę reikšmę. Netikrumo dėl savo ateities ir tuo pačiu užslėptos baimės jausmą jis leidžia pakeisti užtikrintumo ir saugumo jausmu. Draudimas teikia ne tik saugumo jausmą, bet ir tarnauja kaip efektyvi taupymo forma. Jei neegzistuotų draudimo apsauga, tai dalis nelaimės ištiktųjų būtų nustumti į skurdą ir tuo pačiu taptų našta visuomenei. Todėl socialiniu požiūriu draudimą galima vertinti kaip žmogaus gerbūvio, prisitaikymo bei turtinių skirtumu tarp atskirų visuomenės sluoksnių mažinimo priemonę. Ekonominiu požiūriu draudimas yra būtina šalies vidaus vystymosi ir klestėjimo sąlyga. Jei nebūtų draudimo daugumos projektų tektų atsisakyti, vargu, ar bankai ryžtųsi juos kredituoti. Draudimo sąlyga yra tvarkingi įrengimai, apsaugos priemonės, technologinė drausmė. Draudimas – drausminantis visuomenės veiksnys.
Draudimas – finansinė ūkinė veikla, kuria siekiama apsaugoti fiziniu ir juridinių asmenų interesus.
Draudimas gali būti privatus ir valstybinis.
Tiek valstybinis tiek privatus draudimas padeda patenkinti dėl tam tikrų draudiminių įvykių atsiradusį poreikį. Kadangi valstybinio ir privataus draudimo veiklos rezultatai yra panašūs, tai griežtos ribos tarp šių dviejų veiklų nėra. Valstybinio ir privataus draudimo santykis priklauso nuo šalyje egzistuojančios socialinės apsaugos sistemos bei draudimo veiklos reglamentavimo.
Draudimo teorijoje yra išskiriamos trys pagrindinės valstybinio bei privalaus draudimo veiklos santykio galimybės:
1) dažniausia sutinkamas atvejis, kai privatus draudimas papildo valstybinį. Pvz.: VSD pensijos ir privačiuose pensijų fonduose sukauptos pensijos.
2) privatus draudimas konkuruoja su valstybiniu draudimu.
3) tam tikrose draudimo šakose gali nebūti jokių sąlyčio taškų.
Pvz.: draudimą nuo nedarbo vykdo tik valstybė, o transporto priemonių draudimą tik privačios draudimo bendrovės.
Tarp šių dviejų draudimo rūšių yra ir daug skirtumų. Valstybinis socialinis draudimas yra valstybės socialinės politikos dalis, kurio viena pagrindinių funkcijų yra kiekvieno šalies gyventojo egzistavimo užtikrinimas.
Privatų draudimą vykdo privatūs juridiniai asmenys pagal šalyje galiojančius įstatymus.
Socialinio draudimo įmokų ir išmokų rūšys bei dydis dažniausiai yra ties normomis bei įstatymais griežtai reglamentuotos. Privataus draudimo įmokos ir išmokos dažniausiai priklauso nuo laisvo (įstatymo nubrėžtose ribose) draudiko bei draudėjo susitarimo draudimo sutarties pasirašymo metu.
VSD išmokos paprastai finansuojamos iš per tą patį periodą surinktų socialinio draudimo įmokų.
Privataus draudimo veikla vykdoma dviem principais:
1) rizikinio draudimo veikla vykdoma vadovaujantis kolektyvinio poreikio tenkinimo principu, t.y. draudimo išmokos yra finansuojamos iš per tą patį periodą surinktų
draudimo įmokų;
2) kaupiamojo draudimo pagrindas yra kapitalo finansavimo sistema, t.y. draudimo išmokos yra finansavimo sistema, t.y. draudimo išmokos yra finansuojamos iš draudėjo
per tam tikrą laiką sukaupto kapitalo.
Valstybinio ir privataus draudimo priežiūrą dažniausia vykdo skirtingos institucijos – Lietuvoje valstybinį draudimą prižiūri socialinių reikalų ir darbo ministerija, privatų valstybinė draudimo priežiūros tarnyba.
Valstybinio socialinio draudimo sistema apima kone visus Lietuvos gyventojus: kaip draudėjus, kaip apdraustuosius, kaip socialinio draudimo išmokų gavėjus. Sistema pagrįsta solidarumo principu: dirbantys žmonės, mokėdami socialinio draudimo įmokas, remia pensininkus, invalidus, bedarbius. Taigi Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetas priklauso nuo įmokų, o įmokos – nuo valstybės ekonominės būklės, dirbančiųjų skaičiaus, darbo užmokesčio dydžio, pagaliau –
nuo jas mokančiųjų sąžiningumo.
1.Socialinis draudimas Lietuvoje
Lietuvoje socialinis draudimas savo istoriją skaičiuoja nuo 1926 m. kovo 23 d., kai Respublikos prezidentas A.Stulginskis paskelbė Vyriausiosios socialinio draudimo valdybos įstatymą. Ši data ir šiandien Lietuvoje minima kaip socialinio draudimo darbuotojų profesinė diena. Valdyba buvo įsteigta prie Vidaus reikalų ministerijos, minėtame įstatyme nurodoma, kad Valdyba steigiama “socialinio draudimo reikalams tvarkyti”. Ji aiškino ligonių kasų įstatymą, steigė ligonių kasas, tvirtino jų sąmatas, taip pat rūpinosi socialine globa, steigė ir prižiūrėjo našlaičių ir senelių prieglaudas.
Tarpukario laikotarpiu Lietuvoje labiausiai buvo išplėtotas ligos draudimas, tik prieš II-ąjį Pasaulinį karą buvo įvestas nelaimingų atsitikimų darbe draudimas. Ligonių kasos Lietuvoje pradėtos steigti 1928 m. pabaigoje. Buvo įsteigta 16 ligonių kasų: dešimt iš jų teritorinės, kitos – atskirų įstaigų ir įmonių kasos: Susisiekimo ministerijos, Eigulių, Elektros akcinės bendrovės, Lietuvos banko, Šv. Zitos draugijos, Vytauto Didžiojo universiteto. Ligonių kasų įstatymas numatė, kad ligos draudimu draudžiami visi, kurie tarnauja valstybei, savivaldybėms ar privatiems asmenims bei jų šeimų nariai. Tačiau buvo numatytos ir labai svarbios išimtys: ligos draudimu nebuvo draudžiami žemės ūkio darbininkai, valstybės tarnautojai ir darbuotojai, kurie uždirba daugiau kaip 400 Lt per mėnesį. Tuo būdu, socialinis draudimas tarpukario Lietuvoje apėmė nedidelę šalies gyventojų dalį, kadangi net du trečdaliai tuometinės Lietuvos gyventojų buvo žemdirbiai, o jie, kaip jau minėta, nebuvo draudžiami. Draudimas suteikė nemokamą gydymą, ligos, laidojimo, motinystės ir žindymo pašalpas. Ligos pašalpa sudarė nuo 50 iki 100 proc. algos, atsižvelgiant į ligonio šeimos padėtį. Pašalpos dydį nustatydavo ligonių kasa.
1937 m. pradėjo veikti draudimo nuo nelaimingų atsitikimų kasa. Tai buvo viena centrinė įstaiga, tvarkiusi draudimą nuo nelaimingų atsitikimų visoje Lietuvoje. Kasa skyrė ir mokėjo pašalpas ir pensijas, o įmokas rinko ligonių kasos.
Tarpukario Lietuvoje nespėta įgyvendinti pensijų draudimo. Valstybė mokėjo pensijas tik kariams, valstybės tarnautojams bei pasižymėjusiems visuomenės veikėjams.Teisė į pensiją buvo suteikiama ištarnavus valstybinėje tarnyboje 25 metus. Pensijos dydis sudarė 60 proc. buvusios algos.
Nedarbo draudimo užuomazgas galima įžvelgti dar 1919 m. Tuomet buvo priimti Darbo biržų įstatymai. Jie numatė nemokamas paslaugas ieškantiems darbo ir ieškantiems darbininkų. Tačiau spėta įsteigti darbo biržas tik Kaune ir Šiauliuose. Darbo biržas išlaikė savivaldybės savo lėšomis. Bedarbiams buvo organizuojami viešieji darbai ir teikiami pietūs varguomenės valgyklose.
Tarpukario Lietuvos socialinio draudimo istoriją 1940 m. užbaigė Liaudies komisarų taryba, savo nutarimu Socialinio aprūpinimo komisariatui perdavusi visas socialinės paskirties įstaigas, ligonių kasą bei Vyriausiąją socialinio draudimo tarybą.
Okupavus Lietuvą buvo pritaikytas sovietinis socialinio draudimo modelis. Tuo metu valstybinis socialinis draudimas buvo taikomas visiems darbininkams ir tarnautojams, nepriklausomai nuo darbo trukmės ir apmokėjimo formų. Socialinis draudimas buvo vykdomas tik valstybės lėšomis, įmokas mokėjo įmonės ir organizacijos, patys darbuotojai jokių socialinio draudimo įnašų iš savo atlyginimo nemokėdavo. Socialinio draudimo išmokos nepriklausė nuo įmokų mokėjimo fakto.
Iki 1990 metų socialinio draudimo funkcijas Lietuvoje vykdė profesinės sąjungos. Jos valdė socialinio draudimo lėšas, joms priklausančias sanatorijas, profilaktoriumus, poilsio namus, kultūros ir švietimo, turizmo ir sporto įstaigas.
Lietuva savo atskiro valstybinio socialinio draudimo biudžeto neturėjo. Visi įnašai patekdavo į bendrą socialinio draudimo biudžetą, kuris buvo dalis TSRS valstybinio biudžeto. Lietuvos įmonės, įstaigos ir organizacijos profesinėms sąjungoms mokėjo įnašus. Įnašai buvo diferencijuoti, nuo 2.4% iki 18% darbuotojo uždarbio, priklausomai, kokiai profesinei sąjungai įmonė ar organizacija priklausė, pvz., kultūros darbuotojų profsąjungai buvo taikomas 7 proc. įmokų tarifas, geležinkeliečių – 10 proc., maisto pramonės darbuotojų – 14 proc. Vietinių profsąjungų leidimu, darbdaviai iš šių lėšų mokėdavo pensijas dirbantiems pensininkams, laikino nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo, vaikų gimimo, vaikų priežiūros, laidojimo ir kitas pašalpas. Kadangi socialinio draudimo biudžetas nebuvo atskirtas nuo visasąjunginio valstybės biudžeto, buvo deklaruojama, jog visos išmokos mokamos valstybės lėšomis.
Jau praėjo 14 metų, kai Lietuvoje buvo padėti socialinio draudimo pamatai. 1990 metais vasario 13 dieną tuometinė Aukščiausioji Taryba priėmė nutarimą “Dėl Lietuvos TSR Valstybinio socialinio draudimo sistemos pertvarkymo”, kuriame nurodoma iš Lietuvos profesinių sąjungų perimti socialinį draudimą valstybės žinion.
Tais pačiais metais, praėjus vos kelioms dienoms po Nepriklausomybės atkūrimo (1990 03 15), prie Darbo ir socialinio aprūpinimo ministerijos buvo sukurta Vyriausioji valstybinio
socialinio draudimo valdyba, kuriai pavesta Respublikoje vykdyti socialinio draudimo funkcijas. Vyriausioji valstybinio socialinio draudimo valdyba ir jos teritoriniai skyriai pradėjo registruoti draudėjus, rinkti įmokas, organizuoti ir kontroliuoti išmokų operacijas, vykdyti valstybinio socialinio draudimo biudžetą. Jau tuomet Vyriausiajai valstybinio socialinio draudimo valdybai prigijo trumpesnis pavadinimas – “Sodra” (žodžių “socialinis draudimas” trumpinimas). Tai buvo pirmojo direktoriaus šviesaus atminimo Evaldo Kliučinsko sumanymas.
1990 m. spalio 23 d. buvo priimamas Valstybinio socialinio aprūpinimo sistemos pagrindų įstatymas, kuris socialinį draudimą atskyrė nuo globos ir rūpybos ir įteisino savarankišką socialinio draudimo biudžetą.
1991 metų gegužę įsigalioja LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymas, įtvirtinęs socialinio draudimo rūšis, finansus bei valdymą. Įstatyme buvo apibrėžta, kad “valstybinis socialinis draudimas – valstybės nustatytų socialinių ekonominių priemonių sistema, teikianti apdraustiesiems Respublikos gyventojams, taip pat numatytais atvejais apdraustųjų šeimų nariams gyvenimui reikalingų lėšų ir paslaugų, jei jie negali dėl įstatymo numatytų priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų ir dėl įstatymo numatytų priežasčių turi papildomų išlaidų”.
1991 m. lapkričio 21 d. “Sodra” buvo priimta į Tarptautinę socialinio draudimo asociaciją (ISSA) tikrąja nare. Tai įgalino socialinio sistemos darbuotojams ne tik dalyvauti ISSA Generalinėje asamblėjoje, konferencijose, bet ir semtis iš kitų šalių patirties.
1992 m. vasario 7 d. Valstybinio socialinio draudimo taryba nutarė, kad kovo 23 diena būtų paskelbta Valstybinio socialinio draudimo diena. Tą dieną 1926 m. buvo priimtas pirmasis socialinio draudimo įstatymas Lietuvos istorijoje. Per pirmuosius penkerius socialinio draudimo gyvavimo metus buvo suformuota teisinė bazė, sukurti struktūriniai padaliniai, pradėtos kurti kompiuterinės informacinės duomenų bazės.
1994-1995 m. vyko pensijų reforma. 1995 m. sausio 1 d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas. Jis pakeitė iki tol galiojusį dar 1956 metais sovietinį pensijų skyrimo ir mokėjimo įstatymą.
Naujoji sistema buvo orientuota į ateitį ir turėjo būti taikoma tiems asmenims, kurie į pensiją išeis po 1995 metų sausio 1 d., tai yra, po įstatymo įsigaliojimo datos. Tačiau Seimo sprendimu, remiantis naujuoju įstatymu, buvo perskaičiuotos visų pensininkų pensijos, taikant pensijos nemažinimo taisyklę. Padidėjusioms pensijoms mokėti “Sodrai” papildomai prireikė 130 mln. litų. Įsigaliojus naujajam pensijų įstatymui pradėjo veikti pensijų indeksavimo mechanizmas: pensijos didinamos didinant bazinę pensiją bei draudžiamąsias pajamas. 1995 m. bazinė pensija buvo padidinta 3, o draudžiamosios pajamos – 4 kartus. Šiam tikslui prireikė dar 153 mln. litų. Iš viso padidėjusioms pensijoms mokėti 1995 metais reikėjo papildomai 283 mln. Lt.
1995 m. Seimas priėmė sprendimą dar kartą perskaičiuoti pensijas. Šį kartą atsižvelgiant į palankiausią uždarbį. Padidėjusioms pensijoms mokėti 1996 metais prireikė papildomai 216,4 mln litų.
1995 metų laikotarpis į “Sodros” istoriją įėjo kaip vienas sunkiausių. Pensijų reforma pareikalavo daug papildomų lėšų, vėlavo pensijos ir kitos socialinės išmokos. Be to, tuometinė bankų krizė neaplenkė ir “Sodros”.
1996 – 1998 m. buvo įgyvendinamas projektas “Phare parama “Sodrai”. Pagrindiniais projekto vykdytojais iš Europos Sąjungos pusės buvo Airijos socialinės gerovės ministerijos ekspertai.
1997 m. prasidėjo sveikatos reforma, sveikatos draudimo funkcijos iš “Sodros” perėjo ligonių kasoms. Buvo įkurtas atskiras Sveikatos draudimo fondas.
1999 m. priimtas Pensijų fondų įstatymas. Šis įstatymas sudarė galimybes pensijų fondų steigimui ir veiklai. Tikimasi, kad privatūs pensijų fondai papildys esamą socialinio draudimo pensijų sistemą ir šalies gyventojams sudarys geresnes sąlygas pasirūpinti savo ateitimi.
2000 m. įstatymu įteisinta nauja draudimo rūšis – nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimas.
2003 m. pradėta pensijų sistemos reforma. Nuo 2004 m. sausio 1 d. gyventojai dalį įmokų “Sodrai” gali savarankiškai nukreipti pensijoms kaupti. Pirmaisiais reformos metais įmoka kaupiamajam draudimui yra 2,5 proc. – tiek, kiek dabar socialiniam pensijų draudimui moka pats apdraustasis. Kaupiamosios įmokos tarifas kasmet bus didinamas po 1 procentinį punktą iki 5,5 proc. 2007 metais. Per pirmąjį pensijų sistemos reformos etapą, trukusį nuo rugsėjo 16 d. iki gruodžio 1 d., pensijų kaupimo sutartis pasirašė 441 606 Lietuvos gyventojų, arba 36,6 proc. visų apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu.