Spaudos draudimas įgyvendinimo būdai ir eiga
5 (100%) 1 vote

Spaudos draudimas įgyvendinimo būdai ir eiga

Įžanga

XIX a. antrojoje pusėje, sparčiau plėtojantis kapitalizmui, stiprėjant ekonominiams ryšiams, formuojantis maujųjų laikų tautoms, Rusija stengėsi ne tik labiau centralizuoti valstybės valdymą bet ir įtvirtinti vieną valstybinę kalbą, asimiliuoti kitas tautas. Tai atitiko viešpataujančios tautos interesus. Todėl nenuostabu kad pavergtų tautų atgimimo sąjūdžiai labiausiai reiškėsi vis augančiu protestu prieš gimtosios kalbos ir literatūros draudimą. Literatūrinės kalbos formavimasis buvo viena iš būtinų tautinio atgimimo sąlygų.

Todėl ir kova dėl kalbos, pirmiausia literatūros gimtąja kalba, buvo atkakliausia, ją ryškiausiai atspindėjo tautinės inteligentijos visuomenine veikla, atskirų jos grupuočių visuomeninės pozicijos, siekiai.

Neatsitiktinai istorinėje literatūroje ir publicistikoje lietuviškos spaudos draudimo istorijai, palyginti su kitais to laikotarpio klausimais, turbūt yra skirta daugiausia dėmesio.

Ypač daug apie spaudos draudimo laikotarpį rašoma lietuvių istoriografijoje, tačiau joje labiausiai stengiamasi nušviesti rusiškomis raidėmis spausdintų knygų boikoto, lietuviškų knygų leidimo ir platinimo bei persekiojimo faktus. Rašantieji kone kiekvieną lietuviškos knygos autorių ar platintoją laikė sąmoningu kovotoju ir visai neminėjo, kad tam tikra draudžiamos spaudos platintojų dalis darbavosi verslo dėlei ar kitais panašiais sumetimais (knygas parduodavo 3 – 6 kartus brangiau) .

Istorinėje literatūroje dažnokai pasitaiko, kad spaudos draudimas jau nuo 1864m. suabsoliutinamas. Todėl pabandysiu aptarti, kaip buvo vykdomas lietuviškos spaudos draudimas ir kaip ši problema buvo sprendžiama Rusijos imperijos vyriausybės sferose. Rėmiausi daugiausia Rimanto Vėbros knyga „Lietuviškos spaudos draudimas“, kurioje radau daugiausia naudingos ir, asmeniškai man, įdomiausios informacijos.

Rusiškos abėcėlės naudojimo klausimas lietuvių raštijoje

Formuojantis lietuvių moderniajai tautai, vystantis kultūrai, švietimui, XIXa. Viduryje pastebimai išaugo knygų lietuvių kalba paklausa. Didžiausias lietuviškų knygų spausdinimo centras Lietuvoje buvo Vilnius. Rusijos administracijos 1865m. sudaryta komisija nustatė, kad 1854 –m 1865m. Vilniaus spaustuvėse buvo išspausdintas 171 spaudinys lietuvių kalba. Vien 1861 m. Vilniuje išėjo 21 lietuviškas leidinys . Kai kurios knygos sulaukdavo net keliolikos leidimų, nors jų plitimą smarkiai stabdė tarmiškas tekstas. Tuo laiku jau pribrendo reikalas leisti lietuvišką laikraštį.

To meto lietuvių inteligentija buvo linkusi leisti lietuviškas knygas dėl įvairių motyvų: pasauliečiams (ir kai kuriems dvasininkams) rūpėjo skleisti šviečiamojo amžiaus idėjas, udgyti kalbos, tėvynės meilę; dvasininkijai – tikybos reikalai, t. y. kovoti su ateistine mintimi, su kitomis tikybomis bei stiprinti liaudies religingumą.

Lietuviškų knygų spausdinimas lotynišku raidynu turėjo senas tradicijas, tačiau, augant lietuvių ir lenkų prieštaravimams, reiškiantis bendrinės literatūros kalbos formavimosi tendencijoms, raidyno klausimas nebuvo visiškai aiškus. Tai patvirtina ir prof. A. Ugianskio 1859m. Laiškas M. Valančiui, kuriame jis tuo metu vartojąmą raidyną lietuviškoms knygoms spausdinti laiko „lotynišku – lenkišku“ ir tame įžiūri vieną iš lietuvių sulenkėjimo priežasčių. Jo nuomone, lietuvių kalbos rašybai geriausiai tiktų „slaviška abėcėlė“ .

Tai rodo, kad rusiškos abėcėlės naudojimo klausimas lietuvių raštijoje politiniais ir moksliniais sumetimais buvo keliamas jau šeštajame dešimtmetyje ir tuo metu dar ne visada reiškė lietuvių nutautinimo tendenciją.

Kaip lietuvių nutautinimo priemonė rusiškas raidynas buvo pradėtas vartoti tik nuo 1864 m., priėmus rusų kalbininkų, Rusijos administracijos pasiūlymus šiuo klausimu . Lietuviškų knygų spausdinimo rusišku raidynu pradžia susijusi su generalgubernatoriaus M. Muravjovo ir Švietimo apygardos globėjo I. Kornilovo veikla.

Lietuviškų knygų uždraudimui tuo metu apskritai buvo palanki situacija, mat sustiprėjo šovinistinės nuotaikos valdančiuose Rusijos imperijos sluoksniuose. To meto reakcinėje periodinėje spaudoje nedviprasmiškai buvo rašoma, kad „Rusija viena ir rusų tauta viena, viena ir rusų kalba“. Todėl kitos tautos negali turėti savos kalbos, abėcėlės – viskas turi būti rusiška.

Rusiškos abėcėlės pritaikymo lietuviškoms knygoms idėją M. Muravjovas pradėjo įgyvendinti 1864m. pranešime carui, be kitų priemonių liaudies švietimo srityje, jis siūlė „įvesti žemaitiško rašto mokymą rusiškomis raidėmis“ . Be to, M. Muravjovas nurodė, kad lietuviški elementoriai rusiškomis raidėmis jau spausdinami ir bus duotas įsakas juos platinti.

Muravjovo pranešimas buvo svarstomas Vakarų komitete, kur buvo pripažinta, kad M. Muravjovo pasiūlytos priemonės yra naudingos ne tik tam metui, bet ir ateičiai. Liaudies švietimo ministras buvo įgaliotas „pagal galimybes tuojau pat įgyvendinti“. Šią vakarų komiteto rezoliuciją patvirtino ir caras.

Tuo metu rusiška abėcėlė buvo pritaikyta tik lietuviškoms knygoms, skirtoms mokymo reikalams. Tai patvirtina pats M. Muravjovas vardindamas priemones toliau vykdytinas Šiaurės vakarų krašte. Jis rašė, kad „reikia galutinai įvesti rusiškas raides žemaitiškuose
elementoriuose ir maldaknygėse“ .

Nepaisant Muravjovo draudimo, lietuviškos knygos lotyniškomis raidėmis buvo spausdinamos Vilniaus spaustuvėse ir pardavinėjamos knygynuose. 1865m. generalgubernatorius K. Kaufmanas, padaręs kratas Vilniaus spaustuvėse, nustatė, kad tarp spausdinamų knygų buvo nemažai cenzūros uždraustų. Knygų spausdinimu pasinaudojo Rytų Prūsijos spaustuvininkai. Jie nuo seno spausdino lietuviškas knygas, žinojo jų paklausą, todėl pradėjo jas spausdinti dideliais tiražais ir platinti.

Spaudos draudimo pradžia

K. Kaufmanui įsakius, pulkininkas A. Pavlovas 1865 m. užantspaudavo Vilniaus knygynus ir jau raštiškai uždraudė spausdinti, įvežti bei platinti lietuviškas knygas “lotynišku – lenkišku“ raidynu. 1866 m. tai ir buvo padaryta. Šis potvarkis neturėjo įstatymo galios, nes viešai nebuvo paskelbtas; valstybinėms įstaigoms negaliojo. Visi potvarkiai ir įsakai draudė tiktai „lotynišką – lenkišką“ raidyną. Todėl juridiniu požiūriu lietuviškos spaudos draudimas nebuvo galutinai įformintas. Draudimą valstybės lėšomis leidžiamiems leidiniams, pasirodžius K. Donelaičio „Metams“, caras patvirtino tik 1866 m. Už K. Donelaičio „Metų“ išleidimą „lotynišku – lenkišku“ raidynu Rusijos mokslų akademiją smarkiai puolė to meto reakcingoji periodinė spauda. Joje buvo rašoma, kad jau visi lietuviai vartoja knygas rusišku raidynu, todėl klausiama, „kam tokia reikalinga“ .

Tik 1866 m. caro įsakas dėl valdiškų leidinių turėjo juridinę, tačiau jam pasirodžius visi ankstesni įsakai nustojo veikę. Taigi, lietuviškų knygų draudimas nebuvo visiškai juridiškai įteisintas ( t.y. neturėjo įstatymo galios).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1050 žodžiai iš 3390 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.