Spera pedagogika bilietas
5 (100%) 1 vote

Spera pedagogika bilietas

2. Pedagogikos mokslų sistema; mokslo atstovai

Ped. yra sudeting. įvairiašakis mokslas, nes jos obj. yra besiformuojanti asmenybė ir kiekv. žmogui yra būdinga individuali, nepakartojama raida.

Ped. mokslo sistemą sudaro daugelis pedagogikos šakų:

ped. istorija ( joje aptariama raida, ugdytojai).

ped. pagrindai arba bendr. ped.: a) ped. pagrind. (kalbama apieugdytoją); b) didaktika-mokymo teorija, kuri teikia pagrindus dalykų metodikoms; c) auklėjimo teor. ir metod. (hodegetika).

ikimokykl. ped.

embrioninė ped.

amžiaus tarpsnių ped. (paauglio, jaunuolio)

suaugusio ped. (andragogika)

specialioji ped. : a) defektologija (vaikų su įv. defekt.); b) surdo pedagogika (kurč.mokymas); c) tiflo ped. (aklųjų mokym.); oligofremija (protiškai tasilikusių).

socialine ped. (kuri ugdymą mat social. aplinkoje, kurią veikia:tėvai,draugai,žiniasklaida ir tt)

Visos ped. šakos tarpusavyje susijusios. Jos viena kitą papildo, praplečia ir tokiu būdu tobulina patį ped. mokslą.

Žymiausiu visų laikų didaktu yra laikomas Janas Amosas Komenskis. 17a jis parašė “Didžiąją didaktiką”, kurioje apibendrino visą pedagog. patirtį ir iškėlė pamoką kaip pagrindinę mokymo formą (pamokoje turi būti pastovūs panašaus amž. ir intel. mokiniai). Šioje knyg. J.A.Komenskis pasiūlė mokyklų stuktūrą, pirmosioms trims jos grandims mokymo trukmę-programą. Reikalavo, kad mokym. būtų univers. ir naud., duotų tikslią pasaulio anatomiją. J.A.Komenskis pirm. įvedė pamokų tvarkaraštį, ragino kaitalioti pamokas. Teigė, kad mokymas turi padėti vystytis mokinių gebėjimams. Jis nubrėžė žinių perėmimo procesą. Aprašė, kaip vaizdingai jas suvokti, suprasti, išreikšti ir taikyti praktikoje. Ragino pradėti nuo objektų stebėjimo ir vaizdumą laikė auksine taisykle. Akcentavo dėmesio palaikymą per visą pamoką. Rašė, kad mokymą reikia padaryti maloniu, nenaud. fiz. bausmių.

18a. Ž.Ž.Ruso reikalavo gerbti vaiko asmenybę, manė, kad vaikas pats turi viską tirti, atrasti tiesas, mokytojas turi būti tik patarėjas.

19a. J.F.Herbartas manė, kad svarb. veikėjas- mokytojas, mokiniai besąlygiškai turi jo klausyti.

D.Diujis siūlė pirma mokyti to, kas naudinga gyvenime, tegė, kad svarb praktinės žinios, darbas.

Lietuvoje: M. Mažvydas 1547m. parašė pirmąjį lietuvišką elementorių. Jis pasisakė prieš kalimo ir muštro metodus, teigė, kad mokymasis vaikui būtų prieinamas. M. Daukša siekė, kad būtų mokoma lietuvių kalba. Ž.Liauksminas, jėzuitas, išsilavinęs, parašė vadovėlį studentams “iškalbos praktika”. Mokė kad kalbėti reikia raiškiai. G.Piramovičius lotyniškai parašė “mokytojo pareigas”, skirtas pradinių klasių mokytojams, kaip mokyti pradinukus, atsižvelgti į individualius skirtumus, vesti į gamtą , kad būtina laisva ir linksma atmosfera. S.Daukantas parašė lietuvišką abėcėlę . M. Valančius ragino tėvus mokyti vaikus lietuviškai, neleisti jų į rusų m-las.

19a. pab.-20a. pradž. Aktyviai reiškėsi Vydūnas, J.Jablonskis, Vaižgantas, G.Petkevičaitė-Bitė, Stasys Šalkauskis- žymus politologas, sociologas. Sukūrė pedagoginę m-lą, skyrė dėmesį vaiko galių įvertinimui, ragino priimti vaiką tokį, koks jis yra. Ypatingą dėmesį skyrė šeimai. Pranas Maceina, Šalkauskio mokinys-tautinio auklėjimo pradininkas. Vabalas-Gudaitis-pirmasis įvedė pedagoginės sąveikos terminą (jos laikantis atsiranda ryšys tarp ugdytojo ir ugdytinio, jie pagelbsti vienas kitam). Matijošaitis-Esmaitis parašė pirmąjį pedagogikos istorijos vadovėlį liet. Kalba. A. Baranauskas-matematikos vadovėlį. Alfoncas Gučas VU atkūrė ped.-psich.mokslą. Meilė Lukšienė- lietuvių švietimo reformos ašis.J. Vaitkevičius – social. ped. ir mokymo teor. srityje. Prof. V. Rajackas aprašė mokymo teoriją “Mokymo organizavimas”, tyrinėjo šeimą. L. Jovaiša- domėjosi internatų vaikais, profesiniu orientavimu, darbiniu mokymu ir ugdymu. V.Jakavičius-pedagogas istorikas. Biolog. srityje- Balevičienė, Pakalnis, Noreika, Sereika. Chemijos srityje- Stundžia, Vaitkus, Valentinavičienė.

6.Ugdymo procesas, jo organizavimas institucijose.

Žodžiu “procesas” nusakoma kokio nors reiškinio būsena, jos vystymosi pakopų nuosekli kaita. Todėl ugdymo procesas – nuosekli ugdymo būsenų kaita. Dėl ugdymo kinta ugdytinio asmenybė. Kinta ir ugdytojas, jo pedagoginė veikla, bet ugdytojas yra ugdymo priemonė o ne tikslas, todėl jo kitimas neišreiškia ugdymo proceso esmės. Ugdymo būsena yra kažkas daugiau negu ugdytinio ir ugdytojo būsena. Ugdytojo ir ugdytinių sąveika ugdymo procese nuolat kinta. Specifinis ugdymo proceso bruožas yra grįžtamoji informacija apie asmenybės pokyčius, nes knygos ar laikraščio straipsnio autorius, artistas, dailininkas dažnai nežino kas skaitė, matė ar girdėjo jo išreikštą patirtį ir kokį poveikį ji padarė. Mokytojas visada įvertina kiekvieno mokinio mokymosi rezultatus. Jis taip pat stengiasi sužinoti ko mokinys išmoko pats, be jo pagalbos. Skatina lavintis savarankiškai. Vadinasi, ugdymo procesas – kaita tokių pedagoginės sąveikos apraiškų, kurios yra pedagogiškai valdomos ir kurių rezultatyvumą mokytojas gali numatyti. Pavienė tokios pedagoginės sąveikos apraiška vadinama ugdymo situacija. Pagrindinis pedagoginės situacijos komponentas – ugdytojas ir jo kompetencijos veiksmai, kuriuos lemia
užbrėžti ugdymo tikslai, kurie sąlygoja ir ugdymo turinį , t.y.tą apibendrintą visuomenės patirtį, kurią perima ugdytiniai. Nuo ugdymo metodų priklauso kaip ugdytiniai įsisavina perteikiamą patirtį. Pedagoginės veiklos rezultatas – ugdomosios informacijos srautas, kurį perimdamas ugdytinis formuojasi socialiai vertingas vertingas asmenybės struktūras – protinius bei praktinius gebėjimus, santykius su aplinka ir kt. Ugdomosios informacijos srautui įtakos gali turėti pašaliniai faktoriai – ugdytojo ir ugdytinio laikinos būsenos, jų santykiai, pedagoginių veiksmų materialinis aprūpinimas ir kt. Ugdytinį veikia ne tik ugdytojo veiksmai, bet ir socialinė aplinka, jos poveikis gali sutapti ugdytojo tikslais , bet gali būti ir priešingas. Ugdytinis nėra pasyvus pedagoginio poveikio objektas, jis aktyvus pedagoginio proceso dalyvis, todėl jo reagavimas į ugdomąją informaciją yra individualus. Skiriamos kelios tipiškos reagavimo formos : konstruktyvus reagavimas (kai info.ugdytiniui labai reikšminga); rekonstruktyvus (ugdomoji info.ugdytiniui labai reikšminga ir keičia kažkokius jo asmenybės ypatumus); konformistiškas (kai ugdytinis info.priima pasyviai, ji neikeičia ugdytinio, lieka tik “žinojimu”); idifirentiškas ( kai info.ugdytiniui visiškai nereikšminga); konfliktiška (kai ugdytinis atmeta perteikiamą info.,nes ji prieštarauja jo paties pozicijai).

Apie ugdytinio reagavimą į pedagoginius veiksmus galima spręsti tik iš jo reakcijos, išreiškiamos žodžiais, veiksmais ar poelgiais. Ugdytojas įvairiais būdais fiksuoja šį reagavimą ir taip gauna grįžtamąją info.apie vidinį reagavimą ir galimus ugdytinio vidinius pokyčius. Paprasčiausias grįžtamosios info.pvz. – tikrinant mokinių žinias gauta info. (tikrinimas ką mokinys išmoko ir ko ne).ramdamasis gautais rezultatais, pedagogas sprendžia , kurie turėtų būti nauji pedagoginiai veiksniai. Jei grįžtamoji info.parodė, kad užsibrėžtas tikslas dar nepasiektas, reikia ieškoti naujų būdų jam realizuoti.

Pedagoginiai veiksmai ir ugdomos asmenybės pokyčiai sudaro savotišką grandinę : dėl grįžtamosios info.ir pedagoginių sprendimų nauji pedagoginiai veiksmai siejami su ankstesniais. T.y.remiantis grįžtamąja info.,ugdymo situacijos siejamos tarpusavyje, tampa procesu. Todėl ir sakoma, kad pedagogika nagrinėja asmenybės ugdymo procesą . pedagoguka tiria vieną ugdymo aspektą – pedagoginį procesą, t.y.tikslingą ir kryptingą ugdytojo ir ugdytinių bendrą veiklą, skirtą pastarųjų asmenybei formuoti ir tobulinti.

8. Švietimo sistemos samprata, tikslai, uždaviniai, principai. Švietimo kaitos gairės. Švietimas – tai valstybinių ir visuomeninių struktūrų veikla, kuria organizuotai teikiama įvairių grupių nariams informaciją (patirtį), siekiant rengti gyvenimui ir darbui. Kiekviena šalis turi savitą švietimo sistemą. Švietimo sistema – tai įvairių vienos ir kitos valstybės ugdomųjų (mokamųjų ir auklėjamųjų) įstaigų sistema (darželiai, m-klos, t.t.). Kiekvienai šaliai būdinga istoriškai susiklosčiusi ir pamažu kintanti bei tobulėjanti savita šviet. sistema, bei įvairioms šalims būdingi ir bendri bruožai, kuriuos sąlygoja vaiko psichiniai bei fiziologiniai ypatumai, gyvenamoji epocha. Švietimo sistema atspindi tos šalies išsivystymo lygį, papročius ir tradicijas, tenkina tos visuomenės poreikius. Švietimo sistema būna centralizuota, decentralizuota ir mišri. Gyvenimo principas reikalauja – suteikti tokio lygio išsilavinimą, taip parengti šiuolaikiniam gyvenimui ir darbui, kad jaunimas galėtų įsijungti į visuomeninį ir ekonominį gyvenimą. Tai reiškia, jog visų pirma m-klos veikla t.b. siejama su artimiausia aplinka, kad skatintų mokinį stebėti realią tikrovę, kad mokslo pagrindų žinios būtų siejamos su gyvenimu. Ryšys su gyvenimu – tai ir įgytų žinių praktinis taikymas ir naudinga veikla visur, o ne tik m-kloje. Svarbu siekti, kad ryšys su gyvenimu ne tik palengvintu nagrinėjamų žinių supratimą ir prieinamumą, bet ir padėtų suprasti apskritai mokslo svarbą, jo įtaką ir poveikį visuomeniniam gyvenimui, pažangai, kad skatintų domėtis mokslo plėtote. Šis principas reikalauja, kad m-klų veikloje kaip galima daugiau būtų atsižvelgiama į visuomeninio gyvenimo tendencijas. Besimokanti jaunoji karta turi suprasti, kad žinios ir mokslas yra ypatinga žmonijos ir tautos socialinės raidos prielaida. Esminė švietimo paskirtis – suteikti asmeniui brandaus savarankiško gyvenimo pragrindus ir padėti jam tobulinti savo gebėjimus visą gyvenimą. Šiandien būtina asmens savarankiškumo sąlyga – jo dorinė branda ir įvairiapusė šiuolaikinė kompetencija, naujas kultūrinis, politinis ir ekonominis raštingumas. Ypatingos svarbos dabarties sąlygomis įgyja socialinė žmogaus kompetencija. Svarbi švietimo paskirtis – ugdyti asmens bendruomeniškumą, kurti pamatus savarankiškam ir kūrybiniam tautos gyvenimui. Švietimas LT turi tapti valstybės ir visuomenės remiama veiklos sritimi. Šalies švietimo principus dar 1992m nužymėjo LT švietimo koncepcija.

Švietimo bendrieji principai: humaniškumas – švietimas orientuojasi į žmogų kaip į vertybę, jis ugdo savarankų asmenį, gebant laisvai pasirinkti ir atsakyti už savo pasirinkimą, kuriant prasmingą gyvenimą. Demokratiškumas – švietimas ugdo šiuolaikinės LT
pilietį – kritiškai mąstantį, tolerantišką, iniciatyvų ir bendruomenišką asmenį, gebantį grįsti savo gyvenimą įsisąmonintomis demokratijos vertybėmis, gebantį konstruktyviai dalyvauti pilietiniame atviros visuomenės gyvenime ir kurtis savo gerovę. Švietimas ugdo visuomenės dorovę kaip būtiną demokratijos pagrindą. Racionalumas – švietimas ugdo asmenį, įsipareigojusį krašto kultūrai, gebantį remtis krašto tradicijomis ir kurti šiuolaikinę savo ir visuomenės tapatybę, jis rūpinasi kultūros išsaugojimu ir istoriniu tęstinumu. Švietimas puoselėja etniškai įvairią krašto kultūros tradiciją. Atsinaujinimas – švietimas ugdo atvirą, kūrybingą, tvirto charakterio asmenį, gebantį priimti sparčios kaitos bei gausios inform. iššūkius, mokantį mokytis visą gyvenimą. Švietim. skatina visuome. modernizavimą.

LT švietimas yra grindžiamas šiais principais ir pagrindinėmis vakarų kultūros vertybėmis: asmens nelygstamos vertės, artimo meilės, prigimtinės žmonių lygybės, sąžinės laisvės, tolerancijos, demokratinių visuomenės santykių teigimu.

Švietimo sistemos bei jos plėtotės tikslai ir uždaviniai. LT švietimas siekia ugdyti: savarankišką, atsakingą, visą gyvenimą gebėjimus tobulinti pajėgiantį asmenį; savivaldžią ir solidarią, žiniomis pagrįstą, kurti gebančią valstybę, brandžią krašto kultūrą.

Švietimo sistemai keliami pagrind. bendrieji tikslai:1. Įvestinti asmenį į šiuolaikinę visuomenę, padėti jam įgyti kultūrinę bei socialinę kompetenciją ir tapti savarankišku, atsakingu žmogumi, norinčiu bei gebančiu nuolat mokytis ir kurti savo bendruomenės gyvenimą. 2. Padėti asmeniui įsigyti profesinę kvalifikaciją, atitinkančią šiuolaikinį technologijų, kultūros bei asmeninių gebėjimų lygį, sudaryti sąlygas nuolat tenkinti pažinimo poreikius, siekti naujų kompetencijų ir kvalifikacijų mokantis visą gyvenimą. 3. Stiprinti visuomenės kūrybines galias, užtikrinant darnią krašto ūkio, aplinkos ir kultūros plėtrą, vidinį ir tarptautinį ūkio konkurencingumą, nacionalinį saugumą ir demokratinės valstybės raidą. 4. Laiduoti tautos ir krašto kultūros tęstinumą, jos tapatybės išsaugojimą ir nuolatinį kūrimą, puoselėti šios kultūros atvirumą ir dialogiškumą.

Švietimo sistemos plėtotės nuostatos: 1. Prieinamumas – švietimo sistema yra teisinga, užtikrina lygias mokymosi galimybes, sudaro sąlygas mokytis skurdo bei negalios ištiktiems asmenims; kiekvienam asmeniui ji laiduoja bendrojo išsilavinimo bei pirmosios profesinės kvalifikacijos įsigyjimą ir sudaro sąlygas tobulinti turimą kvalifikaciją, įgyti naują. 2. Kontekstualumas – švietimo sistema yra glaudžiai susieta su krašto raida ir kartu su juo nuolat atsinaujina; švietimo kokybės vienas esminių rodiklių yra švietimo paslaugos atitinkančios visuomenės reikmes. 3. Efektyvumas – švietimo sistema siekia gerų, kokybiškų rezultatų naudodama turimus išteklius bei remdamasi tinkamais ir savalaikiais sprendimais. 4. Tęstinumas – švietimo sistema yra lanksti, sąryšinga ir atvira; ji sudaro sąlygas kiekvienam asmeniui mokytis visą gyvenimą. 5. Įvairovė – švietimo sistema yra grindžiama ugdymo, mokymosi ir studijų formų įvairove; ji padeda išplėtoti įvairius visuomenės narių gebėjimus; tai prielaida kūrybinėms visuomenės galioms atskleisti ir stiprinti. Strateginė švietimo paskirtis – nužymėti LT švietimo politikos prioritetus, tikslus ir uždavinius, numatyti kokiomis priemonėmis, kokiais ištekliais ir per kokį laiką LT išplėtos efektyvią, darnią, visiems prieinamą ir mokymąsi visą gyvenimą laiduojančią švietimo sistemą, parvesdama ją savo kultūrinės ir ūkinės galios šaltiniu, nacionalinio saugumo garantu.

Švietimo reforma rėmėsi: iš pradžių Tautinės m-klos koncepcija (1988), vėliau – :T švietimo koncepcija (1992). Jose buvo įtvirtintos naujos švietimo vertybinės nuostatos, nauji tikslai ir uždaviniai. Švietimas suvoktas kaip tautos kultūros dalis, kaip tautos kultūrą saugantis ir kuriantis veiksnys, orientuotas į laisvą ir atsakingą žmogų, savarankišką pilietinę visuomenę. Stiprūs pagrindai užtikrino reformos tęstinumą esant nemažai politinės valdžios kaitai. Reforma vykdyta per lėtai ir per mažai reaguojant į pokomunistines tikrovės permainas, kintančius visuomenės poreikiu. Kaita buvo skubi, „primesta iš viršaus“, nepakankamai suvokta ir palaikyta m-klų bendruomenių ir visuomenės. Reformos darbai nebuvo nuosekliau grindžiami moksliniais švietimo ir visuomenės tyrimais. Pavėluotai imtasi problemą iškilusią dėl skurdo ir turtinio visuomenės išsklaidymo. Nepakankamai atsižvelgta į žinių visuomenės kūrimosi, mokymosi visą gyvenimą reikmes. Švietimo reformai trūko reikiamo finansavimo. Švietimo kaita per mažai buvo siejama su kitomis ekonominėmis ir socialinėmis reformomis. Tam pritrūko praktiškesnės valstybės raidos vizijos, kryptingos politinės raidos. Vienas svarbiausių švietimo siekių – padėti asmeniui ir visuomenei atsakyti į esminius dabarties iššūkius, padėti kuo plačiau pasinaudoti atsiveriančiomis naujomis galimybėmis.

9. Švietimą reglamentuojantys dokumentai, jų charakteristika. Švietimas – prioritetinė valstybės remiama Lietuvos Respublikos raidos sritis. Jis grindžiamas humanistinėmis tautos
pasaulio kultūros vertybėmis, demokratijos principais bei visuotinai pripažintomis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Švietimas lemia krašto kultūrinę, socialinę bei ekonominę pažangą, stiprina žmonių ir tautų solidarumą, toleranciją, bendradarbiavimą. Švietimas vaidina ypatingą vaidmenį ugdant jaunąją kartą. Įvairių šalių patirtis rodo, kad investicijos į švietimą visuomet atsiperka. Švietimo sistema yra viena iš reikšmingiausių krašto kultūros ir visuomenės raidos grandžių. Švietimo sistemos tobulinimas gali būti suvokiamas kaip piliečių visuomenės, šiuolaikinės lietuvių tautos savikūros būdas. Bendrojo lavinimo mokyklai šiame procese tenka išskirtinis vaidmuo. Bendruosius mokyklos veiklos principus, tikslus, uždavinius nusako LR Švietimo įstatymas, Bendrojo lavinimo m-klos nuostatai, LT Švietimo koncepcija, Bendrosios programos.

LT Resp. Švietimo įstatymas – nustato LT Resp. švietimo tikslus, švietimo sistemos principus, sandaros, veiklos, švietimo santykių pagrindus, valstybės įsipareigojimus švietimo srityje. Pagrindiniai švietimo sistemos uždaviniai yra: 1) puoselėti asmens dvasines ir fizines galias, padėti tvirtus dorovės ir sveikos gyvensenos pagrindus, ugdyti intelektą, sudaryti sąlygas individualybei plėtoti; 2) suteikti jaunajai kartai bendrąjį ir profesinį išsilavinimą; 3) sudaryti LT gyventojams tęstinio lavinimosi galimybes; 4) ugdyti pilietiškumą, asmens teisių ir pareigų šeimai, tautai, visuomenei ir LT valstybei sampratą bei poreikį dalyvauti LT Resp. kultūriniame, visuomeniniame, ekonominiame ir politiniame gyvenime; 5) užtikrinti tradicinių religinių bendrijų nariams tokias pat teises ir sąlygas kaip ir visiems gyventojams ugdyti savo vaikus.

LT švietimo sistema apima ikimokyklinį ugdymą, bendrąjį vaikų ir jaunimo lavinimą, profesinį ir aukštesnįjį mokslą ir suaugusiųjų švietimą, įgyvendinamą ikimokyklinio ugdymo įstaigose, bendrojo lavinimo m-klose, profesinio mokymo įstaigose, įmonėse, aukštesniosiose m-klose, aukštosiose m-klose, papildomo ugdymo ir neformaliojo švietimo įstaigose. Konstitucijoje Švietimui skirti 2 straipsniai: 41 str.: asmenims iki 16m mokslas privalomas. Mokymas valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo profesinėse bei aukštesniosiose m-klose yra nemokamas. Aukštasis mokslas prieinamas visiems. Gerai besimokantiems valstybinėse aukštosiose m-klose laiduojamas nemokamas mokslas. 42 str. teigia, kad mokslas bei dėstymas yra laisvi. Valstybė remia kultūrą ir mokslą. Aukštojo mokslo įstat. nustato: studijų, kurias baigusiam asmeniui LT pripažįstamas aukštasis išsilavinimas, sistemą; profesinių kvalifikacijų, kvalifikacinių ir mokslo laipsnių įgyjimo aukštosiose m-klose principus; aukštųjų m-klų autonomijos mastą ir jų veiklos valstybinio reguliavimo ribas; aukštųjų m-klų dėstytojų ir mokslo darbuotojų bei studentų teises ir pareigas; aukštųjų m-klų steigimą, reorganizavimą ir likvidavimą; pagrindinius aukštosioms m-kloms ir studijų programoms keliamus reikalavimus; studijų programų vertinimo ir registravimo principus.

10. LT Resp. švietimo sistemos principai, struktūra. Švietimas vaidina ypatingą vaidmenį ugdant jaunąją kartą. Įvairių šalių patirtis rodo, kad investicijos į švietimą visuomet atsiperka. Švietimo sistema yra viena iš reikšmingiausių krašto kultūros ir visuomenės raidos grandžių. Švietimo sistemos tobulinimas gali būti suvokiamas kaip piliečių visuomenės, šiuolaikinės lietuvių tautos savikūros būdas. Bendrojo lavinimo mokyklai šiame procese tenka išskirtinis vaidmuo. Bendruosius mokyklos veiklos principus, tikslus, uždavinius nusako LR Švietimo įstatymas, Bendrojo lavinimo m-klos nuostatai, LT Švietimo koncepcija, Bendrosios programos. M-kla rūpinasi sėkminga asmens ir visuomenės plėtra. Savo veikloje ji atsižvelgia ir į asmens, ir į visuomenės reikmes, stengiasi šias reikmes derinti. Taigi, šiandieniniai m-klos bendruomenei itin svarbu įgyti visuomenės ir kultūrinės atsakomybės sąmonę. Būdama savarankiška, m-klos bendruomenė siekia partneriškumo, dialogiško ryšio su visuomene. Šiame dialoge ji nuosekliai gina modernios lietuvių visuomenės viziją, demokratijos principus, dorinius ir pilietinius idealus. Ugdant pilietiškumą, patriotizmą, demokratinio gyvenimo įgūdžius, kūrybingai puoselėdama tautinės kultūros tradicijas, padėdama pažinti ir sudaryti vertybines nuostatas, m-kla talkina modernios lietuvių tautos, atviros visuomenės ir demokratinės valstybės kūrimuisi. Kita vertus, rengdama asmenį laisvam ir atsakingam gyvenimui, padėdama jam išplėtoti kūrybos galias bei gebėjimus, ji įprasmina LT valstybingumą. Visas bendrasis ugdymas yra orientuotas į vaiką, jo poreikius ir gebėjimus. M-kla padeda asmeniui maksimaliai išskleisti individualias kūrybos galias ir gebėjimus. Tenkindama jo įgimtas reikmes: savirealizacijos – savęs įprasminimo, laisvės ir pagarbos, kūrybos, tvarkos, darnos poreikius. LT m-kla puoselėja, bei padeda asmeniui atskleisti ir suprasti bendrąsias žmogaus vertybes: jo sąžinės ir minties laisvę, artimo meilę, prigimtinę žmonių lygybę, solidarumą, toleranciją, pagarbą tiesai ir išminčiai. M-klos veikla remiasi humaniškumo, demokratiškumo, tautiškumo ir atsinaujinimo principais. M-kla puoselėja dorą kaip būtiną demokratinės
gyvensenos pagrindą. Taip pat ir teigia prigimtinę žmonių lygybę, ugdo žmonių lygiateisiškumo supratimą, stiprina tikėjimą kiekvieno asmens unikalumu ir jo galia tobulėti. Ji puoselėja pagarbą asmeniniam žmonių savitumui, teigdama, kad šis savitumas daro visuomenę turtingesnę ir įvairesnę. M-kla diegia viltį, kad yra įmanoma siekti tauresnių, artimo meile grindžiamų žmonių tarpusavio ryšių.

Šiuo metu Jūs matote 36% šio straipsnio.
Matomi 3093 žodžiai iš 8690 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.