Sportas
5 (100%) 1 vote

Sportas

112131

Šiandieninis sportas – tai tarptautinis kultūrinis reiškinys , išreiškiantis visuomenės vertybes : šlovę ir sėkmę . Prestižinį olimpinių žaidinių įvaizdį siekiama panaudoti daugelyje prekinių ženklų . Sporto varžybos , transliuojamos visame pasaulyje , peržengė valstybių ribas , o sporto finansavimo didžiąją dalį sudaro nebe bilietų pavadinimas , o lėšos , gaunamos iš rėmėjų ir televizijos . Ši globalizacija sudarė sąlygas sporto struktūrų jungimuisi ir sudėtingo tinklo , vienijančio sporto organizacijas , atletų agentus , komercinius partnerius ( paprastai gamintojus ) ir transliuotojų atsiradimui . Taip susiliejo dvi pagrindinės šiuolaikinio sporto srovės : mėgėjų sportas ( olimpinės žaidynės ) ir profesionalų sportas . Siekiant pritraukti daugiau žiūrovų , kai kurios sporto šakos yra keičiamos ir pritaikomos transliacijai per televiziją . Varžybų vietos ir laiko pasirinkimą bei tvarką diktuoja rinkos dėsniai , jų įtakos neišvengė ir olimpinis judėjimas .

Pastaruoju metu labai išpopuliarėjo ekstremalios sporto šakos . Šio sporto atstovai pasižymi pomėgiu rizikai ir siekia atrasti naujas saviraiškos formas bei atsiriboti nuo pripažintų rungtyniavimo modelių . Net aukšto lygio rungtynėse gausu spontaniškumo ir rizikos elementų . Šiose sporto šakose svarbiausias tikslas yra ne tik rezultatų siekimas , kiek siekis suteikti pramogas . Reikia pabrėžti , kad seniausios sporto šakos , tokios , kaip rungtynės stadione , yra kilusios iš panašių neformalių judėjimų . Būtent natūralus judesio grožis ir artistiškumas , geriausiai atspindintys atleto pasiekimus , pritraukė žiūrovus .

3. OLIMPIADOS ISTORIJA

Varžybos ir žaidimai visada džiugino žmonių širdis. Mėgstami jie būdavo ir senovės Graikijoje. Atėnuose, Delfuose, Nemėjoje nustatytu laiku susiburdavo norintys pasigalinėti, pasivaržyti vikrumu ir talentu. Varžybose dalyvaudavo ne tiktai atletai, imtynininkai ir gimnastai, bet ir mokslininkai, filosofai, oratoriai, poetai. Šlovingiausios būdavo Olimpijos varžybos. Jų visi laukdavo, joms iš anksto ruošdavosi, jomis gyvendavo tikrąja to žodžio prasme visa Graikija. Į varžybas Olimpijoje – olimpines žaidynes – visada susirinkdavo daugybė žmonių, jos virsdavo tikromis nacionalinėmis iškilmėmis.

3.1 Heraklis – Olimpiadų pradininkas

Nuo senų laikų olimpinių žaidynių pradžia siejama su Dzeuso pergale prieš rūstų ir žiaurų tėvą Kroną. Legenda byloja, kad pasaulyje gyveno titanas, vardu Kronas. Užsimanęs tapti visos planetos valdovu, Kronas nuvertė savo tėvą Uraną. Sena būrėja Kronui išpranašavo neišvengiamą žūtį – jį nugalėsiąs jo paties sūnus. Norėdamas išvengti teisėto atpildo, Kronas rijo savo vaikus. Jo žmona Rėja, norėdama išgelbėti nors vieną kūdikį, pabėgo į Kretos salą. Ten gimė jos sūnus Dzeusas. Užaugęs Dzeusas nuožmioje dvikovoje nugalėjo savo tėvą. Prieš nusviesdamas jį į pragarą, Dzeusas privertė tėvą išspjauti visus jo brolius ir seseris. Dzeusas su broliais Poseidonu ir Hadu pasidalino viešpatavimą danguje ir žemėje. Didžiosios Dzeuso pergalės garbei jo sūnus Heraklis ir įsteigė olimpines žaidynes.

3.2 Žaidynių reikšmė senovės graikų gyvenime

Kada įvyko pirmosios olimpinės žaidynės, niekas nežino. O štai žaidynės, kurios įrašytos į istoriją ir nuo kurių pradėta skaičiuoti olimpionikus – olimpinių žaidynių nugalėtojus, – pirmą kartą įvyko 776 m. pr. Kr. Olimpinės žaidynės buvo rengiamos Dzeuso garbei pietų Graikijos mieste Olimpijoje. „ Žaidynės mus vienija , palaiko taiką ir tarpusavio supratimą „ . – 388 per. Kr. Kalbėjo retorius Lisijas .

Tuomet vyko tik vienerios varžybos: trumpos distancijos – vieno stadijo – bėgimas. Olimpinių žaidynių programa tolydžio plėtėsi ir, labiausiai joms suklestėjus, VI-V a. pr. Kr. buvo jau labai įvairi ir sudėtinga. Iš viso olimpinėse žaidynėse buvo varžomasi net 18 rungčių – olimpinių disciplinų; tarp jų buvo penkiakovė (bėgimas, šuoliai į tolį, ieties ir disko metimas, imtynės, kumštynės), kovos vežimų važnyčiojimas, menų konkursas…

Olimpinės žaidynės vykdavo kas ketveri metai per antrą ar trečią mėnulio pilnatį po vasaros solsticijos. Dalyvauti jose galėdavo visi laisvėje gimę ir įstatymams nenusikaltę graikai. Gerokai prieš vasaros pradžią po visą šalį būdavo išsiuntinėjami žygūnai su pranešimais, kada prasidės olimpinės žaidynės.

3.3 Žaidynės buvo laikomos tokiu svarbiu bei reguliariu įvykiu, jog graikai pagal jas net skaičiuodavo laiką.

Olimpinėms žaidynėms teikiamą reikšmę liudija ir tai, kad jų metu net būdavo laikinai nutraukiami karai. Būdavo skelbiamos visuotinės šventosios paliaubos – ekecheirija, arba susilaikymas. Tūkstančių šventikų , sportininkų ir žiūrovų galėdavo netrukdomi keliauti į Olimpiją

Šis susilaikymas trukdavo ištisus 3 mėnesius, nors pačios žaidynės vykdavo tik 5 dienas. Ekecheirijos tekstas būdavo iškalamas spirale specialiame iš aukso ir dramblio kaulo padarytame diske. Žynės jį saugodavo deivės Heros šventykloje. Šventųjų paliaubų visi be išlygų laikydavosi. Tos Graikijos sritys, kurios jas pažeisdavo, daugeliui metų
netekdavo teisės dalyvauti žaidynėse. 424-aisiais m. pr. Kr. per šventąsias paliaubas spartiečiai apsiautė priešų miestą. Jiems buvo paskirta didžiulė bauda. Sparta griežtai atsisakė ją mokėti. Tada Spartos atletams ištisus 20 metų buvo uždrausta dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Tuo metu net plėšikai nepuldinėdavo praeivių. Buvo manoma, kad visi, vykstantieji ar atvykusieji į Olimpiją, yra globojami paties Dzeuso. Atvykti į Olimpiją su ginklu rankose reiškė patekti dievų nemalonėn.

Šventė prasidėdavo maldomis ir religinėmis apeigomis , paskui vykdavo varžybos : žirgų lenktynės , kumštynės ir pentatlono rungtynės . Pentatloną sudarė penkios rungtynės : 180 m bėgimas , ieties ir disko metimas , šuolis į tolį ir imtynės . Kita imtynių rūšis vadinosi pankratija : varžovams buvo leidžiama viskas , drausta tiktai kandžioti priešininką ir badyti jam akis . Žaidynių tvarkdariai – alitarchai – būdavo ginkluoti tik botagais ir lazdomis. Per anksti pradėję bėgti atletai būdavo sušeriami botagu. Bet šitaip beveik niekada neatsitikdavo. Per žaidynes gauti botago būdavo didžiausia gėda.

Olimpiadų nugalėtojai tapdavo garsenybėmis . 415 per. Kr. Vienas atėnietis , vardu Alkibiadas , buvo paskirtas karinės jūrų ekspedicijos vadu vien už tai , kad žirgų lenktynėse važiavo iš karto septyniais vežimais ir laimėjo pirmą , antrą ir ketvirtą vietas . Spartoje Olimpiadų nugalėtojams būdavo suteikiama garbė per artimiausią karą kautis pirmosiose gretose .

3.4 Moterų teisės Olimpiadoje

Kartą per 4 metus tarp olimpinių žaidynių Olimpijoje deivės Heros garbei būdavo rengiamos merginų bėgimo varžybos. Distancija būdavo šiek tiek trumpesnė nei vyrų – 500 pėdų. Merginos bėgdavo apsivilkusios trumpus chitonus, palaidais plaukais. Merginos galėdavo dalyvauti ir olimpinėse žaidynėse, o ištekėjusioms moterims būdavo ne tik griežtai draudžiama dalyvauti žaidynėse, bet net peržengti šventosios Olimpijos ribas. Prietaringi graikai bijojo, kad moterys neužkerėtų atletų.

Per visą antikos olimpinių žaidynių istoriją tik viena moteris ryžosi pažeisti griežčiausią draudimą. Tai buvo garsaus kumštynininko Diagoro iš Rodo salos duktė Ferenikė. Ji vadovavo savo sūnaus Peisirodo treniruotėms, rengė jį kumštynėms. Prieš žaidynių pradžią Ferenikė persirengė vyriškais rūbais, ir, rizikuodama gyvybe, kaip gimnastikos mokytojas su sūnumi išvyko į Olimpiją. Kai jos sūnus pasiekė puikią pergalę ir iškovojo laurų vainiką, pamiršusi griežtą draudimą ir mirtiną pavojų, Ferenikė peršoko tvorą ir puolė glėbesčiuoti nugalėtoją. Visi išsyk suprato, kad tai persirengusi moteris. Ferenikei grėsė neišvengiama pražūtis. Bet ji narsiai gynėsi, įrodinėjo, kad yra šlovingiausio Graikijos kovotojo Diagoro dukra, ne kartą iškovojusių olimpinių žaidynių nugalėtojų laurus kovotojų Akusilajaus, Damageto ir Dorėjaus sesuo. Be to, paskutiniojo olimpioniko, šių žaidynių nugalėtojo, motina. O olimpionikas tuoj pat tapdavo Graikijos nacionaliniu didvyriu, vos ne pusdieviu! Tada įsikišo žiūrovai. Jie audringai reikalavo jos pasigailėti. Žaidynių aukščiausiems teisėjams – helenodikams bei Elidės tarybai – teko nusileisti. Ferenikės buvo pasigailėta. Bet čia pat graikų teisėjai priėmė ir kitą sprendimą: ateityje visi treneriai, atvykdami su žaidynių dalyviais, per varžybas turi būti atskiruose aptvaruose ir visiškai nuogi! Ši taisyklė buvo taikoma iki paskutiniųjų olimpinių žaidynių, kurios vyko Graikijoje 393-aisiais m. po Kristaus gimimo. Kitais metais Bizantijos valdovas Teodosijus I žaidynes uždraudė. Regis, jog šventa Olimpijos ugnis amžiams užgeso. Bet, kaip žinome, olimpinės žaidynės tebevyksta. Už stebuklingą jų atgimimą žmonija turi būti dėkinga prancūzui Pjerui de Kubertenui – istorikui, teisininkui, literatui, nenuilstančiam olimpinių žaidynių atgaivinimo šalininkui. Jo iniciatyva 1894 m. Paryžiuje susirinko Olimpinis komitetas. O dar po dvejų metų, praėjus pusantro tūkstančio metų nuo paskutiniųjų antikos žaidynių Olimpijoje, prie Heros šventyklos griuvėsių vėl buvo uždegta šventoji ugnis ir geriausių atletų estafetė atgabeno ją į Atėnus, kur ir buvo iškilmingai atidaryta pirmoji šių laikų Olimpiada.

3.5 Senovės atletų laimėjimai

Antikos žaidynių dalyvių sportinių rezultatų nežinome. Apie juos galime tik spėlioti. Stadionų ilgis įvairiose vietose buvo skirtingas, o laikas nebūdavo fiksuojamas. Nugalėdavo tas atletas, kuris arba pirmas atbėgdavo, arba toliausiai nusviesdavo ietį ar diską, arba įveikdavo varžovą. Svorio kategorijų tada irgi dar nebuvo, nebuvo nustatytas ir sporto įrankių svoris. Todėl senovės olimpiečių rekordus sunku lyginti su dabartinių sportininkų laimėjimais. O kiek daug yra įvairių legendų ir neįtikėtinų istorijų apie žaidynių didvyrius! Apie vieną pasakojama, kad bėgdavęs taip greitai, jog būdavo matomas tik starte ir prie finišo juostos, o bėgantis tapdavęs neregimas. Apie spartietį Ladą buvo sakoma, kad bėgiojęs taip greitai ir lengvai, kad smėlyje net nelikdavę pėdsakų. O apie imtynininką ir stipruolį Miloną, didžiojo filosofo ir matematiko Pitagoro mokinį, pasakojama, kad po vienos iš daugelio pergalių olimpinėse žaidynėse jis užsivertė ant pečių
keturmetį jautį ir, pritariamai šūkaujant sujaudintiems žiūrovams, apėjo ratą aplink stadioną. Paskui Milonas jautį paskerdė, iškepė ant laužo ir vienu kartu suvalgė!

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1640 žodžiai iš 3185 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.