Statistikos apie statistikos objektą metodą statistikos pagrindinės sąvokos
3.5 (70%) 2 votes

Statistikos apie statistikos objektą metodą statistikos pagrindinės sąvokos

Statistikos konspektas: apie statistikos objektą, metodą, statistikos pagrindinės sąvokos, statistiniai požymiai, statistikos organizavimas, darbo principai, įvairūs skaičiavimai, dinamikos eilutė, santykiniai dydžiai, moda ir meridijana, intervalai, vidurkiai.

Autorius: Ingriduxs

1. STATISTIKOS OBJEKTAS IR METODAS

Statistikos objektas- tai gyventojai, gamyba, ekonomika, kultūrinio ir politinio gyvenimo reiškiniai. Be to, statistika nagrinėja gamtos reiškinius, turinčios tiesioginę įtaką visuomenei. (PVZ.; nagrinėjant žemės ūkio kultūrų derlingumą, atsižvelgiama į tokius gamtos reiškinius kaip oro temperatūra, kritulių kiekis, dirvos drėgmė ir t.t . Kiekvienas mokslas remiasi atitinkamais metodais. Metodas – tai tikrovės mokslinio pažinimo priemonių sistema. Statistika yra savarankiškas mokslas ir todėl, be bendrųjų metodų( eksperimentų, bandymų, stebėjimų)ji turi ir savus specifinius metodus, kuriuos galima sujungti į tris pagrindines grupes: 1)masinius kintančių reiškinių bei proceso stebėjimo metodai;2)statistinių duomenų sisteminimo ir apdorojimo metodai- tai statistinio grupavimo apibendrinančių rodiklių sudarymo ir jų vaizdavimo metodai; 3)Statistinių duomenų analizės metodai ir sintezė.

2. STATISTIKOS PAGRINDINĖS SĄVOKOS.

Statistika – tai valstybės ribose esančių reiškinių padėties, jų būklės atspindys.

Statistika suprantama kaip – 1) Nuoseklus duomenų apie socialinius- ekonominius reiškinius rinkimas ir jų sisteminimas; 2) Statistinių rodiklių, apibūdinančių įvairias visuomeninio gyvenimo puses, visumą(statistiniai žinynai, metraščiai, statistinių duomenų rinkiniai); 3)Mokslas turintis savo tyrinėjimo objektą ir metodus.

3. STATISTINIAI POŽYMIAI

Statistinio stebėjimo metu pagal iš anksto sudaryto plano ir programą surenkami masiniai skaitmeniniai duomenys apie kiekvieną faktą ar reiškinį. Stebėjimo metu registruojami ne tik atskiri įvykiai bei stebimos visumos vienetai, bet ir užfiksuojami jiems būdingi požymiai. Pvz.:.(taip renkant duomenis apie šalies gyventojus, registruojami ne tik žmonių skaičiai, bet ir nurodomi juos apibūdinantys požymiai( lytis, tautybė, išsilavinimas, amžius)

4. STATISTIKOS ORGANIZAVIMAS IR DARBO PRINCIPAI

Statistika skirstoma į valstybinę, žinybinę ir privačią. Valstybinė- vertina, analizuoja ir prognozuoja socialiniu – ekonominius reiškinius valstybėje bei jos padaliniuose. Ją tvarko įvairių lygių statistikos tarnybos. Žinybinė statistika tenkina atskirų valstybinių ir ne valstybinių institucijų, politinių partijų, visuomeninių organizacijų poreikius ir atitinka jų veiklos ypatybes. Privati statistika yra tvarkoma privačių įstaigų, organizacijų ar šiaip asmenų, kurie šią veiklą įregistravę įstatymų nustatyta tvarka. Statistinis departamentas organizuoja ir tvarko valstybinę statistiką, rengia masines statistikos darbų programas ir jas įgyvendina, sprendžia bendruosius metodinius statistikos rodiklių formavimo klausimus, teikia valstybės valdžios ir valdymo institucijoms numatytos apimties statistikos informaciją, informuoja visuomenę apie socialinę – ekonominę padėtį, atstovauja Lietuvos Respublikai tarptautinėse statistikos organizacijose.

7. STATISTINIO STEBĖJIMO ESMĖ.

Socialinių – ekonominių reiškinių apibūdinti neįmanoma, be tam tikros statistinių duomenų visumos. Šių duomenų apie tam tikrą tiriamąjį objektą surinkimas statistikoje vadinamas – statistiniu stebėjimu. Tačiau ne kiekvienas duomenų rinkimas yra statistinis stebėjimas. Statistinio stebėjimo negalima sutapatinti su duomenų asmeniniams tikslams rinkimu(tu duomenų, kurie nebus naudojami statistikos funkcijoms atlikti). Statistinis stebėjimas- tai organizuotas mokslas, nuoseklus masinių duomenų apie socialinius – ekonominius reiškinius bei procesus rinkimas pagal iš anksto sudarytą planą ir programą. Pagrindinis statistinio stebėjimo uždavinys yra pateikti duomenis, reikalingus nagrinėjamų reiškinių visapusiškai charakteristikai.

8. KOKIE GALI BŪTI STATISTINIAI STEBĖJIMAI?

Statistiniai stebėjimai gali būti: 1 Orgazacinio stebėjimo formos; 1.1) atskaitomybės 1.2)specialiai organizuoti stebėjimai a)ekspedicinis b) korespondentinis c) anketinis d) monografinis e) namų ūkio tyrimo 1.3) surašymai.2 Pagal faktų registravimo laiką( einamieji vienkartiniai) 3. Pagal stebimų vienetų apimtį. 3.1)ištisiniai 3.2)daliniai 4 Pagal duomenų gavimo būdą. 4.1) betarpiškas 4.2)dokumentinis 4.3)apklausos: a) anketinė b) pareikštinė c) žodinė d) saviskaitinė.

9. STATISTINIO STEBĖJIMO FORMOS IR RŪŠYS

Statistiniai stebėjimai atliekami pagal tam tikras , įvairias stebėjimo formas, kurios priklausomai nuo požymių galima suskirstyti į šias pagrindines grupes: 1. Pagal pirminės registracijos organizavimą. 2. Pagal statistinio stebėjimo vykdymo laiką. 3. Pagal skaičiuojamųjų vienetų apimtį. 4. Pagal duomenų gavimo būdą. Specialūs statistiniai stebėjimai atliekami surašymų ir specialiųjų tyrimų forma, iš kurių pagrindinė laikoma surašymai.

10. KOKIAS BŪDAIS VYKDOMAS STATISTINIS STEBĖJIMAS?

Atskaitomybės – tai toks stebėjimas , kai duomenys gaunami iš vedamos apskaitos. Specialiai organizuoti stebėjimai tokie pravedami nesančių atskaitomybėje duomenų rinkimui arba atskaitomybės duomenų patikrinimui.
Ekspedicinis būdas – tai grupė specialistų vyksta į reiškinio radimosi vietą ir ten surenka reikalingus duomenis. Korespondentinis būdas – kada parenkami žmonės, kad nustatytų laiku ir nustatyta forma pateiktų duomenis statistikos organams. Anketinis – kai duomenų rinkimui išsiuntinėjamos anketos. Monografinis – kai duomenis apie tiriamą reiškinį surenkami radimosi vietoje ir jų pagrindu išleidžiamas leidinys vadinamas monografija. Namų ūkių tyrimai – atliekami nustatant šeimų pajamas ir išlaidas. Surašymai – tai tokie stebėjimai kai duomenys apie tiriamus reiškinius surenkami tam tikram laiko momentui. Einamasis – tai toks kuris vyksta nenutrūkstamai, per tam tikra laiko tarpą. Juo fiksuojami pastoviai kintantys reiškiniai. Ištisinis- kai stebimi visi tiriamo objekto vienetai. Dalinis- kai parenkama tik tam tikra objektų vienetų dalis, kuri išskiriama pagal ankstesnį planą, o rezultatai išplečiami visumai. Betarpiais- kai pats stebėtojas apžiūri stebimąją vietą, atlieka skaičiavimus ir užrašo formuliaruose. Dokumentinis – remiantis dokumentais. Pareikštinė apklausa- kai įstatymą įpareigoja pranešti apie įvykusius faktus. Saviskaitinė- kai pats žmogus užrašo duomenis, o paskui jie apibendrinami ir gaunamas atsakymas į klausimą.

11. KAS YRA STATISTINIO STEBĖJIMO PROGRAMA, FORMULIARAS, INSTRUKCIJA, INSTRUMENTARIJUS?

Statistinio stebėjimo programa- tai požymių, kuriais bus apibūdinamas stebimas objektas, išvardijamas. Jos sudarymas yra vienas sudėtingiausių ir atsakingiausių statistinių etapų, nes tik teisingai parengta programa įgalina surinkti pakankamai medžiagos, reikalingos visapusiškai apibūdinanti nagrinėjamą reiškinį. Programos turinys priklauso nuo stebimo objekto turinio, jos savybių bei stebėjimo tikslo. Statistinio stebėjimo metu gaunami duomenys užrašomi statistiniuose blankuose(formuliaruose). Statistinis formuliaras- tai popieriaus lapas (vienas arba keli) kuriame surašyti statistiniai klausimai, bei palikta laisvos vietos atsakymams, galimiems taisymams, bei gautų duomenų šifravimui. Būna dviejų rūšių formuliarų- kortelės ir lakštai. Kortelėse surašomi tik apie vieną stebimą objektą, o lakštuose apie du ir daugiau. Vienos ar kitos formuliarų rūšies naudojimas sąlygoja stebėjimo bei gautos medžiagos sisteminimo būdai. Sisteminant duomenis rankiniu būdu geriau turėti korteles, o mašininių lakštus. Instrukcija- tai statistinio stebėjimo programos paaiškinimų ir nurodymo visuma. Joje paaiškinami programos klausimai pateikiami atsakymų į stebėjimo programos klausimus, bei formuliarų pildymo pavyzdžiai, paaiškinamas stebėtojo elgesys konkrečiu atveju, pateikiami atsakymų į pateiktus klausimus variantai. Statistiniai formuliarai papildomi instrukcijomis ir vadinami- statistiniu instrumentarijumi.

12. STATISTINIS GRUPAVIMAS.

Statistinis grupavimas- tai surinktos medžiagos surinkimas į vienarūšes sudėtines dalis( grupes ir pogrupius) pagal tam objektui būdingus esminius požymius.

13. GRUPAVIMO RŪŠYS.

Viena iš grupavimo rūšių yra antrinis grupavimas. Jis taikomas tada, kai neturima pradinių stebėjimo duomenų, o nustatytos grupės nepakanka analizės reikalavimų. Antrinis grupavimas – tai sugrupuotų duomenų pergrupavimas. Priklausomai nuo turimos medžiagos ir grupavimo tikslo pergrupuoti galima dviem būdais: 1) stambinant intervalus, kai į vieną grupę sujungiami kelių gretimų tarpusavyje jungiamų grupių duomenys; 2)procentiniu, nes priklausomai nuo jų lyginamojo svorio statistinėje visumoje. Apskritai grupavimo rūšį visada lemia grupavimo tikslas, bei geras nagrinėjamojo reiškinio supratimas, jo teorinės studijos. Grupavimai pagal kuriuos parodoma reiškinių vidinė sudėtis, vadinami- struktūriniais. 2) grupavimai, pagal kuriuos išskiriami pagrindiniai reiškinių tipai ir formos vadinami – tipologiniais. Taip gali būti grupuojamos valstybės pagal valstybės formas, specializacijos kryptį. 3) analitinio grupavimo būdu- atskleidžiami socialinius- ekonominius reiškinius apibūdinančius požymių tarpusavio ryšius. Statistikoje vieni šių požymių vadinami –faktoriniais (veiksniais), kiti – rezultatiniais. Faktoriniai požymiai sąlygoje nagrinėjamojo reiškinio(požymio) pokyčius, būklę, o rezultatiniai kinta veikiami faktorinių požymių. Analinio grupavimo metu grupės paprastai išskiriamos pagal faktorinį požymį, kiekvienai jų apskaičiuojant rezultatinio požymio vidurines arba santykines reikšmes, kurios ir įgalina išaiškinti ryšį bei apibūdinti jo kryptį. Grupavimas pagal 1 požymį vadinamas paprastuoju, grupavimas pagal 2 ar daugiau požymių vadinamas- kombinuotu grupavimu. Kombinuotas grupavimas palyginus su paprastuoju, analitiškesnis. Ypač didelę reikšmę kombinuoti grupavimai turi analizei tų reiškinių, kurių būklę bei tarpusavio santykius lemia ne vienas, o daugelis pagrindinių požymių.

14. STATISTINIO GRUPAVIMO ETAPAI.

Galima išskirti tris pagrindinius statistinių visumų grupavimo etapus 1) grupavimo požymių parinkimą. 2) grupių skaičiaus ir intervalų nustatymas. 3) skaičiuojamųjų vienetų pasiskirstymas vienai ar kitai grupei, bei grupės apibendrinančių rodiklių numatymas ir apskaičiavimas. Pirmasis ir iš jų atsakingiausias iš jų yra grupavimo požymių, pagal kuriuos bus grupuojama, pasiskirstymas. Tam būtina
visapusiška nagrinėjamo reiškinio teorinė analizė. Parenkami požymiai turi parodyti nagrinėjamojo reiškinio esmę, jam būdingas savybes. Požymiai parenkami atsižvelgiant į tam tikrus uždavinius. Parinkus grupavimo požymį, pereinama prie antrojo grupavimo etapo – grupių skaičiaus nustatymo: 1) Grupuojant pagal kokybinius požymius, t,y. kurių variantai apibūdinami žodžiais, statistinė visuma skirstoma į kiek grupių, tiek variantų turi grupuojamas požymis (pvz. grupuojant gyventojus skirstoma pagal tautybę, lytį, amžių, išsilavinimą).2) Grupuojant pagal kiekybinius požymius tai kurie išreiškiami skaičiais, grupių skaičius priklauso nuo grupavimo tikslo bei požymio variacijos. Parenkant grupių skaičius, reikia, kad : 1) į kiekvieną grupę patektų pakankamai didelės grupuojamas statist. visumos vienetų skaičius. 2) Grupių nebūtų per daug, nes bus sunku atskleisti reiškinio vystymosi kryptingumą. 3) Grupių nebūtu per mažai, nes į tą pačia grupę gali patekti gana skirtingi variantai ir bus sunku išaiškinti svarbiausias objektyviai susiklosčiusias nagrinėjamas statistines visumos savybes.

15. PASISKIRSTYMO EILUTĖS, JŲ RŪŠYS. PASISKIRSTYMO EILUTĖS ELEMENTAI.

Grupuojant statistines visumas pagal joms būdingus esminius požymius, gaunamas visumos variantų – pasiskirstymo eilutės. Jeigu statistinės visumos vienetai į grupes skirstomi teritoriniu aspektu, tai gautos eilutės vadinamos- geografinėmis, arba- teritorinėmis. Pasiskirstymo eilutės yra statistinių visumų grupavimo rezultatas. Pagal jas galima spręsti apie nagrinėjamų visumų vienarūšiškumą, jų variacijos bei pasiskirstymo dėsningumus. Pasiskirstymo eilučių elementai- sudėtiniai elementai yra: variantai ir dažnumai arba koeficientai. Variantas- vadinamas atskiros kintančio požymio reikšmės., o dažnumai- dydžiai, rodantys, kiek kartų pasikartoja atskiri variantai. Variantai gali būti išreiškiami absoliutiniais ir santykiniais dydžiais, neigiamais ir teigiamais skaičiais, Dažnumai- išreiškiami absoliutiniais ir santykiniais dydžiais, tačiau tik teigiamais skaičiais. Visų dažnumų suma vadinama statistinės visumos apimtimi. Pasiskirstymo eilutės rūšys: Atributinė- pasiskirstymo eilutė rodo statistinės visumos vienetų pasiskirstymą pagal kokybinį požymį. Variacinė eilutė- rodo statistinės visumos vieneto pasikeitimą pagal, kiekybinius požymius. Priklausomai nuo kiekybinio požymio variantų išreiškimo( sveikais skaičiais ir jų dalimis t.y. (smulkinamais dydžiais )). Variacinės eilutės skirstomos į diskrecines ir nenutrukstamasiais. Diskrecinės variacinės pasiskirstymo eilutės rodo statistines visumos vienetų pasiskirstymą pagal kiekybinius požymius kurių variantai išreiškiami sveikais ir diskrėtiniais matais. Nenutrūkstamos variacijos eilutės rodo statistinės visumos vienetų pasiskirstymą pagal kiekybinius požymius, kurių variantai išreiškiami ne tik sveikais skaičiais, bet jų dalimis t.y. smulkinamais dydžiais.

18. STATISTINĖS LENTELĖS, JŲ RŪŠYS.

Pagal formą statistinė lentelė tai vertikalių skaičių ir horizontalių eilučių derinys, paaiškintas trumpais žodiniais pavadinimais ir užpildytas skaičių. Turiniu statistinė lentelė panaši į sakinį. Statistinių lentelių rūšys- statistinės lentelės atsižvelgiant į jų paskirtį, skirstomos į dvi rūšis: darbo ir suvestinės lentelės. DARBO- lentelės naudojamos surinktai statistiniai medžiagai apdoroti. Joje suvedami ir grupuojami duomenys, apskaičiuojami vidurkiai ir santykiniai dydžiai ir gaunami įvairūs apibendrinantys analiniai rodikliai. SUVESTINĖS lentelės- sudaromos remiantis darbo lentelėse apskaičiuoti rodikliai, kurių skaičius priklauso nuo nagrinėjamo objekto sudėtingumo bei tyrimo tikslo. Pageidautina, kad šiose suvestinėse lentelėse nebūtų neesminių, antraeilių požymių, kad jos būtų kompaktiškos ir glaustesnės, tačiau visapusiškai analizuotų statistinio objekto esmę. Priklausomai nuo veiksnio turinio bei objektų išsidėstymo jame, statistinės lentelės skirstomos į paprastas, grupines, kombinuotąsias. Paprastų lentelių – veiksnyje(prieskiltyje) išvardijami stebėjimo vienetai, teritorijos, laikas. Pagal tai dar jos skirstomos į sąrašines, teritorines, dinamines.(47 psl.) grupinių lentelių- veiksnyje nurodomos grupės, išskirtos pagal vieną nagrinėjamai statistinei visumai būdingą požymį. Jos apibūdina reiškinių struktūrą, bei įgalina nustatyti reiškinių tarpusavio ryšius.(39- 40 psl.) kombinuotų lentelių- veiksnyje nurodomos grupės, išskirtos pagal du ir daugiau nagrinėjamai visumai būdingų ir tarpusavyje susijusių požymių.

19. PAGRINDINIAI STATISTINIŲ LENTELIŲ ELEMENTAI.

Statistinėje lentelėje galima išskirti jos pagrindinius elementus tai – veiksnys ir tarinys. Statistinį veiksnį- sudaro prieskiltis, dažniausiai užimantis lentelės kairiąją pusę. Jame išvardijami objektai arba jų dalys, laikas, teritorijos, apibudinamos daugelių rodiklių. Statistinis tarinys – užima lentelės dešiniąją pusę . jame surašomi skaitmeniniai dydžiai, rodikliai apibūdinantys veiksnį.

20 PAGRINDINĖS STATISTINIŲ LENTELIŲ SUDARYMO TAISYKLĖS.

1) kiekvienos lentelės pavadinimas turi būti aiškus ir trumpas, kuriame matytųsi pagrindinė lentelės prasmė bei laikas ir vieta, kuriems šie duomenys priklauso.
tikslus ir aiškus , glausti turi būti skilčių ir eilučių pavadinimai. 2) kai lentelėje yra daug skilčių , jas būtina numeruoti arba pažymėti alfabeto raidėmis. Taip jas lengviau skaityti ir naudoti paaiškinajeme tekste. 3) statistinėje lentelėje skilčių ir eilučių rodiklius būtina išdėstyti laikinais loginio nuoseklumo bei tarpusavio priklausomybės. Be to, jas būtina išdėstyti racionaliai. Pvz. ( skiltys turinčios bendrą požymį, sujungiamos ir užrašomas bendras pavadinimas, o kiekvienam poskilčiui duodamas naujas pavadinimas.) 4) lentelėje įrašomiems skaitmeniniams dydžiams nurodomi mato vienetai. Vienodi vieneto matai nurodomi virš lentelės, o skirtingi- skilčių ir eilučių pavadinimuose. 5) rodikliai, išreiškiami ne tik sveikais skaičiais, bet ir jų dalimis, į lentelę įrašomi vienodo tikslumo. 6) būtina į lentelę skaičius suapvalinti, nes tokie duomenis vaizdingesni( jei nuo to nenukenčia žinių tikslumas). 7) užpildytose lentelėse negalima palikti tuščių langelių, jei skaitmeninių dydžių nėra rekomenduojama rašyti tokius ženklus a) brūkšneli(-), kai nagrinėjamo reiškinio ar variantų išvis nėra, b) nulis(0), kai apskaičiuotas rodiklis labai mažas ir neatitinka po kablelio pateikiamų skaičiaus skaitmenų. c) daugtaškį(…), kai reiškinys yra, bet duomenys apie jį negauti, arba gauti netikslūs.d) daugybos ženklas(x), kai langelis nepildomas dėl to, kad tokie rodikliai neskaičiuojami.

8) jei kai kurie lentelės duomenys skiriasi nuo kitų pagal tam tikrą požymį( laiką, teritoriją t. t) juos būtina aptarti specialiose išnaršose( pastabose), pateikiamos po lentele. Pvz. pastabos:

1………..2……… 3…………… ( pastabose šalia minėto atvejo nurodomi lentelės duomenų šaltiniai, stebėjimo bei skaičiavimo būdai) 9) jeigu tekste pateikiama keletas lentelių, jos numeruojamos, lentelės numeris rašomas virš pavadinimo dešinėje pusėje. P.S. apskritai būtina laikytis šių statistinių lentelių reikalavimų.

21. GRAFIKŲ ESMĖ IR REIKŠMĖ.

Statistiniai grafikai šalia žodinio teksto, skaičių ir statistinių lentelių yra vienas iš reiškinių apibūdinimo būdų. Statistiniai grafikai sudaromi statistiniams duomenims populiarinti, apibendrinti bei analizuoti. Grafikų išraiškingumas, lakoniškumas bei universalumas daro statistinius duomenis vaizdingesnius, suprantamesnius ir greičiau suvokiamus. Be to, statistiniai grafikai negali visiškai pakeisti lentelių, nes: 1) jie pateikia gerokai mažiau informacijos 2) vaizduojamų reiškinių apimtį iš grafinių duomenų galima nustatyti tik apytikriai. 3) grafikų braižymas reikalauja nemažai darbo sąnaudų. Grafikai pradėti naudoti 18 a. pab. Anglijoje, o visose šalyse paplito tik 19 a. antroje pusėje. Tačiau sudarant grafikus, būtina prisiminti, kad pagrindiniai jų principai yra aiškumas, paprastumas, suprantamumas. Todėl gerai reikia žinoti grafikų sudarymo taisykles, būdus ir jiems keliamus reikalavimus. Grafiko pavadinimas turi būti trumpas ir aiškus, jame nurodoma vaizduojamo reiškinio esmė, teritorija, laikas. Jis gali būti rašomas viršuje. Grafikas turi atitikti pagrindinius estetikos reikalavimus, turi nebūti perkrautas skaičiais, tinkamo dydžio ir proporcijų. Santykis tarp grafiko aukščio ir pločio turi būti nuo (1:1,33 iki 1: 1,5)

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2704 žodžiai iš 8529 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.