Statybos įmones – kaip vieneto ūkinė veikla
5 (100%) 1 vote

Statybos įmones – kaip vieneto ūkinė veikla

1121314151

ĮVADAS

Nė viena pramonės šaka negali augti ir klestėti be išvystytos statybinių me¬džiagų ir staty¬bos pramonės. Todėl yra svarbu viesiems žinoti kaip dirba statybos įmonės. Todėl šio darbo tikslas yra išanalizuoti:

Bendrus statybos verslo organizavimo aspektus; Statybos kaip specifinės verslo srities ypatybes; Įmonės darbo planavimo struktūra ir etapai; Statybos marketingą; Mokesčių sistema ir jos administravimas; Statybos verslo rizika.

Statyba yra svarbi valstybės nacionalinio ūkio šaka. Ją turi kiekviena šalis nepriklausomai nuo jos bendrojo išsivystymo lygio, ūkio struktūros, geopolitinės padėties, gamtinių išteklių ir kitų veiksnių. Statyba atspindi nacionalinio ūkio ekonominę būklę. Tai reiškia, kad gerėjant šalies ekonomikai didėja investicijos ir statybos apimtys visose ūkio srityse.

Vienos darbo vietos atsiradimas statybos sektoriuje įgalina sukurti dvi darbo vietas kitose su statyba susijusiuose šakose (medienos perdirbimo ir baldų gamyboje, statybinių medžiagų ir gaminių pramonėje, statinių inžinerinių sistemų gamyboje ir kt.).

Statyba kaip ūkio šaka turi svarbią reikšmę tiek nacionalinei ekonomikai, tiek viso Europos Sąjungos ūkio integracijai:

 Dalyvauja materialinių vertybių kūrimo procese (statomos ir modernizuojamos pramonės įmonės, gyvenamieji ir visuomeniniai pastatai, infrastruktūros, aplinkos apsaugos ir kiti statiniai);

 Yra valstybės įrankis vykdant konjunktūros, regionų plėtros, sveikatos apsaugos politiką ir sprendžiant kitus klausimus;

 Yra vienas pagrindinių darbdavių nacionalinėje ekonomikoje.

Statybos sektorius iš kitų ūkio sričių išsiskiria šiais specifiniais bruožais:

 Galutinis statybos produktas yra pastatai ir statiniai, kuriems būdingas ilgas realizavimo ir gyvavimo ciklas;

 Materialiniai, techniniai darbo resursai juda į statomo objekto vietą, priešingai nei pramonėje.

 Beveik pusę visų statybos darbų apimčių sudaro statinių rekonstravimas, renovavimas, modernizavimas;

 Beveik visi statybos projektai yra skirtingi, jų statybos technologiją, organizavimą ir kainą lemia esamos statybos sąlygos;

 Statybos gamybai būdinga didelė objektų sklaida ir didelės transporto išlaidos;

 Statybose dirba įvairių profesijų darbuotojai. Šioje šakoje gana daug nelaimingų atsitikimų;

 Investicijos inovaciniams projektams įgyvendinti statyboje dažnai yra mažesnės negu kitose ūkio srityse;

 Statyboje susidaro daug atliekų, tarp jų skirtų sudeginti utilozavimui

 Statybos produktas – pastatai sunaudoja apie 42% visos energijos;

 Statybos plėtra priklauso nuo bendrų ekonominių ciklų dėsningumų.

Statybos struktūra.

Gyvenamosios statybos apimtis Europos Sąjungos šalyse turi tendenciją didėti . Jos lyginamoji dalis sudaro apie 50%. Privačių pramonės objektų statyba sudaro apie26 %, administracinių, prekybos ir kitų panašių statinių statyba – 9 %, o infrastruktūros objektų statyba – taip pat apie 9 %.

Dėl Europos Sąjungos pinigų politikos reikalavimų ir valstybių pastangų subalansuoti biudžetą, daugelyje Europos šalių sumažėjo valstybinės investicijos į infrastruktūros objektus. Nors gyvenamųjų namų statybos poreikis yra didelis, visoje Europoje statybos apimtys didėja nežymiai. Pagrindinės pramonės šakos savo lėšas naudoja esamų pastatų renovacijai ir modernizavimui. Šiems tikslams kasmet skiriama apie 32% visų investicijų.

Statybos įmonė kaip sistema

Daugumoje vadovėlių įmonė apibūdinama kaip gaminanti produkciją arba tiekianti paslaugas techninė, organizaciniu ir ūkiniu požiūriu vientisa sistema. Nuo jos organizuotumo, pasirinktos sistemos bei išorinių aplinkybių turi priklausyti įmonės rezultatai, dažniausiai vertinami materialiuoju pelnu. Kadangi gaunamas pelnas priklauso nuo daugelio faktorių, ne visada priklausančių nuo įmonės darbo kokybės, organizacijos turėtų kuo labiau sumažinti tuos nuostolius, kurie priklauso nuo jų pačių, t.y. verslo organizuotumo, sistemos, pagal kurią ji veikia.

Statybos įmonių teisinės formos

Lietuvos Respublikos įmonių įstatymo 2 straipsnyje ,,Įmonė’’ pateikiamas toks apibrėžimas: ,,Įmonė yra savo firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam tikrai komercinei – ūkinei veiklai.Įmonę sudaro medžiaginių – daiktinių, finansinių ir ne materialių, aktyvų, jos teisių ir pareigų kompleksas.” Įmonės yra ir juridiniai asmenys.

Statybos įmones charakterizuojantys rodikliai skirstomi į dvi grupes:

 Tiesiogiai atspindintys statybos įmonės dydį;

 Nusakantys jos veiklos rezultatus.

Pirmai grupei priskiriama pagrindinių gamybinių fondų (PGF) aktyvioji dalis statybos įmonės pagrindinės ir pagalbinės gamybos darbuotojų skaičius. Antrai grupei priklauso savo jėgomis atliktų darbų apimtis sąmatinėmis arba sutartinėmis kainomis. Pavyzdžiui, jeigu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo statybos įmonės (nepalankios klimatinės sąlygos, technikos gedimai ir t.t.) bus atlikta mažiau darbų, tai reikš, kad sumažėjo jos dydis. Savo jėgomis atliktos darbų apimtys taip pat priklauso nuo kainodaros, gamybinės programos struktūros ir kt.

Dėl mokslo ir technikos pažangos tiek valdymo sistemos matas, tiek
gamybinių padalinių skaičius vis labiau priklausys nuo didėjančio darbų mechanizavimo ir automatizavimo. Tokiu atveju statybos įmonės dydį reikės matuoti ne darbuotojų skaičiumi, o pagrindinių gamybinių fondų aktyviosios dalies dydžiu. Vadinasi, statybos įmonės dydį rodo du rodikliai:

 darbuotojų skaičius;

 pagrindinių gamybinių fondų aktyviosios dalies dydis.

Įmonės klasifikuojamos pagal kelis kriterijus. Aiškaus tipo įmonėse kur kas aiškiau sprendžiamos kai kurios ekonominės bei organizacinės problemos: galimi tipiniai technikos, technologijos, gamybos, darbo organizavimo ir kiti sprendimai. Pagrindiniai grupavimo kriterijai: darbo pobūdis, juridinis požiūris, naudojamos žaliavos ir medžiagos, gaminamos produkcijos paskirtis, technologijų panašumas, dydis, specializacijos lygis, savarankiškumas. Priklausomai nuo darbo pobūdžio įmonės yra gamybos ir paslaugų, nuo naudojamos žaliavos gamybos ir apdirbamosios pramonės.

Pagal technologinį panašumą skirstoma į atskirų pramonės šakų. Pagal dydį : smulkios, vidutinės, stambios. Pagal specializacijos lygį: technologinės, daiktinės, detalinės. Pagal savarankiškumą: savarankiškos, įeinančios į koncernus bei kitus junginius. Pagal atsakomybės pobūdį: ribotos ir neribotos turtinės atsakomybės

Įmonės

Ribotos atsakomybės juridiniai asmenys

Akcinės bendrovės – AB, UAB

Specialios paskirtie AB

Kooperatinės bendrijos

Kredito unijos

Neribotos turtinės atsakomybės juridiniai asmenys

Personalinės (individualios) įmonės – I(P)Į

Tikrosios ūkinės bendrijos – TŪB

Komanditinės ūkinės bendrijos – KŪB

Lietuvos Respublikos įstatymai numato galimybę steigti šių teisinių formų (rūšių) įmones: individualias (personalines) įmones; tikrąsias ir komanditines (pasitikėjimo) ūkines bendrijas; akcines, uždarąsias akcines, investicines, žemės ūkio, kooperatines bendroves, valstybės ir savivaldybės įmones. Tais atvejais, kai veiklos tikslas nėra pelno siekimas, galima steigti ne pelno siekainčias organizacijas (pvz., kredito unojas).

Pagal dydį statybos įmonės gali būti:

• mažos įmonės;

• vidutinės įmonės;

• didelės įmonės.

Pagal ūkinės veiklos klasifikavimą:

• paslaugas teikiančios įmonės;

• prekybos įmonės;

• perdirbimo įmonės;

• mišrios įmonės.

Statybos įmonių bendradarbiavimo formos

Įgyvendinant didelius statybos projektus bendrauja didžiausios, vidutinio dydžio ir mažosios statybos įmonės.

Sindikatai- įmonių horizontalios sąjungos. Sindikatas yra juridinis asmuo, savo vardu atlieka jam pavestas bendras visiems sindikato nariams funkcijas. Tos funkcijos priklauso nuo susitarimo: gaminių platinimas (reklama, pardavimo sąlygos, pardavimo agentai, kaina), kvotos, gaminių rūšies kontrolė ir t.t. Sindikato pelnas skirstomas nariams proporcingai pagal kvotą.

Trestas(angl. Trust) – paprastai yra horizontali sąjunga, apimanti visą kraštą (tautos ūkį) arba didelę jo dalį. Čia pramonės įmonės nariai de facto ir net de jure – nustoja savo ūkinio ir juridinio savarankiškumo. Kontroliuojami ne tik išoriniai santykiai, bet ir vidiniai, būtent gamyba, organizavimas ir t.t. Tai yra aukščiausios pramonės įmonių susijungimo laipsnio (koncentracijos) organizacija. Paprastai tresto pagrindą sudaro didelis bankas kaip finansinis centras. ( Pvz., Panevėžio statybos trestas. Bendrovė atestuota Statybos ir urbanistikos ministerijos, turi leidimus ypatingos svarbos statiniams statyti, turi licenciją atstatyti ir restauruoti kultūros paminklus, licenciją statybos darbams Rusijoje, Ukrainoje, Latvijoje. Pagrindinėje įmonėje pastaruoju metu vidutiniškai dirba 700 darbuotojų, iš jų 130 žmonių – aukštos kvalifikacijos statybos inžinieriai. Lemianti statybos organizavimo ir vykdymo figūra yra projekto vadovas, už kurio stovi įmonės inžinerinis, techninis, finansinis potencialas, kaip garantas užsakovui, kad jo užsakymas bus įvykdytas tiksliai pagal sutartį.).

Korporacija(lot. Corporation) – juridiškai savarankiškų juridinių asmenų asociacija (sąjunga), kuri irgi yra savarankiškas juridinis organas. Be to, prisimintina, kad taip JAV vadinamos akcinės bendrovės.

Konsorciumas (lot. concortium) – laikinas savarankiškas įmonių susivienijimas, sukuriamas numatytiems uždaviniams numatyti. Pavyzdžiui, pastatyti stambų objektą – tunelį po Lamanšu ir t.t. Įvykdžius numatytus uždavinius, konsorciumo veikla nutraukiama arba pertvarkoma sutarčių pagrindu į kitokį įmonių susivienijimą. Ekonomikos terminų žodyne apie šį junginį parašyta šitaip: “konsorciumas – monopolijų susiliejimo forma – laikinas nepriklausomų įmonių, organizacijų ir vyriausybių susibūrimas į grupę , jungiant savo išteklius ir patirtį kokiam nors projektui įgyvendinti, pavyzdžiui, įvykdyti didelę statybos programą.”

Koncernas – įmonių susivienijimas, kuris vykdo bendrą veiklą savarankiškai centralizuodamas mokslo ir technikos bei gamybos plėtrą, investicinę ,finansinę, gamtosauginę, tarptautinę ir ekonominę veiklą, taip pat aptarnaudamas į įmones apeinančias neveltui.

Koncernų yra labai įvairių formų. Jos priklauso nuo sudarytų sutarčių (statuso). Įmonių juridinis savarankiškumas išlieka.

Pramoninė grupė – tai susijusių įmonių ir organizacijų grupė.

Kontroliuojanti (motininė) (angl. holding company) – tai bendrovė, kuri turi kontrolinį akcijų paketą kitokioje įmonėje. Kontrolinis paketas šiai bendrovei suteikia teisę skirstyti pajamas, skirti visus ar dauguma narių valdyboje ar kontroliuojamų įmonių direktorių taryboje. Kontroliuojanti bendrovė dažnai vadinama motinine bendrove, kuri su dukterinėmis ir kitomis įmonėmis sudaro grupę.

Dukterinė įmonė – įmonė, kurią kontroliuoja kontroliuojanti bendrovė. Dukterinės įmonės yra savarankiški juridiniai asmenys, už kurių įsipareigojimus motininė bendrovė neatsako.

Kolektyvinė įmonė – įmonė, sukurta ir vykdanti ūkinę veiklą kolektyvinės nuosavybės pagrindu. Turtas, kuris yra kolektyvinės įmonės nuosavybė, dalijamas į visų jos darbuotojų indėlius.

Žemės ūkio bendrovė – yra fizinių asmenų įsteigta įmonė žemės ūkio gamybiniai ir prekybiniai veiklai, sujungus jų turtą į bendrą nuosavybę. Nuosavas kapitalas formuojamas iš narių įnašų (pajų), suteikiančių bendrovės nariams teisę dalyvauti bendrovės veikloje ir gauti atitinkamą dalį jo pelno. Bendrovės narių ir samdomų darbuotojų santykius su bendrove reguliuoja samdos ir kiti darbo įstatymai.

Kooperacija – tai įstatymu pagrįstas pastangų ir išteklių sutelkimas jos dalyvių bendriems tikslams įgyvendinti. Tuo tikslu gali būti įsteigiamos kooperacinės bendrovės (kooperatyvai). Kapitalo ir narių sudėtis yra nepastovi. Bendrovė yra ribotos turtinės atsakomybės įmonė. Ji atsako tik turimu turtu. Bendrovės nariai dalį pelno gauna dividendų pavidalu, kurie yra proporcingi bendrovės nario įnašo dydžiui. Kooperatinės bendrovės (KB) yra fizinių ar/ir juridinių asmenų įsteigtas juridinis asmuo, kurio pagrindinė paskirtis tenkinti kooperatinės bendrovės narių ūkinius, ekonominius ir socialinius poreikius. Kooperatinės bendrovės yra ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Kooperatinės bendrovės turi nuosavą turtą, kuris sudaromas iš kooperatinės bendrovės narių įnašų (stojamojo mokesčio, pajaus, kurį sudaro KB nario piniginiai ir kitokie turtiniai įnašai į KB, išskyrus žemę), kooperatinės bendrovės ūkinės veiklos ir kitokios pajamos.

Kooperatinės bendrovės gali:

 verstis įstatuose nurodyta ūkine-komercine ir kitokia nekomercine veikla;

 sudaryti su šia veikla susijusius sandorius;

 jungtis į kooperatinių bendrovių sąjungas.

Statybinės įmonės gamybos uždaviniai,marketingas, gamybos programa

Statybinės įmonės veikla neįmanoma be gero strateginio ir taktinio planavimo ir vykstančių procesų analizės. Atsargų valdymas, gamybos paruošimas, planavimas, dokumentacija, vykdymo kontrolė ir t.t. – tinkamai nesuderinus šių aspektų pelninga įmonės veikla tebus laikinas reiškinys, sąlygotas atsitiktinumo („užsakovas turėjo daug pinigų, neturėjo, kur jų leisti“, ir pan.). Stiprėjant konkurencijai techninis ir finansinis „rezervas“ mažėja, dalyvauti konkursuose ar pradėti statybas, tik galbūt tikintis pelno, kaip kad buvo neseniai, tampa visiškai beprasmiška. Reikalavimai kokybei nuolat didėja, tad statybinės įmonės priverstos ieškoti būdų, kaip darbus atlikti taupiau bei sparčiau, o to padaryti nepavyks, jei įmonės darbas nėra gerai organizuotas, neišskirti svarbiausi sėkmingo darbo momentai, nepaskirstytos pareigos ir atsakomybė, nesuprasti svarbiausi pačios veiklos principai.

Statybos įmonę sudaro dvi dalys:gamybos ir gamybos valdymo.Šių dalių sandarą diktuoja jose vykstantys procesai –gamybos ir valdymo.

Gamybos procesą galima suskirstyti į keturias pagrindines dalis:

1) apsirūpinimas užsakymais, lėšomis ir pajėgumais (strateginė dalis);

2) statinių ir jų statybos procesų projektavimas;

3) aprūpinimas resursais;

4) statinių statyba ir jų perdavimas eksploatacijon.

Gamybos valdymo procese svarbiausi uždaviniai būtų šie:

1. nustatyti veiklos tikslą ;

2. prognozuoti ir planuoti veiklą, pasirinkti veiksmus ir priemones ;

3. organizuoti veiklą: sukurti priemones, koordinuoti veiksmus;

4. reguliuoti veiklą.

Svarbiausi gamybos uždaviniai

Bet kokią gamybą pagimdo ir maitina visuomenės poreikiai. Poreikis, paklausa yra impulsas įmonėms susikurti ir pagrindas joms egzistuoti. Paklausa lemia rinką.

Įmonių veiklos tikslas –gamybos priemonių ir vartojimo reikmenų gamyba arba paslaugų teikimas.

Kadangi statybos produkcija: pastatai, statiniai, infrastruktūros objektai ir pan.- brangi ir ilgai gaminama , tai statiniai labai retai (išskyrus butus) statomi laisvam pardavimui. Paprastai jie statomi tik tuomet , kai su konkrečiu statytoju (užsakovu) sudaroma ūkinė sutartis arba kontraktas. Kontraktų visuma sudaro įmonės gamybos programą .Ji parodo ką , kiek ir kada reikia pagaminti.

Suprantama , kad įmonė gali sudaryti sutartis tik tuomet , kai turi galimybę jas įgyvendinti. Galimybės –tai gamybos pajėgumai. Juos sudaro personalas ir gamybinės priemonės. Gamybiniai pajėgumai turi atitikti gamybinę programą. Todėl įmonės, atsižvelgdamos į rinką, paklausą, turi turėti gamybos pajėgų programą. Ji parodo kaip bus gaminama , kokių priemonių tam reikės.

Gamybiniam pajėgumui sukurti reikia lėšų . Pradines lėšas galima gauti iš savų pinigų arba skolintis: išleidžiant akcijas,
imant paskolą. Vėliau, įmonei veikiant, lėšos pasipildo, skolos gražinamos iš įmonės pelno – grynųjų pajamų. Vadinasi, produkcijos kaina turi ne tik padengti visas gamybos išlaidas, bet ir duoti pelną .

Įdėtų lėšų (k) ir pelno (P) santykis rodo lėšų atsipirkimo laiką: (1)

Pelną galima gauti arba didinant kainas , arba mažinant gamybos kaštus. Kad įmonės koncentruotų dėmesį tik pastarajam veiksmui , valstybė draudžia monopolinę veiklą ir taip sukuria įmonių veiklos konkurenciją. Konkurencija-tai įmonių veiklos “perpetuum mobile”. Jis nuolat verčia gamybą modernizuoti , tobulinti. Dar reikia turėti –finansų programą- pajamų ir išlaidų balansą, bei pelno paskirstymą.

Programos – tai svarbiausių įmonės veiksmų perspektyviniai planai .Jos išreiškia įmonės strateginius uždavinius .Strateginių programų tikslas –išsiaiškinti įmonės tikslą ateityje, nustatyti svarbiausias problemas ,sumažinti riziką.

Taigi gamyba eina paskui paklausą. Be paklausos gamyba beprasmė. Todėl svarbiausia turėti užsakymus, turėti rinką .Žinios apie tai, kada, kur ir kokių užsakymų realiai galima tikėtis , yra kertinis įmonės egzistavimo klausymas.

Taigi užsakymai , rinkos užvaldymas-gyvybės gija, kuri sieja įmonę su visuomene. Poreikis yra įmonės veiklos pradinė sąlyga . Toliau eina gamybos pajėgumų ir lėšų poreikiai.

Gamybos programos sudarymo tikslas – ne tik gauti užsakymus ,bet ir racionaliai juos išdėstyti, subalansuoti, su galimybėmis. Pati gamybos programa – tai priimti statyti statiniai. Norint sudaryti gamybos programą, būtina:

1. žinoti paklausą – užsakymus, rinką;

2. žinoti galimybes – gamybos pajėgumus;

sugebėti galimybes suderinti su užsakymais paklausą – pasirinkti ir išdėstyti užsakymus laiko ir kainos požiūriais

Statybų įmonių marketingas

Pagrindinė aprūpinimo užsakymo sąlyga – plati klientūra. Plati klientūra – tai ne tik garantija , bet ir pasirinkimo teisė. Apsirūpinti užsakymais – vadinasi , aprūpinti darbu.

Plačią klientūrą garantuoja geras įmonės vardas ,jos prestižas .Gerą vardą galima įgyti tik geru darbu, dėmesiu vartotojui. Darbą parodo įmonės produkcija. Statybinę produkciją – statinį- nusako trys jos svarbiausi požymiai: kaina , kokybė ir trukmė. Kad statiniai (ar atliekami darbai) galėtų išlaikyti kitų statybos įmonių konkurenciją, reikia nuolat tobulinti jų architektūrinius bei konstrukcinius sprendinius ir statybos procesus.Tai gerina statinių kokybę mažina jų savikainą bei statybos trukmę.

Kokybė, savikaina ir trukmė nulemia statinių kainą. Kainų reguliavimas – kainodara- labai svarbi rinkos valdymo sąlyga.Norint tobulinti projektus , gerinti statinių kokybę, reikia objektyvių žinių. Svarbiausios žinios yra apie statinių eksploatacines savybes.

Svarbus rinkos “užkariavimo ginklas” yra reklama. Apie įmonės veiklą ,jos galimybes , pasiekimus turi žinoti visuomenė, ypač potencialūs statytojai. Reklama- tai pasiekimų bei galimybių programa. Reklamos galimybės labai plačios : televizija, radijas, spauda, parodos ,internetas ir t.t.

Beje svarbiausia marketingo dalis yra kainodara. Kainodara- tai kainų , jų lygio bei santykio nustatymo procesas.

Produkcijos vertę nusako kaina.Kaina – piniginė prekės vertės išraiška. Kainą pasako rinka, vartotojas, o ne gamintojas.Gamybos išlaidos yra žemutinė kainos riba.Viršutinė kainos riba svyruoja. Ją rodo galimas pelnas prie gamybos kraštų.

Pelnas priklauso nuo rinkos (paklausos ir pasiūlos) , produkcijos kokybės , darbo spartos. Rinką reguliuoja ne tik vartotojai ,bet ir valstybė. Ji tai daro per užsakymus (didėja paklausa) , ir per mokesčius.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2721 žodžiai iš 5415 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.