Stebėjimas
5 (100%) 1 vote

Stebėjimas

1121

Stebėjimas – duomenų rinkimo būdas (technika)

Stebėjimas – tai objektyvus duomenų rinkimo būdas, kai žmogus savo jutimo organų pagalba tikslingai suvokia daikus ir reiškinius. Kad stebėjimas būtų objektyvus, reikia naudotis aparatūra (videoaparatūra, magnetofonais ir pan.), stebimus duomenis tiksliai apibrėžti, o faktus tinkamai fiksuoti bei klasifikuoti, išreikšti juos skaičiais, stebėti juos atitinkamais laiko tarpais.

Faktai gali būti renkami įvairiomis stebėjimo priemonėms:

a) Stebėjimas natūraliomis gyvenimo sąlygomis (kai nesikišama į stebimą situaciją, t. y. tyrėjas nėra suvokiamas (pvz.,tiriama gyvūnų elgsena, vaikų elgesys)).

Natūrali individo elgsena – tai jo elgsena įvairiose realiose gyvenimo situacijose. Bendraudami žmonės nuolatos stebi kitų elgesį. Tačiau šie stebėjimai paprastai atsitikiniai, jų rezultatai reikšmingi daugiausia tik asmeninės patirties kaupimui.

Stebėjimas, kaip psichologijos tyrimo būdas, yra organizuotas, tikslingas tam tikrų reiškinių suvokimas. Stebėdamas natūralią individo elgseną, tyrėjas dažniausiai nesikiša į įvykių eigą, ir stebimasis nė nejunta, kad yra stebimas. Šitoks būdas ypač dažnai yra taikomas renkant empirinius faktus apie vaikų ir gyvūnų elgseną.

Kad naūralios elgsenos stebėjimu būtų gauti objektyvūs empiriniai duomenys, tyrėjui reikia specialiai pasirengti, apmąstyti šiuos dalykus:

1) Gyvūno, o ypač žmogaus, natūrali elgsena yra vientisas sudėtingas procesas, sąlygojamas labai įvairių veiksnių. Šalia tam tikru požiūriu reikšmingų reakcijų individas atlieka daug nereikšmigų, atsitiktinių. Registruoti visą elgseną yra beveik neįmanoma, o be to, ir nereikalinga (išskyrus išankstinius, parengiamuosius stebėjimus, kai stebėtojas bando susidaryti įspūdį apie naują jam nežinomą elgsenos rūšį). Taigi tyrėjas, rengdamasis stebėjimui, turi numatyti, į kokius vienetus tikslinga skaidyti elgseną. Šį uždavinį jam tenka spręsti kiekvieną kartą iš naujo, nes tai priklauso nuo to, kokiam tikslui bus renkami empiriniai duomenys. Vienu atveju tai gali būti žodinės reakcijos, kitu atveju – pirštų judesiai, trečiu – atliekamų veiksmų rezultatai ir t. t. Nustatyti tokius vienetus padeda kasdieniniai ir specialiai organizuoti išankstiniai stebėjimai, kitų psichologų patirtis.

2) Kadangi stebėtojo galimybės ribotos, dažniausiai stebėjimai organizuojami remiantis imčių principu, t. y. stebimi tam tikri elgsenos fragmentai. Dažniausiai taikomos laiko imčių ir įvykių imčių technikos. Laiko imčių technikai būdinga tai, kad elgsena stebima trumpais laiko tarpais (nuo 2 sek. iki 20 min.). Iš anksto, atsižvelgiant į elgsenos pobūdį ir tyrimo tikslus, numatoma vienkartinio stebėjimo trukmė, stebėjimų skaičius, intervalai tarp stebėjimų. Ši technika labiau tinka nuolatos vykstantiems ir palyginti trumpai trunkantiems elgsenos faktams registruoti. Taip dažnai stebimas kūdikių aktyvumas, darbo operacijos ir kt.

Įvykių imčių technika taikoma tuomet, kai tyrėją domina tik tam tikros rečiau pasitaikančios elgesio apraiškos, pavyzdžiui, agresijos, baimės reakcijos, mokinio elgesys, gavus klausimą pamokos metu ir kt. Stebima ir registruojama tik šių įvykių eiga.

3) Tiksli faktų registracija – vienas svarbiausių reikalavimų renkant duomenis stebėjimu. Tuo tikslu planingai rašomi smulkūs stebėjimo protokolai. Be to, jei yra galimybė, naudojamasi magnetofonu, kino kamera. Kartais protokoluose iš anksto surašomi tikėtini elgsenos vienetai, o stebėjimo metu jie tik fiksuojami. Dabartiniuose tyrimuose dažnai natūralios elgsenos faktus bandoma įvertinti kiekybiškai. Tais atvejais, kai pats stebėtojas yra “matavimo instrumentas”, faktai gali būti kvantifikuojami: apskaičiuojamas jų dažnumas, vertinamas tam tikrų stebimų reiškinių intensyvumas ir kt. Tam tikro bruožo ar reakcijos intensyvumui įvertinti vartojamos įvairios psichologinės skalės.

b) Stebėjimas tyrėjo sudarytomis sąlygomis, kurios yra artimos natūralioms. Tai planingas

tikslingai sudarytų situacijų stebėjimas. Kadangi tokios situacijos sudaromos natūralioje aplinkoje ir yra panašios į natūralias, tiriamasis paprastai neįtaria jų “netikrumo” ir elgiasi natūraliai. Tokie būdai dažniausiai taikomi stebint socialinį elgesį. Pavyzdžiui, gatvėje tyrėjo asistentai gali apsimesti nukentėjusiais, – šitaip sudaroma galimybė stebėti žmonių atsakomąsias reakcijas. Šiuo būdu naudojamės, kai norime aiškintis natūraliai vykstančius reiškinius, bet reiktų ilgai laukti, kol tos sąlygos susidarys (pvz., vairuotojų elgesys pamačius avariją ir pan.)

c) Stebėjimas kontroliuojamose sąlygose vyksta dirbtinėje aplinkoje, laboratorijoje, kai

tyrėjas yra suvokiamas. Savo instrukcijomis jis sukelia stebimą reiškinį. Dažnai apribojamas elgseną veikiančių faktorių kiekis, praktikuojami stebėjimai specialiomis arba kontroliuojamomis sąlygomis. Tam taikomos įvairios užduotys, kurios turėtų nukreipti tiriamojo veiklą ir sudaryti sąlygas stebėti tik tam tikrą su užduotimi susijusią elgsenos rūšį. Pavyzdžiui, tiriamajam pateikiamas galvosūkis – sudėstyti tam tikras figūras; pakartoti pateiktą skiemenų eilę; palyginti įvairiai išdėstytų linijų ilgį ir t. t. Užduotys gali imituoti gyvenimo situacijas arba būti labai
neįprastos, dirbtinės.

Kadangi šis būdas įgalina daugelio individų veiksmus stebėti tomis pačiomis sąlygomis arba tą patį individą stebėti keletą kartų, jis ypač populiarus,vyrauja šiuolaikiniuose moksliniuose tyrimuose. Dažnai stebima specialiose psichologijos laboratorijose, specialiais preitaisais pateikiant tiriamajam kai kurias užduotis ir tiksliai užregistruojant jo elgseną. Naudojant šį būdą, sutaupoma daug laiko.

d) Stebėjimas dalyvaujant. Tyrėjas siekia įeiti į kažkokią grupę ir stebėti tos grupės narius “iš vidaus”. Šis būdas labai tinka socialinio elgesio tyrimams, kai norime gauti informaciją apie tai, kas vyksta uždarose grupėse, sektose ir pan.

Stebėjimas – tyrimo metodas (strategija)

Stebėjimo strategija – tai toks mokslinio tyrimo organizavimas, kai nevarijuojant sąlygų siekiama gauti objektyvių faktų apie žmogaus ar gyvūno elgseną. Šis tikslas nulemia ir vienija tyrėjo veiklos būdus visais tyrimo etapais: empirinių duomenų rinkimą, jų analizę, bendras išvadas. Atliekant tokio pobūdžio tyrimą, gali būti taikomi visi empirinių duomenų rinkimo būdai (stebėjimas, apklausa, klinikinis metodas, testavimas). Dažnai duomenys tokiems tyrimams gaunami stebint natūralią elgseną, bet rinkti psichologinius faktus galima ir kitaip, priklausomai nuo tiriamų reiškinių pobūdžio. Pavyzdžiui, norint aprašyti interesus, jų struktūrą, duomenys dažniausiai renkami įvairiais apklausos būdais. Bandant gauti faktų apie mąstymo procesą, efektyvesnis stebėjimas kontroliuojamomis sąlygomis, – pateikus tiriamajam uždavinį. Neretai duomenys renkami keliais būdais.

Empiriniai duomenys, kuriuos tyrėjas užregistruoja savo protokoluose, yra pirminė medžiaga, kuri turi būti toliau analizuojama ir interpretuojama. Kiekybinė analizė atliekama remiantis aprašomosios statistikos metodais, t. y. dažnumų, vidurkių, duomenų variatyvumo apskaičiavimais. Tačiau jie įgyja prasmę tik tuomet, kai siejasi su kokybine psichologine analize. Todėl tyrėjo tikslas – peržiūrėti gautus duomenis savo iškeltų uždavinių atžvilgiu ir jais remiantis tikslinti psichologijos faktų klasifikacijas arba kurti naujas. Pavyzdžiui, šveicarų psichologas Piaže, nagrinėdamas kalbėjimo funkcijų problemą, registravo drauge įvairius žaidimus žaidžiančių šešiamečių vaikų kalbėjimą. Išanalizavęs užregistruotas frazes ir kitas vaikų reakcijas, suskirstė frazes į 2 grupes, kurias pavadino egocentriniu ir socializuotu kalbėjimu. Kiekviena šių grupių dar buvo suskirstyta į pogrupius. Pavyzdžiui, egocentrinis kalbėjimas suskirstytas į pakartojimą, monologą ir kolektyvinį monologą. Visos kalbėjimo formos aprašomos operuojant konkrečiais pavyzdžiais, siekiant akivaizdžiai parodyti, kas ir kodėl leidžia taip interpretuoti konkrečių frazių funkcijas.

Kadangi, taikant šią strategiją, empiriniai duomenys dažnai renkami neontruoliuojant veiksnių ir sąlygų, galinčių turėti įtakos registruojamai elgsenai, tai tyrėjas negali paiškinti, kas lėmė jo užregistruotų faktų ypatumus, kokioms sąlygoms esant galima laukti vienų ar kitų rezultatų. Todėl pagal daromų išvadų pobūdį ši strategija vadinama aprašomąja. Ji reikšminga daugeliu požiūriu. Visų pirma sistemingais stebėjimais kaupiama faktinė medžiaga, kuri būtina mokslo pažangai. Daug faktų gaunama apie natūralią elgseną, asmens savižiną – tas sritis, kurias pažinti, suprasti ir yra svarbiausias psichologijos tikslas. Antra, šio tipo tyrimai yra hipotezių aoie priežastinius reiškinių ryšius šaltinis. Lyginant ir analizuojant gautus duomenis, galima sumanyti naujų tyrimų. Daugelis autorių laikosi nuomonės, kad stebėjimai yra pirmoji tiek mokslo apskritai, tiek konkretaus tyrimo fazė, parengianti pamatą eksperimentiniams tyrimams.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1349 žodžiai iš 2633 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.